ŽVILGSNIS Į ILIUSTRACIJAS

Kiekviena vaikiška knyga turi konkretaus amžiaus adresatą. Kuo mažesniam vaikui knyga skirta, tuo joje daugiau iliustracijų ir mažiau teksto. Ir atvirkščiai – juo knyga augesniam vaikui, juo daugiau joje teksto ir mažiau piešinių. Vien pagal tai gali orientuotis ir dažniausiai taip daro tėvai, pirkdami vaikams knygas. Knyga vaikui neatsiejama nuo iliustracijų, kurios padeda kūrinį geriau suvokti, palengvina perprasti jo turinį.

Norėtųsi aptarti tik tuos vaikams skirtus leidinius, kuriuose svarbesnis tekstas, o ne iliustracijos, todėl kalbėsime apie knygas jau­nesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams.

Iliustracijos vaikiškoje knygoje nėra savitikslės, nėra vien tam, kad knyga būtų spalvinga, kad joje būtų piešinių ar kad ją geriau pirktų. Iliustracijos turi pagelbėti vaikui kūrinį geriau suvokti, padaryti jį vaizdų. Gera vaikiškos knygos iliustracija interpretuoja, padeda savaip tekstą „perskaityti“, išplečia jo erdvę, detalizuoja, apibūdina veikėjus, paryškina pasakotojo požiūrį į kalbamus dalykus. Dailininkas savo piešiniais padeda vaikui geriau suvokti rašytojo reiškiamas mintis, idėjas. Iliustracijos turi atliepti iliustruojamam tekstui.

Iliustruoti – tai nereiškia vien sudėti iliustracijas į knygą. Labai svarbu dizainas, visuma, bendras įspūdis. Jis neturėtų itin skirtis nuo to įspūdžio, kurį sukels knygos tekstas.

Vienaip iliustruojama informacinė, kitaip – mokslo grožinė, dar kitaip – prozos ar poezijos knyga. Kiekvienas žanras turi savų reikalavimų: informacinės knygos vaikams iliustracijos informatyvios; mokslo grožinės informatyvumas derinamas su siužetu; prozos knygoje iliustracijos akcentuoja esminius siužeto vingius, tekstą interpretuoja, daro jį vaizdų; poezijos knygoje iliustruojama bendra jos nuotaika ir konkretūs eilėraščiai – čia itin svarbu bendras knygos dizainas, nes neretai eilėraščiuose reikšmingiausia yra ne siužetas, peizažas, o nuotaika, jausmas.

Pradinukų ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikų knygos skirtos visų pirma skaityti, todėl tekstas svarbesnis negu iliustracijos. Neverta tuščiai diskutuoti dėl aksiomos – iliustracijos turi išeiti iš teksto ir tarnauti jam. Tai nereiškia, jog šis santykis nepalieka vietos dailininko, iliustruotojo kūrybiškumui. Šiuo atveju dailininką galima prilyginti džiazo muzikantui, improvizuojančiam konkrečia tema ir konkrečiai auditorijai. Dailininkui, iliustruojančiam vaikišką knygą, nepakanka vien mokėti piešti, jis turi gerai suvokti iliustruojamą tekstą, jausti knygos visumą, nuotaiką, žinoti, kokio amžiaus vaikams piešia, pasidomėti to amžiaus tarpsnio vaikų poreikiais, suvokimo galimybėmis, psichologija. Nėra vaikiškumo apskritai, yra tik konkretaus amžiaus vaikas. Lygiai taip pat nėra ir apskritai vaikiškos knygos.

Domintis vaikiškų knygų leidyba, vis labiau stiprėja įspūdis, jog pamažu tampa norma vaikams leisti bet ką ir bet kaip. Tai pasakytina apie didelę dalį kasmet vaikams išleidžiamų knygų. Čia pirmiausia kalbama apie tokias leidyklas, kurios neturi leidybos patirties ir kurioms vaikiška knyga yra atsitiktinis dalykas.

Suprantama, kad knygas vaikams rašo, iliustruoja ir leidžia ne jų bendraamžiai, o suaugusieji. Yra daug visokių bendrų estetikos reikalavimų, keliamų gerai knygai. Bene esmingiausias – teksto ir iliustracijų meninės vienovės principas. Knyga (ne tik vaikiška) – tai estetinė visuma, nulemta literatūrinio teksto. Tą visumą sudaro teksto ir iliustracijų dermė, knygos dizainas (formatas, viršelis, priešlapiai, antraštinis lapas, maketavimas, šrifto, popieriaus parinkimas, iliustracijų išdėstymas puslapiuose, įrišimas), tiražavimo kokybė.

Kai kurios 1999 m. išleistos knygos yra puikūs vaikų knygos pavyzdžiai. Trumpai apibūdinsime jas.

Vytauto V. Landsbergio knygos Obuolių pasakos („Vaga“) dailininkas – Rimvydas Kepežinskas. Knyga neperkrauta iliustracijomis – tik aštuonios atlankos. Tačiau prie žaismingų knygos tekstų gražiai dera ekspresyvus pasakų pavadinimų šriftas; bendrą knygos nuotaiką, temą žymi priešlapiai, puslapių numeracija obuoliuose. Kiekvienos atlankos tekstas „telpa“ obuolio formoje. Iliustracijos neužgožia teksto. Bendras įspūdis – viskas paprasta, viskas vietoje, viskas tikslu. Tekstai ir iliustracijos orientuotos į vidutinio mokyklinio amžiaus vaiką.

Almos Karosaitės Asilėlio („Vyturys“) dailininkė – Diana Radavičiūtė, taip pat panaudoti Aistautės Valiūtės (4 m.) piešiniai. Tai eilėraščių knyga vaikams. Įdomiausias dalykas joje – iliustracijose dubliuojami vaiko ir dailininkės piešiniai. Vaiko piešinio turinys kartais sunkiai atpažįstamas, todėl dailininkė gana realistiškai šalia dar kartą nupiešia tą patį daiktą, objektą. Pasisekęs tų dviejų piešinių komponavimas – abu jie sudaro organišką visumą, neužgožia vienas kito. Dažniausiai iliustracija dedama prie eilėraščio. Knygoje šešios puslapinės iliustracijos – linksmos, emocingos scenelės. Puslapiuose – po vieną eilėraštį: vaikas neprimygtinai mokomas jį skaityti ir suvokti kitaip negu prozą – eilėraščiui reikia erdvės. Knygoje du skyriai, kiekvienas pradedamas atlanka, skirta tik iliustracijai. Visumą pagyvina ir lyg vaiko ranka rašytos inicialinės raidės, puslapių numeracija. Tekstai ir iliustracijos orientuoti į ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaiką.

Kosto Kubilinsko Buvo buvo kaip nebuvo („Tyto alba“) dailininkas Valentinas Ajauskas. Priešlapiuose pavaizduotas dailininkas ir jo dirbtuvė. Daug visokių daiktų, smulkių detalių, kurias įdomu atrasti ir susikurti žaismingą dailininko kūrybinės dirbtuvės vaizdą. Su pasakomis priešlapiai tarytum nieko bendra neturi, tačiau juk dailininkas – taip pat tos knygos autorius! Kiekvienos eiliuotos pasakos pradžia iliustruota – vaikas nuteikiamas, įtraukiamas į būsimą istoriją. Toliau piešiniu akcentuojamas vienas kitas įdomesnis dalykas ar situacija. Knygoje tik šeši puslapiai, skirti vien iliustracijoms. Jos gyvos, dinamiškos, šiek tiek karikatūriškos – iliustracijos pokštauja, žaidžia, kviečia žaisti kartu. Tekstui paliekama daug erdvės. Dailininkas pažaidė ir su puslapių numeriais: skaičiai netradicinėje vietoje, virš jų nupieštas tuose puslapiuose spausdinamos pasakos herojus. Iliustracijos apeliuoja į jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytoją. Didelis dailininko nuopelnas, kad šią daug kartų išleistą K. Kubilinsko knygą savo iliustracijomis jis sušiuolaikino, priartino prie mūsų dienų vaiko, padėjo perskaityti naujai.

Martyno Vainilaičio Kaulo bobos apžavus („Meralas“) iliustravo dailininkės Irena Žviliuvienė ir Živilė Žviliūtė. Gražiai apipavidalinti tituliniai puslapiai, priešlapiai. Prieš kiekvienos iš penkių pasakų tekstą – keturių puslapių iliustracijos. Pasakų tekste – dar vienas du iliustracijų puslapiai, kai kur jos užima pusę puslapio (kita pusė lieka tekstui); skyreliai, epizodai pradedami pieštais inicialais, vienur kitur rasime nedidelių piešinėlių, puslapį pagyvinančių, bet skaityti netrukdančių. Ir tekstai, ir iliustracijos adresato požiūriu gana universalūs: tinka ir ikimokyklinio, ir jaunesniojo bei vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams.

Visose minėtose knygose akivaizdi dailininkų pagarba iliustruojamam tekstui, tačiau tai netrukdo skleistis kiekvieno jų individualybei.

Kaip turėtų atrodyti gerai parengta vaikiška knyga? Galima pamėginti tai nusakyti bendrais bruožais.

• Iliustracijos (kaip ir tekstas) skirtos konkretaus amžiaus vaikui.
• Būtina atsižvelgti į to amžiaus vaiko poreikius bei suvokimo galimybes.
• Vizualinė knygos pusė (iliustracijos, formatas, maketavimas) turi atitikti knygos
• tekstą.
• Iliustracijos turi atlikti pažintinę, informacinę ir estetinę funkcijas.
• Iliustracijų realizmas ar fantastika turėtų sietis su iliustruojamu tekstu, su vaiką supančiu spalvų ir formų pasauliu, jos turi būti lengvai atpažįstamos.
• Iliustracijos turi būti išraiškingos, vientisos ritmo ir stiliaus požiūriu.
• Jos turi padėti vaikui geriau suvokti skaitomą tekstą.
• Iliustracijos turi interpretuoti tekstą, su­prantama, neviršydamos jo teikiamų per­skaitymo galimybių.
• Iliustruojant prozos knygas, svarbu interpretuoti svarbiausius įvykius, siužeto eigą, perteikti autoriaus (pasakotojo) požiūrį į pasakojamus dalykus. Pagal iliustracijas vaikas turi gebėti perskaitytą knygą papasakoti.
• Poezijos knygoje svarbiausias dalykas neretai yra nuotaika (lyriniai, peizažiniai eilėraščiai), todėl dažniausiai iliustruojamas ne konkretus tekstas, o knygos visuma, nuotaika.
• Vaikas yra optimistas. Iliustracijose turėtų vyrauti humoras, žaidimas, jos turėtų būti šmaikščios, gyvos, atliepiančios optimistinę vaiko pasaulėjautą.
• Knyga vaikams turi būti vientisa, be jokių atsitiktinių ar nemotyvuotų dalykų.

Suprantama, kiekvienas vaikiškos knygos rankraštis iliustruojamas vis kitaip. Kokių nors universalių ir visiems privalomų nurodymų, taisyklių (išskyrus gerą skonį), kaip knyga turi atrodyti, nėra. Vis dėlto iš aptartų pavyzdžių matyti, jog geros vaikiškos knygos iliustracijos atitinka tekstą, dailininkas žino, kokio amžiaus vaikams knyga skiriama.

Redakcijos prierašas. Poeto Sigito Poškaus mintys skatina mus dėmesingai žvelgti į meninę vaikų knygos visumą. Vis dėlto kai kurie jo teiginiai galbūt pasirodys pernelyg imperatyvūs, diskutuotini. Redakciją nudžiugintų ir kitų vertintojų nuomonė…

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)