TEBŪNIE ČIA RADINIŲ NAMELIS! (V. Žilinskaitės apsakymai)

Mikė milžinas (1967), Melagių pilis (1968), Senelio Šalčio ūsai (1969), Kaktuso paslaptis (1973), Respublikine premija įvertintas rinkinys Robotas ir peteliškė (1978), rinktinė Ledinė fėja (1979), Gaidžio kalnas (1981), Nebijokė (2000) – tokia būtų Vytautės Žilinskaitės smulkiosios prozos vaikams bibliografija. Plačiai žinomos jos apysakos-pasakos Kelionė į Tandadriką (1984), Tik niekam nesakyk (1988), geriausia metų knyga pripažinta Tiputapė (1996). Apie šias knygas, kaip ir apskritai apie literatūrinę pasaką, nemažai svarstyta. „Mažiau ir santūriau kalbama bei rašoma apie Žilinskaitės apsakymus, bet ir jie mums labai svarbūs“, – teigia vaikų literatūros tyrėjas Jonas Linkevičius¹. Iš tiesų labai įdomus, patrauklus yra ir Žilinskaitės apsakymų (jų susidaro apie keturios dešimtys) pasaulis, pasklidęs įvairiuose rinkiniuose. Gal tik Gaidžio kalnas ištisai priskirtinas apsakymo žanrui, kiti rinkiniai žanro požiūriu mišrūs.

Žanro problema

Aptariant Žilinskaitės smulkiąją prozą, neišvengiamai susiduriama su žanro problema: literatūrinė pasaka ar apsakymas? Lyg ir viskas aišku, kol į rankas nepaimi konkretaus teksto. Viskas paprasta, kai tiriamas ištisai realistinis apsakymas, toks kaip, pavyzdžiui, Triratukų lenktynės, Saulė išdavikė, Kiaulytė iš Andų, Smauglio nugalėtoja ir pan. Bet daug tokių tekstų, kur esama sąlyginių situacijų, pasakiškų vaizdų, kuriuose vyksta kai kurie anaiptol ne realūs dalykai… (Ledinė fėja, Kaktuso paslaptis, Susidūrimas erdvėje, Radinių namelis ir daugybė kitų).

Autoritetingas apsakymo žanro tyrėjas Albertas Zalatorius, pateikdamas apsakymo žanro apibrėžimą, sako, jog „apimtimi, sandara, epiškumu [apsakymas] artimas pasakai, legendai, meninei apybraižai, bet nuo pasakos skiriasi tikroviškumu“². Tačiau pažymima ir tai, jog apsakyme galimi „sąlygiškumo ir fantazijos momentai“³, nors šiaipjau šis žanras atspindi „natūralius vaizduojamų daiktų pavidalus bei proporcijas“⁴.

Yra tokių Žilinskaitės tekstų, kur į visai kasdienišką, realistinį pasaulį, pasitelkus sapno (vizijos, svajonės, kliedesio) poetiką, įtraukiama sąlygiškų vaizdų. Antai Kaktuso paslaptyje pasakojama apie berniuką Aurimą, kuris, atsilygindamas už spyglio dūrį, strėle perskrodžia kaktusą. Toliau aprašoma, kaip paryčiais „virpančioje žalzganoje šviesoje“ vaikas išvysta nuostabią viziją (?) – pro mažas augalo dureles išlenda mažytė sijonuota mergytė ir susiuva kaktusui žaizdą. Autorė šitaip baigia šią nerealistinę situaciją: Aurimą „marina miegas. Apsunkę vokai sulimpa, ir dabar jau niekas berniuko nebeprižadintų“⁵ (Lf, p. 100). Rytą mama Aurimui praneša – naktį pražydęs kaktusas. Tekste žaidžiama atvira dviprasmybe – ar tai stebuklingosios mergaitės būta, o gal tik žalzganoje šviesoje per miegus išvystas iki tol neregėtas žiedas? Tikrovė ir vizija stovi greta, bet šiuo atveju ypač svarbu, kad viziją „disciplinuoja“ realistinis, logiškas įrėminimas.

Panaši situacija ir Ledinėje fėjoje. Kūrinėlyje pasakojama apie sunkiai sergančią mergaitę Imantę. Piešiamas paslaptingoje tamsoje skendintis kambarys, į kurį skverbiasi negyva mėlyna gatvės žibinto šviesa… Lango stiklai apšalę, išpuošti vingiais šalčio raštais. Įspūdingai kuriama ligos ir miego atmosfera. Išblukusius realybės kontūrus ypač pabrėžia svarbus šiame kontekste žodelis tarsi: „Tarsi svyra sidabrinės palmės lapai, tarsi raizgosi žydras voratinklis, tarsi sustingo skrydyje baltos laibasparnės paukštės, tarsi susipynė tankios dygliuotos krūmokšnių šakelės… Bežiūrint Imantei apraibsta akys ir sukasi galva“ (Lf, p. 71–72). Toliau aprašomas įstabus Ledinės fėjos ir Imantės pasimatymas, kuris ir sudaro pagrindinę kūrinio dalį („Imantė čiūžteli ledu ir kaip vėjas nuskrieja tolyn ir tolyn, o įdurmu lekia Ledinė fėja…“ (Lf, p. 74). Tačiau teksto pabaigoje viskas sustatoma į savo vietas, taip tarytum pasiūlomas kodas kūriniui suvokti: mergaitė suklinka, pamato šalia lovos sėdintį gydytoją, girdi kalbant apie naktį praėjusią ligos krizę, be to, ir mama nusprendžia: Imantė kliedi.

Apsakyme Tėtis iš oranžinės planetos netikroviškoji situacija (Aurimas ir svajonių tėtis atsiduria oranžinėje planetoje) įpinama į sapną. Berniukas iš nuovargio užmiega žaislinėje raketoje vaikų darželio kieme, kur tik vidurnaktį jį suranda mama. „Nejaugi, nejaugi tik sapno tai būta?“, – gailisi vaikas (Rp, p. 88). Sapno-nesapno situacija būdinga ir Verksnio ežerui (sapnas išsisklaido, bet balutė po lova lieka).

Iš tiesų Žilinskaitės prozoje „dažnai sapnas iškyla kaip realybė, o realybė virsta sapnu“⁶. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad autorės stengiamasi sąlygiškiems meniniams vaizdams suteikti lyg ir kokią tikrovišką, nesunkiai suvokiamą motyvaciją, t. y. sąlygišką medžiagą įrėmina kasdienio pasaulio logika. Taigi nors vaizduojamasis objektas nukrypsta į fantazijos sritį, tai nesugriauna apsakymo žanro modelio⁷. Šitaip mąstant, gal ne toks jau ir neišvengiamas hibridinis žanro nusakymo variantas: apsakymas-pasaka (ar atvirkščiai)? Taip niveliuojama turtinga Žilinskaitės prozos įvairovė. Gal galima bandyti skirti, kur pasaka, o kur vis dėlto apsakymas? Juk matyti, kad ką tik probėgšmais aptarti kūriniai aiškiai skiriasi nuo antrinę tikrovę kuriančios prozos. Tai ir būtų literatūrinė (autorinė) pasaka: Bukagalviai karaliai, Jūrų žvaigždė, Peliukės Liukės įspūdžiai, Kumeliuko kerštas ar naujojo rinkinio Pumpas, Skėčių varžybos ir t t. Be abejo, klasifikavimas, apibrėžimų taikymas – nedėkingas darbas, tai lyg susitarę tvirtina daugelis literatūrologų. Čia labiau rūpėjo apskritai aktualizuoti žanro klausimą. Na, bet tegul apsakymas taip lengvai neatiduoda to, kas ir jam teisėtai priklauso.

Iš perspektyvos žvelgdami į Žilinskaitės kaip vaikų autorės kūrybos kelią, regime, jog jis šakojasi į dvi puses. Vienoje – realistinė kūryba, kurią sudaro humoristiniai bei lyriniai apsakymai. Kitoje regime sąlygiškąją kūrybą, kuriai atstovauja literatūrinė (autorinė) pasaka bei pasaka-apysaka. Būdinga tai, kad Žilinskaitės tekstuose (ir sąlygiškuosiuose, ir realistiniuose) yra įvairiausių fantazijos elementų.

Humoristiniai apsakymai

Autorės plunksnai labai artimas humoristinis, žaismingas kalbėjimo būdas (humoristės, satyrikės talentą liudija ir satyrų bei pa­našaus pobūdžio tekstų rinkiniai suaugusiam skaitytojui).

Yra tokių Žilinskaitės tekstų, kurių centrinis fabulos vingis – žaismingas įvykis. Dažnai jis būna neeilinis, nepakartojamas. Antai mūšis dėl sprendimo, ką daryti su iškritusiu iš lizdo žvirbliuku (Mūšis dėl žvirblio), taip įsisiūbuoja, kad besipešančių vaikų grupės tarsi dvi „kariuomenės bematant susipynė į vieną būgnijantį ir dūduojantį kamuolį, kuris nusirito per kiemą, barstydamas paskui save sagas, kaspinus, batų raištelius ir rankogalius“ (Lf, p. 96). Autorė čia netapo vaikų portretų, bet stengiasi kuo vaizdingiau nupiešti besiraičiojantj kamuolį, ir tai rašytojai tikrai pavyko.

Apsakyme Katinai taip pat vaizduojamas išskirtinis įvykis, šį kartą – mokykloje. Vaikai pamato klasėje šmirinėjančią pelytę – riksmai, juokai, triukšmas! Mokytoja net papasakoja pamokomą istoriją apie tai, kaip Prancūzijoje buvo bandyta išnaikinti visus benamius katinus ir kaip tai liūdnai baigėsi. (Ši situacija atpažįstama: M. Valančiaus apsakyme Prancė paukštvanagėlis gaspadorius Prancei aiškina, kas buvo atsitikę, kai „prūsų karalius Pridrikis buvo išsimanęs žvirblius naikinti“⁸.) Vaidotas nusprendžia atnešti klasėn pelių gaudytoją katiną… Istorija baigiasi netikėtai: visi vaikai atsineša po katiną: „keturiasdešimt katinų tebezujo, švaistėsi, šokinėjo nuo suolo ant suolo, ėmė vaikyti vieni kitus, net peštis“ (Gk, p. 9). Beje, dera prisiminti, jog Vaidoto vardas atsiranda jau rinkinyje Kaktuso paslaptis, o Gaidžio kalne šis herojus keliauja per visus apsakymus. Panašiai yra atsitikę ir su Aurimu: pirmąkart šis vardas minimas taip pat Kaktuso paslaptyje, to paties pavadinimo apsakyme, o vėliau – rinkinyje Robotas ir peteliškė (5 apsakymuose).

Apsakyme Didysis patarėjas vaizduojamas dar vienas stulbinantis Vaidoto nuotykis, kuris net įeina į klasės istoriją „Tiubeteikos“ vardu. Vaidoto klasės draugas, praradęs iš tėtės kolekcijos tiubeteiką, labai išgyvena ir paprašo patarimo. Vaidoto patarimas genialus: jis liepia parašyti per šimtą laiškų į Kirgizijos mokyklas penkioliktajam klasės žurnalų numeriui. Tokios akcijos rezultatas neįtikėtinas – mokyklą tiesiog užplūsta siuntiniai su tiubeteikomis!

Pagrindinė prasminė tokių tekstų dominantė – nuotykio džiugesys, vaikystės dienų grožis. Problemos nedidelės, lengvai išsprendžiamos (ką daryti su žvirbliuku, pataria prižiūrėtojas; katinai patys iššoka pro langus, sukeldami vi­siems daug džiaugsmo ir juoko; tiubeteikos su laiškais išdalijamos tiems, kurie norės susirašinėti su Kirgizijos vaikais). Autorė, norėdama tekstą padaryti sugestyvesnį, siekdama meninio efekto, situacijas ryškiai hiperbolizuoja (riedantis peštukų kamuolys, keturiasdešimt katinų, daugiau kaip šimtas siuntinių su tiubeteikomis). Apskritai hiperbolizavimas – pamėgta rašytojos meninė priemonė, ir ne tik šio pobūdžio kūriniuose.

Kai kada „persūdyta“ situacija padeda atspindėti naivią vaiko galvoseną. Apsakyme Išgelbėjimas Vaidotas nori pašildyti akvariume vandenį, įmerkia šildiklį… ir žuvytes pragaišina. Žvaigždėje su varikliu didesnieji vaikai pramaniūgos pasišaipo iš Vaidoto: šis balkone ant magneto gabaliuko pila kefyrą (būtinai šviežią!), kad prisitrauktų iš dangaus dirbtinį Žemės palydovą. Kartais toji meninio vaizdo įtikinamumo riba (net ir adresato vaiko galvoje) pavojingai balansuoja tarp tikėti ir netikėti.

Ne tik Žvaigždėje su varikliu vaizduojami vaikų tarpusavio santykiai. Apsakymuose jie rodomi įvairiais rakursais. Kiaulytėje iš Andų su humoru piešiama, kaip vaikai nori atsikratyti nemėgstamos, nusibodusios žiurkės. Vyresnieji manipuliuoja mažesniais, žioplesniais vaikais, visaip „reklamuoja“ gyvūnėlį – panegiriškuose pasakojimuose žiurkė tampa pačia kiaulyte iš Andų. Ir štai Vaidotas jau nelaimingas savininkas, besidairantis kitos lengvatikės aukos. Sudominantis ir mažajam skaitytojui patrauklus Smauglio nugalėtojos siužetas: susipažįsta naujosios kaimynės Austė ir Eimė. Austė – klasikinis Mikės melagėlio tipažas, bet Eimė ją greitai perpranta ir atsilygina tuo pačiu: taigi viena mergaitė pasakoja neįtikėtiną nuotraukos su smaugliu istoriją, o kita – tokį pat neįtikėtiną variantą apie nuotrauką su drambliu. Autorė su švelnia ironija dėsto komišką situaciją, viskas baigiama vaikiškos šypsenos ir draugystės pergale.

Skaudžios vaikystės problemos

Vaikystės žemė Žilinskaitės prozoje nėra vienaplanė – tik šviesi, nerūpestinga. Vaikas gyvena sudėtingame, kartais net žiauriame pasaulyje, susiduria su įvairiais gyvenimo reiškiniais, pats mąsto ir vertina, liūdi ir kenčia. Žilinskaitė subtiliai kalba apie smailias gyvenimo briaunas, viena iš jų – vaikų namų tema, turinti lietuvių vaikų literatūroje savų tradicijų (prisimintini, pavyzdžiui, M. Sluckio Geri namai). Apsakyme Keturkojis stebuklas aprašyta iš tiesų beveik stebuklinė situacija: šuo, balionais pakeltas į orą, nuliūdusiems vaikų namų auklėtiniams nusileidžia tiesiai ant galvų. Tekste iškyla ryški opozicija (tokia prieinama, lengvai suvokiama adresatui vaikui): pamiškėje visai greta vakaroja dvi skirtingos grupelės – laiminga šeima (tėvas, du besiaikštijantys berniūkščiai ir grynakraujis dogas) bei būrelis vaikų – „iš beveik vienodų jų drabužėlių nesunkiai galėjai įspėti, kad tai vaikų namų auklėtiniai“ (Lf, p. 81). Pastabūs vaikai su pavydu žvelgia į jiems tokį nepasiekiamą vaizdelį: „Žiū, kaip meiliai mama siūlo sūneliui pačią didžiausią braškę, o šis ožiuodamasis stumia nuo savęs motinos ranką…“ (Lf, p. 81). Viena mergaitė net pravirksta matydama tokį jai graudų paveikslą. Autorė labai netikėtai išsprendžia šią emociškai sunkią situaciją, taikydama senąjį Deus ex machina principą – būtent tada iš dangaus ir nusileidžia balionais nukabinėtas šuo – tikras stebuklas. Taip netiesiogiai pamokomi išlepę berniukai – jie norėtų „dangiško šuniuko“, net savo dogą atiduotų! Autorė tarsi teigia, kad tik stebuklas ir meilė gali sušildyti tokio likimo vaikus. Polifoniškesnis šios temos apsakymas yra naujajame rinkinyje. Tai Kandė bedantė. Vaikų namuose – Velykos. Tik viena mergaitė Balandė nejaučia šventės – neseniai jos geriausią draugę Julę pasiėmė įtėviai. „O manęs niekas niekada neįdukrins. Pažiūrės į užklijuotą akinių stiklą ir nusigręš. Nors už Julę daug geriau mokausi, nors chore dainuoju. Tik į užklijuotą stiklą žiūrės…“ (Neb, p. 113–114). Šventiškas šurmulys ir vidinė mergaitės būsena labai disonuoja. Tai tradicinė, bet labai efektinga grožinio vaizdo kūrimo priemonė. Autorei gerai pavyksta atskleisti atstumto vaiko psichologinius išgyvenimus. Vaikai Balandę pravardžiuoja, ji neranda jokio dvasinio ryšio su vaikų namų auklėtojomis, netenka artimiausios draugės – „Kartkartėmis Kandė užsimiršta ir ištiesia ranką, kad apgniaužtų draugės delną Bet apgniaužia tik orą“ (Neb, p. 113–114). Kūrėja čia vėl naudojasi pamėgtu vaizdavimo būdu –vizijose mergaitė kalbasi su padu (geruoju ateiviu?), kuris, visų svarbiausia, – „ne toks kaip visi“. Kaip svarbu vienišiausiai visame kosmose mergaitei turėti kokią nors artimą sielą, tegul ir nematomą, tegul ir tokią pat vienišiausią kosmose! Apsakymas labai sugestyvus. Gal todėl, kad ne viskas iki galo pasakyta, atskleista? „Mažasis Žilinskaitės herojus ne kartą patenka į svajonės bei paslapties valdas, kurios iškyla sapnuose ar net kasdienybėje. (…) Paslapties vaizdavimas (…) susijęs su fantastinių elementų įvedimu“⁹. Iš tiesų paslapties elementas tekstą daro nevienamatį, išplečia potekstės ribas.

Likimo nuskriausto vaiko tema labai ryški tuose apsakymuose, kur vaizduojamos deformuotos šeimos, tėvas ar motina geria ir pan. Tokiuose tekstuose savaime iškyla ir sunki vaiko socializacijos problema. Apsakyme Tėtis iš oranžinės planetos mažylis Aurimas taip ir nesulaukia darželin ateinančio tėvelio. „Už ilgo stalo lieka vienui vienas Aurimas. Jo ausys godžiai ir nekantriai gaudo kiekvieną garsą iš lauko, ir, vos subildus žingsniams, berniukas pašoka ir bėga į rūbinę: galgi jau atėjo jo pasiimti?“ (Rp, p. 85). Mažo berniuko išgyvenimai aprašyti lyrinėmis intonacijomis, su dideliu psichologiniu įžvalgumu. Kūrinėlis skamba dramatiškai: tik oranžinėje svajonių planetoje Aurimo tėvelis geras, mamai augina rožę (regima asociacija su A. de Sent Egziuperi Mažuoju princu, beje, su prancūzų klasiko tekstu prašosi palyginama ir Kelionė į Tandadriką). Šiaipjau linksmame apsakyme Žvaigždė su varikliu yra netikėtas liūdnas intarpas apie berniuką Vytenį, kurio tėvas prageria visus pinigus. Vytenio net batai nuplyšę – šviečia plika pėda. Apsakyme nuo linksmų išdaigų pereinama prie skaudžių dalykų, kalbamasis epizodas išauga į vieną svarbiausių siužeto linijų. Aurimui pavyksta sugėdinti degtinę perkantį Vytenio tėvą. Viltinga apsakymo pabaiga: nauji batukai žvaigždėmis uždega Vytenio akis. Asocialios šeimos vaikas vaizduojamas ir Nebijokės apsakymuose. Tai iš tiesų stiprūs, įtaigūs tekstai. Antras gurkšnis pasakoja apie mažąją Jonę. Ji „vos paskaito, bet skaito“ pasakas apie nykštukus ir milžinus. Bet kaip! Kokios pasakiškų būtybių interpretacijos lenda vaiko galvon: būti „patogiau nykštuke: šmikšt it pelytė po sofa, kai girti dėdės barasi ir mušasi nežinia ko… (…) Bet ir milžine būti neblogai: čiuptų tuos dėdes už pakarpų ir sviestų užjūrių marių, kad kelio atgal nesurastų…“ (Neb, p. 79). Įdomi šiame apsakyme realaus ir nerealaus pasaulio jungtis: alkana Jonė užsiverčia konservų dėžutę su šlykščiu aliejaus ir degtinės mišiniu… Taip (!) pasakiškas pasaulis nusileidžia į žiaurią kasdienybę. Apsakyme nupiešti tušti, šalti, nejaukūs namai, kuriuos praskaidrina tik… gardūs kaimynų virtuvės kvapai. Viskas taip trapu: ir tie kvapai, ir mirusi senelė, atsilankiusi čia kartu su milžinais ir nykštukais. Kad maloni vizija nesibaigtų – reikia antro gurkšnio?

Bene pats meniškiausias naujosios Žilinskaitės knygos apsakymas – Riedučių skrydis. Tai tas laimingas atvejis, kai žodžių nei per daug, nei per mažai – nieko nepridursi ir neatimsi. Trumpumu, lakoniškumu ir minčių erdvumu, frazės žodžio taiklumu jis artimas pačioms geriausioms biliūniškojo pasakojimo tradicijoms. Apie tokį nepriekaištingą apsakymą sunku ir rašyti, verčiau jį tiesiog skaityti, cituoti. Eidis – pagrindinis ir beveik vienintelis apsakymo veikėjas. Biografija paprasta: „motina girtuoklė, o tėvas… – Ponia Aurelija paplasnoja abiem delnais“ (Neb, p. 89). Vaikas nelaimingas ir kitais požiūriais – „viena ranka pritraukta poliomielito“. Nelanko mokyklos – „nes kada gi? Ant ratukų priešpiet, ant ratukų popiet“ (Neb, p. 89). Eidis – vienui vienas, niekieno nemylimas ir nelaukiamas, alkanas: „Niekas nematė jo valgant ar bent ledinuką čiulpiant. Liesas ir lengvutis it pripūstas oro, atrodo, ir mito oru“ (Neb, p. 90). Bet išdidus – nepaima mergaitės pasiūlyto šokoladuko – „Neimu!“ Berniukas vikrus kaip šikšnosparnis, kaip laukinis elnias. Didžioji vaiko aistra – kylantys lėktuvai: jie įkūnija skrydžio galimybę, kitokio gyvenimo lūkestį. Lėktuvai ir asfalto bekraštybė suvilioja vaiką: jis įsikimba į kylančio lėktuvo uodegą, ir „galinga oro srovė, o gal nežinoma jėga pasičiumpa ir neša, kelia berniuką aukštyn, aukštyn, prie bekraštės dangaus krūtinės…“ (Neb, p. 92). Būti nereikalingam – nepakeliamas išbandymas ir per sunki našta liauniems berniuko pečiams. Tekstas labai talpus, prikaustantis skaitytoją nuo pat pirmųjų eilučių.

Suaugusių žmonių pasaulis

Kai kuriuose apsakymuose į suaugusio žmogaus pasaulį žiūrima su lengva pašaipa, ironišku vaiko žvilgsniu. Kūrinyje Senelė Barbė Barbora pasišaipoma iš perdėm emancipuotos ir jaunuoliškos senelės, kuri liepia anūkui save vadinti „mamole“ ir net nemoka sekti pasakų! Išgirdusi sveikstančio anūko prašymą pasekti pasaką, „mamolė taip nustemba, kad apverčia porcelianinį puodelį su kava ant romano puslapių ir zomšinio sijono, kurį tik vakar susikombinavo“ (Gk, p. 77). Vaidotui siūloma visokių išeičių – „Labanakt, vaikučiai“, ištraukėlė iš detektyvinio romano, net viena iš mamolės draugių perrengiama Pasakų Senele. Vaidinimas net ir su skambiomis folkloro citatomis „vai vai viksasai, aleliumai rūtele…“ viso labo tėra tautosakos imitacija, todėl ir nepavyksta. Įžvalgus berniukas „perkanda“ vaidybą, ir senelė pasižada tapti… tikra senele. Suaugusiųjų pasaulis žaismingai pašiepiamas ir apsakyme Viso pasaulio tetos. Įkyriosios tetos Vaidotui neduoda ramybės patarimais ir pamokymais. Kiekviena teta vis kitokia: viena karinga, kita kalba tik deminutyvais, trečia perdėtai susirūpinusi mityba, o ketvirta net iš užjūrio (!) pataria: „Na gud, gud, duok galą pesimizmui!“ (Gk, p. 41). Emilija Liegutė pažymi, jog tetų charakteristikoms „pakanka vieno kito brūkštelėjimo“¹⁰. Tų brūkštelėjimų pakanka ir šiuolaikinio vaiko aplinkai pavaizduoti, ir suaugusiesiems atspindėti vaikų akimis. Kokosiniame žioplyje aprašoma simptomiška dabarties laikų situacija: vaikas lyg ir netyčia, „neakivaizdžiai“ įtraukiamas į suaugusiųjų pasikalbėjimus apie žmogžudystes, kankinimus, plėšimus: „Va, va! – purto laikraštį tėtis. – Dar vienas šiurpulingas įvykis! / Koks, koks? / – suklūsta mama ir senelė, o Audrė kitame kambaryje pastato ausis“ (Neb, p. 93). Dėsninga, kad viskas atsisuka komiškąja (gerai, kad ne kita) puse: Audrė niekuo dėtą vaikinuką palaiko lytiniu maniaku ir sukelia didžiausią sumaištį. Tylenės raporte satyriškai aprašoma Kietoji teta – berniuko Gido globėja. Ji – ne tik gyvas Taisyklių Kodeksas, sausa, nejautri, bet net ir žiauri. Valiūkiškasis Gidas, prisiekęs drugelių kolekcininkas, praryja gyvą slieką, kad tik gautų kolekcijai naują eksponatą. Tetulė, pagauta aklo įniršio, pražudo ne tik drugelių kolekciją, bet ir kažką labai svarbaus vaiko sieloje: „Langas – Gido langas – atsilapoja iki galo, tačiau ne draugo veidas jame pasirodo, o Kietosios tetos ranka. Ji svaido lauk drugelius: vieną saują, antrą, trečią… O vėjas – vėjas, lyg tykojęs tokio grobio, pripuolęs godžiai stvarsto išdžiūvusius besvorius kūnelius ir šuorais bloškia tai tolyn, tai aukštyn, tai išdraikydamas, tai suglobdamas…“ (Gk, p. 101). Nors ir komiškai aprašytas, bet tai vienas pačių nepatraukliausių suaugusio žmogaus paveikslų Žilinskaitės apsakymuose.

Žinoma, esama ir daug apsakymų, kur vaizduojamas gražus, harmoningas vaikų ir suaugusiųjų bendravimas. Juose suaugusieji atsiskleidžia kaip subtilūs ir taktiški vaikų partneriai, psichologai. Antai Senelio Šalčio ūsuose vaizduojama supasakinta realybė. Miką randa pamestus Senelio Šalčio (?) ūsus ir nusprendžia juos grąžinti. Mikos tėtis, stotyje sutiktas nepažįstamas vaikinas įsitraukia į žaidimą, nesugriauna mažos mergaitės tikėjimo Naujųjų metų šventės stebuklu – Seneliu Šalčiu, gyvenančiu Ledinėje dauboje. Radinių namelyje vaizduojamas mažasis Aurimas, netikėtai pasiklydęs paplūdimyje. Laimei, viena teta mamos paieškas paverčia pasakos sekimu – žaidimu, nuotykingu žygiu. Aurimui nudžiūsta ašaros (to ir siekta!), kai „tyliu ir paslaptingu balsu pradėjo teta“ (Rp, p. 25) sekti pasaką apie bekraštę dykumą, gerąją fėją, Radinių na­melį… Paplūdimio teta pasako net burtažodį, kuriuo kreiptis į gelbėtoją Karabasą. Viskas išsipildo, tik mamą Aurimas randa sėdinčią aukštai ant lentynos, tarp visokių kitokių pamestų daiktų, – netikėtas sąlygiškas pasakojimo posūkis, toks būdingas Žilinskaitės plunksnai. Kartu su vaiku į jo svajonių, vaizduotės šalį leidžiamasi ir kituose apsakymuose. Prapuolusioje žirafoje šiukšlių mašinos vairuotojas pasielgia labai apdairiai, supratingai. Pamatęs mažą mergaitę miesto sąvartyne, vairuotojas išsiaiškina jos sielvarto priežastį, o kad vaiką nuramintų, net pasitelkia „šventąjį melą“. Vyras pasisako atradęs pliušinę žirafą ir atidavęs ją į valyklą. Taip mergaitė įtikinama važiuoti namo, o žirafą, pasirodo, buvo paslėpusi išdykėlė sesuo. Apsakyme Seneliūkštis satyriškai vaizduojamas nemandagus, atžagarus berniukas, troleibuse įžūliai nenorįs užleisti vietos senesniems žmonėms. Greta atsiranda neabejingas vaikinas, kuris „senelį“ nugabena pasimokyti gyvenimo išminties į tikrus senelių namus! Čia vaikas iš arti išvysta tikrą senatvę ir lekia iš ten neatsigręždamas. Vitamine Z pasakojama, kaip troleibusu važiuoja Mantas ir veža dėželėje… saulės zuikutį, kurį siųs į Šiaurę sergančiam tėveliui. Mama vaiką drąsina, o vėliau, viską supratę, išsiaiškinę, gerąja saulės zuikučio dvasia persiima ir kiti troleibuso keleiviai, išskyrus vieną nepatiklią mergaitę. Gėris ir širdies šiluma daro stebuklus.

Egzistenciniai klausimai

Žilinskaitę domina egzistencinės patirties pamokos. Jų gaunama ir kasdieniškiausiose, ir netikėčiausiose situacijose. Štai Jūrų kriauklėje vaizduojama, kaip Vaidotas bando išgirsti ošiant jūrų kriauklę, tik tai niekaip nepavyksta. Kriauklė suošia visai netikėtai, lyjant lietui, svajojant apie tolimus kraštus. „Šis momentas subtiliai patvirtina tiesą, kad ir vaikui, kaip suaugusiam, reikalingos vienatvės, liūdesio, susimąstymo valandos ir kad tik vienatvėje ateina pats tikrasis PAŽINIMAS“¹¹. Kitame lyriniame apsakyme Svogūnėlis Vaidotas perpranta gamtos paslaptis: pats augino ant palangės žaliąjį draugą, o paskui turėjo jį… suvalgyti. Mama aiškina: „Nieko amžino nėra, pasensim ir mes“ (Gk, p. 16). Ūmų berniuko pyktį keičia supratimas ir nuostaba: „Tai šit kaip viskas darosi, šit kaip mainosi gyvybė…“ (Gk, p. 17). Kiaulytėje iš Andų Vaidotas apmąsto atstumto padarėlio padėtį: „Kuo gi žvėrelis kaltas, kad yra toks, koks gimė, o ne kitoks? Kuo jis dėtas, kad visi stumdo nuo savęs? Gyventų savo oloje tarp tokių pat graužikų ir butų laimingas ir laisvas…“ (Gk, p. 67).

Pasaulis Žilinskaitės prozos vaikui skleidžiasi įvairus, paslaptingas ir gražus, kaip ir tas naktį pražydęs kaktusas, netikėtai suošusi kriauklė, stebuklingai nusileidęs iš dangaus šunelis, dėžutėje striksintis saulės zuikutis, atrasti Senelio Šalčio ūsai… Tai pasaulis, kur patys įprasčiausi daiktai – sena pliušinė žirafa, medinė raketa, sudilęs riedučių ratelis, pažirusi drugelių kolekcija, nauji batukai ar Kandei bedantei Dido padovanotas sidabrinis šaukštelis – virsta iškalbingais ženklais, daugiaprasmėmis meninėmis detalėmis.

Visos egzistencinės, filosofinės temos sukauptos būties ir nebūties, gyvenimo ir mirties apmąstymuose. Gyvo ir negyvo priešprieša iškyla apsakyme Susidūrimas erdvėje. Tai originalios kompozicijos kūrinėlis. Istorija apie pirmąjį Aurimo skrydį lėktuvu (pažymėtina, kad Žilinskaitės apsakymų vaikas daug ką daro būtent pirmą kartą) derinama su ančių pulko skrydžio aprašymu. Antys nelemtai atsiduria lėktuvo take, propeleriai įsuka paukščius. Katastrofos vos pavyksta išvengti, lėktuvas nutupdomas pievoje. Aurimas bėga žalia, gyvybe alsuojančia pieva ir pamato kruviną, negyvą paukštį, tuomet vaikui „suspaudė širdį gailesys“ (Rp, p. 72). Mažas berniukas, susidūręs su mirtimi, patiria gailestį, netekties kartėlį.

Vaiko psichologijos subtilumai

Vaiko psichologijos vaizdavimo požiūriu labai vykę yra apsakymai Saulė išdavikė bei Pajaco juokas. Saulėje išdavikėje Vaidotas rašo pirmąjį savo gyvenime rašinį. Jo pavadinimas ir konkretus, ir abstraktus – Saulė. Kas gali būti paprasčiau? – išsyk nudžiunga berniukas. Kas gali būti sunkiau? – pamokos gale taip nieko ir neparašęs svarsto mokinukas. Vaiko elgsena, mąstymas, reakcijos atkurtos stebėtinai tikroviškai, tekstas pagaulus. Tai puiki psichologinė mokinio kūrybinio darbo studija. Pajaco juoke vaizduojama gana banali istorija apie vaiką, kuris maistui skirtus pinigus išleidžia pramogoms – prašaudo tire. Neatsitiktinai iš daugybės taikinių autorės išsirinkta būtent pinigų viliotojo pajaco figūra: ir pats Aurimas, prašvilpdamas daugybę pinigų, galų gale tampa juokdariu, o pajaco taip ir neįveikia… Meistriškai atkurta kylančio azarto įtampa. „Arba tu, arba aš! Žūti ar būti!“ (Rp, p. 130) – niršta ant pajaco įsiaistrinęs Aurimas. Mamos nuosprendis neapskundžiamas: visą mėnesį teks gyventi be televizoriaus ir dviračio.

Žilinskaitei gerai pavyksta apiplaukti plikos didaktikos uolas. Dvasinės vertybės, filosofinės atvertys, kurių apstu kalbamuose tekstuose, talentingi meniniai vaizdai savaime auklėja skaitytoją – ir pradinuką, ir paauglį, įdomūs ir suaugėliui. Dauguma tekstų (ir literatūrinių pasakų, ir apsakymų) yra universalios prasmės, ir galima tikėtis dvejopo adresato. Tai knygos, kurias gali skaityti tėvai ir vaikai, drauge ir skyrium.

Keletas poetikos bruožų

Nenuobodu žvalgytis po Žilinskaitės apsakymų margumyną, nes čia vartojamos įvairios poetinės priemonės, nesijaučia inercijos ir monotonijos. Kaip sakyta, apsakymuose kaitaliojasi lyrinės ir humoristinės intonacijos, abiejų tipų kūryboje lyg krištolo rutulyje lūžta įvairiausių spalvų fantazijos bei sąlygiškumo spinduliai. Čia aptiksime detektyvinio pasakojimo atšvaitų (Gynėjas), pasakos koloritą (Senelio Šalčio ūsai, Radinių namelis, Antras gurkšnis, Kelionė į svečius). Pastarajame apsakyme „kaklaraištis tarsi virsta rakteliu į pasakos pasaulį, o paprastas eigulio namelis ir vienuolika jame gyvenančių vaikų primena pasakos nykštukus“¹². Apsakymuose rasime puikių psichologinių vaiko portretų (Saulė išdavikė, Pajaco juokas, Kandė bedantė, Baidyklė po krėslu, Globėjos ir kiti), nuotykinės literatūros atgarsių (Katinai, Didysis patarėjas, Mūšis dėl žvirblio). Autorė itin mėgsta ironiškus bei paradoksalius pavadinimus: Išgelbėjimas, Saulė išdavikė, Paskutinis taškas, Didysis patarėjas, Seneliūkštis, Globėjos, Kokosinis žioplys ir t. t. Kaip žinoma, pavadinimas, nors ir nebūdamas kūrinio fabulos elementas, yra labai svarbus jo prasmei atskleisti.

Dalia Striogaitė, kalbėdama apie Žilinskaitės kūrybą (tiesa, ne apie apsakymo žanrą), yra pažymėjusi išradingą fantastikos ir transformuotos realybės supynimą, metaforinę ir simbolinę prozos tekstų prasmę, pridūrusi: „Koks turtingas (ir gerai motyvuotas) išraiškos priemonių arsenalas, kūrėjos artizmas, didelė estetinė kultūra!“¹³ Visa tai tinka ir čia aptartiems tekstams apibūdinti. Apskritai visa Žilinskaitės kūryba – ir apsakymai, ir literatūrinės pasakos – sudaro labai vientisą meninį pasaulį, kurį gaubia ypatinga dvasinė šviesa, įstabus, nepakartojamas koloritas. Tą įspūdį labai padeda sukurti išraiškingos, originalios Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos. Tai šio dailininko akimis skaitytojai išvydo naujametį Mikos sapną (Senelio Šalčio ūsų iliustracija), žiogą, bemuzikuojantį po apvožta stikline (Žiogas stiklinėje), kaštono žiedais išsidabinusią peteliškę (Robotas ir peteliškė), dvi žvaigždes – jūrų ir dangaus, – susirišusias sidabro gija (Jūrų žvaigždė), mažą perregimą mergytę snaigę ant tulpės lapo (Snaigė, kuri nesutirpo) ir t. t. Eidrigevičiaus iliustracijos vykusiai atkuria paslapties, fantazijos, susimąstymo dvelksmą, sklindantį iš Žilinskaitės tekstų. Paslaptis – ir prasminė Eidrigevičiaus iliustracijų dominantė. Stilingos, profesionalios 1973 m. sukurtos Marijos Jukniūtės iliustracijos. Naujausioji Nebijokė, kuri neabejotinai užkariaus skaitytojų širdis, iliustruota Giedriaus Jonaičio, taip pat daro gerą įspūdį. Juk labai svarbu ir knygos išvaizda, poligrafinė kultūra – dailininkas drauge yra ir teksto interpretuotojas.

Radinių namelyje geroji fėja taria tokius žodžius: „Tebūnie čia Radinių namelis! Visi, ką nors pametę, teateinie čionai ir tesurandie tai, ko ieško!“ (Rp, p. 26). Tebūnie tai pasakyta ir apie Vytautės Žilinskaitės apsakymų aruodą. Aruodą, kuriame – tik brandūs grūdai.

_____________________________

¹ Linkevičius, Jonas. Prie žalių krantų. Vilnius, 1988. P. 124.

² Zalatorius, Albertas. Lietuvių apsakymo raida ir poetika. Vilnius, 1971. P. 27.

³ Ten pat. P. 27.

⁴ Ten pat. P. 26.

⁵ Tradiciškai po grožinio teksto citatos iškart nurodomas puslapis. O kadangi aptariami V. Žilinskaitės tekstai išsibarstę įvairiuose rinkiniuose, nurodysime ir sutrumpintią rinkinio pavadinimą: Ledinė fėja – Lf; Senelio Šalčio ūsai – SŠū; Kaktuso paslaptis – Kp; Robotas ir peteliškė – Rp; Gaidžio kalnas – Gk; Nebijokė – Neb. (Red. past.)

⁶ Klimašanskienė, Irena. V. Žilinskaitės apsakymų vaikams savitumas. // Klimašauskienė I., Maskuliūnienė Dž., Poškus S. Lietuvių apsakymas vaikams: didaktizmo modifikacijos. Šiauliai, 1997. P. 30.

⁷ Zalatorius, Albertas. Min. veik. P. 28.

⁸ Valančius, Motiejus. Prancė paukštvanagėlis // Valančius M. Raštai. T. 1. Vilnius, 1972. P. 60.

⁹ Gaižiūnas, Silvestras. Žingsnis į poetiškumą // Lit. ir menas. 1974. Saus. 5. P. 4.

¹⁰ Liegutė, Emilija. Nuo „Gaidžio kalno pažvelgus“ // Šeima. 1982. Nr. 9. P. 47.

¹¹ Liegutė, Emilija. Min. veik. P. 47.

¹² Klimašauskienė, Irena. Min. veik. P. 27.

¹³ Striogaitė, Dalia. Pasaka apie bendravimą // Lit. ir menas. 1988. Gruodž. 24. P. 4.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)