O KILTI OI KAIP NELENGVA (Pasisakymas gavus Geriausios 2006 m. vaikų knygos ir Vaikų literatūros premiją)

Taip jau išėjo, kad šią taurią karūną gavau per neklaužadą, rūkalių ir užkietėjusį melagį Kintą. Taip pat gerai žinau, jog tokie kaip Kintas mano knygos neskaitys – jeigu ką tokie ir paskaito, tai nebent Hario Poterio pradžią, ir to jiems per akis.

Ir vis dėlto esu dėkinga šiam neklaužadai ir kitiems kūrinio herojams, kad privertė mane darbą užbaigti. Kai, rodosi, priėjau aklavietę ir nė iš vietos, Kintas treptelės koja: „Ką, paliksi mane vieną su plėšria žiurke tamsioje landynėje, į kurią pati įstūmei?!“ Kai apimta nusivylimo griebsiuosi rašyti visai ką kita, Silvestrėlis pažvelgs priekaištingomis akimis: „Ką, ar ne pati mus mokei: ką pradėjai, tą ir baik!“ O kai sumesiu rankraščius į gilų stalčių, atšokuos per virvutę Gilė: „Ką, nori, kad būčiau pamestinukė?“ Taip jie stūmė, traukė, niukino mane – ir išvežėm. Nes jie tapo tarsi tikrais mano vaikais – daugeliui rašytojų šitaip nutinka, ypač rašant didesnį kūrinį.

Taip pat daugelis rašytojų patvirtins, kad vaizduoti nedorėlį kur kas įdomiau ir lengviau nei doruolį. Pirmojo galvoje tik ir knibžda, kokią eibę iškrėtus, kaip išradingiau pamelavus, ypatingiau užvožus ar įspyrus – juo labiau kad šios srities vaizdelių ir patarimėlių knibždėte knibžda, kur bepasisuksi. Tereikia pradėti – ir jau ritamasi žemyn, žemyn, kol, žiūrėk, sužioji bedugnė. Rodžiau Kintą artėjantį prie šios pavojingos ribos. Tačiau jo, kaip ir daugelio nenaudėlių, širdyje slypėjo blausus langelis, kai atėjo mergaitė ir tą langelį pravėrė. Čia ir glūdi rašytojo pašaukimas: parodyti, kaip pro tą langelį ima skverbtis šviesos spinduliai ir kaip juos mėgina praryti tamsa. Taigi kiek daug priklauso berniukų likimai nuo mergaičių, nuo to, ar jos ritasi kartu žemyn, ar kelia aukštyn. O kilti oi kaip nelengva, nes dar niekada mūsų vaikų nesupo tiek tamsių pagundų, kurioms, žiūrėk, net ir jų tėvai kartais neatsispiria. Čia ir turėtų padėti knyga – sumaniai parinkta ir laiku įduota, kol jos neužgožė menkaverčiai pakaitalai iš virtualiosios virtuvės. Nes kuo labiau stulbinantys ir viliojantys technikos laimėjimai, tuo lauko gėlelė tampa nuostabesnė, paslaptingesnė ir širdžiai mielesnė – kaip ir gėrį teigianti knyga.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 2 (42)