NUOSTABUS YRA VAIKAS, KAI JUOKIASI, O AKYSE – AŠAROS

 

Autobiografijoje rašėte: „Kai atsigręžiu atgal, ima pagunda paverkšlenti: nei jaukumo namuose, nei tų namų pastovumo – kai norėtum bent mintimis grįžti į lizdą, jo nerandi“. Kai mintimis nusikeliate vaikystėn, ką pirmiausia pasiekia atmintis – vaikystės garsus, spalvas, sutiktus žmones?

Akimirkas. Kai sergant tymais tėvas atnešė vaikų žurnaliuką. Niekaip neįstengiau išmokti skaityti, o jį gavusi – bemat. Arba kai buvau nuskendusi upėje ir regėjau save bėgančią paskui drugelį pieva. Ištraukė, atgaivino, o anas šviesus regėjimas liko – lyg gyvenimas po gyvenimo. Kokios ryškios tada buvo spalvos, kokie stiprūs kvapai!.. Kiekvienas turi tokių įsirėžusių akimirkų, ir jeigu kas jas surankiotų, surašytų – nuostabi knyga išeitų.

Tikroji Jūsų gimtinė – Vilnius. Ar šį miestą galėtumėte vadinti tikraisiais namais? Kokias prasmes sudėtumėte į žodį „namai“?

Tai vieta, į kurią trokšti sugrįžti atsidūręs svetur. Kai gimtajame Kaune išgirdau apie šį miestą – apsėdo troškimas jame būti, kad net sapnuose ėmiau jį regėti. Apsigyvenusi nenusivyliau ir iki šiol manau, kad nėra jam lygaus. Jis tebesergsti daug neįmintų paslapčių, praturtina menininko akį ir širdį, suramina liūdintį… Tik tada, vaikystėje, Vilnelė buvo tyra, Neris – skaidri, o karas dar nebuvo sudarkęs Senamiesčio darnos. Dabar skaudu matyti jį užtvindytą automobilių – tai didžiausia jo neganda. Nepamėgau ir naujųjų Vilniaus rajonų, tai tarsi svetimi, bedvasiai miestai, pasiglemžę daug puikių Vilniaus apylinkių.

Sigitas Geda: „Aš atradau poeziją, kai praradau gimtinę ir namus“. Ar Jums, miesto vaikui, reikšmingas „išėjimas“, „išaugimas“ iš vaikystės namų?

S. Geda gimtinę prarado tik formaliai, o širdyje ją išsaugojo ir „tebevartoja“ iki šiolei, net apdainuodamas Kartaginą. Kad ir toliausiai nuo gimtinės atsidūręs, gali turėti jos daugiau nei kitas vietinis, kuriam „vienodai rodo“.

„Kai atsigręžiu į vaikystę, iki skausmo pasigendu išmintingų žodžių“. Kokios išminties tuomet norėjote pasisemti?

Supratimo, kad nesu ašis, apie kurią viskas turi suktis. Taip pat savitvardos. Kantrybės. Atjautos silpnesniam. Zorž Sand rašė, kad nuo daugelio neapgalvotų veiksmų, išsišokimų ją suturėjo gautas puikus auklėjimas mokykloje; ji niekuomet nevartojo liepiamosios nuosakos net kreipdamasi į tarnus. Tuo tarpu mūsų radijo diktoriai tik ir bakština klausytoją: kalbėkit, sakykit, atsiliepkit…

Kaune, Rotušės aikštėje, su broliu ir seserimi (Vytautė – dešinėje)
Kaune, Rotušės aikštėje, su broliu ir seserimi (Vytautė – dešinėje)

Ar namie buvo daug knygų? Minėjote biblioteką Trakų gatvėje: „Būtų galėjusi dirbti visą parą“. Kokias knygas prisimenate iš tų laikų, kaip pasirinkdavote?

Kokį pinigėlį begavusi skubėdavau pirktis knygų į Šlapelių knygyną ar antikvariatą. Paauglystėje visą bibliotekėlę buvau surinkusi – nuo Batuoto katino iki Biblijos. Per karą viskas žuvo. Ypač apgailėjau Dėdės Tomo trobelę ir H. Zudermano Rūpestį, labai juos mėgau. Į Trakų gatvės biblioteką neretai ateidavau pirmoji, kad paimtą knygą pakeisčiau kita iki uždarant, mat išduodavo tik po vieną. Skaitydavau, kas pakliūva, be atrankos, nebuvo su kuo nei pasitarti, nei aptarti. Tas skaitymas išugdė romantinį maksimalizmą, dėl kurio tiek priklydinėta, apsivilta. Taip man ir reikia!

Ar niekad nebandėte po daugelio metų sugrįžti į „prarastą laiką“, pavartyti vaikystės knygų? Koks jausmas apima – ar nėra nusivylimo, kad sentimentalu, naivu?

Retkarčiais perskaitau skaitytą. Gaunu nusivilti tik savimi, kad pervertinau ir neįvertinau.

Papasakosiu apie vieną tokį susigrąžinimą. Jaunystėje užsukau į dailės muziejų Maskvoje ir vienoje salėje išvydau didžiulę raitelio skulptūrą. Tai buvo karys, ne kartą kovęsis žūtbūtiniame mūšyje ir nugalėjęs. Iš jo veido ir visos povyzos tryško tiek orumo, narsos, vyriškumo, kad negalėjau atplėšti sužavėtų akių. „Paskui tokį eičiau ir į pasaulio kraštą“, – tariau sau dūsaudama. Po poros dešimčių metų vėl nuskubėjau į tą pačią salę susitikti su savo išrinktuoju. Ir ką gi? Tarsi visai kitą vyrą būčiau išvydusi: žiaurų, pilną garbėtroškos, dėl savo tikslų pasirengusį sutrempti viską… „Verčiau jau būčiau antrąsyk jo nemačiusi“, – vėl padūsavau.

Viename interviu užsiminėte, kad prieš daugelį metų pati klausdavote rašytojų apie kūrybinio kelio pradžią ir pasišaipydavote iš graudžių atsakymų. Kaip pati atsakytumėte į tokį klausimą?

Ogi: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

Rašėte, kad troškote būti ir likti poete. Kas liko iš tų troškimų – ar esate didelė poezijos skaitytoja? Kokie poetai artimiausi? Ar galėtumėte išvardyti knygas, padariusias Jums daugiausia įtakos (emocinės)? Ar paveikė kūrybą?

Mano karta negalėjo gyventi be poezijos: kas ją kūrė, kas dainavo ar skaitė, deklamavo. Dėl to išliko meilė muzikaliai poezijai, ypač jei joje slypi įveikto sielvarto gaidos. Iki šiol tebežavi Salomėjos Nėries lyrika – tiek joje tikro jausmo, įkvėpimo! Kad ir kaip rūsčiai būtų vertinami jos politiniai klystkeliai, kaip lyrikė ji išliko nepranokta. Maištaudama, dvejodama, net iškalbėdama ji siekia ir skatina tave siekti, trokšti harmonijos – čia jos didžioji jėga.

Jeigu man ir padarė poveikį viena kita knyga, šis poveikis būdavo trumpalaikis. Tiesiog gaudavau impulsą kurti. Būdavo, apsėda nykuma, nusivylimas, o paskaitai gerą humoro ar satyros kūrinį – ir prašviesėja akyse, ranka jau ieško plunksnos. Svajodavau: o kad ir mano kūriniai šitaip skaidrintų kitiems nuotaiką, grąžintų viltį ir norą darbuotis!

Rašėte, kad į savo kūrybinę virtuvę niekam nenorite atidaryti durų, kad sunku kalbėti apie motyvus, pamėgtas temas. Vieną sugauni šaltu protu, kitą – širdimi. Kaip pradėjote rašyti vaikams? Kas čia labiau praverčia – šaltas protas ar širdis?

Prisipažinsiu: neturėčiau ką parodyti tas duris atvėrusi, o ir atverti neįstengčiau, nes man pačiai jos uždarytos, tik plyšelis paliktas… O vaikams pradėjau rašyti tada, kai ėmiau sekti savo sukurtas pasakas sūnui, kai jį augindama priartinau savo pačios vaikystę.

Bent jau humorui, satyrai, o ir pasakai, apysakai reikia tiek šalto proto, tiek širdies. Be pirmojo kūrinys nuklystų į lankas, o be antrosios nejaudintų, netrauktų. Manau, pati tai puikiai žinote.

Vytautė 12 m. (dešinėje) Vilniaus Senamiesčio kieme
Vytautė 12 m. (dešinėje) Vilniaus Senamiesčio kieme

„Gailiuosi, kad neatsidėjau kūrybai vien vaikams. Jiems rašyti įdomiau ir prasmingiau“. Taip rašėte prieš dvidešimt metų. Bet ar vaikams rašyti lengviau? Kuo skiriasi rašymas suaugusiajam ir vaikui?

Tada gailėjausi, dabar nesigailiu. Ar mažiems, ar dideliems rašyčiau, lengvai sekasi tik akimirkas, kaip ir laimė akimirkas trunka.

Ramutė Skučaitė rašė: „Svarbu atverti vaikui nauja. Jei prisiminčiau tik save mažą, būtų blogai“. Ką Jūs norėtumėte atverti vaikui? Ar sunku ką nauja atrasti, pasakyti šios dienos vaikui, paskendusiam TV, kompiuterių pasaulyje?

Moralė – ne tikslusis mokslas, ir nieko nauja čia neatrasi. Meno pašaukimas – senas tiesas išreikšti naujai, nebūtai, Įtaigiai. Diegti gėrio ir grožio ilgesį. Ypač dabar, kai vis atkakliau braunasi destrukciniai pseudomenai (į muziką, dailę, literatūrą), sujaukiantys vertybių sampratą. Štai dabar pilna žurnaliukų vaikams su pigiais paveikslėliais, lėkštais tekstais, rėksmingomis spalvomis. Siekia jie vieno – auginti vartotoją, miesčionį. „Genys“, kad išsilaikytų, jau taip pat atiduoda dalį savęs komercinei medžiagai, nori kuo trumpesnių literatūros kūrinių. Jeigu dabar parašyčiau pasaką Robotas ir peteliškė – nebeturėčiau kur spausdinti. Tai kaipgi išaugs nauji vaikų rašytojai, dailininkai, kritikai, jeigu nebeliko, kur pasireikšti, o ką jau kalbėti apie uždarbį? Dabar pažvelkime į knygynus: taip, yra lentynose originalių knygų vaikams, tačiau kokios jų kainos! Kodėl jos neleidžiamos ant prastesnio popieriaus, minkštais viršeliais, nespalvotomis iliustracijomis, užtat pigiai ir dideliais tiražais? Tada ir iš dotacijų būtų nepalyginti daugiau naudos.

O dėl kompiuterių… Technika plėtojasi pašėlusiai greitai, o dorovė – vėžlio žingsniu, ir atotrūkis tarp jų didėja ir didės, kol baigsis didele katastrofa. Liūdna, kad šitokį pasaulį įteikiame dabartiniams vaikams, išmokytiems valdyti kompiuterius, bet neišmokytiems valdyti savęs.

Rašėte, kad svarbiausia – suvokti laiko tėkmę. „Toks pasaulis aplink anaiptol ne per linksmai nuteikiantis. Jei persiimsi dramatizmu – sudie juokui“. Kas padeda nepersiimti dramatizmu – gal rašymas vaikams?

Kodėl manote, kad nepersiimu dramatizmu? Dar ir kaip! Būtent tai ir padeda sulydyti juoką su gėla, ir, manau, ne tik man. O ir ko bevertas kūrinys be dramatinės įtampos?

Apie vieną savo knygą rašėte, jog pirmąkart taip susidraugavote su savo veikėjais, kad jie lydėjo dieną naktį visu būriu. Kokie dar Jūsų knygų herojai ilgiausiai lydėjo, neleido išsiskirti? Ar yra kokia pati brangiausia Jūsų knyga?

Taip, Kelionė į Tandadriką. Čia įdėjau daugiausia širdies. Kadangi rašydavau trumpų formų kūrinius, čia pajutau ilgo bendravimo su savo herojais džiaugsmą. Iš skaitytojų esu gavusi nemažai dovanėlių šios knygos motyvais ir labai jas branginu.

Vytautė Žilinskaitė 1960 m.
Vytautė Žilinskaitė 1960 m.

Dabar vis rečiau pasirodo Jūsų satyros kūrinių. Gal nusivylėte lietuvių humoro jausmu, nes esate rašiusi, kad daug ką lemia bendra juoko kultūra.

Nesakyčiau, kad retai jie pasirodo, tik kur kas mažesnį skaitytojų būrį pasiekia. Netrukus išeis ir knyga.

O juoko kultūra išties gerokai smukusi – ne be „anekdotų karalių“ pagalbos ir lėkštų importinių humoro serialų, lydimų įkyraus žvengimo už kadro, įtakos. Norėčiau suklysti, bet, atrodo, vis didesnei visuomenės daliai subtilaus sąmojo nebereikia. Nors ir švysteli viena kita šmaikšti, kandi politinė satyra, tačiau bendras žanro derlius gana menkas (turiu galvoje rašytinę kūrybą).

Kaip vertinate dabartinę vaikų literatūros padėtį? Gal kokios pasirodžiusios knygos ypač pradžiugino? Gal nuliūdino?

Vertinti palieku kritikams. Norėčiau, kad nauji talentai pradžiugintų mažąjį skaitytoją, ir liūdna, kad to nesulaukiu.

V. Žilinskaitė 1997 m., gavusi premiją už geriausią metų knygą vaikams
V. Žilinskaitė 1997 m., gavusi premiją už geriausią metų knygą vaikams

H. K. Andersenas rašė, kad nenorėtų būti vadinamas vaikų rašytoju. Jus vadina įvairiai – publiciste, vaikų rašytoja, satyrike, humoriste. Kuris vardas labiausiai prie širdies?

Tiesiog „rašytoja“. Taip dažniausiai ir vadina, ypač kaime.

S. Geda sako „Norint rašyti vaikams, reikia turėti labai švarią sielą“. Kas, Jūsų manymu, svarbiausia norint rašyti vaikams?

Puikiai rašė vaikams Kostas Kubilinskas, bet ar švari buvo jo siela, ar nesuteršta baisios išdavystės? Abejoju, ar pats S. Geda tvirtintų esąs krištolinės sielos, nors ir rašo vaikams. Man atrodo, kad, norint rašyti vaikams, reikia dėl jų jaudintis. Pasistengti žvalgytis jų akimis, pasidžiaugti jų džiaugsmais, o kai verkia – būtiniausiai prajuokinti. Nežinau nieko nuostabesnio už vaizdą, kai vaiko akys pilnos ašarų, o lūpos juokiasi! Taip iš debesies dar lyja, o saulė jau šviečia, ir tada dangų apjuosia pasakiška vaivorykštė…

Kalbėjosi Elona Varnauskienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)

 

Įžanginis

KNYGA, PADĖK APSAUGOTI...

Straipsniai

RATELIO RITMU
ŽVILGSNIS Į ILIUSTRACIJAS
ŠVEDIŠKŲ PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ RAIDOS BRUOŽAI
PASAULINĖ ŠLOVĖ – UŽ ANTRAEILĮ DALYKĄ (A. A. Milno „Pūkuotuko pasaulis“)

Vytautės Žilinskaitės 70-osioms gimimo metinėms

TEBŪNIE ČIA RADINIŲ NAMELIS! (V. Žilinskaitės apsakymai)

Paskaitykim, mama

PAPŪGĖLĖS

Supažindiname

AMERIKIEČIŲ VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS

Atidžiu žvilgsniu

PIRMAS BLYNAS NEPRISVILĘS
NEMATOMA JĖGA
MAŽOJI VERSLO ENCIKLOPEDIJA
LOVOJE, PALOVYJE IR TOLIAU, DAUG TOLIAU

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA, INFORMACIJA, SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai