1879 m. gruodžio 10 d. gimė dailininkas Ernestas Hovardas Šepardas
Kai paminime Mikę Pūkuotuką, iš laimės nuščiūva daugelis. Kai ištariame britų rašytojo Aleno Aleksanderio Milno vardą, dauguma žino, kad jis – Mikės Pūkuotuko autorius. Bet Ernestas Hovardas Šepardas (1879 12 10–1976 03 24), deja, mažai kam girdėtas, nors yra to paties Mikės Pūkuotuko atvaizdo kūrėjas.
Dailininkas E. H. Šepardas gimė 1879 m. gruodžio 10 d. Londone menininkų šeimoje ir yra jauniausias trijų vaikų šeimoje. Jo tėvas – architektas, turėjęs polinkį į meną, motina, žymaus akvarelisto dukra, taip pat piešė. Tėvas mokė sūnų kaip valdyti pieštuką ir plunksną, o mama – dažus, ji dažnai įduodavo savo sūnui užrašų knygelę ir pasirūpindavo, kad jis turėtų kuo į ją rašyti. Ilgainiui Ernestas išmoko ne tik vaizdu pasižymėti tai, kas jam pasirodydavo įdomu, bet ir viską, ką matęs, tiksliai įsiminti – tarsi fotografijas išsaugoti atmintyje. E. H. Šepardo vaikystė buvo saugi, jis augo pasiturinčių aristokratų šeimoje, gyvenančioje Viktorijos laikų Londone. Jie dažnai lankė parodas, muzikos koncertus, važinėjo į užmiestį traukiniu, atostogaudavo prie jūros, įsimintinos buvo vaikų Kalėdų šventės. E. H. Šepardas nuolat prisimindavo idilišką savo vaikystę, mylinčius tėvus, besirūpinančius sūnaus talentų puoselėjimu.
Ernestas H. Šepardas. Nuotr. šaltinis: http.swww.illustrationhistory.org
Tačiau vos E. H. Šepardui sukako 11 metų, staiga mirė mama, ir visas šeimos gyvenimas pasikeitė – gyventi be jos buvo labai sunku. Natūralus meilės jausmas peraugo į neapsakomą ilgesį, tad piešimas tapo vienu tų užsiėmimų, padėjusių Ernestui palengvinti liūdesį: jis aktyviai piešė aplinką ir supančius žmones. 1898 m. pradėjo mokytis meno Akademijoje, ten sutiko ir savo būsimą žmoną tapytoją, žurnalo Punch įkūrėjo anūkę Florenciją Eleonorą Chaplin, kurią 1904 m. vedė. E. H. Šepardas tuo metu aktyviai tapė, rengė parodas, piešė karikatūras minėtajam žurnalui ir iliustravo knygas.
1905 m. šeima persikėlė iš Londono į Šamli Gryną, esantį netoli Guildfordo. 1906 m. dailininkas sukūrė iliustracijas Ezopo „Pasakėčioms“ ir Čarlzo Dikenso romanui „Deividas Koperfildas“. 1907 m. jam gimė sūnus Grahemas, o po dviejų metų ir dukra Marija. E. H. Šepardo karjerą pertraukė Pirmasis pasaulinis karas, kuriame jis pasižymėjo aukštais kariniais pasiekimais, už juos jis vėliau buvo apdovanotas Britų armijos karo kryžiumi. 1919 m. buvo demobilizuotas ir iškart vėl grįžo prie savo darbų. Po dar kelių metų minėjo savo 15 metų kūrybos jubiliejų žurnale Punch, kuriam, kaip minėta, kūrė iliustracijas, komiksus, viršelius.
Garnelis, 2005
Tuo metu A. A. Milnas ir E. H. Šepardas vienas kitą jau žinojo, nes kartu kūrė vienam žurnalui. Asmeniškai juos supažindino žurnalo redaktorius E. V. Lukas, kuris vėliau tapo ir jų knygos leidėju. Kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo kuriant iliustracijas A. A. Milno eilėraščių knygai „Kai mes buvome maži“ (1924), bet rengiant knygą „Mikė Pūkuotukas“ jis tapo lemtingu. Jiedviem pavyko sukurti visų laikų „didžiąją vaikystės šventę“, knygą, kuri iki šiol yra laikoma žinomiausiu pasaulyje kūriniu vaikams. Knygos sėkmė – žodžiu ir vaizdu perteiktas savitas vaikystės ir neskubėjimo manifestas. Tai tikrumo jausmas, kuris neapleidžia skaitytojo per visą buvimo kartu su knyga laiką. O tas buvimas – nesuvaidintas, nukeliantis į vaikystę, kurioje laikas turi kitą dimensiją. Jis – ilgas ir pastovus, juda pakankamai vienodu ritmu ir yra tikras neskubos – tiesiog paprasčiausio buvimo šiame pasaulyje – mokytojas.
Iliustracijomis dailininkas perteikė atmosferinį peizažą, kuriame vaizduojami pagrindiniai knygos veikėjai – Mikė Pūkuotukas, Paršelis, Triušis, Nulėpausis ir Kristoferis Robinas (kai kuriuose lietuviškuose leidimuose jis vadinamas Jonuku), visi jie tampa neatsiejama vienas kito dalimi. Dailininkas savo piešiniuose nesistengė visko užbaigti, jis tik paryškino pagrindines nuorodas, galimas mąstymo kryptis, leisdamas laisvai veikti pačiai skaitytojo vaizduotei. Dėl dailininko talento tiksliai perteikti nuotaikas per jautrius ir subtiliai tikslius linijinius piešinius mes galime jausti kaip nerūpestingai geba ilsėtis Kristoferis Robinas (Jonukas), kaip skuba paršelis, kaip galvoja Mikė ir liūdi Nulėpausis. Tuos jausmus dailininkas pavaizdavo labai tiksliai, sustiprindamas paties teksto atmosferą ir tarsi perkeldamas į piešinius savo paties vaikystės idilę. Kad E. H. Šepardo iliustracijos nepaprastos nujautė ir pats A. A. Milnas, jis savo laiške dailininkui buvo užsiminęs, kad piešiniai ypatingi, ir pripažino, kad jie stipriai prisidėjo prie knygos sėkmės.
Ernesto H. Šepardo iliustr. iš knygos „Pūkuotuko pasaulis“, 2018
Kurdamas iliustracijas A. A. Milno kūriniui, dailininkas piešė ne iš galvos, o iš gamtos. Jis tiksliai perteikė konkretų gamtos kampelį – Kočfordo ūkį, priklausiusį rašytojo šeimai, jame jie visi kartu leisdavo savaitgalius ir atostogas. Žinodamas, kaip Šimtamylė giria buvo įkvėpusi teksto autorių, E. H. Šepardas 1926 m. jį ten aplankė, norėdamas suprasti tos vietos topografiją ir dvasią. Dailininkas savo pastabumą detalėms jau buvo išsiugdęs jaunystėje, tad piešinių bloknote tik pasibraižė eskizus, o vėliau jais naudojosi perkeldamas konkrečias vietas į kūrinį. Tai Šešios pušys, Pelėdos buveinė, Nulėpausio užkampis, tiltas, ant kurio Pūkuotukas su Paršeliu žaidė Pūkuotuko Pagaliukus, ir kitos vietos. Palyginus E. H. Šepardo iliustracijas su fotografijomis, matyti, kad piešiniai mažai tesiskiria nuo realios vietovės, tačiau dailininkas perteikė visiškai kitokią atmosferą ir leido skaitytojui panirti į kitą tikrovę. Į knygą buvo perkelta tikroji pagrindinio knygos veikėjo – Kristoferio Robino (Jonuko) – žaidimų erdvė.
Ernesto H. Šepardo iliustr. iš knygos „Pūkuotuko pasaulis“, 2004
E. H. Šepardui pavyko sužmoginti visus knygos veikėjus (kūrinyje veikia ne gyvūnai (išskyrus Pelėdą ir tigrą), bet Kristoferio Robino (Jonuko) žaislai). Dailininkas sugebėjo tiksliai užfiksuoti ribą, skiriančią realybę nuo fantazijos ir žaislą nuo tikro gyvūnėlio. Jam pavyko perteikti jų „žaislišką“ lengvumą ir charakterį. Kurdamas iliustracijas, kai kurias piešinių detales jis aptardavo su rašytoju prie puodelio arbatos, o kartais – tuomet įprastu bendravimo būdu – laiškais. Jie keisdavosi savo mintimis, kaip įsivaizduoja vieną ar kitą vietą, ir panašiai. Visus piešinius knygai dailininkas sukūrė savo nedidelėje studijoje Šamli Gryne. Juos piešė ant akvarelinio popieriaus, tušu ir plunksnele, paspalvindamas spalvotais pieštukais ar akvarele. Jis sukūrė visus Kristoferio Robino (Jonuko) žaislus, išskyrus vieną – patį Mikę Pūkuotuką: šis žaislas priklausė E. H. Šepardo sūnui Grahemui. Kūrinio geografiją dailininkas sukonkretino pirmame ir paskutiniame knygos priešlapiuose pateikdamas topografinį žemėlapį, leidžiantį vaikui lengviau suvokti erdvę, kurioje vyksta pasakojimas.
Ernesto H. Šepardo iliustr. iš knygos „Pūkuotuko pasaulis“, 1984
Šlovė atėjo greitai ir netikėtai, abiem autoriams teko ne kartą permąstyti jų bendro kūrinio pasaulinę sėkmę ir jų pačių tolesnę karjerą. Tiek A. A. Milno, tiek E. H. Šepardo kita kūryba nebuvo pakankamai įvertinta, ji visada liko šio kūrinio šešėlyje, todėl abu autoriai tam tikra prasme jos kažkiek ir nekentė. Pats „Mikės Pūkuotuko“ autorius savo karjerą siejo su rimta literatūra ir niekada neplanavo jos baigti sukūręs tekstą vaikams. Sulaukęs brandesnio amžiaus vis dėlto prisipažino, kad, nors ir padarė pasakišką karjerą, bet ne tokią, kokios tikėjosi pats. Knygos iliustratorius taip pat yra pripažinęs, kad labiausiai gyvenime gailėjosi dėl to, jog sutiko iliustruoti Mikę Pūkuotuką!
E. H. Šepardas buvo tradicinis Viktorijos laikų anglų dailininkas, taip pat atnešęs šlovę ir Keneto Greihamo knygai „Vėjas gluosniuose“ (1908). Jo kūrybos bibliografija labai gausi, E. H. Šepardas parašė net dvi savo autobiografines knygas ir nugyveno ilgą bei prasmingą gyvenimą. Jis apdovanotas aukščiausiu įvertinimu – Britų imperijos ordinu už pasiekimus meno ir mokslo srityje. Dailininkas visus „Mikės Pūkuotuko“ piešinius (viso apie 240) padovanojo Viktorijos ir Alberto muziejui Londone. Kitos jo iliustracijos, korespondencija ir archyvinė medžiaga dabar saugomi Surėjaus universitete netoli jo buvusios studijos. Dailininkas mirė 1976 m. kovo 24 d., sulaukęs 96 metų amžiaus.
Mikės Pūkuotuko didžioji šlovė vis dar tęsiasi, knyga išversta į daugybę kalbų (netgi į lotynų (1960), nuolat atsiranda įvairiausiuose skaitomiausių knygų sąrašuose ir yra tapusi New York Times bestseleriu. Įdomu tai, kad beveik visą laiką kūrinys leidžiamas su originaliomis E. H. Šepardo iliustracijomis. Tekstas ir vaizdas taip vienas kitą papildė, kad sunku būtų įsivaizduoti ją su kitais piešiniais. Tai lėmė dailininko pasirinkta piešimo technika, leidusi iliustracijas spausdinti ir nespalvotai, o jų meninė vertė dėl to nelabai nukentėdavo.
Viršelio dailininkė Irena Žemaitytė, 1958
Lietuvoje pirmąkart „Mikė Pūkuotukas“ buvo išleistas 1958 m., o „Mikės Pūkuotuko trobelė“ dienos šviesą išvydo 1962 m. Sujungti į vieną leidinį jie išleisti Vagos leidykloje 1984-aisiais. Taigi, jau 60 metų šią knygą skaito Lietuvos vaikai. Tekstą išvertė Virgilijus Čepaitis, jis kartu su tuomete Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Aldona Liobyte pakrikštijo pagrindinį personažą Mike Pūkuotuku. Knyga buvo išleista su originaliomis E. H. Šepardo iliustracijomis, tik viršelį jai piešė skirtingi dailininkai. Irena Žemaitytė pirmajam knygos leidimui sukūrė adaptuotą knygos viršelį su E. H. Šepardo piešiniais. Knygos „Mikės Pūkuotuko trobelė“ viršelį sukūrė Kastytis Skromanas pagal savo stilizaciją – žvelgiant į jį atrodo, kad prieš mus yra nepažįstamas kūrinys.
Originalūs Kristoferio Robino (Jonuko) žaislai, Meškutis ir jo draugai, tapę knygos prototipais, dabar eksponuojami Niujorko viešojoje bibliotekoje. Originali E. H. Šepardo iliustracija, kurioje vaizduojami Mikė Pūkuotukas su draugais stovintys ant tilto ir žaidžiantys Pūkuotuko Pagaliukus, per aukcioną Sotheby’s pasiekė pasaulinį bet kokios knygos iliustracijos pardavimo rekordą. Aukciono rengėjai šį piešinį pavadino „turbūt įžymiausia ir labiausiai jausmus žadinančia XX a. knygos iliustracija“.
Bibliografija
Mikė Pūkuotukas / iš anglų kalbos vertė V. Čepaitis; iliustravo E. H. Šepardas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 136 p.
Mikės Pūkuotuko trobelė / iš anglų kalbos vertė V. Čepaitis; iliustravo E. H. Šepardas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 128 p.
Pūkuotuko pasaulis: apysakos-pasakos / iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis; iliustravo E. H. Šepardas. – Vilnius: Vaga, 1984. – 231 p.
Pūkuotuko išmintis: protingos labai mažo protelio meškiuko mintys: sudaryta iš A. A. Milno knygos „Pūkuotuko pasaulis“ / į lietuvių kalbą vertė Virgilijus Čepaitis; iliustravo E. H. Šepardas. – Vilnius: Garnelis, 2005. – 72 p.
Kai mes buvome maži: eilėraščiai vaikams / iš anglų kalbos vertė Sigitas Geda; iliustravo Ernestas H. Šepardas. – Vilnius: Garnelis, 2005. – 238 p.
Rekomenduojame paskaityti
Kathryn Aalto, The natural world of Winnie-the-Pooh. A walk through the forest that inspired the Hundred Acre Wood, Portland, Oregon: Timber Press, 2015.
Aldona Svirbutavičiūtė, „Pūkuotuko pasaulis – mažiems ir dideliems“, Lietuvos žinios, Prieiga per internetą: https://www.llvs.lt/vertimo-kritika/416; (Žiūrėta 2019-12-10)
Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
1958 m. gruodžio 10 d. gimė vokiečių rašytoja ir iliustratorė Cornelia Funke
Vaikystėje svajojusi tapti astronaute ar bent jau lėktuvo pilote, Dorsteno mieste, Vestfalijoje gimusi vokiečių vaikų ir jaunimo rašytoja Cornelia Funke (pilnas vardas Cornelia Maria Funke, g. 1958 gruodžio 10 d.), kartais vadinama „vokiškąja J. K. Rowling“, dabar tikriausiai džiaugiasi, kad rinkdamasi studijas, visgi Hamburgo universitete ėmėsi krimsti pedagogikos studijas.
Jas baigusi, trejus metus C. Funke dirbo socialine darbuotoja ir daugiausiai dėmesio skyrė vaikams iš nepasiturinčių, rizikos šeimų. Visuomet mėgusi piešti, tuo metu ji taip pat studijavo knygų iliustravimą, o netrukus ėmėsi ir pati kurti istorijas – tokias, kokios labiausiai žavėjo ir patraukdavo vaikus, su kuriais dirbo ir, žinoma, pati jas iliustravo, kaip ir visas savo vėliau parašytas knygas. Po kelių dešimtmečių C. Funke jau buvo tarptautinį pripažinimą pelniusi daugiausia fantastinių knygų vaikams ir paaugliams autorė, o sulaukusi garbaus jubiliejaus gali didžiuotis – jos knygos išverstos į 37 pasaulio kalbas, o knygų pardavimai jau viršijo 20 milijonų vienetų. Maža to, pagal rašytojos kūrinius sukurti net devyni vaidybiniai filmai, o Vokietijos teatro scenose jau pastatyta penkiolika spektaklių (vieno jų premjera įvyko šiemet). Solidžiame rašytojos ir iliustratorės apdovanojimų sąraše daugiausia gautų už visame pasaulyje skaitytojų pamiltą knygą „Vagių karalius“ (vokiškai išleista 2000, lietuviškai 2003, 2006).
Nuo 2005 m. Cornelia Funke gyvena Beverli Hilse (Los Andželo valstija, JAV). Ji ne tik toliau rašo ir iliustruoja knygas, bet ir aktyviai dalyvauja žmogaus teisių bei aplinkosauginėje veikloje – nuo 2010 m. C. Funke yra oficiali Betelio slaugos ligoninės mirštantiems vaikams globėja, o nuo 2012 m. – viena iš JT paskelbto Biologinės įvairovės dešimtmečio Vokietijos ambasadorių. Kaip savo asmeninėje interneto svetainėje rašo pati Cornelia Funke, „[p]astaruoju metu yra tiek daug dalykų, dėl kurių arba prieš kuriuos reikia kovoti. Mane ypač domina moterų ir vaikų teisės, aplinkos apsauga ir biologinės įvairovės išsaugojimas. Bet tai tik menka dalelė iš daugybės projektų, kuriems reikia pagalbos ir palaikymo. Negalime atsakomybės už pasaulį perleisti kitiems, nes dažniausiai jį valdo kietaširdžiai. Visi galime prisidėti prie to, kad pasaulis taptų geresnė vieta ne tik mums patiems, bet ir visiems jo gyventojams.“1
1993 m. Vokietijoje pasirodė pirmoji rašytojos knyga – „Laukinės vištelės“ (lietuviškai išleista 2011), vėliau sulaukusi net vienuolikos tęsinių ir dabar vadinama „Laukinių vištelių“ serija. Jau kitais metais Cornelia Funke skaitytojus nudžiugino dar viena knyga, „Šiurpiomis vaiduoklių pėdomis“ (lietuviškai išleista 2005), kuri, su trimis tęsiniais, sudaro „Vaiduoklių medžiotojų“ seriją. Vėliau rašytoja per metus išleisdavo bent po vieną ar kelias, – o 1997 m. net šešias! – knygas, visgi tarptautiniame kontekste ją išgarsino vaisingais 1997 m. pasirodžiusi fantastinė apysaka „Drakono raitelis“ (lietuviškai išleista 2005), vėliau – 2000 m. skaitytojų gretas gerokai padidinusi „Vagių karalius“ bei 2003 m. pasirodžiusi „Rašalo pasaulio“ trilogijos pirmoji knyga „Rašalo širdis“ (lietuviškai išleista 2008, 2009). Verta atkreipti dėmesį, kad visų šių garsiausių autorės knygų apimtis žavingai „senoviška“ – 381–559 psl. Tačiau akivaizdu, kad savo kūriniais autorė drąsiai paneigia mitus apie neva neskaitančius šių laikų vaikus ir jaunesniuosius paauglius, kuriems sunku susitelkti ties ilgesniu literatūros kūriniu – pirmoji angliškai pasirodžiusi rašytojos knyga, „Vagių karalius“ pakilo net iki antros The New York Times bestselerių sąrašo vietos, o „Drakono raitelis“ iš to paties sąrašo nesitraukė net 78 savaites! Beje, kaip ir J. K. Rowling, Cornelia Funke turi ištikimų savo fanų, o šie vadinami „funkiais“.
Alma littera, 2011
Pirmajai savo knygai „Laukinės vištelės“ (ir vienintelei iš šios serijos, kuri išversta į lietuvių kalbą) Cornelia Funke pasirinko gana lindgrenišką siužetą ir pasakojimo stilių. Tai pasakojimas apie dvi vienos klasės „gaujas“ – pirmiau susikūrusią berniukų, pasivadinusių Pigmėjais, ir kaip atsaką jai susibūrusias mergaites, pasivadinusias Laukinėmis vištelėmis. Iš pradžių dar pavadinimo neturinčios ir apskritai nelabai sutariančios keturios mergaitės kartas nuo karto susitikdavo mokyklos mergaičių tualete, užsidariusios vienoje kabinoje, tačiau vieną dieną pagrindinė veikėja Šprotė (Šarlotė) pareiškia: „Mano senelė išvažiavo savaitei pas savo seną kaip pasaulis seserį, tai aš rūpinuosi namais, vištomis ir šiaip viskuo. Taigi. Pagalvojau, kad ten būtų puikus štabas ir, jei šią savaitę dažniau susitiktume, […] gal tada būtume panašesnės į tikrą gaują.“2 Šprotės sumanymus nenuskamba taip viliojančiai, kaip mergaitė vylėsi, bet galiausiai, įtikinusi kitas tuo, jog buvimas gauja reiškia nuotykius, o „[n]uotykių juk nesuplanuosi kaip baleto pamokos“3, ji įtikina visas kasdien susitikinėti po pamokų savo senelės namuose. Ir nuotykiai iš tiesų prasideda, tačiau tokiais jie atrodo skaitytojui, nes abi gaujos tiesiog prisiverda rimtos košės besiaiškindamos santykius. Iš tiesų tampa net sunku susigaudyti, kas pirmas kam iškrėtė šunybę, o jau nuo jos pasipila grandinė įvykių, kurie, tiesa, nėra nei labai dideli, nei reikšmingi, tačiau tiek Pigmėjus, tiek Laukines višteles išjudina, įneša azarto į nuobodžią kasdienybę. Be to, visą savaitę abi gaujos siekia vieno – išsiaiškinti, nuo ko yra juodasis Šprotės senelės raktų ryšulio raktas, kadangi visi (į)tiki, kad jam skirta spyna slepia lobį. Žinoma, kasdien svarbų vaidmenį istorijoje suvaidina vištos, kurias Šprotei pavesta prižiūrėti, o šios pabėga ir, sugrąžintos, nulesioja kopūstų daigus bei tampa pretekstu susidraugauti, jau nekalbant apie joms skirtą garbę puikuotis mergaičių gaujos pavadinime. Taip pat apysakoje svarbų vaidmenį atlieka tik pačioje pabaigoje pasirodanti Šprotės senelė – nors vaikų nuotykių metu jos nėra šalia, senelės nuolat baiminamasi, ji menama kaip pikta, nuolat suirzusi, svečių nemėgstanti bambeklė.
„Laukinėse vištelėse“ vaizduojamas pasaulis, kuriame dar nėra mobiliųjų telefonų ir kompiuterių, o nuotykius susikuria patys vaikai. Pagal visas geriausias tokio tipo pasakojimų tradicijas, pradžioje matome tarpusavyje nelabai gerai sutariančias mergaites, susivienijančias prieš berniukus, o galiausiai jos stipriai susidraugauja tarpusavyje ir su berniukais surengia susitaikymo fiestą. Maža to, visi kartu vaikai atranda paslaptingąją skrynią, kurios spyną atrakina juodasis raktas. O iš skrynios „[į] juos žvelgė du žmonės. Iš nuotraukos. Didelės vestuvinės nuotraukos suklypusiuose rėmeliuose.“4 Tik mamą ir močiutę turinčios Šprotės, pamačiusios jaunos senelės vestuvinę nuotrauką, o joje – ir pirmą kartą gyvenime savo senelį, „neapleido keistas jausmas. […] Galva buvo pilna painių minčių apie jaunavedžių porą nuotraukoje. Ji gėdijosi. Gėdijosi, kad juodu pamatė šitiek svetimų akių. Tai ją varė iš proto. Vis regėjo prieš akis nepažįstamą jauną moterį, kuri keistu būdu tapo močiute Slėtberg.“5 Ir šis (tiesa, gal kiek tiesmukai pavaizduotas) suvokimas, jog žmonės keičiasi, kaip į blogesniąją pusę pasikeitė senelė, kaip į geresniąją pasikeitė patys vaikai – nuo nedraugiškų, vienas kitam pakenkti norinčių padaužų pasakojimo pradžioje iki neprastos draugiškos šutvės pabaigoje, vainikuoja visą apysaką, kai galiausiai namo grįžta vis dar tokia pati pikta senelė, o ją pasitinka jau visai kitokia Šprotė.
Reiklesniam skaitytojui galbūt pritrūks labiau psichologizuotų, tikresnių, individualesnių personažų, vaikų santykių su tėvais išplėtojimo (ypač apmaudu dėl namuose mušamo Vilio, apie kurį nieko daugiau nesužinome), tačiau tikriausiai pasakojimas kurtas labiau kaip nuotykių literatūra su tam tikru moralu.
Alma littera, 2005
Į lietuvių kalba išverstos visos keturios rašytojos serijos apie vaiduoklių medžiotojus knygos: „Šiurpiomis vaiduoklių pėdomis“ (2005), „Ugniabaisių apsupti vaiduoklių medžiotojai“ (2006), „Vaiduoklių medžiotojai kraupioje pilyje“ (2006) bei „Vaiduoklių medžiotojams gresia pavojus“ (2007). Šiose fantastinėse apysakose pasakojami trijų vaiduoklių medžiotojų – senutės Hedvygos Kmynės, jos kaimyno (ir draugės anūko) Tomo Tomskio bei „apybaisio“ vaiduoklio mugo (tokia vaiduoklių rūšis) Hugo – nuotykiai gaudant įvairiausio plauko vaiduoklius. Ypatinga literatūrine verte šios knygos nepasižymi, tai, galima sakyti, tiesiog pasaulinės vaiduoklių serijos knygos, tiesa, su kiek įdomesniais, netikėtesniais tų vaiduoklių gaudytojais (juk vienas jų – pats vaiduoklis!). Skirtingai nei toliau aptarsimose knygose, šiose nereikėtų ieškoti gilių paslėptų prasmių ar labai išvystytų veikėjų, tačiau, be abejo, tai puikus, patraukiantis, gal net kvapą gniaužiantis skaitinys tikslinei auditorijai – šiurpių nuotykių ir išmoningų vaiduoklių gaudymo būdų ištroškusiems pradinių klasių moksleiviams.
Panašiai – smagiais išmoningais fantastiniais skaitiniais galima pavadini ir kitas, jokiai serijai nepriklausančias į lietuvių kalbą išverstas C. Funke‘s knygas mažesniems skaitytojams. Pavyzdžiui, plonytė iliustracijų gausi knygelė „Užburta klasė“ (lietuviškai išleista 2005), pasakojanti apie 2B klasės naujokę Ingą, kuriai atėjus į klasę ir ėmus demonstruoti stebuklingas galias, mokytis tampa nepalyginamai įdomiau (maža to, mokyklos kieme paliktas jos augintinis dramblys, kurį per pertrauką reikia pašerti!), išleista su prierašu „Savarankiško skaitymo pradžiamokslis“, o negausus tekstas tarp iliustracijų pateiktas didelėmis, besimokančiajam skaityti patogiomis raidėmis. Knygoje ilgoku pavadinimu „Cornelia Funke pasakoja apie knygų graužikus, palėpėse gyvenančius vaiduoklius ir kitokius padarus“ sudėti trumpi fantastiniai pasakojimai, kurie žavi išmone, glaustumu ir tinka tiek savarankiškam skaitymui, tiek vietoj pasakos prieš miegą.
Alma littera, 2003
Pirmoji iš lietuviškai išleistų „didelių“ Cornelia‘os Funke‘s knygų – „Vagių karalius“ – neabejotinos vertės kūrinys, pelnęs autorei ne vieną apdovanojimą, tarp kurių – Vokietijos nacionalinė jaunimo premija. Tiesa, tik perskaičius apysaką ir grįžus į pačią pradžią, naujai pažvelgi į po knygos dedikacija esantį tekstą: „Suaugę žmonės nebeprisimena, kas tai yra būti vaiku. Nors ir teigia prisimeną. […] Užmiršo. Šito jie nebežino. Tu irgi užmirši. […] O apie ką svajojot jūs, būdami vaikai?“6 Kaip viename interviu teigė pati rašytoja, „[b]ūdama vaikas, nesupratau Piterio Peno. Aš norėjau užaugti. Todėl klausiau savęs: ar kas nors rašo apie kitokius vaikus – tokius, kurie nori užaugti? O ką, jeigu vaikas priverčia suaugusiuosius patikėti, kad jis jau užaugęs?“7
Taigi, šioje detektyvinėje istorijoje pirmiausia susipažįstame su Mėnulio mieste (taip čia vadinama Venecija) gyvenančiu detektyvu Viktoru Gecu, pas kurį apsilanko Estera ir Maksas Hartlybai, prašantys pagal nuotrauką surasti du berniukus, velionės Esteros sesers sūnus – dvylikametį Prosperą ir penkiametį Bo. Tiesa, jiems reikia tik mažėlio, kurį ketina auginti kaip savo sūnų, kadangi patys vaikų nesusilaukė. Visa tai Viktorui ne itin patinka, tačiau darbo jis imasi. „Jau daugiau negu vienuolika metų jis gyveno Venecijoje, bet vis dar nebuvo išlandžiojęs visų šio miesto užkaborių. Niekas nebuvo jų išlandžiojęs. Todėl nelengva bus surasti du berniukus, jeigu jie nenori, kad kas juos surastų.“8 O Prosperas ir Bo to tikrai nenorėjo. Ir jiems sekėsi kur kas geriau nei galima įsivaizduoti: ilgai ir sunkiai keliavę iki Venecijos (apie kurią jiems tiek nuostabių dalykų buvo pripasakojusi prieš tris mėnesius netikėtai mirusi mama), čia jie pateko į geriausią įmanomą tokiems bėgliams draugiją – juos kartu gyventi priėmė tokie pat „vaikai be vietos“: benamiai mergaitė Širšė ir berniukai Ričis su Moska. Tiesa, svarbiausiasis tarp jų buvo vagių karaliumi vadinamas Scipijus, ir broliai „gerai žinojo, kad tik Scipijui turi būti dėkingi, kad nebereikia jiems miegoti gatvėje […]. Scipijus iš savo plėšikavimų pripildė jų maišelį pinigų, kuriais jie šiandien susimokėjo už makaronus ir vaisius. Scipijus parūpino batus, […] pasirūpino, kad jie gali pavalgyti nevagiliaudami, ir tik jo dėka staiga vėl turi namus […].“ Tie namai – tai apleistas kino teatras „Žvaigždė“, kurį vaikai vadina Žvaigždėtąja slėptuve. Vagių karalius slėptuvėje pasirodo tik sutemus ir visuomet dėvi kaukę, giriasi savo apiplėšimais ir neretai turi kokių pavogtų brangenybių, kurias vaikai turi parduoti vienos krautuvėlės šeimininkui Barbarosai. Vaikai tarpusavyje puikiai sutaria, pasiskirstę vaidmenimis ir atsakomybėmis, kurios padeda išgyventi slapčia ir nebadaujant. Prosperas visuomet akylai stebi savo broliuką Bo, jam visur vaidenasi teta Estera, jis jaudinasi, kad Bo, neduokdie, pats netaptų vagimi.
Jau ir pirmojoje knygos dalyje netrūksta įtampos ir kvapą gniaužiančiai aprašomo vaikų gyvenimo apleistame kino teatre bei jų kasdienybės, nesutarimų su pinigų godžiu ir vaikus apgaudinėjančiu Barbarosa, gana juokingų detektyvo Viktoro pastangų surasti vaikus. Tačiau pasakojimui persiritus į antrąją pusę, viskas tampa nepalyginamai rimčiau: vienas užsakovas, paslaptingas grafas, paprašo vagių karaliaus pavogti labai keistą daiktą – medinį sparną, vaikai netrukus sučiumpa ir įkalina juos atradusį Viktorą, o šis jiems išduoda paslaptį, kas toks iš tiesų yra Scipijus – tiksliau, nurodo, į kokius namus nueiti ir savo akimis tai pamatyti. Ir štai, atrodo, tobuloji benamių šutvė liko be globėjo, nes šis – joks ne vagių karalius, o turtuolio, kuriam priklauso apleistasis kino teatras, sūnus. Tuo tarpu detektyvas, pabuvęs nelaisvėje pas vaikus, atsisako minties medžioti Prosperą ir Bo – artimiau susipažinęs su benamių gauja, pajunta, kad čia jiems daug geriau nei būtų pas aikštingąją Esterą. Tačiau kaip gi grafo užsakymas, žadantis protu sunkiai suvokiamą krūvą pinigų, o tuo pačiu – ir sotų pilvą? Likusieji be savo vado vaikai nusprendžia vis dėlto pavogti tai, ko prašė paslaptingasis užsakovas, o naktį įslinkę į aukos namus, ten sutinka ir patį vagių karalių, o visus mažuosius vagis pričiumpa pati namų šeimininkė.
Atrodytų, kad įtampos, draugystės išbandymų ir paslapčių jau per akis, bet draugiškai pakvietusi vaikus išklausyti vieną seną istoriją, namų šeimininkė, fotografė Ida Spaventa papasakoja dar keistesnę istoriją apie stebuklingą medinę karuselę, kurią vienas turtuolis padovanojęs vaikų namams, kuriuose augo pati Ida. „Mieste visur buvo kalbama, kad keli apsisukimai ant Gailestingųjų seserų karuselės iš vaikų padaro suaugusiuosius, o iš suaugusiųjų vėl vaikus,“9 – pasakoja Ida. Tačiau netrukus toji stebuklinga karuselė buvo pavogta, teliko tik nulūžęs karuselę puošusio liūto sparnas, kurį fotografė daug metų ir laikė savo namuose, o paslaptingas grafas paprašė vagių karaliaus pavogti. Fantastiškas stebuklingos karuselės elementas dar smarkiau įsūpuoja įvykių grandinę – susidraugavę su Ida Spaventa, maža to, susidraugavę ir su buvusiu persekiotoju Viktoru, vaikai iš tiesų atranda senąją medinę karuselę, slepiamą tolimoje nykioje saloje ir saugomą sparną pavogti užsakiusio grafo su seserimi, kurie, kaip paaiškėja, vaikystėje, besisupdami karusele, tapo suaugusiais ir dabar pasiryžę bet kam (net ir išties blogiems dalykams), kad susigrąžintų vaikystę. Vaikystę grafas su seserimi susigrąžina, to nėmaž nenorėdamas ją susigrąžina ir pinigų alkio salon atvestas Barbarosa, o štai vagių karalius tampa tuo, kuo ir troško – suaugusiuoju. Ir čia stebuklai baigiasi – karuselė negrįžtamai sulūžta. Visgi nepatenkintas lieka tik pypliu tapęs krautuvėlės savininkas (jį vėliau, beje, įsisūnija teta Estera!), o tarp Idos Spaventos, Viktoro Geco ir našlaičių bei staiga suaugusiuoju tapusio Scipijaus užsimezga tvirti, šeimyniški saitai (tarp Idos ir Viktoro – netgi meilė!).
„Vagių karalius“ žavi ne tik puikiu, įtemptu siužetu, bet ir jautriai (tačiau neperspaustai) vaizduojamais vaikų tarpusavio santykiais, broliškos meilės galia, tikroviškai, o kartu švelniai romantizuotai perteiktais našlaičių ar savarankiškai benamio dalią pasirinkusių vaikų paveikslais. Suaugusiems ši knyga neabejotinai patiks nė kiek ne mažiau nei jauniesiems skaitytojams.
Alma littera, 2005
Apysaka „Drakono raitelis“, kurią galima pavadinti pasakojimu-legenda, įtraukia skaitytoją į fantastikos kupiną nuotykių istoriją – ją skaitant netrūksta progų apmąstyti daugelį svarbiausių žmogaus gyvenimo klausimų bei perkainoti vertybes, kvestionuoti įsitikinimus. Veiksmas prasideda Drakonų slėnyje, kurį ištinka rimtas pavojus – į jį kėsinasi žmonės. „Nėra to, ko jie nemėgtų. Nėra to, ko jie netrokšta turėti. […] Jie godūs. Jie nori visko sau“10, – perspėdama slėnyje įsikūrusius (ir nuo žmonių pasislėpusius) drakonus sako Žiurkė. Ir kalbama čia ne apie kokius kitus žmones, bet apie mūsų padermę – kurie stato miestus, kerta miškus, nusausina upes ir nepaliaujamai užvaldo vis naujas žemes (jų pasaulyje likę nebedaug), o Drakonų slėnis – viena jų. Tačiau skubiai sušaukto susirinkimo metu vyriausiasis drakonas Kreivabarzdis atskleidžia paslaptį apie kažkur toli, kitoje pasaulio pusėje esantį Dangaus pakraštį, drakonų gimtinę, kurioje jie visi turėtų būti saugūs, jei tik ją pasiektų. Tačiau senoliu patiki tik vienintelis drakonas Lungas ir pasiryžta keliauti ten su savo bičiule miškine kaukute Sierakaile (šioji keliauti, tiesa, nėra nėmaž nusiteikusi, bet draugystė nugali, o skaitytojas viso pasakojimo metu gali stačiai gėrėtis tik ramiai grybus valgyti norinčios kaukutės keiksmais, išmoningai perteiktais vertėjos Indrės Klimkaitės).
Kuo pavojinga ir sunki ši laukianti kelionė? Visų pirma, Dangaus pakraščiu kaip senąja drakonų buveine mažai kas betiki, drakonams tai greičiau legenda, mitas, pasaka, girdėta vaikystėje; antra – drakonai geba skristi tik mėnulio šviesoje, vadinasi, tik naktį ir tik esant aiškiai matomam mėnuliui; trečia – be abejo, reikia saugotis žmonių, nes šie įsitikinę, kad drakonai yra blogi; o ketvirta – visiškai neaišku, kur tiksliai yra tas Dangaus pakraštys. Bet Lungas ir Sierakailė tą pačią naktį išsiruošia į kelionę. Dienomis jie turi rasti saugią slėptuvę, nes drakonai tada miega, ilsisi. Ir štai vienoje tokių pirmųjų slėptuvių, sename apleistame statinyje, jie sutinka Beną – iš dėžių guolį pasidariusį berniuką. Našlaitį. Pirminį priešiškumą, kaip gali nujausti skaitytojas, netrukus pakeičia draugiškumas – Benas Sierakailei padeda rasti Žiurkės giminaitį, kuris įduoda jiems žemėlapį su gana abstrakčiai nužymėtu skrydžio maršrutu ir pavojingomis vietomis. Atrodo, kad Dangaus pakraštys turėtų būti kažkur Himalajuose. Kadangi Benas neturi tėvų ir ko prarasti, o jo prieglobstį kaip tik atėjo nugriauti, Lungas naktimis keliauja jau su dviem raiteliais. Lyg būtų mažai „paprastų“, suvokiamų pavojų, negerai nusileidę vienuose kalnuose, keliauninkai vos nepapuola tiesiai į nasrus Auksiniam Dilgiui – auksiniam drakonui stebuklingu šarvu, kurio vienatinis egzistencijos tikslas – medžioti drakonus, o šių jis nematęs jau daugiau kaip pusantro šimto metų.
Auksinis Dilgius – alchemiko sukurtas gyvis, suvalgęs savo kūrėją ir gyvenantis senoje apleistoje pilyje drauge su kitu alchemiko kūriniu – homunkulu Musiakoju, savo šarvašveičiu ir tarnu (kurio brolius taip pat surijo). Taip Lungo, Sierakailės ir Beno kelionė tampa dar pavojingesnė, nes juos riboja ne tik paros laikas, gana netikslus žemėlapis ir netikrumas dėl Dangaus pakraščio egzistavimo, bet ir nuolat ant kulnų lipantis tikrų tikriausias monstras Auksinis Dilgius. Pastarasis, beje, turi visą būrį šnipų – juodųjų varnų raudonomis akimis, kurie persekioja drakoną su bičiuliais, maža to, homunkulas Musiakojis tampa dar geresniu šnipu, nes prisijungia prie Dangaus pakraščio ieškotojų ir raportuoja savo ponui apie besikeičiančią keliauninkų buvimo vietą.
Vėl paklydę ir nusileidę vienoje saloje, Lungas su bendrakeleiviais susipažįsta su profesoriumi Barnabu Vyzenhundu, kurio, dėkuidie, nėra ko baimintis, jis – „archeologijos profesorius, specialioji sritis – visokio pobūdžio fantastiniai reiškiniai“11, ieškantis sparnuotojo žirgo Pegaso, susidraugavęs su keliauninkais po to, kai išgelbėjo Lungą nuo bazilisko. Profesoriaus žmona Vita, apie kurią jis pasakoja su meile, taip pat domisi fantastiniais reiškiniais, o „miškiniai kaukai yra viena iš jos specialiųjų domėjimosi sričių“12. Vyzenhundas turi ir Beno amžiaus dukrą, tačiau šioje saloje esąs vienas. Tačiau išviręs vakarienę (tiesa, drakonai nieko neėda – jie minta vien mėnulio šviesa) keliauninkams, saloje šių rastoje slaptavietėje profesorius daugiau papasakoja apie save, savo tyrinėjimus ir kolegę Subaidą Ghalib, kurią ir pataria susirasti, o ten, kur ji šiuo metu apsistojusi, jie visi galį susitikti – profesorius jų lauksiąs su savo šeima. Kol Lungas ir du jo raiteliai pasiekia Pakistaną, kur savo tyrinėjimus atlieka Vyzenhundo kolegė, Musiakojis vis tvirčiau jaučia nenorįs išdavinėti jų buvimo vietos Auksiniam Dilgiui ir ima jį apgaudinėti.
Susitikę su Subaida Ghalib ir visa Vyzenhundų šeima, Lungas, Sierakailė ir Benas sužino legendą apie drakono raitelį, kuris prieš daug metų gyvenęs su drakonais, vėliau miręs ir turįs sugrįžti. Be abejo, nors Benas kone bijo tuo patikėti, tas turintis grįžti drakono raitelis yra būtent jis. Bičiuliai galiausiai atranda Dangaus pakraštį, Auksinis Dilgius galiausiai suvokia esąs vedžiojamas už nosies, o visi Himalajų vienuoliai laukia sugrįžtant drakonų – juk šie neša laimę ir derlių. Žinoma, turi įvykti didžioji kova – reikia nukauti Auksinį Dilgių ir atgaivinti Dangaus pakraštyje, giliai slaptoje oloje esančius drakonus, nes iš jų telikusi viena: „Mūsų buvo dvidešimt trys. […] Bet aš likau paskutinė. […]“13 – pasakoja Maja Lengvapėdė; kiti drakonai nebeidavo laukan, bijodami Auksinio Dilgiaus, galiausiai nuvargo, suglebo be mėnulio šviesos ir suakmenėjo. Pasitelkus Beno išmintį, Sierakailės seiles, Lungo ugnį ir Musiakojo atskleistą paslaptį Dilgius nukaunamas, o iš jo išsilydžiusio šarvo iššokuoja rupūžė – tai, iš ko alchemikas sukūrė Auksinį Dilgių.
„Drakono raitelyje“, kaip ir „Vagių karaliuje“, beglobis vaikas randa šeimą – jį įsisūnija Vyzenhundai. O visą įtampos, išbandymų, išdavystės, draugystės ir neįtikėtinų būtybių kupiną pasakojimą puikiai apibendrina profesoriaus per pirmąjį susitikimą Lungui pasakyti žodžiai: „Net ir iš didžiausios bjaurybės gali išeiti šis tas gražaus, tiesa?“14 Svarbu nepamiršti, kad bjaurūs čia buvo ir drakonai, ir žmonės. O geri, gražūs ir padedantys? Drakonai ir žmonės!
Alma littera, 2009
„Rašalo pasaulio“ trilogija – tamsesnė, daug niūresnė ir įtemptesnio siužeto nei visi aukščiau apžvelgti C. Funke‘s kūriniai. Nė kiek neperdedant tai galima pavadinti meno kūriniu, ode literatūrai ir vienu puikiausių moderniosios klasikos pavyzdžių. Kruopščiai, iki smulkiausių detalių apgalvotai rašytojos sukurtas pasaulis (ar pasaulis iš pasaulių) patraukia nuo pirmųjų „Rašalo širdies“ puslapių.
Dvylikametė Megė, gyvenanti tik su savo tėčiu Mortimeriu, kurį vadina tiesiog Mo, restauruojančiu, naujai įrišančiu senas knygas, naktį pro langą pamato keistą vyrą. Šį tėtis įsileidžia ir vadinta Dulkėtuoju Pirštu, keistasis vyras Mo pavadina Stebuklinguoju Liežuviu. Be to, „Megei pasirodė, kad virš jo [svečio] pečių kyšo maža gauruota galvytė, išlindusi iš kuprinės ir uodžianti orą“15 – vėliau paaiškėja, kad tai tarsi kiaunė su ragiukais, vardu Gvinas. Keisto svečio apsilankymas naktį pasėja baimę mergaitės širdyje, ir tikrai – netrukus tėtis pareiškia, kad jie turį išvažiuoti pagyventi pas vieną tetą. Ir taip tylų ramų gausybės knygų kupiną dukters ir tėvo gyvenimą sudrumsčia praeitis. Ir ne bet kokia praeitis: Mo niekuomet neskaito Megei knygų, nors abu yra aistringi skaitytojai ir knygos yra jų gyvenimo pamatas; tačiau Dulkėtojo Piršto galiausiai priverstas prisipažinti, Mo papasakoja dukrai apie savo keistą galią – tai, ką jis skaito, tampa gyva, tačiau jis negali kontroliuoti to, ką iš knygos išskaito į mūsų pasaulį, kaip ir to, kas iš jo pradingsta knygoje.
Paaiškėja, kur yra Megės mama – kai Megė buvo dar visai mažytė, tėtis garsiai skaitė knygą ir mama staiga pradingo, o vietoj jos atsirado gauja baisių tipų, skaitytosios knygos veikėjų. Dulkėtasis Pirštas – vienas jų, tačiau nuo kitų jis skiriasi tuo, jog labiau už viską trokšta grįžti į savo pasaulį. Kiti – žiaurus vadeiva Ožiaragis su savo sėbrais ir motina, padarys viską (net žiauriausius dalykus), kad liktų čia, o Mo, Stebuklingasis Liežuvis, turįs jiems išskaityti dar daugiau jų pasaulio gyventojų, kaip ir šiame pasaulyje itin vertinamų turtų.
Alma littera, 2008
Visa tai skamba taip baugiai ir įtikinamai, taip slaptai, kad skaitančiajam „Rašalo širdį“ bus sunku padėti knygą į šalį. Ožiaragis nieko nesibaimina ir jam nėra nieko švento, draudžiamo ar per žiauraus, „[j]is tikras bauginimo meistras. Iš to gyvena. […] Jo vyrai išnešioja baimę lyg kokį juodąjį paštą, pakiša po durimis ir sumeta į pašto dėžutes, nupeckioja ja sienas ir tvartų duris, kol galiausiai siaubas pradeda sklisti pats savaime, be garso ir dvokdamas kaip maras.“16 Jis pasiryžęs bet kokia kaina susirasti Mo ir priversti jį išskaityti tai, ko pageidaus. Tad pasislėpti pas tetą Eleonorą bėgliams nepavyksta – Ožiaragio sėbrai pagrobia ir Mo, ir paslaptingą knygą, kurią šis saugojo kaip savo akį. Stebuklingąjį liežuvį išdavė pats Dulkėtasis Pirštas, tačiau iš pradžių nei Megė, nei teta to nežino, o ir vėliau šis tylusis ugnies meistras, gatvės fokusininkas dar ne kartą keis savo pozicijas, tetrokšdamas vien grįžti į savąjį pasaulį. Visgi gudrus ne jis vienas – vien tik tėtį turinti Megė ir ją, dar pati to nesuvokdama, pamilusi vaikų nekenčianti knygų kolekcininkė teta Eleonora taip pat daug kam pasiryžusios.
Mo pavyksta išgelbėti ir jam šauna mintis apie berods vienintelį būdą apsisaugoti nuo galvažudžių – reikia susirasti knygos, iš kurios jie visi išskaityti, autorių, nes Ožiaragis sunaikino visus jos egzempliorius. Tai – „Rašalo širdį“ sukūręs Fenolijas. „Megei dėl tėčio profesijos jau buvo tekę susipažinti su žmonėmis, mylinčiais knygas, jas parduodančiais, kolekcionuojančiais, spausdinančiais arba, kaip jos tėtis, sergstinčiais, kad knygos nesuirtų, bet dar nebuvo sutikusi tokio, kuris rašo sakinius, užpildančius knygų lapus. […] Kaip sakė Mo, paprastai rašytojai įsivaizduojami mirę arba labai labai seni. Tačiau kai Mo dukart paskambino į duris, pasirodęs vyriškis nebuvo nei miręs, nei labai labai senas.“17 Nuo šios vietos pasakojimas įgauna dar didesnį įtampos pagreitį – Fenolijas turi sukurti kitą „Rašalo širdies“ pabaigą, kurioje, priešingai nei originaliojoje, visi blogieji personažai nusibaigtų, o Mo turi tai garsiai perskaityti. Bet kaip tai padaryti, kai Ožiaragio galvažudžiai tiesiog alsuoja į nugarą ir galiausiai, ne be Dulkėtojo Piršto pagalbos, pagrobia Megę su Fenolijumi? O Auksinio Liežuvio jiems net nebereikia – paaiškėja, kad ir jo dukra turi stebuklingųjų skaitymo galių. Įtampą dar labiau įkaitina tai, kad Ožiaragio užgrobtame esanti nebylė tarnaitė Resė, pasirodo esanti Megės mama. Tačiau, net ir įkalintiems, Megei su Fenolijumi pavyksta pergudrauti kito pasaulio galvažudžius, ir lemtingą, šventine Ožiaragio pavadinta dieną Megė išskaito naująją „Rašalo širdies“ pabaigą.
Kitose dviejose trilogijos dalyse įtampos nė kiek ne mažiau, atvirkščiai, ji tolydžio auga, pagrindiniams veikėjams ir skaitytojams keliant vis esmingesnius klausimus apie tai, kas yra knyga, literatūra, kas kuria pasakojimą ir kuris pasaulis yra tikrasis.
Ši trilogija – literatūrą mylinčio žmogaus kūrinys, kuriame apstu nuorodų į žinomus ir negirdėtus kitų autorių kūrinius, gausu citatų iš pasaulio klasikos kūrinių, galiausiai – juk visa istorija sukasi apie šeimą, kurioje knyga – didžioji vertybė, tiek turiniu, tiek forma, kuria, susidėvėjusia, sena, suplyšusia, rūpinasi Mortimeris.
Bibliografija lietuvių kalba
Vagių karalius: apysaka/ iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis. – Vilnius: Alma littera, 2003, 2006.
Užburta klasė / iš vokiečių kalbos vertė Vaiva Pliskauskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2005.
Šiurpiomis vaiduoklių pėdomis: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Violeta Žemaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2005.
Drakono raitelis: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Indrė Klimkaitė. – Vilnius: Alma littera, 2005.
Ugniabaisių apsupti vaiduoklių medžiotojai: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Violeta Žemaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2006.
Vaiduoklių medžiotojai kraupioje pilyje: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Violeta Žemaitienė. Vilnius: Alma littera, 2006.
Vaiduoklių medžiotojams gresia pavojus: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Violeta Žemaitienė. – Vilnius. Alma littera, 2007.
Cornelia Funke pasakoja apie knygų graužikus, palėpėse gyvenančius vaiduoklius ir kitokius padarus / iš vokiečių kalbos vertė Marija Rindokienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
Rašalo širdis: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė. – Vilnius: Alma littera, 2008, 2009.
Rašalo kraujas: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009.
Rašalo mirtis: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009.
Laukinės vištelės: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Indrė Klimkaitė; iliustravo Cornelia Funke. – Vilnius: Alma littera, 2011.
E. H. Šepardas buvo tradicinis Viktorijos laikų anglų dailininkas, taip pat atnešęs šlovę ir Keneto Greihamo knygai „Vėjas gluosniuose“ (1908). Jo kūrybos bibliografija labai gausi, E. H. Šepardas parašė net dvi savo autobiografines knygas ir nugyveno ilgą bei prasmingą gyvenimą. Jis apdovanotas aukščiausiu įvertinimu – Britų imperijos ordinu už pasiekimus meno ir mokslo srityje. Dailininkas visus „Mikės Pūkuotuko“ piešinius (viso apie 240) padovanojo Viktorijos ir Alberto muziejui Londone. Kitos jo iliustracijos, korespondencija ir archyvinė medžiaga dabar saugomi Surėjaus universitete netoli jo buvusios studijos. Dailininkas mirė 1976 m. kovo 24 d., sulaukęs 96 metų amžiaus.
