RATELIO RITMU

Taip nudžiugo voverytė,

Kad pradėjo šokt suktinį;

Net skarelė jai nukrito,

Net kasa jai išsipynę…

Birutės Pūkelevičiūtės vardą išgirdau dar jaunystėje, kai tėvas iš kažkur lyg uždraustą vaisių parsinešė jos autobiografinį romaną Aštuoni lapai (1956), ką tik išleistą Čikagoje. Atsimenu, kaip iki išnakčių pakaitomis su mama skaitėme trumpam gautą knygą. Tuomet pirmą kartą visu ryškumu atsivėrė man karo pabėgėlių iš Lietuvos pasaulis, kupinas didžiulių sukrėtimų ir širdį gniaužiančios nostalgijos. Įtaigiai pavaizduoti devyniolikametės Aštuonių lapų herojės (aš buvau panašaus amžiaus) išgyvenimai padarė neišdildomą įspūdį. B. Pūkelevičiūtė atrodė man nepasiekiama, bemaž legendinė asmenybė, jaudinamai įamžinusi dramatiška lietuvių pabėgėlių būtį baigiantis Antrajam pasauliniam karui.

Ar galėjau tada pamanyti, kad po daugelio metų, rašydama apie jos knygutes vaikams, ne tik vėl sklaidysiu Aštuonių lapų puslapius, bet ir kalbėsiuosi su pačia rašytoja.

Jos skambi kūryba vaikams vėliau man irgi tapo atradimu, kai 1991 m., stažuodamasi Čikagoje, tenykščių lietuvių institucijų bibliotekose ieškojau iliustruotų vaikų literatūros knygų. Nustebau radusi net šešias iki tol man negirdėtas eiliuotas B. Pūkelevičiūtės pasakas, iš kurių dvi pati rašytoja ir iliustravo. Iš karto susidomėjau, kaip ir kodėl atsirado ši žaisminga, išeivijoje gana reto paveikslėlių žanro knygų serija. Iš kur ta nežinoma ją išleidusi „Darnos“ leidykla ir tas iliustruotojas Kazys Veselka. Rašiniuose apie išeivijos dailininkus iki tol neteko jo užtikti, o antraštiniuose B. Pūkelevičiūtės knygelių lapuose greta viena kitos įrašytos rašytojos ir iliustruotojo pavardės.

Viso to ir klausinėjau autorės apsilankiusi jos jaukiame, neseniai Vilniaus senamiestyje įsirengtame bute. Pats interjeras iškalbingai byloja apie įvairiapusius meninius šeimininkės interesus. Ant sienų kabo jos režisuotų spektaklių bei suvaidintų personažų fotografijos, teatro scenovaizdžių eskizai, teatriniai plakatai. Čia pat ir įdomus Kanados bei JAV lietuvių dailininkų paveikslų rinkinys. O aukštai palubėje, ant lentynėlės, „apgyvendinta“ eiliuotos B. Pūkelevičiūtės pasakos Rimas pas Kęstutį (1975) veikėjų kompanija – atitinkamais drabužėliais autorės aprengtos lėlės. Jų fotografijomis (fotografas Algimantas Kezys) drauge su smulkiais linijiniais K. Veselkos piešinukais ir buvo iliustruota knygutė, pasakojanti apie emigrantų berniuką Rimą, sapne nukeliavusį į Lietuvą ir viešėjusį Trakų pilyje pas kunigaikštį Kęstutį. Rašytoja sako ėmusis iliustruoti knygutę lėlių fotografijomis dėl to, kad nerado dailininko, galėjusio patraukliai ir mažiems vaikams suprantamai pavaizduoti istorinius personažus.

Paveikslėlių knygų iliustracijose veikėjai dažnai primena atgijusius žaislus, kartais pasitelkiamos ir žaislų fotografijos. Lietuvoje paveikslėlių knygas (Gerieji žaisliukai, Padaužiukai, Broliukai nykštukai ir kt.) taip kūrė liaudies menininkė Stasė Samulevičienė, iliustruodama savo padarytų žaislinių (suvenyrinių) gyvūnų ir pasakiškų būtybių fotografijomis.

B. Pūkelevičiūtė prisimena iš mažumės jutusi ypatingą artumą žaislams: „Tie žaislai buvo ne tik žaidimų – mano gyvenimo draugai“¹. Ir Aštuoniuose lapuose autorė meiliai vardija savo žaislus – „visus daktaro Dolitlio gyvulius“. Šios knygos puslapiuose drauge su šviesiais vaikystės ir jaunystės prisiminimais iškyla ir būsimos rašytojos atmintin įstrigę pasakų pasaulio paveikslai. Vaizdžiai aprašytas prie jos lovos kabojęs baltas kilimėlis, kuriame buvo išsiuvinėta Raudonkepuraitė ir vilkas bei išblukusių gotiškų raidžių įrašas: „Guten Morgen, lieber Wolf“. Spalvota oleografija „Miško žvėrys laidoja niekadėją medžiotoją“ dėdės klebono namuose apibūdinta taip: „…įspūdingiausias mano vaikystės paveikslas, kiekvieną kartą naujai suvirpindavęs mane džiaugsmo ir baimės pagaugom…“ Rašytoja prisimena ir palaimingas valandėles, kai jai sergant mama skaitydavo „Dėdės Vingilio pasakojimus, eilėraščius apie daržovių vakarušką, apie musmirius <…>, apie Sigutę, apie drąsųjį žvėriuką Riki-Tiki-Tavį ir apie Kauliaus eržilą, skriejanti padebesiais“.

Vėliau pačios sukurtą ir 1973 m. išleistą eiliuotą pasaką Daržovių gegužinė B. Pūkelevičiūtė pabandė iliustruoti spalvotais piešinukais, ir jai tai visai neblogai pavyko. Iš įvairių išraiškingai personifikuotų daržovių ypač išsiskiria spalvingi storulės bulvės, elegantiško pono buroko ir gražuolės aguonos atvaizdai. Knygutės pabaigoje, provokuojant mažuosius skaitytojus siųsti autorei laiškus, kaip pavyzdys įdėtas rankraštinis tariamo korespondento Mindaugo atvirlaiškis ir čia pat eiliuotas rašytojos atsakymas jam: „Labas, aš esu Birutė. / Ačiū tau už atvirutę“.

Vaikų knygutėse B. Pūkelevičiūtė visaip siekė tiesioginio ryšio su skaitytojais, stengėsi suteikti tekstui žaismės, įtraukti vaiką į kūrybos procesą, aktyvinti jo meninį suvokimą. Į pasakaites įdėta dainelių, kartais spausdinamos ir natos.

Rašytojos kūryba vaikams glaudžiai siejasi su teatrine jos veikla. Visi jos veikalai mažuosius pirmiausia pasiekė „Žirginėlių“ plokštelės leidimais, kuriuose tekstą skaitė pati autorė ir kiti atlikėjai.

1948 m. emigravusi iš Vokietijos į Kanadą, šeštajame dešimtmetyje B. Pūkelevičiūtė aktyviai dalyvavo mėgėjiško Monrealio lietuvių dramos teatro darbe. Be išeivijos rašytojų Antano Škėmos, Antano Rūko, Antano Gustaičio pjesių jame buvo pastatyta Balio Sruogos istorinė drama Milžino paunksmė ir inscenizuotas Kazio Borutos Baltaragio malūnas. Iš vaikystės pamilusi teatrą, o 1941 m. Kauno jaunimo teatre jau pradėjusi aktorės karjerą, B. Pūkelevičiūtė „Baltaragio malūne“ vaidino Jurgą, o „Milžino paunksmėje“ – Sonką. Abu šie spektakliai, beje, jos ir režisuoti, 1959–1960 m. buvo įrašyti plokštelėse.

Netrukus kilo sumanymas išleisti plokštelę vaikams. Taip atsirado minėtieji „Žirginėliai“ (1961) su įrašytais B. Sruogos, Salomėjos Nėries, Kosto Kubilinsko ir B. Pūkelevičiūtės kūriniais vaikams. Beje, noras išleisti tokią plokštelę paskatino ją pačią imtis vaikų literatūros. Pirmasis „Žirginėlių“ leidimas turėjo didžiulį pasisekimą, todėl vėliau, rašytojai jau persikėlus į Čikagą, sumanyta išleisti jos eiliuotų pasakų knygą. Iš pradžių planuotas visas jas apimantis leidinys, paskui nutarta, kad pigesnės ir vaikams mielesnės bus atskiros nedidelės knygutės. „Darnos“ leidykla pasivadinusi pati autorė 1973–1975 m. išleido šešias paveikslėlių knygas. Aptartoji Rimas pas Kęstutį skiriasi iš visų ne tik savo „istoriniu“ siužetu bei dramine forma, bet ir fotografiniu iliustravimu. Kitos penkios, įskaitant ir minėtąją Daržovių gegužinę, sudaro seriją.

B. Pūkelevičiūtės eiliuotas pasakas įasmenintos gyvūnijos tematika – Peliukai ir plaštakės, Kalėdų dovana (abi 1973), Klementina ir Valentina, Skraidantis paršiukas (abi 1974) – iliustravo literatas, aktorius, dailininkas K. Veselka (1923–1983), bendradarbiavęs su ja jau Monrealio lietuvių dramos teatre. „Baltaragio malūno“ pastatyme drauge su B. Pūkelevičiūtė jis vaidino Pinčiuką, o „Milžino paunksmėje“ – karalių Jogailą, buvo abiejų spektaklių dailininkas. Monrealio teatre dar sukūrė A. Gustaičio Šilkinių pančių, A. Rūko Bubulio ir Dundulio, o Čikagos jaunimo centro scenoje – Algirdo Landsbergio dramos Sudie, mano karaliau dekoracijas. Kartu su B. Pūkelevičiūtė rengė audiofoninį „Baltaragio malūno“ tekstą, sukūrė plokštelės viršelio projektą. Vėliau nupiešė ir „Žirginėlių“ plokštelės viršelį bei talkino ją įrašant. Metaforiškas „Baltaragio malūno“ žirgų praradimo motyvas išeiviams asocijavosi su laisvės netekimu, ir plokštelės voke pavaizduoti skriejantys žirgai. O pats K. Borutos kūrinys jiems buvo „knyga, pralaužusi geležinę uždangą“ – taip pavadintas tekstas plokštelės voke.

Frankfurto prie Maino ir Monrealio universitetuose K. Veselka „studijavo literatūrą ir buvo tikras literatūros žmogus“, tiesiog „apsvaigęs literatūra“, bet kartu jis buvo įsimylėjęs ir teatrą“². Nors neturėdamas nei aktorystės, nei dailės profesinio pasirengimo, jis įvairiapusiškai įvaldė scenos meną. Pasak Kazio Bradūno, tai „buvo kondensuoto, lakaus scenovaizdžio dailininkas, gerai suprato kulisų tylos svarbą, taupiom užuominom sprendė pačias sunkiausias problemas“³.

Kaip ir B. Pūkelevičiūtė, į vaikų knygos barus K. Veselka irgi atėjo iš teatro. Abiejų manymu, iliustracijos čia turi būti kuo paprastesnės ir palikti erdvės patiems mažyliams ką nors nu­piešti ar paspalvinti. Neatsitiktinai vieno Skraidančio paršiuko egzemplioriaus (Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka) viršelyje yra išlikęs vaiko ranka nukopijuotas parašiutu besileidžiančio paršiuko piešinys.

Pirmoji K. Veselkos iliustruota B. Pūkelevičiūtės knygutė – Peliukai ir plaštakės. Jai būdinga gyva, nesudėtinga ir vaikams patinkanti maniera – spalvotą kontūrinę liniją dailininkas derina su lakoniškomis kitos spalvos plotmėmis. Iliustracijos primena vaikų taip mėgstamas spalvoto popieriaus aplikacijas. Jos mažai kuo skiriasi nuo daugybės vaikų knygų iliustracijų įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau K. Veselkos piešinukai gerai atitinka žaismingą, dinamikos ir sąmojo kupiną B. Pūkelevičiūtės stilių, kurį Bernardas Brazdžionis apibūdino taip: „Autorei eiliavimas, atrodo, nesudaro problemos: pasakojimas bėga lengvai, natūraliai, ritmas ir rimai tik paįvairina, pagyvina, paryškina strimgalviais bėgančius Įvykius“⁴. Ir pati rašytoja pabrėžia skubrią savo eiliuotų pasakų tėkmę: „Man patiko eiliuoti vaikams – lyg koks ratukas, kuris sukasi, sukasi…“⁵. Deja, apie šį rašymą ji kalba jau būtuoju laiku ir sako, kad tam reikia ypatingai „Įsibanguoti“. Be to, ilgainiui atsirado visai kitas jausmas, poetės išsakytas Karuselėje: „Visados nejauku, atsidūrus vienam tarp žaislų“ (Atradimo ruduo, Čikaga, 1990). Tačiau dar įmanoma grįžti į vaikystę ir vėl suktis „svaigulingoj karuselėj“: „Aš nežinau, kada mes pavirtom vaikais, bet abu jau lekiam ant medinių arkliukų…“

K. Veselka iliustracijose vos viena kita aprangos užuomina sumaniai sužmogina gyvūnus, stilizuoja jų judrias figūrėles. Įvairiose situacijose keičiasi net snukučių išraiška. Tai ypač pasakytina apie nenuoramą paršelį, sapnuose tapusį pilotu (Skraidantis paršiukas). „Jeigu suskaičiuotumėm jo linksmus gyvulėlius ir žvėriukus, manau, susidarytų arti dviejų šimtų žavėtinų paveikslėlių, kuriais džiaugėsi mūsų vaikai, o gal (tikimės) dar pasidžiaugs ir mūsų vaikaičiai“, – rašė K. Bradūnas K. Veselkos nekrologe⁶.

Bene meniškiausiai K. Veselka iliustravo Klementiną ir Valentiną, kurioje pasakojama, kaip vištytė Klementina žiūrėjo filmą apie žuvytę Valentiną. Linijinis piešinys čia įgavo dekoratyvaus ornamentiškumo, o kompozicijose atsirado daugiau veiksmo vietą apibūdinančių detalių.

Ir kitų knygučių iliustracijose yra vaiką dominančių mažmožių, veiksmo aplinkybes paryškinančių užrašų. Dailininkas žaismingai apipavidalina viršelius ir antraštinius lapus. Sakykim, Peliukų ir plaštakių priešantraštiniame lape yra apskrita skylė, pro kurią matyti dalis antraštinio lapo piešinio. Dailininkas suteikia vaikui žaidimo džiaugsmo, kai tas, versdamas lapą, išvysta visą (be to, platesnio siužeto) piešinį. Knygučių gale grakščios vinjetės puošia net kainos (palyginti labai nedidelės – 1,5 dol.) įrašus.

Viena B. Pūkelevičiūtės eiliuota pasaka – Kalėdų dovana – su K. Veselkos iliustracijomis (ir nauju dailininko R. Bilinsko viršeliu) 1990 m. buvo perspausdinta Lietuvoje. Poetė Ramutė Skučaitė įvadiniame žodyje rašė: „Ši knyga – šventinė dovana Lietuvos vaikams ir pirmas rašytojos žingsnis sugrįžimo namo keliu. <… > Labai džiugu, kad tas žingsnis – vaikų link!“⁷ Manyčiau, kad Lietuvoje reikėtų išleisti ir kitus B. Pūkelevičiūtės vaikų literatūros kūrinius – juos taip smagu skaityti ir deklamuoti!

Yra dar vienas rašytojos veikalas – eiliuota komedija brolių Grimų pasakų motyvais Aukso žąsis, kurią autorė pastatė Čikagos lietuvių teatre „Atžalynas“ (1962) ir režisavo to paties pavadinimo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą. Jam pasirodžius, 1965 m. „Lietuviškos knygos klubas“ išleido ir knygą, iliustruotą filmo kadrų fotografijomis (viršelis K. Veselkos). Autorė sako, kad ši pjesė rašyta ne vaikams, tačiau ne vie­nas jos pastatymas (tarp jų ir 1993 m. Kauno dramos teatre) buvo skirtas vaikiškai publikai.

B. Pūkelevičiūtės kūryba lietuvių vaikų literatūros kontekste įdomi keliais atžvilgiais. Ji plėtojo geriausios tarpukario vaikų poezijos (Kazio Binkio, Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus) tradicijas, nors išsiskyrė moderniomis audiofoninėmis ištakomis. Daržovių gegužinė ir Rimas pas Kęstutį – gana retas atvejis lietuvių vaikų knygų pasaulyje, kai rašytojas, panašiai kaip Liuisas Kerolis ar Antuanas de Sent-Egziuperi, pats iliustruoja savo knygas.

K. Veselkos piešiniai yra tarsi lengvas ritmiškų, dainingų ir vaizdžių eiliuotų B. Pūkelevičiūtės pasakų akompanimentas. Iliustracijų pobūdžiui daug įtakos turėjo ir kuklios finansinės išeivijos spaudos galimybės. Iliustruojant paprastai reikėjo ribotis dviem trim spalvomis. Todėl, siekdamas didesnio visumos spalvingumo, K. Veselka vieną iš dviejų spalvų panaudojo ir tekstui spausdinti. Apskritai išeivijos vaikų knygų padėtis greta prabangiai leidžiamų, visomis spalvomis tviskančių užsienio vaikų knygų buvo labai nedėkinga. B. Pūkelevičiūtės ir K. Veselkos peliukams iš kaimo malūnėlio reikėjo varžytis su visame pasaulyje pagarsėjusiu Volto Disnėjaus Peliuku Mikiu. Tik viena kita išeivių vaikams skirta knyga išleista solidžiau. Tokia buvo K. Veselkos iliustruota Jono Minelgos Labas rytas, vovere (Čikaga, 1964), kurios leidybą finansavo JAV lietuvių bendruomenės Kultūros fondas. Ar galėjo su ja lygintis „Darnos“ (faktiškai pačios B. Pūkelevičiūtės) išleistos kuklios knygutės? Tačiau, kad ir kokios būtų, visos išeivijos vaikų knygos turėjo vieną didžiulį privalumą – jos buvo lietuviškos. Nešė vaikams gimtosios kalbos skambų groži, skelbė, kad toli už vandenyno yra tėvų ir protėvių šalis. Išeivijos menininko darbas, dažnai turėjęs papildomą patriotinę prasmę, vertė negailėti nei laiko, nei jėgų. Nelengvą išeivijos menininko dalią B. Pūkelevičiūtė vaizdžiai prilygina pasakos apie dvylika brolių juodvarniais laksčiusių herojų likimui: „Dienos metu lakiojom juodvarniais, sau duoną užsidirbdami keisčiausiais darbais. <… > Pasaka turi ir šviesesnę pusę – užkeiktieji broliai vakarais galėdavo atvirsti į žmones“⁸. Tuomet buvo rašomos ir iliustruojamos knygos, statomi spektakliai ir sapnavosi Lietuva.

_____________________________

¹ Pūkelevičiūtė, Birutė. Gyvenimas ant vėjo: kalbamės su išeivijos aktore, dramaturge, prozininke Birute Pūkelevičiūte / kalbėjosi Elona Varnauskienė // Rubinaitis. 2000, Nr. 2 (14), p. 21.

² Bradūnas, Kazys. Kazį Veselką prisimenant // Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 1983, geg. 28.

³ Ten pat.

⁴ Brazdžionis, Bernardas. Pūkelevičiūtės dovana mažiesiems / J. Brazaitis // Lietuvių dienos. 1975, Nr. 6, p. 14.

⁵ Pūkelevičiūtė, Birulė. Gyvenimas ant vėjo… p. 25.

⁶ Bradūnas, Kazys. Ten pat.

⁷ Skučaitė, Ramutė. Birutė Pūkelevičiūtė… // Pūkelevičiūtė B. Kalėdų dovana. – Vilnius: Alka, 1990. – [2 virš.].

⁸ Egzodo rašytojai. Autobiografijos. – Vilnius, 1994. – P. 620.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)