KNYGA, PADĖK APSAUGOTI...

 

Baltas popieriaus lapas – baltas ir nelytėtas, kaip laikas, kurį atrandame Naujųjų metų vidurnaktį… Prašom atleisti už neišradingą palyginimą, bet man tas nelytėtas baltumas tebėra šventybė, kelianti vidinį virpulį ir baimę: baltume palikti ženklai kam nors gali būti lemtingi. Ir visai nesvarbu, kiek tie ženklai gyvens – tiek, kiek lietaus lašas, snaigė ar medžio žaluma.

Lapas jau pilnas: rašmenų ir piešinių. Jis jau tapo knyga nebe ant prekystalio su bauginančiu kainos lipduku (praleiskim tą nelengvai įveikiamą medžiaginį barjerą!), o vaiko rankose. Mūsų gyvenamo laiko sumaištis, griaunanti pasitikėjimą žmogaus patirtimi, piktai kaip nereikalingas atgyvenas atstumianti žmogiškas ir dieviškas dvasios vertybes, jau kėsinasi į vaiko širdį. Žinau, kad „kėsinasi“ – per švelnus žodis. Bet pavartojau jį todėl, kad vaikas su knyga dar tebėra tas, į kurį tik kėsinamasi. Nes jis dar nenugalėtas. Knyga – degus, neilgaamžis, o vis dėlto tvarus daiktas – gali labai daug. Daug, jeigu… Pirmiausia jeigu pati ji nebus gyvenimo sumaišties skleidėja. Ne paslaptis – tokių esama! Bet kalbėkime apie gerą ir gražią knygą. Parašiau šiuos du būdvardžius ir iškart pajutau, kad vargiai ar būsiu įtikusi kai kuriems tekstų analitikams ir nemažam būriui leidėjų, kurių pagrindinis triūso tikslas – anaiptol ne knygos gerumas ir gražumas tąja prasme, kuria čia kalbame. Bet kalbėkime, tėvai, mokytojai! Galim pusbalsiu, nes gėris nerėkia (kaip, beje, „nerėkia“ ir šis leidinys, daugelio kitų „perrėktas“…). Tikrai žinau viena: privalome leisti vaikui matyti šviesą! Šviesą – ne tik čia ir dabar, bet ir ten, toliau, kad žmonės susivoktų, jog be moralės – gebėjimo skirti, kas gera ir kas bloga, kas gražu ir kas bjauru, – jie paprasčiausiai liausis buvę žmonėmis.

Taigi – vaikas su gera, gražia knyga. Gera ir graži reiškia gerą ir gražią žanro, kalbos, vertimo, įtaigumo ir apipavidalinimo požiūriu. Kitaip tariant, tai reiškia visapusiškai menišką knygą. Nenoriu konkretinti blogų – visomis atvirkštinėmis prasmėmis – vien todėl, kad leidžiama daug tikrai gerų ir gražių knygų. Bėda šiuo metu kita: neatleistinas suaugusiųjų nesidomėjimas vaikų knyga. (N. B. Betgi saugokimės „žinovų“, kurie „gerbia meną kaip kultūros vertybę, bet drauge nesuvokia, kas tai yra menas kaip gyvybės veiklumas, kaip kūryba, pasireiškianti ir formuojanti tam tikrą gyvenimo pajautimą ir suvokimą“. – V. Sezemanas)

Reikia kaip tik to „tam tikro“. „Tam tikrą“ bent iš dalies turėtų suvokti tėvai – skaitydami knygas vaikams – nes vargu ar begalima puoselėti viltį, kad šiuo objektu susidomės vienokios ar kitokios instancijos, – vėlgi nenoriu jų vardyti, – nors negaliu atsistebėti ta nykia nemeile knygai, o ypač – vaikų knygai. Gerai ir gražiai, atėjusiai iš nelytėto baltumo, kūrybinės aukos, gebančiai padėti mums apsaugoti mažą širdį nuo nedorybės, nesąžiningumo, žiaurumo ir egoizmo. Argi šis tikslas nėra ta humanistinė vertybė, kurią gali duoti knyga, kalbanti meno – todėl vienintele patikima ir amžina – kalba?

Parašau baltame lape: vaikui su gera gražia knyga rankose šiame nesaugiame pasaulyje saugiau.

Ramutė Skučaitė

 

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)

 

Straipsniai

RATELIO RITMU
ŽVILGSNIS Į ILIUSTRACIJAS
ŠVEDIŠKŲ PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ RAIDOS BRUOŽAI
PASAULINĖ ŠLOVĖ – UŽ ANTRAEILĮ DALYKĄ (A. A. Milno „Pūkuotuko pasaulis“)

Vytautės Žilinskaitės 70-osioms gimimo metinėms

TEBŪNIE ČIA RADINIŲ NAMELIS! (V. Žilinskaitės apsakymai)

Paskaitykim, mama

PAPŪGĖLĖS

Mano vaikystės skaitymai

NUOSTABUS YRA VAIKAS, KAI JUOKIASI, O AKYSE – AŠAROS

Supažindiname

AMERIKIEČIŲ VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS

Atidžiu žvilgsniu

PIRMAS BLYNAS NEPRISVILĘS
NEMATOMA JĖGA
MAŽOJI VERSLO ENCIKLOPEDIJA
LOVOJE, PALOVYJE IR TOLIAU, DAUG TOLIAU

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA, INFORMACIJA, SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai