ŠVEDIŠKŲ PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ RAIDOS BRUOŽAI

 

Jenny Nyström iliustr. „Vaikų kambario knygai“
Jenny Nyström iliustr. „Vaikų kambario knygai“

Knygos vaikams – švedų literatūros veidas, o švedų paveikslėlių knyga – geriausia pasaulyje. Bent jau taip tvirtina recenzentai ir rinkos tyrėjai, reiškią tokią nuomonę nuo 1882 m., kai Jenny Nyström išleido Vaikų kambario knygą (Barnkammarens bok). Šis leidinys reiškė švedų paveikslėlių knygos meno proveržį (anksčiau paveikslėliai dažniausiai buvo užsienietiškos kilmės). Kritika tuo metu džiaugėsi, kad išleista knyga, kurios tiek tekstas, tiek apipavidalinimas pranoksta visą „užsienietišką šlamštą“. Nesidomėdami, kas yra geriau, – tokia diskusija iš tiesų ganėtinai beprasmė – trumpai peržvelgsime švediškos paveikslėlių knygos istoriją. Ji nėra ilga – tik šiek tiek ilgesnė nei 100 metų. „Paveikslėlių knygos“ terminas pirmą kartą aiškiai pavartotas 1825 m., kai, pasirėmus vienu vokišku leidiniu, buvo išleista knyga Maža paveikslėlių knygelė vaikams (En liten bilderbok för barn) su 264 nedidelėmis žvėrių, augalų ir Įrankių iliustracijomis. Terminas įsigalėjo XIX a. septintajame dešimtmetyje, kai buvo įtrauktas į leidyklų katalogus kaip atskiro skyriaus pavadinimas.

Paveikslėlių knygos samprata

Bet ką iš tikrųjų turime omenyje sakydami paveikslėlių knyga? Ar tai didelė plokščia knyga su daugybe paveikslėlių ir trupučiu teksto? Knyga, kurioje paveikslėliai vyrauja ir kurios kiekviename puslapyje paprastai yra po paveikslėlį? Ar ji turi turėti nustatytą puslapių skaičių, kaip siūlė kai kurie tyrėjai? Ar ji gali atrodyti bet kaip? Plėtojantis paveikslėlių knygų tyrimams, savaime aišku, didėjo poreikis apibrėžti, kas gi yra paveikslėlių knyga. 1992 m. buvo išleistas Ūlos Rhedin daktaro darbas Paveikslėlių knyga (Bilderboken), kuris laikomas pirmuoju dideliu bandymu suteikti paveikslėlių knygos studijoms teorinį pamatą ir apibūdinti jos ypatumus. Man vis tiek nuolat kyla klausimas, ar būtina paveikslėlių knygas tiksliai teoriškai apibrėžti. Ar apskritai tai įmanoma? Galima pasakyti, kad ypač šiandien tai lankstus žanras, kaip ir romanas gebąs aprėpti didelę dalį to, kas vyksta kultūroje. Paveikslėlių knyga labiausiai panaši į darbą, apimantį visas meno rūšis, kur paveikslėliai ir tekstas unisonu ar keliais balsais pasakoja istoriją, – paveikslėlis dainuoja savą melodiją bėginėdamas aplink tekstą lyg šuo aplink savo šeimininką, – aplink tąjį, kuris lemia, kokį kelią rinktis. Kaip žinoma, yra nevienodai išmokytų šunų, lygiai kaip ir įvairių paveikslėlių kūrėjų.

Esama paveikslėlių knygų, kurių tekstą kuria vienas autorius, o iliustruoja kitas. Tačiau taip pat yra nemažai pavyzdžių, kai dailininkai patys savo paveikslėliams kuria tekstus. Teksto ir iliustracijos ryšio analizė yra sudėtinga, ji darosi vis aktualesnė.

Gera paveikslėlių knyga laikoma tokia, kurioje tarp teksto ir paveikslėlio yra dinaminis ryšys – ir dramatinis, ir poetinis. Jis gali būti simbolinis ir daugiareikšmis, eksperimentinis ir provokuojantis. Taigi švediška paveikslėlių knyga yra kai kas daugiau nei knyga su daugybe paveikslėlių. Teksto ir paveikslų pusiausvyra bei jų turiningumas (vartojama ikonoteksto samprata) – šiandien yra išsamiai svarstomas dalykas.

Raidos tarpsniai. Pradžia

Otilijos Adelborg iliustr. knygai „Princo gėlių abėcėlė“
Otilijos Adelborg iliustr. knygai „Princo gėlių abėcėlė“

Vaikų kambario knyga (Barnkammarens bok) – pirmoji grynai švediška paveikslėlių knygelė, kurioje visapusiškai atsiskleidžia nacionalinė romantika, visiškai atitinkanti to laiko dvasią. XIX a. devintajame dešimtmetyje ir vėliau Jenny Nyström (beje, studijavusi ir Paryžiuje) buvo darbščiausia vaikų leidinių iliustruotoja, sukūrusi kelis šimtus kalėdinių laikraščių viršelių, o jos kalėdiniai atvirukai ir šiandien yra labai paklausūs. Bet vis dėlto pirma tikrąja paveikslėlių knygų menininke paprastai laikoma Otillia Adelborg. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais ji išleido dešimtį knygų, iš kurių Gražusis Pelė ir vaikai Snaskebyje 1896-aisiais (Pelle Snygg och barnen i Snaskeby y 1896) yra sušvelninta garsios vokiečių paveikslėlių Heinricho Hofmano Struwelpetter (1845) – versija, o žymiausia (iliustracijų požiūriu) laikoma ketveriais metais anksčiau išleista Princo gėlių abėcėlė (Prinsarnes blomster alfabet). Adelborg siejo prancūzų ir anglų (pavyzdžiui, dailininko Walterio Crane‘o) iliustravimo patirtį su Šiaurės šalių nuosaikumu, jos paveikslėliai niekada nėra perkrauti.

Amžių sandūros paveikslėlių knygos

Maždaug amžių sandūroje švedų knyga vaikams išgyveno pirmąjį klestėjimo laikotarpi. Atsirado naujas knygų spausdinimo meno būdas, o sykiu – naujų galimybių puslapiuose kombinuoti tekstą ir paveikslą. Pedagogai ir kultūros veikėjai, tarp jų ir Ellen Key, dirbo siekdami, kad vaikų knygos būtų aukštos literatūrinės ir meninės kokybės. „Grožis visiems“ – taip skambėjo Ellen Key antraštiniai žodžiai. Šimtmečio pradžioje labai išaugo domėjimasis švietimu. Jo tikslas – suteikti galimybę su knyga bendrauti ne vien turtuolių ir buržuazijos vaikams. Taip 1899 m. buvo įkurta vaikų biblioteka (knygų serija) „Saga“ („Pasaka“), kuri įdomi ne vien savo tekstais, bet ir paveikslėliais. Taigi amžių sandūroje ir paveikslėlių knyga išgyveno pakilimą. Galbūt naujuosius paveikslėlių knygelių menininkus įkvėpė švietimo idealai, bet taip pat jie matė galimybę siekti menininko karjeros ir šitaip užsidirbti duonai.

Vaiku bibliotekėlės „Pasaka“ pirmojo leidinio viršelis. Dail. Jenny Nyström
Vaiku bibliotekėlės „Pasaka“ pirmojo leidinio viršelis. Dail. Jenny Nyström

Iliustravimas tapo svarbiu pajamų šaltiniu. Pagyvėjus leidybai, kilo naujų impulsų, susidarė rinka, nors tiražai buvo gana maži. Bet netrukus išaugęs kalėdinių laikraščių tiražas (iki 200 000 egzempliorių) reiškė, kad menininkai gali turėti ir dar daugiau skaitytojų. Iliustracijų lygis išliko aukštas – net ir tuomet, kai tekstai būdavo prastoki. Ypač tą lygį kėlė Otillia Adelborg, Jenny Nyström ir Carlas Larssonas. Carlas Larssonas vaizduojamajame švedų mene atstovauja simbolinei šeimos idilės, sveikos gyvensenos ir šviesių buržuazinių namų vaizdavimo tradicijai. Tai – prancūzų lauko tapybos įtaka. Dėsninga, jog Larssono darbai buvo pristatyti 1889 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, o ši paroda laikoma impresionizmo proveržiu. Švedijoje paprastai šnekama apie „larsoniškąją idilę“.

Elsa Beskow priskiriama prie žymiausių tiek apskritai švedų knygų vaikams autorių, tiek ir paveikslėlių knygų istorijoje. Ji anksti neteko tėvų, bet laimingai išaugo tarp savo mamos meniškos prigimties giminaičių. 1889 m. ji pradėjo mokytis technikos mokykloje, buvo piešimo mokytoja, dirbo kalėdinių laikraščių iliustruotoja, o 1897 m. išleido pirmąją savo pačios knygą Pasaka apie senučiukę (Sagan om den lilla gumman). 1901 m. išėjo jos knyga Mažylis mėlynių miške (Putte i blåbärsskogen), kurioje vaizduojamos kelios tipiškos paveikslėlių knygų temos: miškas, kelionė, naminukas, naivistinė perspektyva – pirmasis žingsnis mo­dernizmo link. Jau galima buvo pastebėti, kad švediškų vaikams skirtų iliustruotų knygų raidos pagrindą padėjo moterys. Iš dalies tą lėmė smulkusis menas, iš dalies – tai, kad vaikams pasakodavo ir skaitydavo moterys, be to, buvo manoma, kad jos gali tai daryti prižiūrėdamos namus ir vaikus. Svarbus istorinis vaidmuo knygai tenka pasiturinčioje, aukštuomenės šeimoje. Anksčiau žibalinės lempos šviesoje skaitydavo tėvas, bet pamažu skaitymo valandėlės persikėlė į vaikų kambarį, o paskui nusekė ir mama arba tarnaitė.

Elsa Beskow mirė 1953 m. Ji kūrė pusę amžiaus, o didelė dalis jos knygų tebeleidžiamos ir dabar. Tiesa, šeštajame ir septintajame dešimtmetyje ji buvo smarkiai kritikuojama už savo buržuazinius ir šovinistiniams artimus vertinimus, bet vėliau kritika nurimo. Nepaisant aiškių stiliaus pokyčių – nuo jugendo ir idilinio realizmo (ą la Larsson) iki dalykinio ir mažiau stilizuoto tikrovės perteikimo, – ji liko ištikima savo temoms: šeima, vaikai ir gamta. Jos darbuose visad ryškus saugumo jausmas, vaiko poreikis patirti meilę ir grožį.

Johno Bauerio viršelis pirmajam leidinio „Tarp nykštukų ir trolių“ numeriui
Johno Bauerio viršelis pirmajam leidinio „Tarp nykštukų ir trolių“ numeriui

Vaikų bibliotekoje „Saga“ kasmet buvo leidžiami pasakų rinkiniai. Tarp jų ypatingą vietą užima ciklas „Tarp nykštukų ir trolių“ (Bland tomtar och troll), kurtas Johno Bauerio. Johnas Baueris gimė 1882 m. pasiturinčioje šeimoje, kurioje anksti buvo pastebėtas jo domėjimasis menu. Būdamas aštuonerių, jis jau nešiojosi eskizų knygelę, o jo mokyklos knygos vietoj rašybos ir matematikos pratimų buvo primargintos įvairiais piešiniais, serijinėmis figūromis ir karikatūromis. Sulaukęs šešiolikos, jis išvyko į Stokholmą, kur pradėjo mokytis dailės mokykloje. 1900 m. įstojo į Meno akademiją ir po dvejų metų išvyko į pirmąją studijų kelionę po Vokietiją – jam didelę įtaką darė Vokietijos viduramžių miestai ir šios šalies menininkai romantikai. Šiaurės šalių, ypač Laplandijos, gamta taip pat smarkiai paženklino jo tapybą. Aštuonerius metus jis iliustravo „Bland tomtar och troll“, kurio redaktorius Cyrus Granén susiprato užsakinėti tekstus, derančius prie Bauerio stiliaus. Taip, pavyzdžiui, trolis, faktiškai pasitaikantis tik Šiaurės šalių pasakose, bei baueriškasis miškas tapo klasika.

Tuvė Janson savo autobiografijoje Skulptoriaus duktė (Bildhuggarens dotter, 1968) taip aprašo Bauerio darbą: „Einu mišku, kurį nupiešė Johnas Baueris. Jis gebėjo sukurti mišką. Kai jis nuskendo, niekas nebedrįso to daryti. O tuos, kurie išdrįsta, mes su mama niekiname.

Kad miškas atrodytų didelis, nevaizduojamos medžių viršūnės ir dangus. Tik tiesūs, labai stori kamienai, kylantys tiesiai į viršų. Žemė – minkšti kauburėliai, tolyn vis mažėjantys ir mažėjantys, kol miškas tampa begalinis. Akmenys yra, tik jų nematyti. Jie jau tūkstantį metų apaugę samanomis, ir jų niekas netrikdo“.

Šimtmečio pradžios atstovai

Šimtmečio pradžioje ima reikštis grupė menininkų, kurie tapo literatūrinio modernizmo pradininkais, o jų paveikslėlių knygos atstovavo naujai krypčiai, nutolusiai nuo vyravusio idilinio realizmo ir kasdienybės, pasakų bei folkloro nuotaikų. Norėčiau paminėti trejetą vardų, net jeigu kitų atžvilgiu tai ir būtų neteisinga. Tipiškas šių menininkų bruožas tas, kad jie iš karto išleido keletą knygų vaikams ir paskui pagrindinį savo meninį indėlį įdėjo kitur. Tačiau vis tiek jie savotiškai atvėrė naują paveikslėlių knygelių tradicijos epochą. Tai Siri Magnus-Lagercrantz, Ivaras Arosenijus ir Einaras Nermannas.

Ivaro Arosenijaus iliustr. knygai „Katino kelionė“
Ivaro Arosenijaus iliustr. knygai „Katino kelionė“

Siri Magnus laikoma švedų medžio raižy­mo meno pioniere. Amžių sankirtoje ji išleido dvi knygas vaikams, iš kurių Pasaka apie vėjus (Sagan om vindarne, 1902) sukėlė didžiuli susidomėjimą. Kritika ją vertino įvairiai. Kai kam ši knyga pasirodė vaikams per niūri ir atšiauri. Ivaro Arosenijaus sukurta Katino kelionė (Kattresan, 1909) šalia Elsos Beskow knygų yra vienintelė amžių sandūros paveikslėlių knyga, tapusi klasika. Ją skaitė ištisos vaikų kartos (arba joms ji buvo perskaityta). Už genialų paprastumą kritikai ją išaukštino ir įvardijo kaip nepranokstamą paveikslėlių knygą vaikams. Knygoje Katino kelionė yra visi klasikiniai pasakojimų vaikams motyvai ir herojai. Lillan (Mažoji), t. y. Arosenijaus dukra, kuriai ši istorija ir buvo rašyta, kartu su katinu išvyksta į kelionę. Kelyje juos ištinka visa, kas įmanoma, o pabaigoje jie patenka pas karalių, vaišinantį juos gaiva ir pyragaičiais (valgymas vaikų literatūroje iš viso yra svarbus motyvas). Katinas ėda tiek, kad sprogsta, bet siuvėjas greitai jį užsiuva, ir jie gali grįžti namo pas mamą. Eilėmis pasakojama istorija primena nonsenso tradicija vaizduojamą pasaulį, paveikslai itin paprasti, nėra jokio aplinkos vaizdavimo, išskyrus miesto paveikslą.

Einaras Nermannas, iliustruotojas ir tapytojas, kaip ir dauguma jo kartos atstovų, studijavo pas Matisą (Matisse). Tarptautinę šlovę jis pelnė savo portretais ir karikatūromis, tapė aliejiniais dažais ir kūrė knygas vaikams. Labiausiai paplitęs jo darbas – degtukų dėžutės etiketė „Solstickan“ („Saulės skiedra“; plg. degtukas švediškai – tändsticka, t. y. „degimo skiedra“. – E. B.). Pirmoji jo paveikslėlių knyga Varnos sapnas (Kråkdrömmen) buvo išleista 1911 m. Joje pasakojama, kaip žvėrys Skansene išsilaisvina iš nelaisvės, užima miestą ir patupdo žmones į narvus. Tiek pasirinktoji tema, tiek paveikslėliai skiriasi nuo tam metui būdingų, o knyga – satyrinė ir savo laikui neįprastai provokuojanti.

Nuo pačios XX amžiaus pradžios iki trečiojo dešimtmečio paveikslėlių knygose vyravo gamta, visų pirma miškas; kelionė: keliaujama įvairiais būdais – iš kaimo į miestą, į svetimas šalis, fantazijoje ir sapne; pasaka ir liaudies tradicijos bei klasikinės literatūros iliustracijos, rečiau – kasdienis gyvenimas. Populiarūs žanrai yra šie: elementoriai, pasižymintys savita paveikslėlių istorija, dainynai ir knygos, kuriose tekstas ir skaičiuotės rimuoti. Apskritai trečiasis ir ketvirtasis dešimtmečiai kuo nors ypatingu nepasižymi: tie, kurie išleido savo knygas apie 1910 m., buvo publikuojami ir toliau. Bet pasirodė ir kitų vardų. Žinoma, buvo daug gerų, naujų menininkų, tačiau jų bandymai paveikslėlių knygos žanre laikomi buvę vaikams per sunkūs ir neįprasti.

Nuo ketvirtojo dešimtmečio

Lasės Sandbergo iliustr. Inger Sandberg knygai „ Vaiduokliukas Labanas“
Lasės Sandbergo iliustr. Inger Sandberg knygai „ Vaiduokliukas Labanas“

Ketvirtajame dešimtmetyje knygose vaizduojama aplinka pasikeitė. Paveikslėlių knygose pradėtas vaizduoti miestas, kuris tapo natūralia kasdiene vaiko aplinkos dalimi, taip pat kaip ir afišų menas bei augančios reklamos industrijos impulsai. Tuo pačiu metu dar gyvavo ir idiliškasis vaikystės paveikslas, bet pamažu dėl karo ir izoliacijos susidarė palankios sąlygos tėvynės temoms, gamtai ir istorijai. Tačiau tikras naujasis proveržis nepasireiškė iki pat magiškųjų 1945-ųjų, kurie paprastai laikomi moderniosios švedų vaikų knygos gimimo metais. Pepės Ilgakojinės ir Lennarto Hellsingo fantastinio nonsenso pasaulio šešėlyje gimsta vadinamoji knyga mažiems vaikams – maža knygelė, kurioje yra saikingai teksto ir paprasti paveikslėliai, perteikiantys pasakojimą. Tai padidėjusio domėjimosi mažų vaikų lavinimu, įsibėgėjusio ketvirtajame dešimtmetyje, rezultatas. Šios knygelės pedagogiškai parengtos, aprašo kasdienę vaiko tikrovę ir moko suprasti sąvokas. Ši tradicija tebegyvuoja iki šiol. Inger ir Lasse Sandbergai, apskritai pristatantys visiškai savitą pasaulį su pasikartojančiais mylimais paveikslėlių knygų herojais (apie šimtas knygų), remiasi naivizmu, kasdienybe ir fantazija, koliažo technika. Yra dar ir daug kitų menininkų. Šiandien jų knygose kaip pagrindiniai veikėjai dažnai pasirodo sužmoginti žvėrys.

Tiek Astrida Lindgren, tiek Lennartas Hellsingas derino tekstą su paveikslėliais. Ypač Hellsingas bendradarbiavo su daugeliu žymių iliustruotojų.

Eva Billow – viena iš nepelnytai užmirštų paveikslėlių knygų dailininkių. Ji pradėjo reikštis jau trečiajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, o jos stilius apibūdinamas kaip „švediškas, išreikštas naująja funkcionalistine dvasia“. Knygos dažnai rašytos ranka, o išorinis ir vidinis viršeliai integruoti į knygos visumą.

Minėtieji Sandbergai debiutavo šeštajame dešimtmetyje. Tuo pačiu metu reiškėsi ir Inga Borg, kurios mėlynplaukis kalnų trolis Plupas knyga po knygos keliavo per pasaulį, siedamas zoologijos, biologijos faktus ir fantaziją j meninę visumą. Šiuo metu prie įžymių paveikslėlių knygų menininkų grupės priskiriamas ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje debiutavęs Alfonsas Åbergas su savo tėvu. Alfonsas, kuriam greitai sueis trisdešimt, yra, žinoma, Sandbergo herojų ir Gunillos Bergstrom ugdytinis. Piešdamas savo paveikslus, jis taip pat naudojasi koliažo technika.

Lasės Sandbergo iliustr. Inger Sandberg knygai „ Vaiduokliukas Labanas“
Lasės Sandbergo iliustr. Inger Sandberg knygai „ Vaiduokliukas Labanas“

Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių paveikslėlių knygos raida, kurią taip pat paveikė popmenas, pasižymi domėjimusi vaikų pasauliu. Plačiai vaizduojama kasdiena – vaikų darželio ir aukštų namų tikrovė, šeimos santykiai, skyrybos, savo ruožtu savotiškas Neue Sachlichkeit, išstūmęs pasaką ir fantastiką į periferiją. Dažnai vaizduojamos aplinkos problemos, keliami politiniai ir socialiniai, taip pat internacionalizmo klausimai – domėjimasis trečiuoju pasauliu bei svarstymai apie lyčių vaidmenis. Šiuo požiūriu neperdedant galima kalbėti apie švediškos vaikų literatūros socialistinį realizmą.

Po viso šito devintasis dešimtmetis atrodo kaip naujo paveikslėlių knygos sužydėjimo įvadas. Iš dalies tai priklauso nuo leidybos, tarptautinių susitarimų ir pradžios mokyklos išplėtimo. Bet gal taip pat ir nuo išaugusios visapusės dailės svarbos visuomenei. Pasirodė būrys naujų paveikslėlių knygų menininkų, kurių meninė forma ir paveikslėlių kalba daugeliu atvejų įžūli, anarchistinė ir poetinė. Tokie impulsai ateina iš kitų meno rūšių – iš literatūros ir kino, pieštų serialų ir TV, grafitų ir pan. Taip paveikslėlių knyga tapo dar eklektiškesnė ir daugiapusiškesnė. Dėmesio centre tebėra psichologizuotas vaikas, baimė ir vienatvė, susidūrimas su mirtimi ir tuo, kas yra kitoks. Ir visa tai derinama su komizmu bei grotesku. Deja, galiu paminėti tik keletą mėgstamiausių pavyzdžių: Nusekudenas, mažasis pasiutėlis (Nussekudden, den vilda bebin), Kelionė į Ugri-la Breką (Resa till Ugri-la Brek). Svarbi šių knygų raidos gairė yra 1996 metai, kai paveikslėlių knyga pirmąkart gavo Augusto apdovanojimą. Jį laimėjo Ulfo Starko ir Annos Hoglund knyga Mano sesuo yra angelas (Min syster är en Ängel). Tai integruota visuma, kur dramatinis vyksmas akcentuojamas knygos viršeliu – teatro scena su uždanga.

Be anksčiau aptartų tendencijų, šiuolaikinėse švediškose paveikslėlių knygose į akis krinta gausybė aprengtų žvėrių, kurie perėmė vaiko vaidmenį. Kartais net kyla įtarimas, ar tikrasis vaikas neišnyksta iš paveikslėlių knygos, užleisdamas vietą žvėrims, kai kada besielgiantiems kaip nervingi suaugusieji. Veiksmas, vaizduojamas paveikslėlių knygose, vis labiau ir labiau panėšėja į psichologinę dramą.

Kaip ir savo istorijos pradžioje, gera paveikslėlių knyga išsaugojo savo vertę. Pirminė jos funkcija – suburti šeimą – gal nebėra tokia savaime suprantama kaip anksčiau. Bet juk tikrai kur kas verčiau drauge su vaiku skirti valandėlę paveikslėlių knygai, negu sėdėti prie televizoriaus ir tylėti. Kaip krištolinis rutuliukas skatina būrėją spėti, taip paveikslėlių knyga turi būti garsiai skaitoma. Iliustracijos ir jas lydintis pasakojimas – žodžiai ir balsas – prieš vaiko akis iškelia fantastiškiausias scenas. Atspindėdama mūsų kultūros žemėlapį, paveikslėlių knyga gali tikrovę tiek rekonstruoti, tiek griauti. Ir – svarbiausia – iškelti mus iš tos tikrovės ir įkurdinti savo pačių pasaulyje, kuriame galime būti tokie, kokie ir esame.

Iš švedų k. vertė Eglė Bučienė

 

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)

 

Įžanginis

KNYGA, PADĖK APSAUGOTI...

Straipsniai

RATELIO RITMU
ŽVILGSNIS Į ILIUSTRACIJAS
PASAULINĖ ŠLOVĖ – UŽ ANTRAEILĮ DALYKĄ (A. A. Milno „Pūkuotuko pasaulis“)

Vytautės Žilinskaitės 70-osioms gimimo metinėms

TEBŪNIE ČIA RADINIŲ NAMELIS! (V. Žilinskaitės apsakymai)

Mano vaikystės skaitymai

NUOSTABUS YRA VAIKAS, KAI JUOKIASI, O AKYSE – AŠAROS

Paskaitykim, mama

PAPŪGĖLĖS

Supažindiname

AMERIKIEČIŲ VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS

Atidžiu žvilgsniu

PIRMAS BLYNAS NEPRISVILĘS
NEMATOMA JĖGA
MAŽOJI VERSLO ENCIKLOPEDIJA
LOVOJE, PALOVYJE IR TOLIAU, DAUG TOLIAU

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA, INFORMACIJA, SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai