PASAULINĖ ŠLOVĖ – UŽ ANTRAEILĮ DALYKĄ (A. A. Milno „Pūkuotuko pasaulis“)

 

Koks vaikas žinomiausias pasaulyje? Kai Kalėdas ėmė švęsti ir ančiukas Donaldas, kūdikėlio Jėzaus nebeverta nė prisiminti. Galėtų tikti ir Pepė Ilgakojinė, tačiau aš žinomiausiu skelbiu savo vaikystės draugą Kristoferį Robiną (Christopher Robin; lietuviškame vertime – Jonuką), knygų apie Mikę Pūkuotuką herojų. Kaip tik šis vardas buvo žymiausių vaikų vardų sąraše, kurį ketvirtajame dešimtmetyje sudarė vienas Amerikos dienraštis. Kai kurie iš tada paminėtųjų vėliau tapo karalienėmis, kino žvaigždėmis ar paprasčiausiai buvo pamiršti. Kristoferis, kuris jau šešerių buvo literatūrinė garsenybė, niekada netaps niekuo kitu, kaip tik mažu angelišku vaiku trumpomis kelnaitėmis.

Anglų rašytoja Ana Tvaitė (Ann Thwaite) parašė šio nuostabaus vaiko tėčio penkių šimtų puslapių biografiją, tokią pat dvasingą kaip ir žmogus, kurio gyvenimą ji vaizduoja. Knyga vadinasi trumpai ir aiškiai: A. A. Milnas – jo gyvenimas (A. A.Milne – His Life. London: Faber & Faber, 1990.)

Alenas Aleksanderis Milnas (Alan Alexander Milne) jau ir pas mus žymus savo knygomis: pirmiausia, be abejo, tai abi knygelės apie Mikę Pūkuotuką ir eilėraščių rinkiniai Kai mes buvome labai maži ir Dabar mums šešeri. (Visos keturios knygos neseniai išleistos švedų kalba. Buvo kartą švediškai pasirodė 1986 m., bet, kiek man žinoma, Vaiką slėnio (A valley of children) vertimo į švedų kalbą nėra.) Tokiam, kuris, panašiai kaip ir aš, priklauso prie Pūkuotuko draugų, šio laisvai sudaryto žodžio, kurio reikšmė – Meškiukas Su Labai Mažomis Smegenimis, labiau tikslinti ir nereikia. Jis, kaip ir kiti knygos veikėjai (susirūpinęs Paršelis, liūdnasis asiliukas Nulėpausis, įkyrusis Triušis ir kt.) pasaulį priima tarsi savaime suprantamą, kiekvienas turi savo atskirą pasaulėlį. Nesuprantančiam tikriausiai gali užtekti Anos Tvaitės pastebėjimo, kad išsilavinęs šių dienų anglas, norėdamas atkreipti dėmesį citata ir tikėdamasis būti suprastas, renkasi arba Šekspyrą, arba Mikę Pūkuotuką. (Jeigu A. A. Milnas taip būtų nusprendęs pats, jo literatūrinis įnašas būtų buvęs visai kitoks.)

Jau daug anksčiau nei trečiajame dešimtmetyje, kai buvo pradėtos spausdinti A. A. Milno knygos vaikams, jis garsėjo kaip linksmų istorijų autorius. Kaip tik studijų Kembridže laikais jis greta matematikos ir kriketo ėmėsi rašyti. Rašydamas pačių įvairiausių žanrų kūrinius – laikraščių vedamuosius, eiles, noveles, esė, autobiografijas, kriminalinius romanus ar pjeses – tuo metu jis formavosi kaip rašytojas. Atrodo, Milnas anksti suprato esąs gabus ir suvokė būtinybę ugdyti talentą. Jis, kaip rašo Ana Tvaitė, nebuvo klounas, norįs suvaidinti Hamletą. Iš tikrųjų vieno neryžtingo bandymo parašyti Teisingą Romaną būta, bet įsikišo bulvarinis laikraštis „Smūgis“ („Punch“). Šis laikraštis turėjo didžiulį tiražą ir pavydėtiną reputaciją, nors kai kam atrodė, kad jis dažnai nesiskaitydamas laidosi kandžiomis užuominomis ir tėra nekenksmingas mulkių veidrodis, skirtas vidurinės klasės namų šeimininkėms. Kaip tik šiame laikraštyje A. A. Milnas galėjo ugdyti savo talentą.

Milnas ir pats manė, kad niekada negalės rašyti nieko kita, kaip tik tai, ką iš tikrųjų nori rašyti. Ir kaip tik šitai publika su malonumu skaitė. Milną ir Eduardo epochos vidurinės klasės visuomenę siejo ne tik nenutraukiamas socialinis, bet ir toks pat meno suvokimo ryšys. Jis buvo arbatą geriąs, pypkę rūkąs ir kriketą žaidžiąs džentelmenas, kuris griežtai rūpinosi tiek savo vidaus, tiek išorės gyvenimu. Dvasingų pokalbių prie pietų stalo ir sąmojingų replikų iš jo lūpų galima buvo tikėtis visuomet, kai tik kildavo pavojus pratrūkti emocijoms. Šį jaukaus saugumo jausmą jis teikė ir savo skaitytojams: tai buvo oras, kuriuo jis kvėpavo, giliai įsišaknijusių jo vertybių dirva. Kita vertus, kodėl jis nenusigręžė nuo socialinės klasės, kuriai pats priklausė, matydamas, kaip jos privilegijos skatina neteisybę, kuri iš esmės nesuderinama su jo liberaliomis ir demokratinėmis pažiūromis. Jis stebėdavosi, kad ištikimiausi jo knygų vaikams skaitytojai yra iš tų sluoksnių, kuriais labiausiai bjaurėjosi: aukštesniosios klasės konservatoriai, savanaudžiai ir kolonistai. (Viename laiške jis tyčiojasi, kad pyktis nyksta tik įgyvendinant visuomenėje įsigalėjusią nuomonę, t. y. nušovus kokį nors „prakeiktą serą“, kuris pravirksta klausydamas jo eilių vaikams.)

Gyvas Milno žodis kartais virsta satyra, nukreipta į savo skaitytoją. Vis dėlto visa jo kūryba yra savotiškas jo paties ir socialinės aplinkos, jį supančio pasaulio susirašinėjimas. Šis ambivalentiškas rašytojo ir skaitytojų ryšys – tema, kurią išsamiau nagrinėja A. Tvaitė. Jos knyga, gyvenimo aprašymas, įdomi ir elegantiška: ją rašant dažnai pasitelkiama tiek intuicija, tiek lengva ironija. Tokios biografijos visuomet skatina suvokti, kaip žmogaus gyvenimo pažinimas paaiškina jo kūrybą. A. Tvaitės knygoje nuostabiai atskleistos beribės Milno kūrybos paskatos. Bet kai priartėjama prie išsamesnės vaikiškų knygų analizės, dažniausiai tenkinamasi tik kitų kritikų nuomone. Kita vertus, A. Tvaitės siekis (tai teigia ir knygos pavadinimas) – leisti gyvenimo istoriją išgirsti iš pirmų lūpų. Šiuokart jai privalu padaryti tai, kas leidyklų reklamoje paprastai vadinama standartu.

Paskutiniais metais prieš Pirmąjį pasaulinį karą Milnas pasiekė savo šlovės viršūnę. Jis paliko „Smūgį“ ir tapo laisvu rašytoju. Jo vedamųjų ir novelių rinkinius vertino tiek Anglijoje, tiek ir JAV. Kilus karui, jis tapo savanoriu ir buvo išsiųstas į Vakarų frontą. Pacifistui Milnui, kuris knygose vaikams niekada nebūtų pavartojęs agresyvesnio termino nei kamštinis Kristoferio šautuvėlis, šis susidūrimas su proto ir moralės degradacijos košmaru tapo skaudžiu išgyvenimu. Keletas ryškių karo pėdsakų atsispindi ir grožinės literatūros kūriniuose. Stebėtinas visuomenės susivokimas, kad karas nėra teatralizuota kova, kaip kad buvo manoma prieš jam kylant, paskatino sutelkti dėmesį į namų frontą. Milnas, kuris dėl ligos buvo demobilizuotas, pasirodė esąs žmogus, užpildęs tą spragą. 1917 m. meno pasaulį sudrebino Milno komedija Misteris Pimas Peisis (Mr Pim Passes), ir jis tapo stipriausiu dramaturgu to meto Anglijoje. Dideliam rašytojo džiaugsmui, kartais jis buvo lyginamas su pačiu Oskaru Vaildu – žmogumi, kuriuo itin žavėjosi. Deja, A. A. Milno pjesės, kitaip nei O. Vaildo, savo kūrėjo nepergyveno.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Milnas parašė nedidelį eilėraštį – dovaną žmonai. Jis vadinosi „Vakaro malda“: „Dieve, laimink mamą, tėtę, auklę ir… Ką aš dar galėčiau pasakyti… Aš turiu galvoje: Dieve, laimink mane!“ Kartu su dailininko E. H. Šepardo (Shepard) iliustracijomis, kuriose – klūpąs ir besimeldžiąs Kristoferis, jis atrado tinkamą žavią raišką. Eilėraštis sulaukė tikros sėkmės ir paskatino išleisti pirmąją knygą vaikams. Ji pasirodė 1924 m. ir vadinosi Kai mes buvome labai jauni (When We Were Very Young). Kritikai rašo, kad šie eilėraščiai vaikams buvo paskutiniai grynosios romantikos atgarsiai. Kiti netgi lygino jų autorių su R. Kiplingu ar L. Keroliu. Po kiek laiko, gavus užsakymą parašyti apsakymą vaikams, jam kilo geresnis sumanymas: pradėjo kurti improvizuotą labanaktukinę pasaką. Tai – pirmasis pasakojimas apie Mikę Pūkuotuką (Winnie-the-Pooh). Jis buvo išleistas per 1925-ųjų Kalėdas. Toliau buvo spausdinami kiti serijos pasakojimai, o knyga išleista po metų. Antroji dalis Trobelė Pūkuotynėje (The house at Pooh Corner) pasirodė 1928 m.

Dažnai manoma, kad Mikė Pūkuotukas ir kiti veikėjai (išskyrus Pelėdą ir Tigrą) egzistavo išoriniame pasaulyje, t. y. buvo Kristoferio žaislai. Daugumą asmeninių savybių Kristoferis jau buvo jiems suteikęs žaisdamas dar iki tol, kai tėtis, labiau žaidimų stebėtojas nei dalyvis, ėmėsi charakterių kūrybos ir išryškino būdingiausius, sūnaus jiems priskirtus bruožus. Tačiau iš tiesų tų pasakojimų aplinka tikroviška. Pirmas spausdintas Milno kūrinys buvo rašinėlis, kuriame jis, aštuonmetis berniukas, pasakoja apie išvyką į Ešdauno girią. Kaip tik tai Milnas prisiminė po daugelio metų, kai kartu su šeima apsigyveno Pietų Anglijos kaime, Kočfordo ūkyje, Sasekse. Ši vietovė visai prie Ešdauno girios tapo žavingų Pūkuotuko pasaulio vietovių modeliu.

Milnas drauge su dailininku Šepardu sėkmingai bendradarbiavo ir toliau, nors abu buvo labai skirtingos asmenybės ir kiek tvirtesnė draugystė jų niekada nesiejo. Šepardas visuomet piešdavo pagal modelį: prieš imdamasis iliustruoti Pūkuotuko istorijas, jis apsilankė Kočfordo ūkyje. Milnas jam aprodė vietoves, po kurias skaitytojai vėliau vaikščiojo lyg po savo sodą. Tai šešios pušys, Pelėdos namelis, tiltas, ant kurio Pūkuotukas su Paršeliu žaidė Pūkuotuko Pagaliukus, ir kitos vietos. Palyginus Šepardo iliustracijas su fotografijomis, matyti, kad piešiniai mažai tesiskiria nuo tikrovės, nors ir sukuria visiškai kitokią atmosferą. Šioje srityje Šepardas greitai tapo savarankiškas. Jis metų metus piešė įvairiausius meškiukus, nors modelis visais atvejais buvo „kalbantis“ jo sūnaus žaislas. Kadangi jis nematė jokios priežasties keisti savo įpročius, būtų galima sakyti, kad Pūkuotukas, vaizduojamas knygose, nėra originalus. Kita vertus, būtent Šepardo piešiniuose pavaizduotas tikrasis Pūkuotukas, kad ir koks jis būtų (netgi nepaisant vėlesnių Disnėjaus versijų).

Visos keturios Milno knygos vaikams sulaukė fantastiškos visuomeninės ir komercinės sėkmės. Amerikoje vienu metu parduota tiek jų egzempliorių, kad buvo sunku gauti popieriaus spausdinti naujoms. Tačiau pats Milnas apie 1930 m. išgyveno savotišką krizės ir lūžio laikotarpį. Daugiau knygų vaikams būti nebegalėjo, ir tai jis puikiai suprato. (Po mirties išleista knyga Princas Triušis ir princesė, kuri nemokėjo juoktis taip pat išversta į švedų kalbą.) Anksčiau taip lengvai ir mikliai ėjęsis rašymas ėmė strigti vis ieškant geresnių sumanymų. Jo pjesės taip pat nebesulaukė sėkmės, prie kokios buvo pripratęs ir kokios tikėjosi. Savo kaip vaikų rašytojo žlugimą jis priskyrė ne tik sau, bet ir visuomenei. Sulaukęs penkiasdešimties, jis pagaliau buvo priverstas pripažinti, kad padarė pasakišką karjerą, bet ne tokią, kokią būtų pasirinkęs pats. Likimo ironija, kad tik viena iš jo pjesių kartu su kūriniais apie Pūkuotuką tapo klasika. Ją Milnas parašė pagal K. Grehemo knygą Vėjas gluosniuose. Milnas žavėjosi šio rašytojo kūryba ir „pavertė“ jo knygą drama, nereikalaudamas jokio honoraro. Pjesė, parašyta dar 1921 m., vadinosi Rupūžių kalvos rupūžė (Toad of Toad Hill) ir tapo tradiciniu kalėdiniu Londono teatrų spektakliu visai šeimai. Tačiau A. A. Milnas norėjo, kad jį prisimintų kaip savarankišką dramaturgą, o ne kaip rašytoją, sukūrusį pjesę pagal kito rašytojo knygą.

Greta nusivylimų buvo ir linksmesnių akimirkų. Pagaliau atėjo metas, kai tėvas ir sūnus Milnai suartėjo kaip niekad anksčiau. Kristoferis Milnas augo šeimoje, kuri buvo neįsivaizduojama be auklės. Su ja Kristoferį siejo pirmas stiprus dvasinis ryšys. Auklė visuomet buvo su juo, net ir tuomet, kai jo žaisliniai gyvūnėliai rengdavosi į iškylas. Ir kai netrukus auklė šeimą paliko, tėtis turbūt būtų ėmęsis bet ko, kad tik pripildytų ištuštėjusį kambarį.

Kristoferio charakteris iš prigimties buvo labai įvairialypis: drovus ir sykiu pasitikintis, nepretenzingas ir išdidus, tylenis ir geras pasakotojas. Tai buvo geraširdis žmogus „plonomis lūpomis ir ledo šaltumo akimis“ („Yet with thin lip and an ice-cold eye“). Taip jis pats rašo 1974 m. pasirodžiusioje autobiografijoje Užburtos vietovės (The Enchanted Places). Jo geranoriškame draugiškume visuomet būta santūrumo. Kyla klausimas, ar kada nors gyvenime jam atsitiko kas nors gera. Bet kuriuo atveju jis, kaip sūnus, regis, tėvui nebuvo ypač svarbus. Apibūdindamas savo požiūrį į vaikus, A. A. Milnas tvirtina nesąs jiems „perdėtai atsidavęs“ ir nejaučiąs nieko sentimentalesnio nei, tarkim, „prieš akimirką matytam šuniukui ar katinėliui“. Vaikiškumo supratimą, kaip jis pats sa­kė, įgijo remdamasis stebėjimais, fantazija ir vaikystės prisiminimais.

Nors nuo savo sūnaus buvo nutolęs, tačiau jo širdis visada buvo atvira savo paties vaikystei. Jis gimė 1882 m. ir buvo jauniausias iš trijų brolių. Iš pradžių buvo auklėjamas tėvų namuose, vėliau – berniukų gimnazijoje, kuri iš esmės skyrėsi nuo Čarlso Dikenso aprašytų siaubingų tos pačios paskirties įstaigų. Talentingajam Alenui pasisekė, kad augo aplinkoje, toleruojančioje nestandartinį vaiko mąstymą ir teigiamą požiūrį. Matyt, laiminga vaikystė daugiausia ir lėmė, kad knygos apie Pūkuotuką tapo draugystės, solidarumo ir pa­prasčiausio buvimo pasaulyje jausmo šaltiniu.

Nors knygos vaikams sulaukė sėkmės, A. A. Milnas nelaikė savęs vaikų rašytoju. Kurdamas pirmąją Pūkuotuko istoriją, jis skaitė pjesių korektūras ir planavo naują novelių rinkinį. Mikė Pūkuotukas buvo antraeilis dalykas, atsiradęs „Dafei ir Biliui labai prašant“. Dafė buvo jo žmona, o kas tasai Bilis?

Bilis Munas (Billy Moon), arba tiktai Bilis ar Munas, buvo vardas, kuriuo šeimoje vadino Kristoferį Robiną. Munas – tai pirmasis paties vaiko bandymas ištarti savo pavardę. A. A. Milnui Kristoferis Robinas buvo ne daugiau nei literatūrinis asmuo. Jam tikrasis Kristoferis Robinas paskolino tik „vardą, kurio pats niekada nevartojo“. Atrodo, kad jam nė į galvą nebus atėję, jog šis skirtumas skaitytojui nėra savaime suprantamas. Kai Pūkuotuko karštinė pradėjo nesuvaldomai krėsti žiniasklaidą, iš pradžių Milnų pora buvo ganėtinai geranoriška interviu ištroškusiems žurnalistams. Kristoferis Milnas pasakojo, kaip klaikiai jautėsi, kai turėjo pozuoti kaip Kristoferis Robinas. Tačiau greitai tėvai suvokė, jog būtina vaiką apsaugoti nuo per didelės viešumos. Kristoferis Milnas rašo, jog geroji fėja prie jo lopšio ištarė tokius magiškus žodžius: „Tavo vardas bus plačiai žinomas“. Tačiau greitai tai ėmė labiau panėšėti į prakeiksmą: jis buvo pasmerktas gyvuoti drauge su literatūrine fikcija. Kristoferis Milnas su kartėliu pažymi, jog tėvas apgynė savo pozicijas tarsi užsiropšdamas sūnui ant pečių ir nepalikdamas jam nieko daugiau kaip tik tuščią garbę būti jo sūnumi. Suaugęs K. Milnas ir pats pabandė rašyti, tačiau greitai suprato, kad tėvui niekuomet neprilygs. Galbūt išsilaisvinti jam padėjo ir tai, kad vedė moterį, kuri visiškai nesižavėjo Mike Pūkuotuku ir nepriklausė prie Kristoferio Robino gerbėjų.

Kai 1956 m. sausį po ligos Alenas Aleksanderis Milnas mirė, paskutinių ar priešpaskutinių jo knygų leidimais jau seniai nebebuvo prekiaujama. Tačiau trečiajame dešimtmetyje parašytų jo knygų vaikams dabar buvo parduota daugiau nei septyni milijonai egzempliorių. Šiuo metu Mikė Pūkuotukas išverstas į daugiau nei dvidešimt penkias kalbas, tarp kurių yra lotynų ir esperanto. (1982 m. Trobelė Pūkuotynėje galiausiai buvo išleista ir lotyniškai ir vadinasi Domus anguli Puensis.)

Senasis ponas Pimas Peisis ir kiti finansiškai naudingi veikėjai vis dėlto grįžta į repertuarą. Pasak A. A. Milno, atrodo, kad lengviau šlovę įgyti, nei jos atsikratyti.

Iš švedų k. vertė Gelminė Bauraitė

Versta iš žurnalo „OPSIS KALOPSIS“ (1991. Nr. 5 / 6. P. 60–65), gavus vyriausiosios redaktorės Birgitos Franson leidimą.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)

 

Įžanginis

KNYGA, PADĖK APSAUGOTI...

Straipsniai

RATELIO RITMU
ŽVILGSNIS Į ILIUSTRACIJAS
ŠVEDIŠKŲ PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ RAIDOS BRUOŽAI

Vytautės Žilinskaitės 70-osioms gimimo metinėms

TEBŪNIE ČIA RADINIŲ NAMELIS! (V. Žilinskaitės apsakymai)

Mano vaikystės skaitymai

NUOSTABUS YRA VAIKAS, KAI JUOKIASI, O AKYSE – AŠAROS

Paskaitykim, mama

PAPŪGĖLĖS

Supažindiname

AMERIKIEČIŲ VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS

Atidžiu žvilgsniu

PIRMAS BLYNAS NEPRISVILĘS
NEMATOMA JĖGA
MAŽOJI VERSLO ENCIKLOPEDIJA
LOVOJE, PALOVYJE IR TOLIAU, DAUG TOLIAU

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA, INFORMACIJA, SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai