LITERATŪRINIS BALTŲ MITOLOGIJOS FRAGMENTAS
Pasaulinėje vaikų literatūroje ne naujiena, kad tituluoti mokslininkai tampa vaikų rašytojais. Lewisas Carrollis, sukūręs Alisą Stebuklų šalyje, buvo Oksfordo universiteto matematikos profesorius. Žiedų valdovo autorius Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas, profesoriavęs tame pat universitete, dėstė viduramžių anglosaksų dialektus. O Narnijos kronikas parašęs Clive’as Staplesas Lewisas viduramžių ir Renesanso anglų literatūros profesoriumi dirbo Kembridže.
Esama vaikų literatūron įžengusių mokslininkų ir Lietuvoje. Knygas vaikams rašė gamtos mokslų daktaras Vytautas Nedzinskas. Geriausio vaikų rašytojo karūną net dukart pelnė fizikos daktaras Gendrutis Morkūnas. O šis straipsnis – apie ne per seniausiai mirusį lietuvių religijotyrininką Gintarą Beresnevičių ir jo pasakų knygas Kaukučiai ir Varinis Šernas (2007) ir Kaukučių šeimynėlė (2009).
Pasak Dainiaus Razausko, po Norberto Vėliaus mirties Gintaras Beresnevičius buvo „vyriausias žynys senovės baltų religijos ir mitologijos tyrinėjimų šventykloje“1. O žyniai ne tik vadovauja religiniams reikalams, bet ir perduoda savo žinias jaunimui. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų docentas Gintaras Beresnevičius studentus traukė kaip itin charizmatiškas religijotyros ir mitologijos dėstytojas. Religijotyra ir mitologija yra ir jo pasakų knygų vaikams šaltinis.
Vertinti šias knygas iš literatūros kritikos pozicijų gana sudėtinga. Pirma priežastis – perdėm ankstyva mirtis sutrukdė Beresnevičiui jas pabaigti. „Nieko rimto“ leidyklą pasiekė juodraštiniai pasakų puslapiai, kuriuos su begaline kantrybe, kaip nurodoma abiejų leidinių priešlapiuose, suredagavo ir į knygeles suguldė Giedrė Kmitienė. Antra priežastis – šios knygos nėra grožiniai kūriniai įprastine prasme, mat pirminė jų paskirtis, ko gero, buvo ne estetinė, o pažintinė. Tačiau teigti, kad pažintinė paskirtis nustelbė estetinę, būtų neteisinga. Ir šios dvi, ir dar, pridėkime, auklėjamoji paskirtis yra susiliejusios į sinkretinę vienumą. O sinkretizmas, – į ką, kalbant apie šias knygas, būtina atkreipti dėmesį, – būdingas archajinei žodinei kūrybai. Paradoksalu – archajinę kūrybą primenančių bruožų Beresnevičiaus knygoms suteikė ir mirtis: neleidusi autoriui iki galo literatūriškai sutvarkyti pasakų, privertė jas palikti tokias, kad dabar galime prilyginti archajinių pasakų ciklui – kompoziciniu požiūriu padrikiems, gana amorfiškiems naratyvams, laviruojantiems ant mito ir pasakos ribos. Archajinėse visuomenėse su mitais buvo supažindinami tik įšventintieji. Persikėlę į dabartį, kiek juokaudami, įšventintaisiais galėtume vadinti religijotyrą ir mitologiją studijuojančius jaunuolius. O neįšventintiesiems, – anais laikais pirmiausia tai buvo vaikai, – sektos pasakos, kuriose mitų istorijos, praleidus sakralia laikomą informaciją, būdavo supaprastinamos ir, nevengiant meninės išmonės, pritaikomos pramogai ir auklėjimui. Šios pasakos buvo viena iš vaikams prieinamų formų, skirtų pirmai pažinčiai su mitiniu palikimu. Panašiai galima traktuoti ir Beresnevičiaus pasakas.
Vaikų subkultūros tyrinėjimuose ne taip seniai pradėtas vartoti vaikų mitologijos terminas. Lietuvių humanistikoje jis dar nėra įsitvirtinęs, bet Beresnevičius juo jau operavo. Veikalo Lietuvių mitologija ir religija poskyryje „Baubas, Maumas ir Babaušis“ jis pateikė ir du teoriniu požiūriu reikšmingus pasvarstymus: 1) senojoje religijoje galėjo funkcionuoti savita mitologija, skirta vaikams, 2) atskiros būtybės į vaikų mitologijos lygmenį galėjo nusmukti palyginti nesenais laikais2. Šiek tiek sumetaforindami, ko gero, galėtume teigti, kad Beresnevičius į šiuolaikinėje vaikų subkultūroje gyvuojančią mitologiją bandė perkelti vieną baltų mitinio pasaulėvaizdžio fragmentą. Išsiaiškinti, su kokia mitologine informacija ir kaip rašytojas siekė supažindinti vaikus, jo pasakų apie kaukučius skaitytojus, – šio straipsnio tikslas.
Skaitytojus Beresnevičius veda į Girią. Jos vidurys, mitiniu požiūriu švenčiausia vieta, yra senolio Puškaičio buveinė. Iš Puškaičio ir jo žmonos Blindės kilusios girinių giminės, labiausiai išskiriant kaukus, yra jo pasakų veikėjai. Taigi vaizdavimo objektu Beresnevičius renkasi ne gerai žinomas aukščiausio rango baltų dievybes, turinčias daugiausia įtakos žmogaus gyvenimui, o žemajai mitologijai priskirtinas mitines esybes. Be smulkių užuominų, žmonėmis šioje knygoje nesidomima. Mitinės būtybės gyvena savą uždarą gyvenimą. Nors vienos giminės mėgsta šiek tiek pašiepti kitas, didelių nesutarimų tarp jų nekyla, Girioje visi jaučiasi saugūs: „[…] jei kas Girioje ir krečia pokštus, nuskriausti tikrai nieko negali“ (KŠ, p. 12). Veiksmo laikas neapibrėžtas ir ypatingos kokybės – savotiškas amžinatvės variantas: „Gyvena giriniai ilgus šimtmečius ir nemiršta. Tik kai viskas pakyri, pavirsta medžiais ir užmiega. Nors mažai kam yra taip nutikę“ (KV, p. 6).
Skirtingų laikotarpių mitologiniuose šaltiniuose Puškaičio traktuotė šiek tiek įvairuoja, tačiau dažniausiai jis vadinamas žemės arba girios dievu, yra priskiriamas prie vyresniųjų dievų, nes turi pavaldinių, jo buveinė yra po šeivamedžiu. Kaip Puškaitį vaizduoja Beresnevičius? Žodžio „dievas“ jis nevartoja, Puškaitis yra vadinamas senoliu ir laikomas visų girinių protėviu. Puškaičio prigimtis dvilypė. Jis gali būti matomas kaip senas, barzdotas, samanomis ir vijokliais apžėlusiu veidu girinis, bet, paniręs į savo mintis ar slėpdamasis nuo palikuonių erzelio, susilieja su šeivamedžiu. Šeivamedžio vaizdas irgi dvilypis – jis yra Puškaičio ir augališkasis pavidalas, ir būstas: čia stovi lapų lova, samanų stalas ir net akmeninis židinys. Į visus girinius, taip pat ir į Puškaitį pasakose žvelgiama su šypsena, mat visi turi jų individualybę išryškinančių silpnybių. Įžanginiame skyriuje Puškaitis pristatomas kaip nuobodžiaujantis, pabambėti linkęs seniokas, iš savo senamadžio būsto išsirabždinantis tik panūdęs „jaunimui duoti kokį patarimą ar ką subarti“ (KV, p. 7). Tačiau sutikdamas atostogauti pas jį atkankančius vaikaičius Kaukutį ir Kaukutę, Puškaitis parodo nepaprastą taktiškumą ir jautrumą kitiems. Jis nepasako nė vieno priekaišto žodžio susigėdusiems kaukučiams, kurie bekeliaudami sušveitė jam neštus pyragus ir dešrą, priešingai – pakreipia kalbą taip, kad šie jaustųsi oriai, o ne nepatogiai. Be to, suvokdamas, kad pats nesugebės pasiūlyti vaikaičiams linksmybių, pasirūpina, kad už jį tai padarytų patikima ragana. Taigi moralizuojantis bambeklis pasirodo esąs stulbinamai supratingas senelis. Individualūs bruožai padaro Puškaičio paveikslą gyvą ir įsimenamą, tačiau išskirtinę Puškaičio vietą lemia ne asmeninės savybės, o įcentrinanti padėtis, jo, kaip protėvio, reikšmė. Pagal artumą jam, seniausiam iš seniausių, giriniai matuoja savo giminės vertę. Susipažinkime su tomis giminėmis.
Pristatydamas Girios gyventojus, pirmame knygos Kaukučiai ir Varinis Šernas skyriuje „Kas girioje gyvena“ Beresnevičius pateikia autorines jų charakteristikas, beje, parašytas bemaž enciklopediniu stiliumi. Štai kaip apibūdinami kaukai: „Kaukai – tai pėdos aukščio būtybės, darbščios, išmanančios amatus, švelniai gauruotos, smalsiais snukeliais ir letenėlėmis su aštriais nageliais. Jie valgo įvairias košeles, kietai virtus kiaušinius, žodžiu, tik tai, kas virta“ (KV, p. 7–8). Dydis, darbštumas, amatų išmanymas ir maitinimosi įpročiai – visa tai atitinka senuosiuose šaltiniuose užfiksuotas žinias apie kaukus. Tačiau letenėlės, snukeliai, švelnūs gaurai ir kitose knygų vietose minimos iltukės, pilkas, nuo drėgmės saugantis kailiukas rodo, kad, be žmogiškųjų, Beresnevičius kaukams suteikia ir gyvūnams būdingų bruožų. Pažymėtina, kad, savaip modifikuodamas kaukų išorę, pasakų autorius nepažeidžia bendrųjų mitinio mąstymo nuostatų – antropomorfinės išvaizdos mitinės būtybės nuo žmonių gali skirtis vienu ar keliais zoomorfiniais ypatumais: antai sakmių laumės gali turėti vištos kojas, vištos odą, burtininkai – uodegėlę. Be to, kaukus vaizduojant kaip girines būtybes, natūralu jų išvaizdą derinti prie gyvenamosios aplinkos, ir tai taip pat siejasi su mitinio mąstymo logika: girioje gyvenantys kaukai šiek tiek panėši į žvėris, lygiai kaip sakmėse vaizduojamos vandenų gyventojos undinės – į žuvis. Girinė kaukų prigimtis suteikia rašytojui galimybę savaip konkretinti tradiciniais laikomus kaukų bruožus. Tėtis Kaukas yra puikiai įvaldęs staliaus amatą (iš nuvirtusio ąžuolo išskobė dubenį, prie namų sode įrengė krėslų, suolų, stalų parkelį). Mama Kaukienė pusryčiams verda ne šiaip kokią, o gilių košę. Kaip ir daugumoje sakmių, Beresnevičiaus vaizduojami kaukai yra ramaus būdo, geranoriški, linkstantys savo darbais pagelbėti kitiems, ir visos šios savybės skleidžiasi Girios erdvėje. Štai Kaukas sutvarko senąjį laumių lieptą, Girioje pūpso jo padirbti mediniai suoleliai, mama iškepa pyragų ir įduoda vaikams nunešti juos senoliui Puškaičiui, kaip beįmanydami svetingai jie stengiasi priimti į svečius atvykusį Aitvarą, Baltojo Žirgo padedamas, Kaukutis įveikia jų giminaičius markopolius užpuolusį Varinį Šerną.
Iš kaukų giminės išskiriami vaikai Kaukutis ir Kaukutė – jie pagrindiniai abiejų knygų veikėjai. Kaip vaikai, ypatingi tuo, kad yra šimtamečiai: „Kaukas vaiku laikomas iki devynių šimtų metų, tad nors mūsų herojai ir vaikai, mums jie – senolių senoliai“ (KV, p. 7). Detalizuojant jųdviejų portretus pabrėžiama, kad kaukučiai apvalūs. Šią kaukų išorės ypatybę Beresnevičius ne iš piršto išlaužė. Jau Algirdas Julius Greimas, rekonstruodamas pirmapradę kauko išvaizdą, iškėlė idėją, kad kauko figūra turėjusi būti sferoidinės, t. y. apvalios, formos3. Kaukučių apvalumas tampa atspirties pozicija jų charakteristikoms. Sesutė Kaukutė, tarsi šių laikų mergaitė, visai nenori būti stora ir džiaugiasi, kai nevalgiusi jaučiasi soti, bet gardėsių, žinoma, neatsisako. Kaukutei svarbu būti gražiai, be savo rožinio kaspinėlio ji nekelia kojos iš namų ir vis rūpinasi, kaip atrodanti. Tuo tarpu Kaukučiui visai priimtinas aptakus kūnas, nes, anot jo, „kaukai turi būti apvalūs“ (KŠ, p. 7), jo mintys nuolat sukasi apie valgį, be abejo, kuo ypatingesnį: „Užaugsiu, – galvojo sau Kaukutis, – ir nieko nedarysiu, tik gulėsiu ant kokio šiekšto ir valgysiu riešutus ir cukrų, cukrų ir riešutus, pilnom saujom…“ (KV, p. 13). Gulėti Kaukutis mėgsta, ypač karštą dieną. Tada linkęs ir pamąstyti, kad, anot jo, kas nors susimąstytų, štai kad ir tokia mintelė: „Galvoji juk galva, o galvoje gyvena protas, o jis – protingas. Tai kodėl jame gimsta nesąmonės?“ (KŠ, p. 7–8). Šauniausios mintys dažniau gimsta ne Kaukučio, o Kaukutės galvoje, tik pritardamas joms, Kaukutis kartais bando seseria naudotis (tegu sesuo pati atitempia didžiulę geldą vandens jiems atsigaivinti, gulinėjantis Kaukutis jai padės vertingais patarimais), tačiau kai pakvimpa nuotykiais, jie abu veikia ranka rankon.
Vaikiškai naivūs, su švelnia ironija piešiami kaukučiai pirmojoje knygoje pasižymi kaip didvyriai karžygiai. Su informacija apie kaukus senuosiuose baltų mitologijos šaltiniuose ir tautosakoje šis kaukučių gyvenimo epizodas neturi nieko bendra. Beresnevičius tiesiog pasinaudoja universaliąja herojinių mitų schema, į kurią, recenzuodama šią knygą, dėmesį atkreipė ir Laima Arnatkevičiūtė4. Taigi, realizuodamas pažintinę funkciją, Beresnevičius eina keliomis kryptimis – operuoja ne tik lokaline baltiškąja medžiaga, bet ir visame pasaulyje paplitusiais mitiniais archetipais. Bet ir įgiję herojinių bruožų, kaukučiai išlaiko savo kaip kaukų giminės atstovų ir drauge asmeninę tapatybę. Norėdamas padaryti markopoliams įspūdį, Kaukutis pareiškia, kad kaukai narsūs, jei reikia, jie taip smarkiai trypia kojom, kad visi priešai išsilaksto, o jis pats esąs garsus Girios karžygys. Bet markopolius užpuolęs Varinis Šernas yra toks baisus priešas, su kokiu Girios gyventojai niekada nėra susidūrę, ir vien narsos jam įveikti nepakanka. Laimei, Kaukutis turi viską, ko reikia pergalei: ietį, kurios galią sesuo sustiprina sušnabždėdama burtažodį, gerą planą – sutelkus jėgas smogti vieną, bet mirtiną smūgį, prieš lemiamą akimirką mintyse išgirstą sesers padrąsinimą vyti baimes šalin, o svarbiausia – šokdamas į dvikovą prieš pabaisą Šerną, jis sulaukia ir Baltojo Žirgo pagalbos – pasijunta sėdįs ant jo nugaros. Laimėjęs kovą, Kaukutis parodo didvyrio vardo vertą kuklumą pareikšdamas, kad ši pergalė visų. O Žirgo parskraidinti namo, broliukas ir sesutė vėl pasijunta mažais išalkusiais kaukučiais.
Kita ryški girinių giminė – bezdukai. Iš rašytinių mitologijos šaltinių šis būtybės vardas užfiksuotas Mato Pretorijaus raštuose, kur bezdukų aprašymas daugmaž sutampa su kitų autorių pateiktais barstukų apibūdinimais: tai mažyčiai žmogiukai, pripildantys kluonus javų5. Piešdamas apibendrintą bezdukų giminės paveikslą, Beresnevičius atsižvelgia į tai, kad jų vardas skaitytojams vaikams, be abejo, kels juoką, pralinksmins, ir ši aplinkybė lemia bezdukų traktuotę. Pirmosios knygos pradžioje įdėta trumputė autorinė jų charakteristika, kurioje pareiškiama, kad jie linksmiausi iš visų Girios gyventojų, mokantys visokių žaidimų ir šokių, nepamainomi per didžiąsias Girios šventes. Išsamiau su bezdukais supažindinama tos pačios knygos skyriuje „Šventė alyvose“, kur itin plačiai parodomas jų gebėjimas džiaugtis gyvenimu. Atsitiktinai patekę į mažojo Bezdukėlio Raudonlapio devyniasdešimtąjį gimtadienį, Kaukutis ir Kaukutė pakviečiami švęsti drauge. Kaip šmaikštaudamas ironizuoja Beresnevičius, pagal vietinius bezdukų papročius prieš vaišes būtina pasirūpinti „sielos reikalais“ – tai yra rėkaloti, cypauti, kuo garsiau spiegti, šokinėti, eiti kūlio, mėtytis lapais bei tošimis ir visaip kitaip išdykauti. Įterpiama pastabėlė, kad kaukų namuose taip triukšmauti neleidžiama. Taigi bezdukų giminė džiaugsmą reiškia dūkimu. Sakytume, jokių kultūrinių draudimų nevaržoma kūno kalba skleidžiasi gamtinė šių būtybių prigimtis. Be gaivališko chtoninės prigimties skleidimosi, bezdukams būdinga tai, kad jie susiję su požemiu. Giriniai kaukai, priešingai, piešiami kaip atstovaujantys žemės sferai. Įdomu pažymėti ir tai, kad Beresnevičiaus knygose į požemio sferai priklausančius bezdukus žvelgiama kaip į mažiau paliestus kultūros. Antai kartu su kaukučiais keliavęs Nematomas žmogutis Nežinia Kas bezdukams prikiša: „Pamanykit tik, giriasi kultūra, o net lovų neturi tuose savo požemiuose. Migiai jų – tai lapų krūvos“ (KV, p. 26). Bezdukų gamtiškumas ryškinamas ir vyriausiojo bezduko pasakojime apie jų giminės kilmę. Neva bezdukais jie praminti todėl, kad išsirita iš alyvų, o šios seniau vadintos bezdais. Bezdai yra „senosios Girios kalbos žodis“, o alyvos – „pasigailėtinas pramanas“, taigi „[b]ezdukas – tai alyvomis dvelkiantysis“ (KV, p. 25). Toks žaismingas bezdukų susiejimas su alyvomis kalbos požiūriu yra motyvuotas, mat, Lietuvių kalbos žodyno duomenimis, alyvos kai kur vadinamos bezdais6. Alyvos yra tas objektas, apie kurį sukasi bezdukų gyvenimas. Jie įsikuria alyvų giraitėse, bet apsigyvena ir greta žmonių sodybų, jei ten auga alyvos. Alyvomis bezdukai dabinasi galvas, iš alyvų gamina kvepalus. Prieš kitus girinius bezdukai puikuojasi, esą jų giminė pati artimiausia Puškaičiui. Šis bezdukų traktuotės niuansas dar kartą patvirtina Beresnevičių žaidžiant lingvistine medžiaga, nes bezdu liaudyje vadinama ne tik alyva, bet ir šeivamedis7.
Aitvarai – giminė, su kuria susitikti ne džiaugsmas, o rūpestis. Pateikdamas apibendrintą aitvarų charakteristiką, Beresnevičius apsistoja prie būdingiausių kintančių jų pavidalų, žinomų žodinėje tradicijoje, tik mažumėlę juos modifikuoja: „Kai jie sėdi ar tupi kur ant kelmo, atrodo kaip barzdoti ugniniai gaidžiai žmogaus veidu, bet skriedami virsta liepsnojančiais pagaikščiais ir ugniniais žalčiukais“ (KV, p. 8). Toliau, aitvarų namus įvardijęs kaip gūžtas, nurodo, ką į juos aitvarai tempia – „auksinius daikčiukus, dailius akmenėlius ar grūdus“, taip primindamas tradicinį požiūrį į aitvarą kaip į nešantį grūdus ir pinigus (auksiniai daikčiukai ir akmenėliai gali būti suvokiami kaip pinigų atitikmuo). Paskui, leisdamas sau kiek pajuokauti, bet iš esmės labai nenutoldamas nuo sakmių tradicijos, autorius pristato aitvarų maistą: „Valgo tik tai, kas kepta. Jiems neįsiūlysi kokios košės, jie nori kepsnio ar kiaušinienės. Omleto ir blynų irgi neatsisako“ (KV, p. 8). Išsamiau su vienu iš aitvarų susipažįstama antrosios knygos skyriuje „Aitvaras svečiuose“. Pas kaukus į svečius atkanka dėdulė Aitvaras. Atvyksta su dovanomis – pora gabalų aukso ir titnaginiu skiltuvu. Pasakos pradžioje rašęs, kad aitvarai gyvena gūžtose, kalbamame skyriuje Beresnevičius gūžtas pamiršta ir teigia, kad dėdulės Aitvaro namai iš raudono vario, apstatyti žalvario vazomis, sidabru kaustytomis skryniomis, pilnomis brangenybių, ant varinių lentynų stovi didžiulė pypkių kolekcija. Taigi ir dėdulės Aitvaro dovanos, ir jo namų aprašymas rodo turtus ir ryšį su ugnimi. Šie du dalykai, ypač įvairios ugnies apraiškos, tampa pagrindu piešiant dėdulės Aitvaro paveikslą. Vos atskridęs, Aitvaras pūsteli į pipirkrūmių gyvatvorę, ir ta užsiliepsnoja. Iš dėdulės Aitvaro kūno kas kiek laiko pažyra žiežirbos, tad, kilodamasis nuo vieno krėslo ant kito, jis visus paverčia rusenančiais degėsiais. Vaišinasi Aitvaras nesikuklindamas. Priešingai – reikalauja, kad būtų tenkinami visi jo, kaip svečio, norai: vaišių pradžioje susiverčia į gerklę pusmaišį grūdų, paskui užsisako užkandžio – kiaušinienės iš penkių tuzinų kiaušinių, ir kol ši ruošiama, į savo koserę vėl pila grūdus, kauko maišas po maišo tempiamus iš svirno, o sušveitęs kiaušinienę, paliepia iškepti porą vištų ir, nieko neklausęs, prie stalo užkuria lauželį. Aitvaro rajumą metaforiškai galima prilyginti ugniai – nepasotinamasis dėdulė naikina visas kaukų atsargas. Perkeltine prasme ugninis yra ir Aitvaro būdas. Kai Girios gyventojai, pamatę stulpais į dangų kylančius dūmus, su kibirais atskuba gesinti Kauko sodybos, Aitvaras pasipiktina – juk gali jį netyčia aptaškyti, o kai niekas jo nepaiso, ima šaukti, kad nesilaikoma Girios svetingumo įstatymų. Galiausiai vienas iš barzdukų šliūkšteli ant įsikarščiavusio Aitvaro kibirą vandens, ir tada šis ūmai išskrenda: „[…] apsisuko ant vienos kojos, staiga visų akyse virto ilgu ugniniu žalčiu, susivijo ir šovė viršun kaip liepsnos pagaikštis“ (KŠ, p. 42), iš padebesių dar pasigirsta Aitvaro grasinimas, kad pas tokius nesvetingus giminaičius niekad nebesilankys, bet netrukus pasitaiso – pasirodys mažiausiai po penkiasdešimties metų. Taigi, ryškindamas Aitvaro savybes, ugnines ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, Beresnevičius sukūrė vientisą mitinės būtybės paveikslą. Išskyręs kelis tipiškus sakmių aitvaro bruožus, rašytojas juos išplėtojo taip, kad dėdulė Aitvaras tapo viena įspūdingiausių pasakų apie kaukus individualybių.
Nuo kitų giminių kiek labiau nutolę markopoliai. Įžanginiame skyriuje randame itin glaustą jų pristatymą: „Markopoliai – tai maži tvirtai sudėti žmogiukai, gal sprindžio aukščio, bet turbūt patys narsiausi. To juos išmokė ilgi amžiai, nugyventi Girios pakraščiuose“ (KV, p. 8). Tačiau lakonišką pradinę informaciją atsveria plati jų gyvenimo panorama, atsiverianti pirmojoje knygoje. Markopolius Beresnevičius vaizduoja tarsi remdamasis hipotezėmis apie jų vardo kilmę. Viena jų sietina su žodžiu marka. Pristatydamas ją, Rimantas Balsys rašo: „Vokiečių marka (Mark, iš vid. vok. Marca „siena, pasienio ruožas“) – viduramžiais miškingas, pelkėtas nedirbamos žemės plotas, kuris supa ūkininkų sodybas.“8 Beresnevičiaus knygoje markopoliai vadinami paribio gyventojais, o jų žemės – dykromis, brūzgynais, šabakštynais. Antrasis markopolių vardo dėmuo polis hipotetiškai gali būti siejamas su graikų poliu – miestuvalstybe. Beresnevičiaus markopoliai – miesto gyventojai. Jų sostinę Saulaskaulą juosia pylimas, prie vartų į ją budi sargybiniai, ant kalvelės pilyje gyvena karalius, o dauguma markopolių yra kariai ar amatininkai. Kad markopoliai yra kiek tolimesnė giminė, atspindi ir jų kalba, pateikta kaip savotiška tarmė. Šypseną kelianti markopolių silpnybė – perdėtas didžiavimasis sostapiliu, išaugantis į tuščiagarbį savęs aukštinimą. Jų pilies sienos kreivos, o bokštas pasviręs, bet, jų pačių žodžiais, „tai sienasna geriausisna tvirčiausisna“ (KV, p. 47). Karaliaus vardas Rikis Rikisna Paciabaisiausisnasna, o karalienės – Mieliausiasna Paciausisna Minksciausisnasaajaja.
Mažiausiai iš visų girinių giminių Beresnevičiaus pasakose kalbama apie barzdukus. Pateikiant autorinę jų charakteristiką, nurodoma, kad jie panašūs į kaukus, tik liesesni. O išskirtinis jų bruožas – nuo pat gimimo turi barzdas. Barzdoti ne tik vyrai, bet ir moterys – šios barzdas puošia kaspinėliais. Kelionėje kaukučiai susitinka dėdę Barzduką, kurio išvaizdos aprašymas iš esmės atitinka Pretorijaus pateiktą vyrų barzdukų apibūdinimą9 – dėdės barzda iki kelių. Tik Beresnevičius barzdos įvaizdžiu sugeba perteikti ir dėdės Barzduko nuotaiką: „Ir iš tiesų dėdės barzduko vešli balta barzda siekė kelius. Jei ne lietus, ji plaikstydavosi vėjyje išdidi, papurusi, garbanota. Dabar pikta ir susitraukusi kabėjo dėdei tarp kelių – neišvaizdi kaip koks šlapias veltinis“ (KV, p. 15). Individualizuodamas Barzduką, Beresnevičius vaizduoja jį kaip truputį nenuovokų, bet labai savo orumą saugantį dėdulę, tokį, kuris nė už ką nepripažins, kad vaikai gali būti už jį gudresni. Barzdukas pykteli išgirdęs Kaukutės patarimą, kad lietaus pabaigos geriau laukti namuose, nes jo barzda visai permirkusi.
Esama Beresnevičiaus pasakose ir tokių mitinių personažų, kuriems rašytiniuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose neskirta didesnio dėmesio. Tačiau žodinėje tradicijoje jie gyvavo ir tebegyvuoja iki šiol. Tai vaikų baimes įkūnijantys baubai. Apie tikėtiną jų vietą lietuvių mitologinėje sistemoje Beresnevičius rašo knygoje Lietuvių religija ir mitologija ir priskiria juos vaikų mitologijai10. Beresnevičiaus pasakose tokių yra du – Maumas ir Nematomas žmogutis Nežinia Kas.
Maumu nuo seno buvo gąsdinami vaikai, kad nelįstų prie šulinio, neitų vieni prie ežero ar kito vandens telkinio. Beresnevičiaus pasakų Maumas – šulinio gyventojas: „Vos kaukučiai prisiartino prie šulinio, vos spėjo dirstelėti juodon angon – iš ten staiga išniro klaikus, permatomas, siaubą varantis pavidalas“ (KŠ, p. 11), „Ilgi žali plaukai buvo šlapi ir susivėlę, turėjo jis žalsvą barzdą ir milžiniškas akis ir atrodė kaip kokia peraugusi varlė“ (KŠ, p. 12). Esminis principas, kuriuo remdamasis Beresnevičius plėtoja Maumo paveikslą, – atvirkštinė logika. Pirmoji kaukučių akistata su Maumu, žinoma, juos sukrečia: persigandęs Kaukutis ima mosikuoti rankomis, o Kaukutė – rėkti. Ir tada išsigąsta pats Maumas. Atsitokėję kaukučiai pamato, kad jis – graudulio vertas vargšelis. Dar didesnio vaikų gailesčio Maumas sulaukia, kai pasiskundžia, jog jam būtina kitus gąsdinti, o kaukučiai – ne tokie jau bailiukai. Pavaišinę kukuliais, vaikai pasisiūlo jam padėti: pripylę į geldą vandens, įsodina Maumą ir ištempia į Girią – gal bent kokį bezduką galės Maumas išgąsdinti. Bet baigiasi tuo, kad apuokas ir kiškis Maumui įvaro tiek baimės, jog šis raudodamas prašosi atgal į šulinį. „Bijoti daug baisiau, nei pačiam gąsdinti…“ – tokią išvadą padaro verkšlenanti šulinio pabaisa (KŠ, p. 22).
Antroji su vaikų baimėmis susijusi būtybė – Nematomas žmogutis Nežinia Kas. Jos vardą, bent iš dalies, rašytojas, atrodo, bus pasiskolinęs iš rusų liaudies pasakų, kuriose herojus gauna užduotį nueiti ten, nežinau kur, parnešti tą, nežinau ką. Tačiau pats būtybės pavidalas ir charakteris yra originalūs. Pagrindinis dalykas – Nežinia Kas neturi pastovios išvaizdos: „[…] jis atrodo toks, kokia yra į jį žiūrinčiojo baimė. Juk vieni bijo žiurkių, kiti kaulų ryšulio palovy ar medinio atgijusio žaislo, dar kiti šiurpsta nuo nežinia ko, pasislėpusio po lova, ir Nematomasis tampa Nežinia Kuo, tačiau taip ir lieka nematomas“ (KV, p. 20–21). Ne tik būtybės pavidalą, bet ir jos atsiradimą namuose lemia kiti – tie, kurie įsivaizduoja jį esant ir tiki jo buvimu. Būdami maži, kaukučiai kas vakarą drebėdami iš baimės lįsdavo patikrinti, ar Nematomas žmogutis nėra susirangęs po jų lovytėmis, ir rasdavo: „Jis taip gerai mokėjo būti nematomas, kad jo išties nesimatydavo“ (KV, p. 17). Taigi ir Nežinia Ko pavidalas, ir atsiradimo aplinkybės yra psichologiškai motyvuotos – visa yra nulemta įsibaiminusių vaikų fantazijos. Šiek tiek matomas Nežinia Kas trumpam tampa tada, kai jį, po marška pasislėpusį nuo lietaus, kaukučiai užtinka beklaidžiojantį po Girią – kada ūgtelėję vaikai liovėsi juo tikėti, nebetikrino palovių, Nežinia Kas turėjo palikti jų namus. Nežinia Ko būdas atitinka jo prigimtį. Jam reikia nuolatinio kitų dėmesio, o jo nesulaukdamas, nuliūsta, supyksta ir tampa viskuo nepatenkintu niurzga. Taigi Nežinia Ko egzistencija priklauso nuo kitų, šiuo atveju – nuo kaukučių. Tai suvokę, Kaukutis ir Kaukutė prisiima atsakomybę už Nematomą žmogutį ir, rodydami jam dėmesį, vėl susigrąžina į savo palovius.
Rašydamas apie vaikų mitologijai atstovaujančias būtybes baubą, maumą, babaušį ir su jomis susijusius fenomenus, Beresnevičius išreiškė mintį, kad šis mitologijos sluoksnis turėtų būti pats žemiausias: „Čia ne žemėpačiai su kaukais, ne bezdukai ar barzdukai – čia dar žemesnis sluoksnis.“11
Maumo ir Nežinia Ko lokalizacija vieno šuliny, kito palovy, jų egzistencinės būklės priklausymas nuo kitų asmenų emocijų, išskiriant pačią tamsiausią – baimę, liudija, kad šios būtybės, kaip ir žodinėje tradicijoje žinomi baubai, Beresnevičiaus priskirtos mitologiniu požiūriu pačiai žemiausiai sferai. Remdamasis įvairia mitologine ir tautosakine medžiaga, pasakose vaikams Beresnevičius pabrėžia tuos mitinių būtybių ypatumus, kurie senojoje tradicijoje daugiau mažiau vyravo. Individuali autorinė mitinių būtybių interpretacija pirmiausia susijusi su sprendimu traktuoti jas kaip girios gyventojas. Norėdamas parodyti kiekvienos iš vaizduojamų girinių giminių ir atskirų mitinių būtybių savitumą, jų paveikslus Beresnevičius tikslingai grindžia vienu ar keliais specifiškesniais, tik tai giminei ar būtybei būdingais bruožais. Bet ir atsiduodamas meninei vaizduotei, rašytojas iš esmės išlaiko ryšį su mitofolkloriniais šaltiniais ar tyrinėjimais. Taigi aptariamas knygas neabejotinai galima laikyti specialiai vaikams pritaikyta mitofolklorinio palikimo perdavimo priemone.
Kas žino, ar neatsiras tarp mažųjų skaitytojų tokių, kurie, atėję į mišką, išpūtę akeles dairysis, bene pamatys kur šmėžuojančius Kaukutį ir Kaukutę. Tai būtų ne tik geriausias Beresnevičiaus pasakų knygų įvertinimas. Tai būtų pats tikriausias mūsų, baltų, tradicinės kultūros tęstinumo užtikrinimas.
____________________________________
1 D. Razauskas, „Gintarui Beresnevičiui in memoriam“, in Kultūrologija 14, Vilnius, 2006, p. 384.
2 G. Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija, Vilnius, 2004, p. 191.
3 A. J. Greimas, Tautos atminties beieškant, Vilnius–Chicago, 1990, p. 58.
4 L. Arnatkevičiūtė, „Linksmoji Gintaro Beresnevičiaus istorijos pamoka vaikams“, Knygų aidai, 2008, Nr. 3, p. 21.
5 R. Balsys, Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, Klaipėda, 2006, p. 75–77.
6 www.lkz.lt
7 R. Balsys, op. cit., p. 78.
8 Ibid., p. 83–84
9 Ibid., p. 77.
10 G. Beresnevičius, op. cit., p. 191–196.
11 Ibid., p. 194.
KV – G. Beresnevičius, Kaukučiai ir Varinis Šernas, Vilnius: Nieko rimto, 2007.
KŠ – G. Beresnevičius, Kaukų šeimynėlė, Vilnius: Nieko rimto, 2009.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 3 (51)
