SKAITANČIO VAIKO LIKIMAS LATVIJOJE (Subjektyvios pastabos apie literatūrą ir vaiko gyvenimą)

Pradėsiu nuo to, kad iš mano pamąstymų jūs negausite daug konkrečios informacijos apie latvių vaikų literatūrą. Tai veikiau latvių poetės pastebėjimai apie literatūros santykį su vaiku, kurio vaidmenį daugiausia atliksiu aš pati.

Kodėl šiame kontekste vartoju žodį „likimas“? Mano galva, Rytų Europos tautų mentalitetas neįsivaizduojamas be sąvokos „likimas“, ir Latvija šiuo požiūriu nėra jokia išimtis. Pastaraisiais dešimtmečiais šis žodis istoriniame ir moraliniame kontekste pernelyg dažnai nuskamba kaip liūdnas savo silpnumo pateisinimas. Tačiau tradicinis latvių likimo vaizdinys turi daug poezijos ir gilios filosofinės jėgos.

Pragmatiškiau nusiteikusių tautų, ypač amerikiečių, įsivaizdavimu, likimas apskritai nėra svarbus dalykas. Latvių tradicijoje jis priklauso prie kertinių gyvenimo akmenų. Likimas jokiu būdu nėra žmogaus priešininkas ar kliūtis, kurią turėtų nugalėti individo valia. Jis nėra fatališka lemtis, paneigianti pasirinkimą. Veikiau tai individui suteikta galimybė. Jis turi teisingai perskaityti likimą ir rasti su juo dermę. Taip suvokiamas likimas – tai žmogaus kelio iš chaoso į harmoniją raktas. Pasak I. Kanto, „svarbu rasti savo vietą gyvenime ir suprasti, koks turi būti, kad taptum žmogumi“.

„Knygų likimai įrašyti žvaigždėse“ – tokį pavadinimą slovakų rašytojas Jánas Uličansky parinko 2006 m. IBBY Vaikų knygų šventės kvietimui. „Knygos yra žvaigždės nakties danguje, jos nušviečia tamsą, – rašo jis. – Visada, kai abejoju, ar verta parašyti dar vieną knygą, aš pažvelgiu į dangų ir tariu pats sau, kad visata išties yra begalinė, tad joje užteks vietos ir mano mažajai žvaigždutei.“

Mitas, kad šiandien vaikai nebeskaito knygų, neatitinka tikrovės. Bet nepamirškime, kad vaikų literatūra – tai ne vien spausdinto teksto skaitymas akimis. Tai ir klausymasis, pasakojimas, atmintinai išmoktų eilėraščių deklamavimas, dainavimas.

Tad ko gi skaitantis vaikas ieško ir ką randa literatūroje? Žinoma, save. Prisiminkite taiklią M. Prousto metaforą Prarastojo laiko beieškant pirmojoje knygoje: žmogus kaskart pabunda tuštumoje ir nežino, kur jis yra. Dar daugiau – kaskart akimirką užmiršta net tai, kas jis yra. Žmogaus gimimas yra nesibaigiantis procesas.

Čigonų kalbos dialektuose paplitęs skaitymo apibūdinimas dav opre, t. y. „pažadinti“, kurį galėtume suprasti kaip skaitymą balsu, garsiai. Čigonų–latvių kalbų žodyne matome, kad, norint pasakyti „aš skaitau“, sakoma drabarav, kas iš esmės reiškia „skaityti likimą iš rankos linijų“, nes drabakir – tai „burti, kerėti, užkalbėti“. Šie pavyzdžiai labai artimi ir latvių kalbai. Latviškai apie tekstą sakome taip pat kaip apie uogas ar grybus – „rinkti“¹, bet poteriai ir eilėraščiai „skaitomi“² atmintinai – kaip pinigai, žvaigždės ar daugybos lentelė. O žodžio „raštas“ pagrindinė reikšmė – ornamentas, todėl „rašyti“ reiškia ir nuausti, išmegzti ar išsiuvinėti ornamentą. Skaitymas yra geras būdas atsibusti, sutvarkyti supantį pasaulį ir rasti jame save patį.

Senaisiais laikais legendos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, o šiandien jas platina žinių agentūros. Prieš porą metų skaičiau internete žinutę apie latvių vaikų rašytojo Jānio Baltvilko pasakų leidinį rusų kalba. Informaciją buvo parengusi valstybinė institucija, kuri parėmė šį vertimą: Latvijoje yra tokios valstybinės pareigos – specialiųjų užduočių ministras visuomenės integracijos reikalams, kuris turi savo sekretoriatą. Taigi perskaičiau tokį ministro sekretoriato išplatintą pareiškimą: „Jānis Baltvilkas yra dirbęs ornitologu. Dirbdamas tokį darbą, Baltvilkas neturėjo kam išsakyti savo jausmų, todėl ėmė juos užrašinėti. Vėliau užrašai tapo poezija, kurią po kiek laiko išspausdino jaunimo žurnalas „Liesma“. Kai Baltvilkui sukako 30 metų, rašymas jam tapo profesija. Iš pradžių jo tekstai buvo skirti suaugusiesiems, bet ilgainiui autorius atsidėjo vaikų poezijai.“

Šis pasakojimas iš tiesų remiasi tikrais garsaus vaikų rašytojo biografijos faktais, tačiau, šitaip papasakotas, jis iškraipo tikrovę. Tai jau tikra mūsų laikų legenda, o sekretoriato darbuotojas – legendos platintojas. Tai legenda apie vienišą ornitologą, apie miško žmogų, kuris stebuklingų garsų kupinoje, bet kurčioje gamtoje neturi pašnekovo. Galime leistis dar toliau ir interpretuoti labiau archetipiškai – tuomet tai bus seniai pažįstamas pasakojimas apie save reflektuojančią gamtos dalį, apie Mąstantį Žmogų, kuris išveda save, o drauge – ir gamtą iš anonimiškumo tamsos.

Geriausias poeto – o galbūt ir gamtos – pašnekovas pasirodo besąs vaikas. Poetas ir vaikas turi daug bendra – abu žaidžia su kalba, kad suprastų jos galimybes ir panaudotų jas pasauliui pažinti. Kita vertus, žaidžiant šį žaidimą, kurio tikslas – suprasti pasaulį, ne mažiau svarbi ir forma, žodžių skandavimas, teksto ritmas ir raštas, ornamentas. Vaikas siekia ritmo ir rašto. Kaip fizikos eksperimentuose, kur vibracija, arba magnetinio lauko energija, surikiuoja visokias dulkeles ir atplaišėles į stebuklingai tikslius ornamentus. Kaip kristalų, gražių snaigių susiformavimas iš vandens. Snaigė, nuostabiai sušaldama ir vėl ištirpdama, bene panašiausia į žmogų, jo gyvenimo ornamentą. Mažam vaikui pasakose ir eilėraščiuose patinka pasikartojimai ir refrenai, nes jie kuria šį raštą.

Pamenu, kaip pati vaikystėje savo kūnu siekiau tiesumo ir simetrijos, dešinės ir kairės pusės pusiausvyros. Specialiai išmokau ploti kaip kairiarankė, pliaukšėdama kaire ranka į dešinę. Man atrodė, kad daryti taip, kaip patogiau, ir visada pliaukšėti dešine ranka į kairę yra kažin kokia globali neteisybė, kuri verčia pasaulį grėsmingai pasvirti į vieną pusę. Barbendama pirštais į stalą, vis skaičiuodavau, kiek kartų sudaviau kiekvienu pirštu, kad nė vienas jų nesupyktų. Išlaikyti asimetriško pasaulio pusiausvyrą ir harmoniją buvo mano kosminė užduotis, mano neįmanoma misija, ir tai mane nuvedė tiesiai prie poezijos.

Godžiai prarijau kelis juokingus ir patraukliai iliustruotus vaikų poezijos rinkinius, po kartą ir po kelis skaičiau pasakas, netrukau įsisukti ir į tėvų lentynas. Sovietiniais laikais vienas iš nedaugelio prieinamų nacionalinės saviraiškos būdų buvo latviškų knygų pirkimas. Kiekvienos vidutinės latvių šeimos lentynose buvo stebėtinai daug knygų, kurioms įsigyti, nepaisant milžiniškų tiražų, tada reikėjo nemenko apsukrumo – knygų būdavo per mažai.

Iškart rinkausi pačias didžiausias ir storiausias knygas. Jaunalatvio Andrejaus Pumpuro XIX a. pabaigoje sukurtą nacionalinį epą „Lačplėsis“ – ilgas, sunkiasvores eiles apie herojų, sugebėjusį perpus perplėšti lokį. Net nugrimzdęs į upės gelmę jis tęsia nesibaigiančią kovą su Juoduoju riteriu. Netrukus greta atsirado Janio Rainio filosofinė poetinė drama „Ugnis ir naktis“, parašyta to paties epo motyvais. Man buvo ketveri ar penkeri metai. Neilgai trukus, daugelį abiejų knygų eilių jau galėjau deklamuoti iš galvos.

Žinojau tik siužetą, kurį kažin ar sugebėjau suprasti. Intuityviai suvokiau, kaip suręstas pasaulio statinys, buvau susidūrusi su jo didybe, kuri pasiekė mane per poezijos formą. Pažįstu žmonių, kurių tėvai laimingai susiprotėjo mažiems vaikams garsiai skaityti Homerą, tiesa, latvių kalba. Beje, vaikams labai patinka nesuprantami tekstai ir žodžiai – tai, ko negali iki galo suvokti, visada traukia. Be to, su šiais žodžiais galima žaisti – spėliojant, ką jie reiškia. Atsiveria plačios galimybės improvizuoti, žaisti. Dažnai vaikai tarytum atspėja, supranta nežinomus žodžius „teisingai“, visuomenėje įprasta reikšme, nes juose glūdi kolektyvinė kalbos atmintis ir formuojasi konteksto pojūtis. Poezija ir pasakos duoda vaikui formą, raštą, vagą, į kurią jis gali sudėti savo patyrimą. Ši forma neleidžia pasiklysti begalinėse patirties detalėse, ji pašnibžda, kaip nepamesti kelio nežinomybėje ir iš prieštaringų įspūdžių atrinkti, kas svarbu.

Apie ką kalbėtume – ar apie vaikų, ar apie suaugusiųjų literatūrą – bendras latvių kūrybos vardiklis yra poezija plačiąja šio žodžio prasme. Ne todėl, kad poezija būtų stebėtinai gausiai skaitoma. Latviai, šie giedantys pilkieji žirgeliai, yra poezijos tauta, net tada, kai išvis neskaito. Tai mūsų rašytinė, ornamentinė mąstysena, skardenančio ragelio mentalitetas. Širdis muša ritmą, mintis pučia ragelį. Kas ketveri metai visa Latvija susirenka į Dainų šventę ir tampa milžinišku choru. Prezidentė dainuoja savo kalbas. Klasikinis retorikos menas ir pamokslavimo technika, krikščionių ar Mahometo garbintojų maldos, rytietiška mantra – viskas krinta į latvių dainų poetiką kaip grūdas į juodžemį.

Giliųjų poetiškumo sluoksnių paviršiuje sūpuojasi lengvi rimai ir šlageriai, jūros išskalautos kitų kultūrų šiukšlės. Latvių literatūroje poetiška ne tik pati poezija – visa geriausia latvių proza parašyta tarsi poezija.

Tačiau kaip tik todėl mes visada taip paprastai užkimbame. Mes lengvai tampame įvairių ideologijų, kurios vagia iš poezijos formos apvalkalus, aukomis. Jos pavilioja mažus vaikus ir įmūrija juos į savo tvirtovių sienas. Stereotipai klaidžioja aplinkui kaip priekabūs pedofilai.

Kas nesumeluota ir tikra buvo tą dieną, kai vienoje vaikų sanatorijoje Baltijos jūros pakrantėje drauge su kitomis mergaitėmis pyniau iš žalumynų girliandą, kad išpuoščiau kosmonauto Gagarino portretą, ir verkiau karčiom vaikiškom ašarom, kai Gagarinas mirė? Iki šiol tiksliai nežinau, kiek Gagarinas apskritai buvo tikras, kada ir kaip jis numirė. Lygiai taip tai galėjo būti kokio pasakų princo ar marsiečio veidas. Kiek vertos vaiko ašaros, kapsinčios ant knygų su ideologinėmis legendomis puslapių? Mano laimei, tai buvo „tik“ Gagarinas, o jei būčiau verkusi dėl Stalino? O kartą įlindau į spintą ieškoti savo tamsiai mėlynos mokyklinės uniformos ir pabučiavau emaliuotos skardos žvaigždutę, kurioje buvo pavaizduotas Leninas garbanoto vaikelio Jėzaus pavidalu!

O garvežiai visada būdavo žali, su raudonomis žvaigždėmis. Vargu ar bepavyktų išsiaiškinti, ar tikrai kada nors esu važiavusi vagonu, kurį traukia garvežys su žvaigžde, o gal šitokie garvežiai važinėjo tik vaikiškų knygų puslapiais? Pavyzdžiui, vis dar labai populiariuose latvių menininkės ir pasakų kūrėjos Margaritos Stārastės šeštojo dešimtmečio piešinėliuose, kurie jai pačiai jau nebepatinka. O man jie vis dar atrodo be galo įdomūs. Šiame socialistiniame hiperrealizme galbūt ir trūko meno, užtai vyravo pasitikėjimas ir tikslios detalės.

Viena iš mano vaikystės poezijos knygelių pasakojo apie žaislų maištą. Blogas vaikas savo daiktus laužė ir mėtė, kur pakliuvo, todėl žaislai susirinko, sulipo į medinį automobilį su kėbulu ir išvažiavo į vaikų darželį. Ten geri vaikai žaisliukus sutaisė. Nesugebėjau šiame eiliuotame pasakojime įskaityti, kaip reikia eiti į darželį, stoti į kolūkį, dirbti brigadoje, bet iškart pastebėjau, kas gražu: gražūs buvo knygelėje nupiešti lėlių indai, išdėlioti ant mažo žaislinio stalelio, – balti puodukai rantytais pakraštėliais. Jie atrodė tokie absoliučiai tobuli, maži, apvalaini, peršviečiami ir lengvi. Aš dar nežinojau žodžio „porcelianas“, bet kai išgirdau, neabejojau, kad jis atrodo būtent taip. Tikro porceliano tuo metu tikrai negalėjau būti mačiusi, tikras porcelianas buvo sudaužytas į smulkias šukes arba išneštas iš mano senelio namų pas kaimynus, kurie neiškeliavo į Sibirą. Paliktuose Rygos butuose iš palikto porceliano indų gėrė jau visai kiti žmonės.

Kai devintajame dešimtmetyje man pavyko darsyk gauti ir nuodugniai išnagrinėti šią knygą, pasirodė, kad Stārastė piešė visai ne porcelianą. Ji buvo rūpestingai ir realistiškai pavaizdavusi vaikų darželyje iš kiaušinio lukštų pagamintus žaislinius puodukus su priklijuotomis popierinėmis ąselėmis.

Toks buvo šis laikas, kuriame fantazijos ir dvasios skrydį atstojo uolių inžinierių ir technikų sukonstruoti aeroplanai, raketos ir palydovai. Į klausimą apie mirtį man atsakė ne Dievas ar knyga, o mama. Ji paaiškino: iki tol, kai tau reikės mirti, mokslininkai jau bus sukūrę tokius vaistus… Kai mano dukra įpusėjus devintajam dešimtmečiui pradėjo skaityti, mylimiausia jos knyga tapo Broliai Liūtaširdžiai – kaip tik tokia, kokios man ir mano mamai pritrūko šeštojo dešimtmečio pradžioje. Knygos gali suvienyti kartas, suvienyti vaikus ir tėvus, nes pasakomis tėvai vaikams gali paaiškinti tai, kam nesuranda žodžių kasdieniuose pokalbiuose. Retai kuris žmogus šiuos žodžius sugeba rasti.

Kai devintajame dešimtmetyje spaliukų ženkliukai ir knygutės apie mažąjį Vladimirą Uljanovą tapo „blogos“, o nacionaliniai literatūros personažai Lačplėsis ir Nykštukas – „geri“, susitikus kažkokioje mokykloje su mokiniais, man nutiko graudžiai juokingas įvykis.

Mano kolega muzikas, ketindamas sudainuoti vaikams kelias savo kūrybos dainas, kurias parašė pagal Alano Milne’o eilėraščius iš knygos apie Mikę Pūkuotuką, paklausė, ar vaikai šią knygą yra skaitę: „Mieli vaikai, ar jūs žinote tokį knygos herojų – jis pats kuria ir niūniuoja daineles, turi draugą Paršiuką…“ Paskutinėje eilėje pašoko mažas berniukas ir įsitikinęs sušuko: „Tai Lačplėsis!“

Mes vos sulaikėme juoką ir paaiškinome vaikui, kad kalbama ne apie herojišką lokių plėšytoją, o tik apie vieną seną, kvailą žaislinį meškiuką… Žodžio „herojus“ stereotipo suklaidintas vaikas nepriklausomai nuo konkretaus konteksto reagavo ištreniruotu sąlyginiu refleksu kaip Pavlovo šuo: Herojus – Latvija! – Lačplėsis!

Kitoje auditorijoje pateikus tą patį klausimą, kurį kolega šįsyk papildė keliomis ant kelio užvedančiomis nuorodomis apie knygos herojų – „jo galva prikimšta pjuvenų, o apie vienuoliktą jis nuolat užsimano užkąsti…“ – visai kitas vaikas kaipmat atsiliepė: „Raimondas Paulas!“ Kurti – Dainos – Paulas! – o kaipgi kitaip…

2005 m. manąjį vaikų, literatūros ir gyvenimo santykių supratimą praturtino darbas labai įdomiame projekte, kurio tikslas – išleisti pačių vaikų sukurtų pasakų knygą. Visko pradžia – Hanso Christiano Anderseno 200­ųjų gimimo metinių jubiliejus. Danijos kultūros institutas Latvijoje šia proga paskelbė pasakų konkursą vaikams ir suaugusiems. Konkursas netikėtai sulaukė didžiulio dėmesio; buvo gauta daugiau nei tūkstantis pasakų, didžioji dalis – parašytos vaikų. Pasakų konkursas galėjo vykti kaip mielas genialiųjų Anderseno kūrinių, kuriuos Latvijoje pažįsta ir myli ne mažiau nei kitose šalyse, prisiminimas. Tai galėjo būti neužmirštuolių puokštelė iš Latvijos rašytojo gimtadienio proga. Bet taip neatsitiko. Andersenas pasirodė besąs ne praeities, o dabarties rašytojas.

„Aš dar niekad nebuvau skaičiusi tiek tikslių, aštrių ir linksmų pasakojimų apie mus, suaugusiuosius, čia, šiandien, XXI amžiaus Latvijoje, kokių pasakose H. Ch. Anderseno konkursui atsiuntė vaikai iš visos Latvijos. Aš juokiausi ir piktinausi, man buvo gėda, gavau kaip kuolu per galvą, verkiau ir pykau, džiaugiausi ir glumau, – taip interviu didžiausiam Latvijos laikraščiui „Diena“ kalbėjo H. Ch. Anderseno ambasadorė Latvijoje Nora Ikstena. – Jose ir fragmentiška kasdienybė, ir socialinė atskirtis, ir žiniasklaidos sukurta kvazirealybė, gerovės vaikymasis, pinigų galia, o viską persmelkia visuotinis meilės ilgesys. Mažieji pasakotojai, kurių pasakų kalboje natūraliai gyvuoja senosios pasakų formulės, įdėjo į jas naują – mūsų ir mūsų gyvenimo – turinį.“

Iš šio tūkstančio išrinkau septyniasdešimt pasakų, kurios, mano supratimu, geriausiai atspindi šiuolaikinio vaiko susidūrimą su kasdiene tikrove ir tai, kaip jis šią tikrovę suvokia, vertina, kataloguoja ir mitologizuoja. Išrinkau ne pagal mielumą širdžiai ar dailumą, o vien tik pagal prasmę – kad būtų geriau matyti, iš kur šios mintys ateina ir kaip randasi. Tai autentiškas dokumentas. Vaikų tekstams būdingas pritrenkiantis atvirumas, nesvarbu, ar tai būtų aštraus proto, ar vaikiško naivumo pasekmė. Knygą iliustravo penki jaunieji menininkai, kurie iki tol dirbo skirtinguose meno žanruose. Jų iliustracijos išryškina ir apibendrina tai, ką skaitome tekstuose.

Įsivaizduokite Anderseno numylėtą personažą kregždutę. Ji neša šapelius ir lipdo savo molinį lizdelį, stato mažutę tvirtovę prie didelės pasaulio sienos. Kas kuriai kregždei po snapu pasitaiko. O kiekvienos tvirtovės viduje paukštelis – gyvas, šiltas, su sparneliais, širdutė tuksi. Kaip tik tokios yra vaikų sukurtos pasakos. Pasakų autoriai gana apsukriai susidorojo su „užkrečiančiais“ personažais – pasakose vaikai su jais kovoja, bando šiuos vartotojiškos kultūros vaizdinius prisijaukinti kalbos ir siužeto priemonėmis. Į knygą įtraukėme ir tokių pasakų, kurių autoriams nepavyko nugalėti, – mums pasirodė svarbu dokumentuoti šią kovą. Pripažįstu, kad vaiko lūpomis kalba tiesa, ir vaikas dažnai tam atranda labai tikslius žodžius. O jei tiesa tyli, tai savo ruožtu liudija apie tuos, kurie šį tiesos šaltinį vaikuose yra užkimšę gatavomis tiesomis.

Vaikystės samprata rutuliojosi istoriškai – nuo senovės graikų iki mūsų laikų; čia, kaip ir kultūroje apskritai, didelis posūkis buvo Renesansas, kuris atėmė atsakomybę iš Dievo ir užkrovė individui. Šalutinis produktas – bent jau iš pradžių atrodė, kad teigiamas, – buvo požiūris į vaiką kaip Vaiką, o ne Mažą Suaugusįjį, į vaiką kaip individualybę, o į vaikystę – kaip ypatingą gyvenimo tarpsnį. Šitokia išvada subrendo tik XVIII a. O XX a. vienu metu įvyko du posūkiai – atsirado „vaiko teisių“ sąvoka ir vaikystė tapo komercija. Vaikystės pasaulis iš dalies sumanytas tam, kad duotų pelną. Atsiradus televizijai, rinkos karo žygis į vaikystės žemę tapo dar platesnio masto, nes dabar vaikai tuo pat metu yra ir suaugusiesiems skirtų prekių bei idėjų tikslinė auditorija.

Nors minėtoji pasakų knyga ir graži, ir įdomi, jos negali paimti į rankas ir tiesiog pasidžiaugti: oi, kaip smagu, kokie mūsų vaikai protingi ir kaip puikiai rašo! Šios pasakos tarpais yra sąmojingos, tarpais bauginančios, tai įdomi, bet sykiu ir gąsdinanti lektūra. Iš pasakų galima nujausti ir tai, kad daugelis vaikų nelaimingi. Be to, vaiko pasaulis panašus į priemiesčio mišką, baisiai prišiukšlintas. Plastmasė ir žiniasklaidos priveisti vaizdiniai yra du dalykai, kurie gamtoje neskyla arba skyla labai lėtai. Vaikai konstruoja savo pasaulį iš to, kas jiems prieinama, iš suaugusiųjų prigaminto šlamšto, pagal suaugusiųjų pasaulio atvaizdą ir modelį.

Baigdama paseksiu jums pasaką, kurią parašė keturiolikmetis berniukas iš Rygos. Neabejotina, jog šis vaikas geba naudotis literatūros kūrimo principais, kad išburtų mūsų likimą, nes šio teksto gudrumo mastas pranoksta jo kūrėjo asmeninės patirties mastelį. Tačiau kokios blogosios laumės mums šitokį likimą įmetė į lopšį ir kaip mums suprasti, ką perskaitysim? Ši knyga šiek tiek krestelėjo Latviją klausimu: klausykit, atsakykite Anderseno vardu, ar jūs patys suprantate, kaip gyvenate? Įsižiūrėkite į šį pasakų veidrodį – ar būtent taip jūs norite gyventi? Ar jūs norite, kad taip gyventų jūsų vaikai? Tai klausimas mums visiems.

Greitoji pasaka

Kartą gyveno mažas berniukas, vardu Erikas. Erikui labai patiko greitis. Jis kasdien kildavo savo mopedu į kalną ir leisdavosi žemyn. Ketverių metų jis pradėjo lankyti mokyklą, o aštuonerių pabaigė visas dvylika klasių. Per penkiolika minučių jis sugebėdavo išsimiegoti.

Per aštuonioliktąjį gimtadienį Erikas susituokė su savo mergina – per kelias valandas. Po savaitės ji pagimdė du sūnus, o po dešimties minučių jis sugalvojo jiems vardus. Berniukus pavadino Gačiu ir Ingaru. Po metų Gatis ir Ingaras jau dirbo ir gyveno kiekvienas atskirai.

Dvidešimties Erikas pražilo, bet nesuprato kodėl. Jis nuėjo pas protingus mokslininkus ir paklausė, kas su juo vyksta. Pasirodė, kad tuomet Erikui buvo septyniasdešimt metų, o jo žmonai – šešiasdešimt penkeri. O tada jis pabudo ir suprato, kad tai tebuvo greitas sapnas.

Erikas atsikėlė iš lovos ir pasižiūrėjo į veidrodį, tačiau tai visai nebuvo sapnas. Greitasis Eriko gyvenimas tęsėsi, sūnūs irgi buvo labai greiti, visiškai kaip jų tėtis. Erikas jiems nupirko motociklus, nes nujautė, kad jo vaikams irgi patinka greitis. Gatis ir Ingaras greitai užšoko ant motociklų ir susidūrė. Po kelių sekundžių jie numirė, o po kelių valandų įvyko jų laidotuvės.

O Erikas greitai išsiverkė ir greitai nusiramino.

Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė

P. S. Straipsnio autorė Inesė Zanderė (g. 1958) – latvių poetė, išleidusi 3 eilėraščių rinkinius suaugusiesiems ir 11 poezijos bei pasakų knygų vaikams. Apdovanota gausybe premijų.

I. Zanderė studijavo filosofiją ir sociologiją Latvijos universitete, dirbo redaktore leidykloje „Avots“ ir dienraštyje „Diena“, 1987–1990 m. redagavo vaikų laikraštį. Viena iš žurnalo „Rygos laikas“ (žr. www.rigaslaiks.lv) kūrėjų ir redaktorių (nuo 1993 m.). 2004 m. įkūrė vaikų knygų leidyklą „Liels un mazs“, kuri 2007 m. kartu su „Hansa“ banku pradėjo vykdyti vaikų literatūros ir kultūros plėtros projektą „Mažas taps didelis“. Šiuo metu I. Zanderė yra IBBY Latvijos skyriaus pirmininkė.

I. Zanderė: „Knygos – tai organiška pasaulio gamtovaizdžio dalis, todėl negalime leisti, kad, pasak mūsų vaikų supratimo, viskas vyktų kur nors kitur – pinigus uždirbtų Airijoje, politiką ir filmus kurtų Amerikoje, o knygas rašytų Švedijoje ir Anglijoje – ten, kur gyvena Pepė ir Poteris. Reikėtų kurti daugiau knygų, pajėgiančių patraukti mūsų vaikus, kad jie skaitytų ne todėl, jog mes to norim, o kad jiems patiems įdomu.“

————————————————-

¹ Latv. lasīt reiškia ir skaityti, ir rinkti.

2 Latv. skaitīt – skaityti ir skaičiuoti.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 2 (42)