Vaikų literatūros Verpetuose
Iš anksto buvau sumanęs šio „Rubinaičio“ įvadą grįsti Frankfurte vykusio 19-ojo Tarptautinės vaikų literatūros tyrėjų draugijos (apie ją „Rubinaityje“ rašėme 1997 m. Nr. 1) kongreso įspūdžiais. Šių metų kongresas minėjo draugijos įkūrimo 40-metį. Kodėl ji įsteigta būtent 1969-aisiais, aiškino net keli pranešėjai: maždaug tuo metu vaikų ir jaunimo, šeimos problemos daugelyje šalių atsidūrė socialinių ir kultūrinių problemų centre, keitėsi požiūris į vaikystę, kito lyčių vaidmenys etc. Draugija įkurta būtent Frankfurte prie Maino, kur J. W. Goethe’s universitete iki šiol gyvuoja Vaikų literatūros institutas. Tuo metu jam vadovavęs Klausas Dodereris buvo vienas iš draugijos iniciatorių ir pirmasis prezidentas. Dabartinis instituto direktorius prof. Hansas-Heino Ewersas dėjo daug pastangų, kad kongresas, kaip ir pati draugija, nebūtų vien anglakalbių šalių darinys, ir atkakliai kvietė kuo gausiau jame dalyvauti Rytų šalių, posocialistinių valstybių atstovus.
Kongreso mastas įspūdingas: apie 400 dalyvių, apie 300 pranešimų… Kiekviena diena prasidėdavo svariu plenariniu pranešimu, po kurio vienu metu vykdavo apie 14 vadinamųjų konkuruojančių sesijų. Taigi ir pačiam uoliausiam dalyviui (o toks labai stengėsi būti šių eilučių autorius) realiai buvo įmanoma išklausyti tik plenarinius ir, geriausiu atveju, kokius 24 seminarų pranešimus. Kokie klausimai vyravo? Bendroji kongreso tema – „Vaikų literatūra ir kultūrų įvairovė praeityje ir dabartyje“ – lėmė, kad buvo labai daug kalbama apie kultūrų sąlytį, apie kitą, kitokį vaikų literatūroje. Turint galvoje žanrus, bene daugiausia dėmesio skirta paveikslėlių knygoms ir fantasy. Būta ir visai įprastų, tradicinių temų – šeimos pasaulis, moralinės, socialinės problemos, politinės aktualijos. (Pavyzdžiui, vienas pranešėjas įspūdingai apžvelgė knygas apie prezidentą B. Obamą. Jau dabar vaikams ir jaunimui jų išleista 47!)
Net keli stalai buvo nukloti naujų literatūrologijos knygų anonsais, seminarų, konferencijų, projektų reklamomis, kvietimais dalyvauti. Su kolege iš Latvijos Silvija Tretjakova garsiai svarstėme, kad tokios intensyvios, įvairiapusės veiklos, į kokią dabar įtraukiami vaikų literatūros ir skaitybos specialistai, bendrojoje literatūrologijoje tikriausiai neįmanoma įsivaizduoti. Buvome stvarstomi už rankovių, ir visai konkrečiai: sudaroma antroji Europos paveikslėlių knygų kolekcija, rengiamas neangliškai kalbančių šalių nonsensų rinkinys. Pateikite, dalyvaukite, tyrinėkite! Žinoma, mūsų priklausymas Europos Sąjungai palieka vis mažiau galimybių būti apeitiems.
Tikra gausybė žmonių, pasinėrusių į vaikų literatūros tyrimų pasaulį… Mūsų su Silvija akys pavydžiai stebėjo gražų jaunųjų tyrėjų ir pranešėjų – doktorantų, magistrantų – pulką. Negalėjai nepagalvoti, kad tokios intensyvios ir šakotos veiklos fone mūsų pačių jėgos atrodo gana kuklios. Reikia jaunų, energingų žmonių. Negalima sakyti, kad Lietuvoje stinga susergančių vaikų literatūra ir užsidegančių susieti su šia sritimi savo gyvenimą. Tik kas – kokia biblioteka, redakcija, leidykla, institutas – juos priglaus, įdarbins, suteiks galimybę iš šios srities pelnytis nors vieną riekę duonos? Entuziazmas – gana tampri virvutė, bet po kurio laiko ji paprastai nutrūksta.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 3 (51)
