LOVOJE, PALOVYJE IR TOLIAU, DAUG TOLIAU

 

Pasakojimą apie naują mums visai dar nežinomo autoriaus knygą* pradėsiu ne nuo pačios knygos. Ne nuo jos meninės išmonės. Pradėsiu nuo gyvenimo. Gyvenimo tiesa žiauri: tie kompiuteriai padalijo mus į keletą dalių. Visų pirma į tuos, kurie moka ir kurie nemoka. Arba į tuos, kurie turi ir kurie neturi. Padalijo ir dar žiauriau: atrodo, tartum dabarties kūdikiai savaime, tik jiems vieniems žinomu būdu, perpranta kompiuterį jau lopšyje, tartum gimsta pažymėti ne savo žvaigžde, o asmeniniu failu. Viena garbi, maloninga ponia man yra prisipažinusi: kartą jai kilęs nesuvokiamas noras prikulti nepažįstamą berniūkštį, nusidėjusį tuo, kad labai jau vikriai maigė kompiuterio klavišus.

Ši ilgoka įžanga tam, kad nuteikčiau knygą skaityti ir jos nepabūgti visus: kompiuterizuotus, nekompiuterizuotus. Pastaruosius – ypač. Beskaitydami apie baubų klajones ne tik lovoje, ne tik po butą, bet ir šiek tiek po gatves ir monitoriaus ekrane, suvoksime kai kurias operacijas, komandas, tegu ir atmieštas stipria fantazijos doze. Dar geriau suvoksime, kuo tas kompiuteris vaikams toks patrauklus ir kaip svarbu, kad kiekvienas namų gyventojas, kiekvienas šeimos narys tą daiktą mokėtų bent jau įjungti ir išjungti.

Tikėkime, kad ne menkiau, negu suvokia kompiuterinius žaidimus, vaikai suvoks ir knygos moralą. Suaugusiajam jis aiškus, atrandamas, kaip matote, jau pavadinime. Jei versime iš literatūrinės kalbos į šūkių kalbą, skambės maždaug taip: baubams, lydintiems žmogų nuo pat gimimo, virtuali erdvė nedera. Galbūt ji dera virusams, bet tai visai kas kita. Vaikystės baubams reikia kerčių, palovių, net lovos ir dar kažko. Ir dar daugiau: vaikystės baimes augdamas gali sunaikinti, bet ar ne geriau būtų jas prisijaukinti, nes tik taip priversi jas tarnauti tau visą gyvenimą.

Atsiprašau, jei taip vertėjaudama spėjau sugadinti skaitymo malonumą. Gali būti, kad knygą perskaitysite kitaip, savaip. Gal ir šiokia tokia painiavėlė jums neatrodys paini. O supainioja ji visų pirma tuos nenaudėlius, kurie knygą pradeda skaityti ne nuo pradžių. Nuo pabaigos, nuo metrikos. Metrikoje skelbiama, kad Baubų vieta paloy – apsakymai vaikams. Netiesa. Ne apsakymai. Manyčiau, tai literatūrinė pasaka, padalyta į skyrelius, kurie vieni be kitų nebūtų taip jau labai suprantami.

Baubų istorijoje – net trys personažai tuo pačiu vardu. Du baubai ir vienas tėtis su žmona ir baubas Hansas Joachimas. Tėčio, kurį bestuburiu laiko ir jo žmona, ir baubas Hansas Joachimas fon Zameckis, nesupainiosi su niekuo. Ir paties Zameckio su niekuo nesupainiosi. Tas kipšas mums, lenkų pašonėje gyvenantiems, seniai matytas, seniai girdėtas, seniai skaitytas ir savaip mielas. Gal kas ir savo giminėje esame turėję toki įnoringą giminaitį, nuo kurio dvelkia lyg Benjamino Kordušo, lyg lenkų velnio Borutos, lyg šiaip plikbajoriška dvasia. Zameckis minta vaidais… Kiti du baubai yra Hansas Joachimas Vincenpliucas ir Valdemaras Velpenšteinas. Manau, ne vienam vertėjui būtų kilęs noras pavardes versti veik pažodžiui. O jei ne pažodžiui, tai bent jau pateikti lietuviškus atitikmenis. Antanas Gailius neverčia. Jis elgiasi kitaip: pateikia šiokią tokią vokiečių kalbos pamoką. Gal ir gerai. Nėra čia ko ieškoti lengvų kelių ir nevarginančio skaitymo. Sunkiau? Bet egzotiškiau. O jei kas baubuose susipainios galutinai, padės iliustracijos – paprastos, nespalvotos, išraiškingos, tikrai nereikalingos nė menkiausio komentaro, kas yra kas.

„Galėtų ir lietus užeiti“, – tokia yra taikiausiojo baubo, mažojo Vincenpliuco, mielo nykštuko namų tvarkytojo (jei ko pasigedote stalčiuose ar spintoje, kaltinkite jį), pamilta frazė. Reiškia ji viena: yra dar labai neblogai, visada gali būti blogiau, dar blogiau. Tiktų ji ir knygai… Ir žaisminga, ir nuotykinga, ir sklandi, ir dabarties slengu pagyvinta tartum ir nepriekaištinga ši knyga. Tačiau ne iš tų, nuo kurių neatsiplėši, kurias nori sugerti vienu atokvėpiu. Bet vis tiek truputi rūpi: o kas gi ten, mano lovoje, mano palovyje?

__________________________________

* Hoitense Ullrich. Baubų vieta palovyje / Iš vok. k. vertė Antanas Gailius; iliustr. Corina Beurenmeister. Vilnius: – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – 159 p.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)

 

Įžanginis

KNYGA, PADĖK APSAUGOTI...

Straipsniai

RATELIO RITMU
ŽVILGSNIS Į ILIUSTRACIJAS
ŠVEDIŠKŲ PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ RAIDOS BRUOŽAI
PASAULINĖ ŠLOVĖ – UŽ ANTRAEILĮ DALYKĄ (A. A. Milno „Pūkuotuko pasaulis“)

Vytautės Žilinskaitės 70-osioms gimimo metinėms

TEBŪNIE ČIA RADINIŲ NAMELIS! (V. Žilinskaitės apsakymai)

Mano vaikystės skaitymai

NUOSTABUS YRA VAIKAS, KAI JUOKIASI, O AKYSE – AŠAROS

Paskaitykim, mama

PAPŪGĖLĖS

Supažindiname

AMERIKIEČIŲ VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJOS

Atidžiu žvilgsniu

PIRMAS BLYNAS NEPRISVILĘS
NEMATOMA JĖGA
MAŽOJI VERSLO ENCIKLOPEDIJA

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA, INFORMACIJA, SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai