NEMATOMA JĖGA

„Lietaus“ leidykla pamalonino tuos jaunuosius (ir ne tik) skaitytojus, kurie jau yra spėję pamilti nuostabaus grožio slėnyje gyvenančius mažus, mielus padarėlius trolius Mumius bei jų kaimynus ir draugus, išleisdama dar vieną Tuvės Janson knygą Nematomas vaikas* (švedų kalba knyga pirmąkart pasirodė 1962 m.). Ši knyga nėra apysaka-pasaka, kaip kitos knygos apie Muminuką, o trumpųjų pasakų rinkinys, kurį sudaro: Pavasario dainelė, Šiurpi istorija, Filifjonka, kuri tikėjo katastrofomis, Pasakojimas apie paskutinį slibiną pasaulyje, Hemulis, kuris mėgo tylą, Pasakojimas apie nematomą vaiką, Hatifnatų paslaptis, Sedrikas ir Eglutė. Su trimis iš jų jau buvo galima susipažinti anksčiau: Pasakojimas apie nematomą vaiką buvo išspausdintas „Aitvare“ (1994), Pasakojimas apie paskutinį slibiną pasaulyje – „Rubinaityje“ (1994), o Eglutė skelbta septintokų literatūros vadovėlyje Knygų valandos (1996).

Galbūt daugelis nustebs, kad pirmuosiuose trijuose tekstuose Muminuko išvis nėra, bet paskui jis ir jo šeimos nariai pasirodo dažniau. Pora pasakojimų skirta Snusmumriko charakterio plėtrai. Sutinkame ir kitus gerai pažįstamus personažus, į kuriuos pažiūrėta kitu rakursu: štai didžioji akiplėša, metanti visą tiesą į akis, mažoji Miu, kuri, pasirodo, mėgsta ir meluoti bei sugeba taip apdumti Homsiuką, jog šis, regis, pats daugiau niekada nebemeluos. Didysis savininkas Snifas be jokios priežasties atiduoda (!) savo mylimą žaislini šuniuką Sedriką Gafsos dukteriai, o atgavęs žaislą, nors ir be topazinių akių bei mėnulio akmenuko, vis tiek jį myli („Už tai Snifas iš dalies nusipelno pagarbos“, – rašo autorė). Atskleidžiama hatifnatų ilgesio paslaptis. Šmėsteli ir mažiau mums pažįstamų padarėlių paveikslai: norintis tyliai gyventi Hemulis, katastrofų bijanti Filifjonka, prašmėžuoja Totikė. (Šita šalčius mėgstanti būtybė buvo pasirodžiusi knygoje Trolis Mumis ir žiema, kur vertėja ją vadino Tuu-Tike, tačiau dabar ji, atrodo, visiems laikams tapo Totike, nes išversta iš originalo ir, matyt, galutinai persikėlė gyventi į Muminuko tėčio maudymosi kabiną.) Išvystame aristokratišką Gafsą, visą Homsų šeimyną ir daugybę kitokių mažyčių bei bevardžių miško gyvių, kartais jau baigiančių išnykti – pavyzdžiui, paskutinį degtukų dėžutės dydžio slibiną…

Nematomas vaikas – T. Janson knyga apie troliukus, parašyta jau po vadinamojo kūrybinės biografijos posūkio. Pirmą kartą, kaip pati autorė yra sakiusi, vaikų pasaulio ribas ji išdrįso peržengti su knyga Trolis Mumis ir žiema (1957). Kokiam adresatui skirta ši knyga, labai sunku pasakyti. Įvairaus amžiaus skaitytoją turbūt žavės vis kiti dalykai. Pats jauniausias bus įtrauktas į globalinių katastrofų ir nelaimių sūkurį: atūžęs taifūnas nuo slėnio paviršiaus nušluoja Filifjonkos namus, du mėnesius trukęs lietus sugriauna atrakcionų parką, pelkių gyvatės ir lipčiai grybai (tiesa, tik išgalvoti) užpuola vidurinėlį Homsiuką ir mažąją Miu, Snusmumriko teta paspringsta „labai pavojingu kaulu, kurio neįmanoma išimti“, pagaliau Mumių šeimą žada užklupti Kalėdos, kurioms permaldauti reikia eglutės, vaišių bei dovanų. Vyresnis skaitytojas greičiausiai stebės psichologinę veikėjų reakciją, bandys iššifruoti užuominas, potekstę, gėrėsis poetišku T. Janson stiliumi.

Nors knygoje ir apstu subtilaus rašytojos humoro, o visos istorijos baigiasi gerai, tačiau skaitytojas gali pasijusti apgautas, patekęs kažkur ne ten, ypač jeigu jis tėra skaitęs pirmąsias T. Janson knygas: Trolis Mumis ir kometa, Burtininko skrybėlė ar Baisusis vidurvasaris. Kitaip sakant, naujoji knyga yra liūdnesnė. Bet jeigu kam patiko Tėtis ir jūra, patiks ir šita knyga. Abi knygos kupinos skaidraus liūdesio ir vienišumo (dėl to per daug nusiminti neverta, nes juk gražiausios Snusmumriko melodijos vieną dalį taip pat „sudarė viltis, dvi dalis – pavasario liūdesys, o visa kita buvo tik begalinis džiaugsmas, kad esi vienas“ – Pavasario dainelė). Dar daugiau, šiame pasakų rinkinyje, atrodo, veikia kažkokia paslaptinga nematoma jėga (gal kad autorė „suaugo“, „užaugo“?), pakeitusi visą Muminukų slėnį: veikėjai nesusišneka tarpusavyje ir vienas kito nesupranta, yra irzlūs, sutrikę, užguiti, įsibaiminę, apgauti, kartais netgi jaučiasi niekam nereikalingi. Pavasario dainelėje Snusmumrikas atsisako mažyčiam padarėliui pagroti armonikėle, nors šis niekada nėra girdėjęs muzikos, ar papasakoti kokią istoriją. O antrą kartą jiems susitikus, tas pats padarėlis nebenori Snusmumriko išklausyti. Su sugautu slibinuku nesusišneka ir Muminukas (Pasakojimas apie paskutinį slibiną pasaulyje), kuris tiesiog nori pelnyti šio gyvio meilę, tačiau slibinukui labiau patinka Snusmumrikas, ir nieko čia nepadarysi, nes „šie slibinai itin užsispyrę ir niekuomet nekeičia nuomonės…“ Hemulio giminaičiai (Hemulis, kuris mėgo tylą) pasijuokia iš jo svajonės padaryti „lėlių spintą“ ir šitaip tą svajonę sunaikina („baisingai pavojinga pernelyg anksti išsipasakoti slapčiausias savo svajones“), Gafsa niekaip negali patikėti siaubinga Filifjonkos nuojauta (Filifjonka, kuri tikėjo katastrofomis), baimė kausto visą trolių šeimyną laukiant Kalėdų (Eglutė). Įsibaiminęs ir apgautas jaučiasi jau minėtasis Homsiukas (Šiurpi istorija) ir Snifas iš apsakymo Sedrikas („Dėl visko kaltas Muminukas. Jis pasakė, kad jeigu atiduodi tai, kas tau patinka, gauni dešimteriopai daugiau ir jautiesi nuostabiai. Jis mane apmulkino.“), o jo paguosti nesugeba net paprastai visad tinkamą žodį surandanti Muminuko mama, šįkart ištarusi vienintelį: „O, taip taip“. Neranda savo vietos ir Muminuko tėtis, tad, norėdamas pasijusti laisvas, išplaukia su hatifnatais, iškeliauja iš namų (Hatifnatų paslaptis), o Pasakojime apie nematomą vaiką užguita ironiškos tetulės ir galop iš baimės tapusi nematoma, Ninė yra netgi varu išvaroma ir (paradoksas!) tampa matoma tik tada, kai pasidaro blogesnė už mažąją Miu.

„Bet juk svarbiausia, kad ji matoma“, – sakė Totikė. Taip, svarbiausia, kad tėtis supranta, kas tai yra tikroji laisvė ir kad jo vieta namie, kad savo dalią atrado Filifjonka, savo pašaukimą – Hemulis, kuris nors ir mėgo tylą, bet pastatė vaikams atrakcionų parką, kad Snusmumrikas pameluoja Muminukui, jog slibinukas pas jį nebuvo atskridęs, taip apsaugodamas jį nuo nusivylimo, kad kiekvienoje situacijoje veikėjai skleidžia šilumos ir džiaugsmo (dažniausiai – vienišumo džiaugsmo, kad pagaliau atrado save, kad gali būti savimi) spindulius. Ir kad yra laimingi.

______________________________

* Janson, Tuvė. Nematomas vaikas / iš švedų k. vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Lietus. 2000. – 160 p. – (H. K. Anderseno premijos laureatai).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 4 (16)