1930 m. gruodžio 13 d. gimė vaikų literatūros rašytoja Vytautė Žilinskaitė

Prozininkė, humoristė, vaikų literatūros rašytoja Vytautė Genovaitė Žilinskaitė (1930 m. gruodžio 13 d.–2024 m. balandžio 4 d.) gimė Kaune.

Simboliška, kad likus porai mėnesių iki jubiliejaus, 2020-ųjų spalį, rašytoja buvo nominuota Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Mintis pradėti kalbėti apie šią nominaciją kaip viso sudėtingo gyvenimo ir kūrybos kelio kulminaciją kilo perskaičius pačios autorės ir jos amžininkų pasisakymus apie rašytojos vaikystę, paauglystę. Galvoje kirbėjo viena mintis – kaip tai galėjo būti? Kaip kažkas galėjo taip elgtis su vaiku? Kaip žmogus, augęs tokiomis sudėtingomis sąlygomis, ne tik nepalūžo, bet ir išsaugojo humoro jausmą, kurį, kaip ir visas vaikystės nuoskaudas, pavertė kūrybos varikliu, ir dabar gali didžiuotis būdama nominuota valstybiniam apdovanojimui, tarsi įrodžiusi, kad iš sunkiausios situacijos galima atsitiesti, pasijuokti, rašyti  ir gyventi. Ilgai, prasmingai, kūrybingai. Nuveikti tiek, kiek retas per savo gyvenimą nuveikia.

Alma littera, 2020
Alma littera, 2020

Dalis sudėtingos autorės vaikystės prabėgo Kaune, bet Vilnių, į kurį persikraustė būdama aštuonerių, V. Žilinskaitė vadina savo tikrąja gimtine. Čia baigė Salomėjos Neries vidurinę mokyklą, įstojo mokytis į Vilniaus universitetą. Tačiau paauglystėje Vilnių, deja, tekdavo dažnokai palikti, kai motina nuspręsdavo Vytautę (be jos šeimoje dar augo brolis ir sesuo), mažiausiai mylimą, vertinamą ir pastebimą vaiką šeimoje, tiesiog atiduoti keliems mėnesiams į Vilniaus rajone gyvenančias ūkininkų šeimas kaip darbo jėgą mainais į maistą. Palikdavo ją vieną, nesugebančią net susišnekėti lenkiškai su vietos gyventojais. Ne tik fizinis atstumas skaudindavo. Vytautė šeimoje jautėsi nemylima, atstumta ir ignoruojama. (Ieškodama susidomėjimo vaikų literatūra ištakų savo vaikystėje, autorė prisiminė, kad iš savo močiutės per visą vaikystę tėra išgirdusi tik vieną pasaką.) Gyvenimas pusbadžiu, nepriteklius ir kiti dalykai, kuriuos šiais laikais tikriausiai įvardytumėme kaip patyčias ir psichologinį smurtą artimoje aplinkoje, persekiojo Vytautę tol, kol ji 1950 m. įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą ir išleido savo pirmąją poezijos knygą bei sulaukė pripažinimo. Ir nors vėliau daug kas pasikeitė, apsupo bendradarbiai, nauji pažįstami, tačiau atskirties ir vidinės vienatvės jausmas liko. Visa tai paliko gilų antspaudą visam gyvenimui, smelkėsi į tekstus, prisiminimus… Ypač tai pastebima kūrinyje „Kelionė į Tandadriką“.

Pabaigusi žurnalistikos studijas V. Žilinskaitė dirbo periodinėje spaudoje: „Jaunimo gretose“, vėliau – „Dienovidyje“. 1961 m. pasirodė jos pirmoji suaugusiems skirta poezijos knyga „Nesustok, valandėle“. Tai buvo kūrybinio kelio pradžia. Tačiau išgarsėjo V. Žilinskaitė humoro ir satyros kūriniais, išsiskyrusi iš kitų šio žanro autorių kaip savito, subtilaus ir intelektualaus braižo kūrėja. Viena po kitos pasirodė suaugusiems skirtos prozos knygos, pripažinimas bei apdovanojimai ir 1966 m. V. Žilinskaitė jau galėjo atsidėti tik kūrybai.

Vaga, 1967
Vaga, 1967

Galiausiai debiutavo ir kaip vaikų rašytoja – pamečiui išėjo trys knygos: „Mikė milžinas“ (1967), „Melagių pilis“ (1968) ir „Senelio Šalčio ūsai“ (1969). Kurti vaikams V. Žilinskaitė pradėjo tarsi savaime, kasdienybėje atrasdama savo būdą pasakoti vaikui – autorė yra sakiusi, kad rašyti vaikams pradėjo ėmusi sekti pasakas sūnui. Galima teigti, kad nuo to laiko autorė jau kuria panašiai dėmesio skirdama tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tiek vieniems, tiek kitiems – protu ir širdimi. Tik vaikui – apdairiau, švelniau, vaizdingiau, o suaugusiajam nevengiama ir įgelti – šis atsparesnis už mažąjį skaitytoją. Prie savo debiutinio žanro – poezijos, ji daugiau taip ir negrįžo, tarsi pasiteisindama, kad pasakų kūrimas jau savaime yra labai arti poezijos: reikia stengtis pajusti ritmą, muzikalumą, be to, pasakose kur kas daugiau peno vaizduotei nei poezijoje… V. Žilinskaitė – viena svarbiausių literatūrinių pasakų ir apsakymų, pasakų-apysakų vaikams lietuvių autorių, smarkiai prisidėjusių prie literatūros vaikams kūrimo prestižo ir jos atitolimo nuo pedagogikos tarnaitės statuso.

Vaga, 1979
Vaga, 1979

Po trumpųjų literatūrinių pasakų rinkinių pradėti leisti ir apsakymai: „Kaktuso paslaptis“ (1973), „Robotas ir peteliškė“ (1978), „Ledinė fėja“ (1979), „Gaidžio kalnas“ (1981). Pradėjusi nuo didaktinio pasakos modelio (pirmoji knyga), V. Žilinskaitė vis labiau tolo nuo didaktikos ir artėjo prie universalesnės problematikos kūrinių. Jos pasakų ir apsakymų pasaulis labai dinamiškas ir įvairus. Platus jos pasirenkamų veikėjų ir jų išgyvenamų situacijų spektras atveria skaitytojui supančios tikrovės įvairumą ir sudėtingumą. Autorės kūryba pagrįsta paradoksaliomis situacijomis, išradingai supinta fantazijos ir realybės darna. Siužetuose persidengia keletas sluoksnių: buitinis, socialinis, kultūrinis, filosofinis. Toks daugiaprasmis kūrinys stipriau paveikia vaizduotę, jaunąjį skaitytoją skatina mąstyti, ugdo savistabą. Atrodo, kad rašytojai dažnai yra svarbiau problemos sprendimas nei istorijos pasakojimas. V. Žilinskaitės kuriamo pasaulio įdomumas pirmiausia remiasi į įvairių įprastų ribų užklausimą ar paslinkimą: ribos tarp sapnų ir tikrovės, gyvūno ir žmogaus, gyvosios ir negyvosios gamtos pasirodo nesančios tokios griežtos, kaip kad skaitytojas yra įpratęs jas suvokti. Dažnai rašytoja laikoma anderseniškos pasakų tradicijos tęsėja.

Vyturys, 1985
Vyturys, 1985

Paveldėjusi humoro jausmą iš motinos, vaikystėje po pagalve laikiusi savo mylimiausią knygą „Tomo Sojerio nuotykiai“, įvertinta Lietuvoje bei užsienyje už savo humoristinę prozą suaugusiesiems, paradoksalu, bet V. Žilinskaitė kartais pavadinama pačia liūdniausia lietuvių vaikų rašytoja. Atrodo, kad vienatvės jausmas ir liūdesys kaip neišvengiamybė, atėję iš vaikystės, visiems laikams apsigyveno vaikams skirtuose kūriniuose. Juose Vytautė skatina skaitytojus ne tik svajoti ar ieškoti nuotykių, bet ir pajusti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Autorės praeities, vaikystės detalės sukuria tarsi papildomų kontekstų – dar skaudžiau suskamba netirpstančios, niekam nereikalingos snaigės istorija: „Saulės nutviekstoje gatvėje ji pasijuto dar vienišesnė […]. Su pavydu ji dabar prisiminė savo baltąsias seseris, kurios ištirpo vos prisilietusios žemės, kurios nepažino karčios vienatvės ir niekam neatnešė nelaimės… („Robotas ir peteliškė“, 1978, p. 14)

Autorė laikosi pozicijos, kad nereikia bijoti piešti vaikams gyvenimą tokį, koks juos supa, jai rūpi, kad daiktai neužgožtų dvasinio prado, kad vaikas justų, kas šiandien yra opiausia, svarbiausia. Jos tekstuose džiaugsmas mainosi su grauduliu – kaip šviesa su tamsa, diena su naktimi. Ir vis dėlto gėris – net ir pralaimėdamas blogiui – turi laimėti: mirdama peteliškė sudrebina geležinę roboto širdį, ištirpstanti snaigė palaisto kaitros kamuojamą ramunę.

Nereta V. Žilinskaitės kūrinių baigtis veikėjo mirtimi nėra atsitiktinis dalykas, greičiau meninė rašytojos koncepcija – ugdyti jaunąjį skaitytoją ne tik skambioms pergalėms (kas šiomis dienomis labai aktualu – dažnai pernelyg peršamas dirbtinis pozityvumas), bet ir pralaimėjimams bei kasdienei kovai už moralines vertybes. Todėl savo kūriniuose ji nevengia vaizduoti, kaip vaikiškos svajonės susikerta su gyvenimo patirtimi, o herojai atsiduria nesusikalbėjimo, vienišumo, troškimų neišsipildymo ar net tragiškos baigties situacijose (pavyzdžiui, tekstuose „Tėtis iš oranžinės planetos“, „Laikrodžio gegutės išvadavimas“, „Susidūrimas erdvėje“ ir kt.)

Vaga, 1984
Vaga, 1984

Posūkis į visuotinių problemų sprendimą V. Žilinskaitės kūryboje išryškėjo 1984 m. pasirodžius pirmajai jos apysakai-pasakai „Kelionė į Tandadriką“, kurios giluminis filosofinių, žmogaus būties, problemų sprendimas savaip artino šį kūrinį suaugusiojo skaitytojo link. Šį bene meniškiausią ir filosofiškiausią kūrinį autorė rašė apie 16 metų, į kiekvieną iš šešių išmestų žaislų personažų įausdama dalelę savo skausmo, vienatvės: „Kažkas krito nuo lubų, pataikė tiesiai į pypkės galvutę ir išmušė ją pingvinui iš snapo. Tokios didelės ir sunkios būta Kuto ašaros…“ („Kelionė į Tandariką“, 1984, p. 128)

Pasakojimas gan lėtas ir sąlyginai nesudėtingas – nereikalingų žaislų kelionė į svajonių šalį Tandadriką, kur jie visi turėtų būti pataisyti. Pirmasis pasakojimo sluoksnis – detektyvinis-fantastinis siužetas, tačiau jo raida ir pabaiga turi ir kitą prasmę: kelionė į Tandadriką tampa filosofiniu, alegoriniu pasakojimu apie asmenybės vidinę „kelionę“ – kaip ji kuriasi, kaip apie save pasakoja kitiems, kaip save formuoja. Užburia vaizdinga, įdomesniais žodžiais praturtinta kalba (ne veltui autorė labai dažnai tinkamų žodžių, posakių ieško vartydama žodynus), veikėjų charakterių daugialypiškumas, lengvas ironijos dvelktelėjimas.

Vyturys, 1988
Vyturys, 1988

Ilgosios pasakos-apysakos kategorijai priklausytų ir knygos „Tik niekam nesakyk“ (1988) bei „Tiputapė“ (1996). Šiuose dvejuose kūriniuose, kaip ir „Kelionėje į Tandadriką“, matome  mažą visuomenę, veikiančią pagal savus dėsnius, taisykles ir vertybes, leidžiančią apmąstyti ir pamatyti svarbius kasdienės tikrovės aspektus. „Tik niekam nesakyk“ knygos pasakinis pamatas minimalus, jį sudaro vien personifikacija – vabalų gyvenimas. Atmetus šį elementą, tekstą būtų galima vadinti realistiniu pasakojimu. Kūrinio centre – vienos pievos pačių mažiausiųjų gyventojų bendrijos gyvenimas, kupinas gyvenimiškųjų intrigų, įtampų, nesusipratimų bei jų sprendimų, dažniausiai atskleidžiančių moralinę veikėjo laikyseną. Pievos gyventojų veikla labai primena mūsų kasdieną: jie organizuoja diskoteką, steigia grožio saloną, konkuruoja tarpusavyje, pavyduliauja ir myli vienas kitą, tačiau drauge išlieka ir tuo, kas yra mūsų tikrovėje – vabalais, paukščiais. Tai vienas svarbiausių V. Žilinskaitės pasakojimo įtaigumą lemiančių veiksnių – gebėjimas veikėjų paveikslus pagrįsti žmogiškaisiais charakteriais.

Lietus, 1996
Lietus, 1996

Knygoje „Tiputapė“ politinio bendruomenės gyvenimo ir buvimo valdžioje problematika analizuojama pasitelkiant pelių būtį. Kūrinio veiksmas vyksta gana konkrečioje ir ne visai pasakiškoje erdvėje – Džingų palėpėje, kurioje personifikuotai ir vaizduojamas „nesaldus pelių gyvenimas“, mat jas jau penkiasdešimt metų (ir tai nėra atsitiktinis sutapimas) valdo negailestingos žiurkės, grobiančios jaunus peliukus ir verčiančios joms tarnauti arba kitaip juos baudžiančios.

Šioje apysakoje-pasakoje dėmesį patraukia plati intonacijų skalė – nuo švelnios pašaipos, lengvos ar žaismingos ironijos iki geliančio grotesko ir skaudaus liūdesio.

Kiek kitoks kūrinys yra „Kintas“ – 2006 m. pasirodžiusi realistinė apysaka apie vilnietį paauglį, per vasaros atostogas atvežtą į kaimą ir trokštantį žūtbūt grįžti į miestą.

Alma littera, 2006
Alma littera, 2006

Iš šios vaikų literatūrai pažįstamos situacijos rašytoja sukūrė originalią istoriją, nestokojančią veiksmo intrigos ir kupiną etinės, moralinės problematikos, jame jautriai reaguojama į šiuolaikines jaunimo gyvenimo realijas. Aktyviai veikia tik keturi personažai (kiti lieka fone), o jų dialogai sudaro didžiąją teksto dalį. Siužetinį minimalizmą atsveria gausus etinės problematikos klodas.

2006 m. išleista knyga „Nebijokė“ – „Ledinės fėjos“ ir kitų trumpųjų tekstų rinkinių kategorijon taikanti knyga, tarsi autorės grįžimas prie jų meninių priemonių, tik jau juntamas kitos amžių sandūros dvelksmas: čia ir vaikas su riedučiais besivejantis lėktuvą, apleista mergaitė vaikų namuose, mergaitė bijanti sekso maniako, vaikas ir jo tėvas užpuolami mafijos miške… Tačiau visos temos pateikiamos jų nesuvulgarinant, nesupaprastinant, kaip ir ankstyvosios kūrybos tekstuose dažnos atviros pabaigos.

Vaga, 2000
Vaga, 2000

Dažniausiai patys kūrėjai nenoriai arba kuklindamiesi kalba apie savo gautas premijas bei apdovanojimus. Tačiau aptariant V. Žilinskaitės kūrybą tai „inventorizuoti“ tiesiog privalu. Pirmiausia džiugu, kad rašytoja įvertinta tarsi savo laiku, o ne praėjus daug metų po mirties, gailint, kad laiku nepastebėtas talentas, ar panašiai. Ji nėra užmiršta. Už kūrybą suaugusiesiems autorė yra gavusi Žurnalistų sąjungos premiją (1964), Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją (1964), Respublikinę valstybinę premiją už humoristinius kūrinius (1972), 1972-aisiais jai įteikta Respublikinė valstybinė premija už knygą vaikams „Robotas ir peteliškė“, o 1980 m. suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios kultūros veikėjos vardas.

Karta, kuri augo su „Robotu ir peteliške“, „Kelione ir Tandadriką“, turbūt vieningai pritartų, kad išaušus Nepriklausomybei rašytoją jau būtų buvę galima apdovanoti už viso gyvenimo nuopelnus. Tačiau Nepriklausomybės pradžia nebuvo jos kūrybinio kelio pabaiga. Temų universalumas, netarnavimas jokiai ideologijai ir menininkės talentas lėmė, kad V. Žilinskaitės tarsi nepalietė santvarkų pasikeitimai. Ji vienodai pripažinta, skaityta ir mylėta visais laikais. Toks tat atpildas, neformalus apdovanojimas už nuoseklų kūrybinį triūsą.

Vėliau net trys V. Žilinskaitės knygos laimėjo IBBY Lietuvos skyriaus įsteigtą premiją už geriausią metų knyga vaikams ir paaugliams: „Tiputapė“ (1996), „Nebijokė“ (2006) ir „Kintas“ (2006). Už pastarąją rašytoja įtraukta į IBBY Garbės sąrašą, taip pat 2007 m. apdovanota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija, 2005 m. – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Tačiau daugiau už oficialius plojimus, garbės raštus, padėkojimus bei gėles yra skaitytojų apdovanojimas. Iš kone 5000-ių knygų buvo sudarytas šimto knygų vaikams ir Lietuvai sąrašas (balsavo skaitytojai), į kurį pateko net trys V. Žilinskaitės knygos: garbingą septintą vietą užėmusi „Kelionė į Tandadriką“, tryliktoje vietoje atsidūręs kūrinys „Robotas ir peteliškė“ bei į 70-ojoje – rinkinys „Melagių pilis“. Jos naujų ir pakartotinai perleidžiamų knygų tiražai išperkami (daugiausia tiražų sulaukusi knyga – „Kelionė į Tandadriką“), kūriniai cituojami vadovėliuose, skaitomi, analizuojami, inscenizuojami. Kūryba versta į anglų, vokiečių, lenkų, čekų, slovakų, rusų, bulgarų, portugalų, moldavų, vengrų, latvių ir kt. kalbas. Savotiškais vizualiniais vertimais galima pavadinti jos knygų iliustracijas, kurias kūrė įžymūs menininkai Stasys Eidrigevičius, Jūratė Račinskaitė, Kastytis Skromanas, Diana Radavičiūtė, Marija Jukniūtė, Gintaras Jocius, Irmina Dūdėnienė ir kt. V. Žilinskaitė ir kartu su ja dirbę iliustratoriai pasiekė vieną labai svarbų dalyką – į vaiko rankas patekdavo ir iki šiol, nepaisant knygos išleidimo datos, patenka tikras meno kūrinys.

 

Knygų vaikams bibliografija

  • Kelionė į Tandadriką: apysaka-pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius, Alma littera, [2020, 2013]. – 294 p.
  • Žiogas stiklinėje: pasakų rinktinė / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Rasa Joni. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 95 p.
  • Melagių pilis: pasaka / Vytautė Žilinskaitė; dailininkas Paulius Juodišius. – Vilnius: Alma littera, 2015, 2016. – 49 p.
  • Radinių namelis: pasakos ir apsakymai / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Irmina Dūdėnienė. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 201 p.
  • Jūrų kriauklė / Vytautė Žilinskaitė; dailininkė Bronė Kanoverskytė. – Kaunas: Šviesa, 2006. – 8 p.
  • Kintas: apysaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Jolanta Talaikienė. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 190 p.
  • Kelionė į Tandadriką: apysaka-pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius: Alma littera, 2003. – 295 p.
  • Nebijokė: apsakymai / Vytautė Žilinskaitė; dailininkas Giedrius Jonaitis. – Vilnius: Vaga, 2000. – 119 p.
  • Tiputapė: humoristinė apysaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Nijolė Šaltenytė. – Vilnius: Lietus, 1996. – 142 p.
  • Kumeliuko kerštas: pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Jūratė Račinskaitė. – Vilnius: Vyturys, 1991. – 28 p.
  • Viso pasaulio tetos / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Rima Stasiūnaitė. – 2-asis leid. – Vilnius: Vyturys, 1989. – 27 p.
  • Tik niekam nesakyk: apysaka-pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Diana Radavičiūtė. – Vilnius: Vyturys, – 112 p.
  • Robotas ir peteliškė: pasakos ir apsakymai / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Stasys Eidrigevičius. – 2-as leid. – Vilnius: Vyturys, 1985. – 132 p.
  • Kelionė į Tandadriką: apysaka-pasaka / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Stasys Eidrigevičius. – Vilnius: Vaga, 1984. – 245 p.
  • Gaidžio kalnas: apsakymai / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Stasys Eidrigevičius. – Vilnius: Vaga, 1981. – 117 p.
  • Ledinė fėja: rinktinė / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Stasys Eidrigevičius. – Vilnius: Vaga, 1979. – 172 p.
  • Robotas ir peteliškė: apsakymai ir pasakos / Žilinskaitė Vytautė; iliustravo S. Eidrigevičius. – Vilnius: Vaga, 1978. – 135 p.
  • Stebuklingas apsiaustas: pjesės lėlių teatrui / Žilinskaitė Vytautė. – Vilnius: Vaga, 1977. – 92 p.
  • Melagių pilis / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Ada Skliutauskaitė. – 2-as leid. – Vilnius: Vaga, 1974. – 36 p.
  • Berniukas iš albumo: pjesės lėlių teatrui / Vytautė Žilinskaitė. – Vilnius: Vaga, 1974. – 87 p.
  • Kaktuso paslaptis / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Marija Jukniūtė. – Vilnius: Vaga, 1973. – 79 p.
  • Senelio Šalčio ūsai: apsakymėliai / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo Kastytis Skromanas. – Vilnius: Vaga, 1969. – 32 p.
  • Melagių pilis / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo A. Surgailienė. – Vilnius: Vaga, 1968. – 33 p.
  • Mikė milžinas: / Vytautė Žilinskaitė; iliustravo N. Kryževičiūtė-Jurgelionienė. – Vilnius: Vaga, 1967. – 34 p.

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Asta Plechavičiūtė

2020-12-11

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

1937 m. gruodžio 13 d. gimė vokiečių rašytojas bei iliustruotojas Paul Maar

Pasaulinei vaikų literatūros klasikai priskiriamos apysakos „Savaitėje tik šeštadieniai“ autorius Paulas Maaras yra vienas reikšmingiausių vokiečių vaikų rašytojų. Arti šimto knygų įvairaus amžiaus vaikams parašęs P. Maaras taip pat rašo teatro pjeses, scenarijus kino filmams bei operų libretus, iliustruoja ne tik savo, bet ir kitų autorių knygas. Rašytojas už savo kūrybą yra gavęs nemažai apdovanojimų ir įvertinimų, tarp kurių – ir Vokietijos jaunimo literatūros premija bei E. T. A. Hofmano premija. Vokietijoje net devynios mokyklos pavadintos šio rašytojo vardu.

Lietuvių skaitytojai apie šį autorių sužinojo lietuvių kalba pasirodžius jo dviem knygoms – jau minėtajai „Savaitėje tik šeštadieniai“ bei apysakai „Ponas Belas ir stebuklingasis eliksyras“. Beje, dvi P. Maaro knygas1 – „Didžioji kalėdinė meškinų šeimynos kelionė“ (vok. Familie Bär auf grosser Weihnachtsfahrt, 1997) bei „Lizos kelionė“ (vok. Lisas Reise, 1996) iliustravo Kęstutis Kasparavičius.

Paulas Maaras gimė 1937 m. Šveinfurte, Vokietijoje. Kaip teigia pats rašytojas2, jo vaikystė nebuvusi laiminga – motina mirė netrukus po jo gimimo, tad ankstyvuosius gyvenimo metus mažasis Paulas praleido tarnaičių globoje. Vėliau tėvas antrą kartą vedė. Senelis supažindino Paulą su knygų pasauliu, tačiau tėvas niekad nesuprato sūnaus pomėgio skaityti ir netgi draudė tai daryti namuose. Visgi berniukas visuomet puoselėjo meilę literatūrai, menui, muzikai ir teatrui. Mokykloje šiuos pomėgius suprato ir palaikė klasės draugė Nele Balhaus, kilusi iš teatralų šeimos, vėliau tapusi rašytojo žmona bei bendradarbe (jie kartu verčia vaikų literatūrą iš anglų kalbos).

Po meno studijų Štutgarte, P. Maaras norėjo tapti dailininku, tačiau gimus pirmajam sūnui kurį laiką dirbo mokytoju. Trijų vaikų su žmona susilaukęs P. Maaras už rašytojo kelią dėkingas būtent jiems – tėvas pasakodavo vaikams savo sukurtas istorijas, o  vėliau jas užrašydavo.

Autorius yra prisipažinęs, kad daugelyje savo kūrinių jis sukuria tokį pasaulį, kokį pats būtų norėjęs patirti vaikystėje. „Kai rašau, negalvoju apie potencialius skaitytojus, galvoju apie vaiką savyje,“ – yra sakęs P. Maaras.

Pirmoji autoriaus parašyta ir paties iliustruota knyga, apsakymas „Tatuiruotas šuo“ (vok. Der Tätowierte Hund), pasirodė 1968 m., o po penkerių metų, 1973 m. pasaulį išvydo originalus P. Maaro sukurtas personažas Šeškis (vok. Sams) – pagrindinis knygos „Savaitėje tik šeštadieniai“ veikėjas, pelnęs rašytojui ne tik tarptautinį pripažinimą, bet ir užtikrinęs pragyvenimą: knyga sulaukė eilės tęsinių, buvo sukurti trys vaidybiniai filmai, teatro spektakliai, šiuo metu galima įsigyti kokios tik nori atributikos, padabintos Šeškio iliustracijomis; net ir savo asmeninę svetainę P. Maaras pavadinęs labiausiai jį išgarsinusio personažo vardu, o joje didžioji dalis informacijos susijusi su knyga „Savaitėje tik šeštadieniai“ bei jos tęsiniais ir adaptacijomis. 2017 m. pasirodė naujausioji Šeškio nuotykių knyga „Šeškis švenčia Kalėdas“ (vok. Das Sams feiert Weihnachten).

P. Maaro knygose „kūrybos galia dažnai sutelkiama žodžių konstrukcijose, semantikoje ir sintaksėje. Visa tai teikia be galo daug džiaugsmo mažiesiems vokiečiams ir daug galvos skausmo užsienio šalių vertėjams. Mat čia, panašiai kaip Astridos Lindgren kūryboje, neretai šaipomasi iš suaugusiųjų daromų loginių kalbos klaidų, tekste yra nemažai sunkiai išverčiamų frazeologizmų ir t. t.“3

Garnelis, 2012
Garnelis, 2012

Lietuvių kalba žymioji P. Maaro knyga „Savaitėje tik šeštadieniai“ (vok. Eine Woche voller Samstage) pasirodė išties vėlai – tik 2012 m. Berods ir tokio entuziazmo, kaip tarp vokiečių skaitytojų, mūsų šalyje nebuvo, nepasirodė ir šios knygos tęsinių vertimai. Galbūt priežastimi būtų galima laikyti aukščiau minėtąjį itin išradingą ir sunkiai išverčiamą autoriaus kalbos žaismingumą, o gal knyga mūsų rinkoje pasirodė tiesiog per vėlai ar nebuvo tinkamai pristatyta skaitytojui.

Knygoje pasakojama apie vienišą biuro tarnautoją poną Miežinį, besinuomojantį kambarį pas bjauraus charakterio šeimininkę ponią Raudongūžę, kuri vadina jį ponu Buteliniu. Ponas Miežinis Raudongūžės bijo kaip maro, tačiau vis tiek jai nuolat ar, tiksliau sakant, visuomet užkliūva: „Kas jūs per žmogus, ponas Butelini. Ir kad nerūkytumėte kambary, gadinate užuolaidas! Ir nesėdėkite ant lovos! Kuriam galui tada jums kėdė!“4. Pagrindinė intriga užsimezga tuomet, kai ponas Miežinis suvokia, kad savaitės dienos neatsitiktinai susijusios su jas lydinčiais įvykiais: „(S)ekmadienis sėkmingas ir saulėtas. Pirmadienis pono Pirmeivio su aguonų puokšte diena. Antradienis antra savaitės darbo diena. Trečiadienis trečiojo tramvajaus diena. Ketvirtadienis yra filmo ‚Fantastiškas ketvertas‘ diena, o penktadienis jau penktą kartą iš eilės laisvas!“5 Ir štai šeštadienį, eilinį kartą ponios Raudongūžės rėkimo išguitas iš kambario, pats sau netikėtai ponas Miežinis tampa įtėviu: gatvėje aptinka susispietusius žmones, spėliojančius, kas toks traukia keistas žaismingas įžeidžias daineles – nes „tai buvo nei žmogus, nei gyvulys : dvi įžūlios smailios akutės, didžiulė burna , o vietoj nosies – judrus trumpas šnipas. Platus veidas visas margas nuo stambių mėlynų dėmių. Iš ryškiai rudų plaukų, styrančių aukštyn kaip ežio dygliai, kyšojo dvi stačios ausys.“6 Ponui Miežiniui topteli, kad jeigu jau taip dėliojosi savaitė, šis keistas neišvaizdus vaikis turėtų būti Šeškis, nes „(š)eštadienis yra šeštoji, šešiukių, Šeškio diena!“7 Nuo pat pirmųjų knygos puslapių spėjus pajusti absurdo naratyvą, skaitytojo bemaž nenustebina tai, kad išgirdęs tokį vardą, keistasis padaras įsirango ant pono Miežinio rankų ir iškart pavadina jį tėčiu. Tuomet prasideda net nesapnuoti jau nebe vienišo pono Miežinio vargai ir nuotykiai – paaiškėja, kad Šeškis valgo visiškai viską, net ir baldus ar drabužius, be to, mėgsta nuolat išdykauti ir dainuoti savos kūrybos daineles, neretai ką nors įžeidžiančias. Visgi Šeškis įtikina savo naujai iškeptą tėtį, kad nuo šiol jie bus kartu, tad ir drauge gyvens bjauriosios ponios Raudongūžės nuomojamame kambaryje. Baigiasi rami ir nyki pono Miežinio egzistencija – su Šeškiu jiedu ima krėsti eibes pikčiurnai kambario šeimininkei, apsilanko ir sukelia visišką chaosą prekybos centre, pasilinksmina pono Miežinio darbe, o Šeškis vienas prisikuria nuotykių vaikų žaidimų aikštelėje bei mokykloje.

Paul Maar iliustracija
Paul Maar iliustracija

Pastabesnis skaitytojas anksčiau, nei tai akivaizdžiai atskleidžia autorius, suvokia, jog Šeškis savotiškai ugdo ir moko poną Miežinį paprasčiausio mandagumo ir pagarbos vaikui – niekada nepadaro, ko prašomas, kol tėtis nepasako „prašau“, taip pat išpildo jo norus, kurie, ponui Miežiniui dar nesuvokiant stebuklingų Šeškio galių, tėra paprasti dalykai – svajonės apie skanią vakarienę, piktas palinkėjimas, kad Raudongūžė atsidurtų ant spintos ir negalėtų nulipti bei panašūs. Kitaip tariant, savo atvirai chuliganišku būdu ir vaikišku naivumu, nuoširdumu Šeškis prikelia poną Miežinį iš tam tikro nuobodaus, nykaus gyvenimo letargo. Šeškio lūpomis nuskamba ir gyvenimo išmintis, nebadanti akių savo didaktika – pavyzdžiui, po mokykloje ne be nuotykių prabėgusios dienos, Šeškis vakare tėčiui sako: „Mokykla man patinka kur kas labiau nei prekybos centras. Reikia tiktai susirasti tinkamą mokytoją.“8 Tiesa, mokytoju Šeškis laiko save.

Nėmaž nenustembi, kai galiausiai paaiškėja, kad Šeškis turi iškeliauti – „(š)eškiai juk pasilieka tiktai iki šeštadienio“9, tad savaitę praleidęs su ponu Miežiniu ir visiškai pakeitęs jo gyvenimą, įkvėpęs jam pasitikėjimo savimi bei drąsos, Šeškis turi palikti savo „mokinį“ toliau gyventi ir veikti savarankiškai. Pagaliau ponui Miežiniui Šeškis paaiškina ir tai, ką skaitytojas jau senokai nuspėjo – kai tėtis ko nors paprašąs, keistajam sūnui nuo veido išnyksta viena dėmė. Ir štai, Šeškiui turint iškeliauti, ant jo veido telikusi tik viena. Ponas Miežinis paprašo sūnaus norų mašinos ir ją gauna, tačiau nebėra galimybės paprašyti mygtuko, kad ji veiktų, visgi Šeškis pareiškia, kad dar tikrai grįšiąs ir tada būsiąs vėl visas išmargintas mėlynomis dėmėmis. O ponas Miežinis jau žino, kad vis tiek turės tik vieną vienintelį norą – kad Šeškiui niekada nebereikėtų išvykti.

Nieko rimto, 2014
Nieko rimto, 2014

Antroji į lietuvių kalbą išversta Paulo Maaro knyga „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ (vok. Herr Bello und das blaue Wunder, 2005) skiriasi nuo „Savaitėje tik šeštadieniai“ keliais esminiais aspektais: ją iliustravo ne pats autorius, o vokiečių vaikų rašytoja ir iliustratorė Ute Krause, be to, į lietuvių kalbą knyga išversta (vertė Kristina Kviliūnaitė) neatsižvelgiant į vieną esminių Paulo Maaro kūrinių ypatybių – personažų pavardės (o kartais ir vardai) turi tam tikras reikšmes, atliepiančias jų vaidmenį istorijoje ar jų būdo ypatybes. Čia gi pavardės tiesiog sulietuvintos – ponas Šternheimas, ponia Lichtblau, ponia Alenštein, Robertas Šteinhojeris, Moricas Brandaueris ir t. t., su vos keliomis išimtimis. Dėl to apysaka netenka dalies žavesio ir neabejotinai sumąžta autoriaus sumanymo ir jo literatūrinio braižo paveikumas. Be to, knygos pabaigoje esantis autoriaus „Baigiamasis žodis“ kiek suglumina skaitytoją, tiek jau susipažinusį su lietuvišku „Savaitėje tik šeštadieniai“ vertimu, tiek jo neskaičiusiu: P. Maaras čia trumpai papasakoja kaip gimė mintis parašyti istoriją apie šunį Belą, virtusį ponu Belu, pamini, kad šį pasakojimą jie kūrė drauge su filmų prodiuseriu ir scenaristu Ulrichu Limeriu, su kuriuo jiedu parašė „abu Zamzo scenarijus“10 (išskirta vertėjos K. Kviliūnaitės). Kas gi tas „Zamzas“? Ogi „Šeškis“ vokiškai yra „Sams“. Belieka pastebėti, kad laimėtų ir skaitytojai, ir patys vertėjai, jei imdamiesi kūrinio, susipažintų su autoriaus kūryba ir esamais vertimais.

Pasakojimo epicentre vėl išvystame tėvą ir sūnų, šįkart siejamus tikrais giminystės ryšiais. Ponas Šternheimas – vaistininkas, gyvenantis su dvylikamečiu sūnumi Maksu, o žmona ir motina „gyvena kažkur Tasmanijoje ar Tunise“ ir „medžioja tigrus ar liūtus“11, mat jos nežavėjo mintis visą gyvenimą stovėti prie prekystalio ir pardavinėti tabletes, tad tėvai išsiskyrė. Istorija pasakojama pakaitomis – trečiuoju asmeniu ir Makso lūpomis. Geriausias pono Šternheimo draugas dar nuo mokyklos laikų – ponas Edgaras, ūkininkas. Abu vyrai pasuko būtent tokiais profesiniais keliais ne iš pašaukimo, o todėl, kad vaistininkais ir ūkininkais buvo jų tėvai ir seneliai. Vyrai nesiskundžia, nekuria iš to tragedijos, tačiau tai sukuria puikiausias aplinkybes užsimegzti absurdiškai istorijai: ponas Edgaras, visiškai nevykęs ūkininkas, paprašo geriausio draugo sukurti jam tokias trąšas, nuo kurių daržovės laukuose imtų augti ir vešėti, juk „(k)am dar reikalingas draugas vaistininkas?“12. O štai dar į vaistinę ateina keista senutė ir perduoda ponui Šternheimui butelį su keistu šviesiai mėlynu eliksyru, kurį, pasirodo, kažkada seniai sukūręs jo senelis. Maža to, į palėpę virš Makso su tėčiu įsikrausto simpatiškoji ponia Lichtblau, o Maksas gauna tėčio sutikimą laikyti šunį. Visos šios aplinkybės (minint tik svarbiausias, nes antraeilių ir trečiaeilių taip pat apstu) virsta nuotaikinga neįprastų įvykių virtine – Maksas slapčia nuo tėčio padaro eksperimentą su mėlynuoju eliksyru, paaiškėja, kad šio dėka augalai ima augti ir vešėti, ponas Edgaras džiūgauja ir palaisto eliksyro skiediniu savo daržą, atiduoda Maksui priklydusį ir vištas baidantį šunį, kurį Maksas pavadina Belu, o šis vėliau išlaka eliksyro likučius ir virsta žmogumi. „Belas išsitiesė, atsistojo ant užpakalinių letenų, ėmė augti, jo snukis sutrumpėjo, tarsi būtų įaugęs į galvą, ilgos ausys suapvalėjo, tapo mėsingesnės, tada ėmė nykti kailis. Ir štai  stovėjo nuogas, tankiais plaukais apžėlęs vyras su šuns antkakliu ir kabančiu pavadėliu.“13 Tačiau šis naujai iškeptas žmogus vyru tampa tik išoriškai, o jo elgesys, manieros ir įpročiai lieka šuniški. Prasideda virtinė netikėčiausių įvykių ir absurdiškiausių situacijų – nevalia pamiršti, kad eliksyru palaistytas ir pono Edgaro daržas. Tačiau ponas Šternheimas su Maksu, kaip ir ponas Miežinis aukščiau aptartoje P. Maaro knygoje, nė nesvarsto galimybės atsikratyti trikdančiu ir eibes krečiančiu padaru – ponas Belas (taip imtas vadinti žmogumi tapęs augintinis), vos patekęs į namus dar savo tikruoju pavidalu, tapo šeimos nariu, kaip ir Šeškis ponui Miežiniui. Tiesa, apysakoje „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ svarbų vaidmenį atlieka ir romantiškos aplinkybės – Makso tėtis įsimyli ponią Lichtblau, o ponas Belas taip pat turi simpatiją miesto parke. Kaip baigiasi ši nuotykių ir absurdo karuselė? Kaip filme! Beje, 2007 m. pagal šią knygą filmas išties buvo sukurtas.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Savaitėje tik šeštadieniai: apysaka / Paul Maar; iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2012. – 168 p.
  • Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras: apysaka / Paul Maar; iš vokiečių kalbos vertė Kristina Kviliūnaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 232 p.

Rekomenduojame paskaityti

_____________________

1 Giedrė Narbutaitė, „Šeštadienio istorijos“. Rubinaitis, 2012 Nr. 2 (62).  (Žiūrėta 2017-12-11)
2 Talking Germany – Paul Maar, children‘s book author, 2014. Prieiga per internetą: http://www.dw.com/en/talking-germany-paul-maar-childrens-book-author/av-17675731 (Žiūrėta 2017-12-11)
3 Giedrė Narbutaitė, Šeštadienio istorijos. Rubinaitis, 2012 Nr. 2 (62)
4 „Savaitėje tik šeštadieniai“, p. 10.
5 Ten pat, p. 11.
6 Ten pat, p. 17.
7 Ten pat, p. 21.
8 Ten pat, p. 111.
9 Ten pat, p. 154.
10 „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“, p. 231.
11 Ten pat, p. 94.
12 Ten pat, p. 19.
13 Ten pat, p. 68, 69.

Parengė Diana Gancevskaitė 

2017-12-13

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai