VAIKYSTĖ – AMŽINOS MAUDYNĖS

 

Jonas Mačiukevičius prie darbo stalo
Jonas Mačiukevičius prie darbo stalo

– „Aš gimiau 1939 metų rugpjūčio 17 dieną. Po 13 dienų Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas…“ – rašote kreipdamasis į savo dukrą. „Atsimenu ir tankų riaumojimus…“ – iš laiško mirusiai mamai. Kaip šiandien apibendrintumėte savo vaikystės ir paauglystės laiką? Ką jis Jums davė ir ką atėmė?

– Esu seniai įtikintas ir įsitikinęs, kad vaikystė (tikriausiai ir paauglystė) – pats gražiausias gyvenimo laikas. Tankai riaumojo ir nuriaumojo, alkana ir basa vaikystė irgi nepaliko skaudžių prisiminimų. Atmintyje ir dar kažkur giliau – žaidimų prie gražiosios Dubysos, amžinų maudynių prisiminimai… Ypač didelį poveikį man formuojantis darė poetas Antanas Cibulskis ir jo brolis Jurgis, nes mes kartu augome. Antanas buvo vyresnis, brandesnis, šviesesnis. Jų tėvai buvo išsiskyrę, Antanas gyveno su tėvu Betygaloje, o Jurgis su motina – Banio dvarelyje, kur po karo buvo sugrūsta nemažai savo namų neturinčių šeimų. Tarp jų ir maniškė.

Kai Antanas ateidavo iš Betygalos, dvarelio vaikams būdavo didelė šventė. Eidavome ant Darbutų piliakalnio, Dubysoje organizuodavome plaukimo ir nardymo varžybas. Jeigu Betygaloje vykdavo koks nors įdomesnis tų laikų renginys, Antanas mus nusivesdavo ir į jį. Be to, jis pamokė, kaip įsirengti krepšinio ir tinklinio aikšteles, kur po tėvų užduotų darbų leisdavome likusį laiką. Nepaliaujamos treniruotės davė puikių rezultatų – aplinkui nebuvo mums lygių. Aplošdavome net Ariogalos „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandą.

Rinkdavome grybus, uogas, vaistažoles, visokius skudurus, juos parduodavome, o už sutaupytus pinigus važiuodavome į Kauno sporto halę pasižiūrėti tikrų rungtynių. Stonkus, Butautas, Petkevičius, Lagunavičius, Lauritėnas ir kiti žymūs to meto krepšininkai buvo mūsų idealai.

Kartais dabar manau, jog Antanas Cibulskis sąmoningai siekė, kad mūsų vaikystė būtų prasmingesnė. Vesdavosi parodyti gražiausių Dubysos skardžių. Rodydavo mums nusipirktas knygas… Deja, paskui jį pagavo bėgantį į Ameriką, ištrėmė į Sibirą. Mačiau po kratos suverstą jų kambarį Banio dvarelyje – ant grindų mėtėsi daug lapų, prirašytų jo gražia rašysena. Tikriausiai tai buvo eilėraščiai, bet tada mums dar trūko proto visa tai surinkti, išsaugoti. Be to, ir ginkluoti žmonės visur šmirinėjo.

Ne vienoje mano knygoje galima užtikti „kažkiek Antano“. Daugiausia jo yra romane Ilgas žiūrėjimas į žvaigždes.

Darbutų kaime su bendraamžiais (sėdi antras dešinėje) apie 1949 m.
Darbutų kaime su bendraamžiais (sėdi antras dešinėje) apie 1949 m.

– Mūsų skaitytojams būtų įdomu ir daugiau sužinoti apie Jūsų vaikystės vietas, namus, šeimą. Papasakokite apie tai. Kokius jausmus kelia tie prisiminimai? Kokie ryšiai tebesieja su vaikystės vietomis?

– Mano vaikystės vietos – padubysiai ir pakirkšnoviai. Dubysa žinoma kaip viena gražiausių Lietuvos upių, o Kirkšnovė – jos kairysis intakas, prie kurio mes ganydavome karves. Kirkšnovės krantai tokio pat grožio kaip ir Dubysos. Nesu tikras, bet, atrodo, Antanas Cibulskis yra pasakojęs, kad „kirkšnovė“ – senas žodis, kažką bylojantis apie pagonybės dievų šventyklą. Vėliau bandžiau tai patikslinti, bet nepavyko.

Apie šį upeliuką kūrybos pradžioje esu parašęs tokį eilėraštį:

Yra toks mažas upelis – Kirkšnovė.

Karvės lipa į krantą. Šnopuoja.

Tarp medžių paukščiai be galo drąsūs.

Kiek tuose medžiuose kelnių sudraskėm?!

O upeliukas – skaidrus kaip stiklas…

Tarsi prieš veidrodį staipstosi stirnos.

Kišu po akmeniu ranką pūslėtą…

Gal tenai vėžį rasiu prislėgtą,

Savo vaikystę – naivią, mažytę –

Tik šiandien su žnyplėm,

Su kandančiom žnyplėm.

Dar mūsų vaikystė įsimintina ir tuo, kad šalia mūsiškio Darbutų (Banio dvarelio) buvo Žvalionių kaimas. Iš jo Maironis pro Darbutus eidavo pas savo bičiulį archeologą ir dailininką Tadą Daugirdą į Plemborgo dvarą, buvusį kitoje Dubysos pusėje. Kaip žinome, klierikas Jonas Mačiulis pirmąjį  savo eilėraštį „Lietuvos vargas“ išspausdino 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu.

Visa tai buvo prieš mus, bet kartais pamanau, kad tų šimtus kartų išvaikščiotų vietų aura, kupina didingos praeities, mums nenuėjo perniek.

Iš vaikystės įstrigęs toks vaizdas: eidami padubysiais, kitoje upės pusėje, gražioje įkalnėje, pamatėme baltuojančius, bet jau sugriautus kažkokio dvaro rūmus. Jie ir sugriauti buvo didingi, paslaptingi, net nesuvokiamai paveikūs. Dažnai tuos griūvančius rūmus sapnuodavau. Ir štai prieš gyvenimo pabaigą kažkodėl aktyviau pradėjęs ieškoti savo gyvenimo pradžios, domėtis, kur iš tikrųjų yra tas Ginaičių kaimas, kuriame gyvenau, labai nustebau sužinojęs, kad ten, kur Alėjos upeliukas įteka į Dubysą, yra toks Ginaičių piliakalnis (dabar ten Kalniškių kaimas), kad prie to piliakalnio buvo dvaras, kuriame kambarine dirbo mano motina. Vadinasi, kažkuo mane būrė to dvaro, kuriame ir gimiau, griuvėsiai.

A. Žižiūno nuotr.
A. Žižiūno nuotr.

– Į vieną svarbiausių mūsų rubrikos klausimų atsakėte laiške dukrai, teigdamas, kad Jūsų tėvai „neturėjo knygų, neskaitė laikraščių, neklausė radijo“. Kur, kaip, kada tokiu atveju pirmąkart susitikote su knyga? Kokia ji buvo? Kas iš vaikystėje skaitytų knygų išliko atmintyje? Ar esate su jomis susidūręs pakartotinai, brandesnio amžiaus?

– Pirmąkart susitikau su knyga tuoj po karo, kai kalvio Kazio Šainio kambaryje buvo atidaryta skaitykla. Man, grįžtančiam iš taip pat neseniai atidarytos Pažečių pradžios mokyklos, skaityklos vedėja pasiūlė knygą Būta ir pramanyta. Nežinau, apie ką ši knyga, bet jos pavadinimą, kaip matote, prisimenu lig šiol. (Tai 1925 m. išleistos Prano Mašioto knygos pavadinimas. – Red. past.) Vėliau skaitydavau, ką pasiūlydavo, nes skaityti tikrai mėgau. Prisimenu ir knygas, kurios Betygalos krautuvėlėje gulėjo šalia silkių ir kitų prekių. Jas prieš skaitant reikėdavo išpjaustyti. Tokią „nebaigtą“ knygą gavau ir laimėjęs šaškių turnyrą. Bet geriausiai prisimenu, kaip Antanas Cibulskis į dvarelį atsinešė gražiai įrištą A. Puškino dvitomį rusų kalba. Leido man pavartyti, pasakė, kiek kainavo. Kai papasakojau apie tai motinai, ji negalėjo atsistebėti, kad tiek pinigų išleidžiama ne duonai, drabužiams, o knygai.

Kai po septynmetės pradėjau lankyti Betygalos vidurinę mokyklą, ėmiausi storų knygų. Gal todėl, kad kartą rusų kalbos mokytoja (tik vėliau sužinojau, kad tai buvo ištremto poeto Antano Miškinio žmona) pasakė, jog tas ne inteligentas, kuris nėra skaitęs L. Tolstojaus Karo ir taikos. Ne vienas panorome tapti inteligentais ir įnikome į Karą ir taiką. Po jos kibau į kitą keturtomį – V. Hugo Vargdienius.

Žinoma, tokiam amžiui tai buvo per sunkios knygos, bet vėliau jas pakartotinai skaitydamas daug ką prisiminiau iš pirmojo skaitymo.

– Pirmoji mokykla, pirmoji mokytoja – ar prisimenate? Kokių prisiminimų kelia Betygalos vidurinė mokykla, ar tebesieja su ja kokie ryšiai? Ar Jūsų laikų mokykla ugdė skaitytoją, kultūros žmogų? Koks apskritai Jūsų santykis su mokykla?

– Pirmoji mokykla – Pažečių pradinė, vėliau – septynmetė. Po Pažečių – Betygalos vidurinė, į kurią kulniuodavau pėsčias net septynis kilometrus. Tik devintoje klasėje Betygaloje buvo įrengtas pirmasis bendrabutis, pastatyta pirmoji pirtis. Pirmiausia į tą pirtį mokyklos direktorius ir nuvedė mus, beįsikuriančius bendrabutyje. Tai buvo šaltą 1956 m. žiemą. Buvau ką tik perskaitęs sovietinį „šedevrą“ N. Ostrovskio Kaip grūdinosi plienas. Gerai įsikaitinęs pirtyje, šokau užsigrūdinti į šaltą pusnį. Ir „užsigrūdinau“ visam gyvenimui.

Ne per ilgiausi mokslai Betygaloje, be abejo, davė daug. Kaip minėjau, mane mokė Antano Miškinio žmona, tikras Lietuvos šviesuolis Antanas Juška, Betygalos centre stovėjo Vytauto Didžiojo paminklas, aplinkui dunksojo ne vienas piliakalnis, pakeliui į Darbutus esame užsukę ir į Pilkalnio kapines, kur palaidoti Maironio tėvai, žinojome, kad Betygalos bažnyčioje kunigavo Mikalojus Daukša, kuris išvertė Postilę. Išvaryti rauti kolūkio linų netoli Bernotų kaimo, susipažinome ir su Maironio gimtine.

J. Mačiukevičius su skaitytojais Veisiejuose
J. Mačiukevičius su skaitytojais Veisiejuose

Taip galėčiau ilgokai vardyti. Esu rašęs: „Betygala mano – Paryžių Paryžiau…“ Į tą „savo Paryžių“, į pirmąjį stebuklų miestą, kelionę pradėdavau pro didelį Pažečių sodą, sustodavau prie paslaptingo raudonų plytų malūnėlio, kurį kažkada suko tvenkinio vanduo. Išradingas kino mechanikas, žinodamas, kad prie to tvenkinio ir prie to malūnėlio pabendrauti renkasi aplinkinių kaimų žmonės, ant malūnėlio durų visada priklijuodavo skelbimus, kada Betygaloje ir Pažečiuose bus rodomi kino filmai. Perskaitęs tuos skelbimus, pasidairęs, kas plaukioja valtelėmis, kas meškerioja krūmų apsuptyje, parymojęs ant tiltelio turėklų ir atsižiūrėjęs, kaip gražiai krinta vanduo ant paslaptingo, nežinia kada statyto ir į įvairius pasakojimus patekusio malūnėlio ratų, bei paspoksojęs į prasidedančiame prie malūnėlio skaidriame Upytės vandenyje plaukiojančias žuvytes, eidavau tolyn baltu vieškeliu jausdamas kažkokius keistus to sodo, to tvenkinio, to malūnėlio burtus, nuo kurių greičiau imdavo plakti širdis. Kartais net pasileisdavau bėgti, kad nepasivytų „kažkas didesnis už mane“. Atsipūsdavau tik prieš didžiuosius buvusio Liktėnų dvaro medžius, dažniausiai prie kelio, sukančio link Ugionių, link tų Ugionių, kuriuos mums kartą aprodė Antanas Cibulskis, pažadėjęs parodyti pačią gražiausią pasaulyje vietą ir stebuklingų galių turintį šaltinėlį, ištekantį iš Dubysos kranto prie pat bažnytėlės… Jis mūsų neapgavo – parodė nepaprasto grožio Dubysos slėnius ir šventą šaltinėlį, kuris tryško ne tik iš akmenuotos žemės, bet ir iš legendų apie aklųjų praregėjimus, apie luošųjų virtimus lieknais bernaičiais, apie aplinkinius piliakalnius, kuriuose gyvena „visos Lietuvos dvasios“.

Vis mąstau, kad Betygala, mano „Paryžių Paryžius“, dar man net nieko nežinant, kad šis miestelis – viena seniausių ir įdomiausią istoriją turinčių Žemaitijos vietovių, kad galbūt pirmąją bažnyčią čia pastatyti liepė Vytautas, kad čia klebonavo Mikalojus Daukša ir net išvertė Postilę, kad toje bažnyčioje meldėsi Maironis, kad, man laipiojant Dubysos šlaitais, kažkur netoliese vaikštinėjo iš Vilniaus vasaroti atvažiavęs žymus dailininkas Jonas Kuzminskis, tapo ta vietove, nuo kurios ir prasidėjo Lietuva. Mano Lietuva. Ką jau ten istorinės ir kultūros įžymybės, kurias gražiai aprašė mokytoja Birutė Navakauskienė, su kuria dar ir šiandien susitinkame, juk labai svarbu, kad mane mokė toks ryškus Lietuvos inteligentijos atstovas kaip Antanas Juška, kad man rusų kalbą dėstė ištremto Antano Miškinio žmona, turbūt irgi nuošaliame miestelyje pasislėpusi nuo tremčių, pagaliau, kad, atėjęs į aštuntą klasę, daug išgirdau apie tokias mokyklos garsenybes kaip būsimas politologijos profesorius Petras Setkauskis, teisininkas Mykolas Ignotas, dailininkė Violeta Digrytė-Staneikienė, poetas Juozas Nekrošius, būsimi visuomenės veikėjai Antanas ir Feliksas Mačianskai ir akies krašteliu iš toliau jas stebėjau.

– Daugeliui žinoma, kad Jūsų likimą lėmė skaudi ankstyvos jaunystės nelaimė, ilga, sunki liga. Kalbėdamas apie tuos metus, apie mažą kambarėlį, į kurį grįždavote iš ligoninės ir kuriame „vienui vienas“ leisdavote dienas, šūktelėjote: „O kiek knygų aš tada skaitydavau!“ Kokios tai buvo knygos? Kurios Jums ypač padėjo? Ką iki šiol prisimenate?

– Kai labai sunkiai (po tos nelemtos pirties) susirgau ir bent penketą metų praleidau ligoninėse, vienintelis išsigelbėjimas buvo knygos. Seselės nešdavo jas iš ligoninių bibliotekų ir versdavo šalia manęs į antrąją lovos pusę. Aš jas ne tik skaitydavau, bet ir persipiešdavau iliustracijas, pats savo sąsiuviniuose kurdavau joms iliustracijas, išsirašydavau aforizmus, pradėjau juos rinkti. Viename laikraštyje išspausdinau straipsnį „Kolekcionuoti aforizmus – įdomu“ ir gavau nemažai laiškų, kurių autoriai norėjo keistis su manimi aforizmais. Su keletu aforizmų rinkėjų vėliau susidraugavau.

Todėl nenorėčiau išskirti kokios nors knygos. Visos man padėjo.

– Iš dienoraščio, iš autentiškų išgyvenimų išaugusi ir nepaprasto populiarumo sulaukusi apysaka „Laikrodžiai nesustoja“ (1968) daugelio skaitytojų sąmonėje įtvirtino Jūsų kaip jaunimo rašytojo vardą. Iš tikrųjų ir kitose knygose – „Rojaus kampelis“ (1971), „Bučiuoju Žalį“ (1976), „Mingaudas didysis – Mingaudas mažasis“ (1978) – veikia jauni herojai. Ar Jums priimtinas jaunimo rašytojo vardas? Kaip apibūdintumėte jaunimo literatūros specifiką? Ar įmanu apčiuopti, apibrėžti meninę, pedagoginę ribą tarp anų knygų ir apysakos „Penktoji pražanga“ (1973), adresuojamos paaugliams?

– Net negalėčiau tiksliai atsakyti, kodėl ankstesniosiose knygose vyravo jauni herojai. Gal kad daugiau su jaunimu bendravau? Anksčiau sakydavau, kad mano skaitytojai – baigiamųjų klasių moksleiviai ir pirmųjų trijų kursų studentai. Visiškai nesijaudinau, kad kritikai vadino jaunimo rašytoju. Dabar pastebiu, kad į mano literatūros vakarus renkasi garbūs senjorai. Vadinasi, skaitytojai auga, bręsta ir sensta kartu su autoriumi.

Su žmona Virginija ir dukra Vijone
Su žmona Virginija ir dukra Vijone

– Prieš keletą metų nustebinote tapdamas tikru vaikų rašytoju. „Ančiuką Krypčiuką“ (2000) mūsų organizacija (t. y. IBBY Lietuvos skyrius) pripažino geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams. Paskui pasirodė „Barbora“ (2002)… Kas paskatino rašyti vaikams? Kokių dar turite sumanymų? Ar susiduriate su kitų autorių kūryba vaikams? Gal ką nors atradote, apsidžiaugėte?

– Gimus dukrelei Vijonei atkreipęs daugiau dėmesio į vaikų knygas, supratau, kad išleidžiama daug prastos lektūros, kurios nenorėjau rodyti augančiam vaikui. Kai kurias spragas ėmiausi užkaišyti pats. Taip atsirado Ančiukas Krypčiukas. Ir pats apsidžiaugiau, kad knyga pavyko, suvokiau, kad turiu ir „vaikišką plunksną“. Norėdamas mergaitę geriau supažindinti su Lietuvos istorija (joje tiek daug gražių ir dramatiškų temų), parašiau Barborą, Birutę, Legendą apie legendą (ši knyga dar neišleista, bet jos rankraštis apdovanotas antrąja V. Tamulaičio premija).

– Jūsų vienuolikmetė dukra – aktyvi skaitytoja. Kodėl? Apibūdinkite jos skaitymo polinkius, potyrius. Kas lemia, kad vieni vaikai bėga nuo knygos, kiti – prie knygos?

– Tikrai džiaugiuosi, kad Vijonę sunku atitraukti nuo knygos. Gal todėl, kad nuo mažumės ją saugojau nuo prastų tekstų? Ji jau yra perskaičiusi ir mano suaugusiesiems skirtas knygas. Štai visai neseniai prasitarė, kad iš mano knygų jai labiausiai patiko eilėraščių knyga Kas mes šiame pasaulyje be vienas kito („Meilės lyrikos lobyno“ serija). Daugelį eilėraščių deklamuoja atmintinai.

Galėčiau ilgokai samprotauti, kas vaikus stumia nuo knygos (televizija, internetas, dvasingumo stoka), bet labiausiai juos atgraso pati knyga, jei ji netalentingai suregzta. Labai apsidžiaugiau, kai Vijonė man patarė paskaityti V. V. Landsbergio Briedį Eugenijų. Perskaitęs galėjau dukrai tik padėkoti už gerą pasiūlymą ir pasidžiaugti, kad ji skaito tinkamas knygas.

„Rubinaičio“ redakcija sveikina rašytoją Joną Mačiukevičių gražios gyvenimo sukakties proga ir dėkoja už atsakymus į klausimus.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 3 (51)

 

Įžanginis

Vaikų literatūros Verpetuose

Apžvalgos

„RUBINAITIS“ (1994–2009): FAKTAI IR SKAIČIAI

Straipsniai

LITERATŪRINIS BALTŲ MITOLOGIJOS FRAGMENTAS
GAMTOS IR KULTŪROS SANDŪRA VYTAUTO V. LANDSBERGIO KNYGOJE „ARKLIO DOMINYKO MEILĖ“
GENDRUČIO MORKŪNO PASAKOJIMAI

Atidžiu žvilgsniu

APYSAKA SU PASAKŲ FRAGMENTAIS
Didžioji Marios Gripe’s paslaptis

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS
„RUBINAIČIO“ 41–50 NUMERIŲ TURINYS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai