GERIAUSIOS IŠ GERIAUSIŲ (apie 2006 m. verstines knygas)

2006 metų verstines knygas aptarė komisija, į kurią įėjo dvi vertėjos, kalbininkė, literatūrologė, bibliotekininkė ir dvi mokytojos. Komisijos narių profesijos tarsi iliustruoja vertinimo kriterijus: geriausios knygos turėjo tikti visoms. Vieną nuomonę, tiesa, ne visada priėjome, teko balsuoti.

Vertinimui pristatytos 3 knygos, verstos iš suomių kalbos, 2 iš norvegų, 2 iš islandų, 2 iš vokiečių, 4 iš anglų ir po vieną iš latvių, švedų, prancūzų ir ispanų kalbos. Kalbų įvairovė nepaprastai džiugina. Tai jau savaime suteikia galimybę skaitytojams pažinti įvairių kraštų ir tautų realijas, mentalitetą, kultūrą. Džiaugėmės ir tuo, kad galėjome atskirai kalbėti apie vaikų ir apie paauglių literatūrą – IBBY Lietuvos skyriaus valdybos sutikimu pirmą kartą už vertimus buvo skirtos dvi premijos.

Islandų rašytojas Fridrikas Erlingssonas savo apysaką paaugliams pradeda prisipažinimu: „…ilgai svarsčiau, ar tau ir kitiems vaikams bus įdomu tai, kas vyko tikrovėje…“¹ Atrodo, jog autorius atsiprašo Hario Poterio gerbėjų, kad rašys apie realaus gyvenimo problemas. Į sustiprėjusią realistinę pastarųjų metų vertimų tendenciją dėmesį atkreipė ir Kęstutis Urba, kalbėdamas Šiaurės šalių vaikų literatūros savaitės renginiuose ir skaityto pranešimo pagrindu parengtame straipsnyje, išspausdintame ketvirtajame 2006 metų „Rubinaičio“ numeryje. Didžioji dalis šiemet pasiūlytų knygų yra kaip tik Šiaurės šalių autorių, jos jau yra aptartos minėtame straipsnyje. Todėl nenorėdama kartotis nekalbėsiu nei apie cituotą F. Erlingssono apysaką Benjaminas Balandis, nei apie švedų autorių Petterio Lindbeko ir Lisen Adbåge Vieną princesės Viktorijos dieną („Gimtojo žodžio“ leidykla, vertė Mantas Karvelis), nei apie Josteino Gaarderio apysaką Mergaitė su apelsinais („Alma littera“, vertė Leonas Petravičius), nei apie suomių rašytojo Kario Levolos Noriu („Gimtasis žodis“, vertė Viltarė Urbaitė). Stabtelsiu tik prie tų, kurios konkuravo dėl pirmosios vietos.

Pradėsiu nuo vaikų literatūros. Islandų rašytojos Kristin Steinsdóttir apysaka Angelas Vakarų rajone („Žara“, vertė Jurgita Abraitytė) pirmiausia krinta į akis iliustracijomis ir dizainu: K. Urba šios knygos teksto ir vaizdinio dermę pavadino „apskritai leidybos prabanga“. Piešiniai padeda įsijausti į keistą jautraus vaiko pasaulį. Aplinkui pilna pavojų: laiptinės kaimynas yra vilkolakis, o kai jis išsikrausto, čia apsigyvena ragana. Bet vaikas stiebiasi į grožį, į taurius ir gražius dalykus: tuose pačiuose laiptuose jis susitinka ir tikrą angelą. Tik bėda, kad viskas – grožis ir grėsmė – čia pat, taip netoli vienas kito. Daugiausia dėmesio lyg ir skiriama vaiko pasaulėjautai, apysakos veiksmas lėtas, o svarbiausi dalykai pasakojami lyg ir užuominomis, vengiant „detalizuoti, dramatinti“². Bet juk ir suaugusieji nenoromis kalba apie itin asmeniškus ir skaudžius dalykus, o vaikas sąmoningai gal nė nesuvokia, dėl ko jaučiasi toks vienišas ir nelaimingas. Akivaizdi vaikėzų daroma skriauda: skaudina ne tik jų pašaipos, berniukas nesugeba nei apsiginti, nei apginti kito – todėl pats savo akyse jaučiasi esąs menkas ir niekam tikęs. „Dažnai mąstau, ar yra kur nors vieta, kurioje niekas nieko neerzintų. Kaip ji atrodo? Kažin, ten visi geri draugai, ar tik kai kurie draugauja? Ar visa klasė per pertraukas žaidžia futbolą, ar tik geriausieji?“³ Suvokiame, kad prie geriausiųjų jis nepriklauso, todėl nėra priimamas žaisti futbolo. Jis labai norėtų susidraugauti su baltapūkiu kaimynų berniuku Piene. Taip labai norėtų, kad nepajėgia nė žodžio jam atsakyti prakalbintas. Tokių problemų fone ima aiškėti santykių su tėvu istorija: naujoje tėvo šeimoje gimsta broliukas. „Tėtis sako, kad greitai tapsiu DIDŽIUOJU broliu. Tarsi man būtų ne vis tiek.“⁴ Jei ne mama, berniukas būtų greičiausiai atitolęs nuo tėvo ir likęs vienas su savo nuoskauda. Mamos padedamas, jis pasijunta vyresniuoju broliu, prisiima atsakomybę už mažąjį broliuką. Naujasis statusas jį subrandina, suteikia drąsos. Dabar, kai turi brolį, jis ir susidraugaus su berniuku Piene, ir nebebijos vaikėzų.

Knyga nėra lengvai perskaitoma to amžiaus, kuriam ji skirta, vaikų. Jai reikia jautraus ir atidaus skaitytojo, labai praverstų ir išmintingas suaugęs žmogus, kartu skaitantis šią knygą. Beje, tai knyga, kurią smalsu ir žiūrinėti, tyrinėti, – jos iliustracijos, dizainas išties originalūs, prabangūs.

Džiaugėmės mūsų kaimynų, brolių latvių, rašytojo Jurio Zvirgzdinio Tobijo paistalais („Nieko rimto“, vertė Vilma Kaladytė). Nesame lepinami latvių literatūros vaikams vertimais. Tobijas – geras, linksmas, naivus ir dėl to juokingas meškiukas. Knyga iš atskirų miniatiūrų, gražiai iliustruota. Yra žaismės, taiklių detalių.

Komisija kaip reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą vaikams pripažino ne vieną, o dvi knygas: suomių autorių Sinikkos Nopolos ir Tiinos Nopolos Šiaudinukę ir Veltinukę ir Šiaudinukę, Veltinukę ir Lituvėnų padaužą („Nieko rimto“, vertė Viltarė Urbaitė). Jos taip pat aptartos minėtame K. Urbos straipsnyje, bet apie tokias puikias knygas turbūt neįmanoma pasakyti per daug. Skaitydami šias knygas, vaikai ir suaugusieji tikrai juoksis, nors ir ne iš tų pačių detalių, bet juoksis daug. Ypač žaisminga, linksma ir išmintinga yra antroji knyga – Šiaudinukė, Veltinukė ir Lituvėnų padauža, kurios veikėjai – modernūs tėvai, dvi dukrytės, žavios geraširdės kaimynės seserys Bandelalytės ir du policininkai – yra draugiška bendruomenė, susirūpinusi vienas kito gerove. Čia tiek gerumo visų visiems ir vis dėlto tiek tame vaikų ir suaugusiųjų pasaulyje rimtų problemų, papasakotų su puikiu humoru.

Viena sesutė skriaudžia kitą, bet tėvams atrodo savaime suprantama, kad vyresnioji turi nusileisti mažesniajai. Laiku nesustabdyta mažesnioji, pati to nejausdama, vis labiau skaudina sesutę, kol toji nustoja kalbėti. Suaugusiųjų bandymai sutaikyti sesutes baigiasi naujomis nuoskaudomis, pyktis vis auga. Tada mielosios kaimynės Bandelalytės bando vyresniąją sesutę gydyti lepinimu, bet grožio ir meilės terapija neišgydo, tik sukelia mažosios pavydą – ji nusprendžia, kad tylėti ir būti piktai labai apsimoka, ir nustoja kalbėti. Netrukus nutyla ir mama, supykusi ant savo vyro.

Tėtis Matis jaučiasi šiek tiek vienišas. „Argi šeimos galvai tinka toks gyvenimas? Juk geriausia aplinka jam yra šeimyninis bruzdesys.“⁵ O dar išgirsta pranešimą, kad Novosibirsko mokslininkai nustatė: jei žmogus nepersimeta žodžiu bent su vienu pašnekovu per dieną, jam sutrinka kalba. Ir Matis bėga pas kaimynes Bandelalytes pasiguosti, kaip jį pirmoje klasėje nuskriaudė mokytoja Estera Aukštaviržytė: niekas jos klasėje neturėjo piešti tokių mažų piešinių konkursui blaivybės tema (Mačio nupiešta pieno pardavėja su visu bidonu buvo didumo kaip žemuogė)…

Manyčiau, kad minėtoji knyga prilygsta Astridos Lindgren šedevrams – kaip būtų puiku, jei ji įaugtų ir į mūsų kultūrą.

Paauglių literatūros apžvalgą norėčiau pradėti ne nuo pačios geriausios, bet nuo labai geros knygos – norvegų rašytojo Tormodo Haugeno apysakos Georgas ir Glorija („Nieko rimto“, vertė Elena Žukauskaitė). Tai kūrinys apie pirmąją meilę. Georgo ir Glorijos jausmas užsimezga, užauga ir… pats save sudegina. Jie taip stipriai myli ir taip bijo, kad juos nustos mylėti, jog nebeištveria įtampos ir išsiskiria. K. Urba, aptardamas šią apysaką, teigia: „Man pasirodė, kad rašytojas sąmoningai siūlo du kūrinio perskaitymo kodus – patetiškąjį ir ironiškąjį. /…/ Galima spėti, kad dauguma paauglių šioje knygoje ieškos tiesioginio savo jausmų atspindžio ir ras jį, o dažnam suaugusiajam įsimylėjėlių aistros ir kančios kels šypseną.“⁶ Bet argi ŠIAIS LAIKAIS įmanoma kalbėti apie meilę patetiškai? Manyčiau, kad kūrinio vertę sudaro tų dviejų klodų egzistavimas vienu metu ir tai lemia specifinį adresatą: skaitytojui, kuris pats neišgyveno meilės ir kuris nejaučia ironiškosios pasakojimo distancijos, ši knyga vargu ar padarys įspūdį. Riba tarp prozos ir poezijos šiame kūrinyje taip pat neužčiuopiama. Emocinė įtampa skaitant vis stiprėja ir tam nekliudo nei autoriaus ironija, nei skaitytojo autoironija. Argi neatpažįstame savo pačių kančių, kai skaitome apie Glorijos pavydą Tadž Mahaliui, nors tas tėra svetimas, parke priklydęs šuo:

Glorija girdėjo, kaip Georgas juokiasi

(taip jis niekada nebuvo juokęsis su ja)

ir šuo linksmai lojo

(ir nė NEŽIŪRĖJO į ją).

Parkas išsyk padidėjo, medžiai paaukštėjo,

vakaras patamsėjo, žvaigždės švietė šaltai,

o mėnulis juokėsi iš jos.

Tebuvo Georgas ir šuo. TIK jie.

O Glorija – viena. Visai viena.⁷

Šis „Pasakojimas apie meilę“ – tokia apysakos paantraštė – neturėtų stovėti penktokų lentynoje – ten jis niekada nesuras tikrojo savo skaitytojo ar skaitytojos. O knyga tikrai puiki ir nusipelno plataus gerbėjų rato.

Apie suomių rašytojo Kario Levolos Noriu („Gimtasis žodis“, vertė Viltarė Urbaitė) žadėjau nekalbėti, tik norėčiau atkreipti dėmesį į pagrindinį personažą Jusą, jautrų gamtos grožiui ir socialinei neteisybei vaikinuką. Pagrindinė jo savybė – Jusas turi drąsos būti pats savimi. Ši knyga skatina nekonformizmą, jau vien dėl to siūlyčiau ją perskaityti kuo platesniam paauglių ratui.

Trečioji knyga apie meilę – britų rašytojo Kevino Brookso romanas Kendė („Alma littera“, vertė Kęstutis Šidiškis). Berniukas iš geros šeimos įsimyli mergaitę, kuri, pasirodo, yra narkomanė ir prostitutė. Džo pabando ją išgelbėti – padeda pabėgti nuo sutenerio. Mes, aišku, galime apsimesti, kad šalia nėra to kito pasaulio, kuriame egzistuoja smurtas, narkotikai, prostitucija, bet nuo to jis neišnyksta. Ši knyga nėra tokia stipri kaip Melvino Burgesso Heroinas, bet Heroinas suprantamas toli gražu ne kiekvienam paaugliui, Heroinui reikia skaitytojo, jau turinčio psichologinių romanų skaitymo patirties. Kendės veiksmas greitesnis, intriga paprastesnė, artima nuotykių literatūrai. Knygą verta perskaityti tėvams, ypač kai ruošiasi bausti savo paauglį sūnų ar dukrą: kokios beprasmės yra bausmės, jei vaikas meluoja, o tu nė neįsivaizduoji, kokios iš tikrųjų priežastys privertė jį prasižengti. Romano pasakotojas yra ir pagrindinis personažas – jautrus, pastabus vaikinukas. Pasakotojo paveikslas daro romaną išskirtinį.

Amerikiečių rašytojos Nancy Farmer Skorpiono rūmai („Alma littera“, vertė Julija Lapienytė) yra fantastinis romanas. JAV, norėdamos apsisaugoti nuo nelegalių imigrantų iš Meksikos, mafijos šeimai leido įkurti buferinę valstybę. Pabėgėliai iš Meksikos toje valstybėje sugaunami ir paverčiami lustgalviais – paklusniais ir bevaliais vergais, naudojamais darbui narkotikų plantacijose. Pagrindinis veikėjas yra klonas, o klonai tame ateities pasaulyje auginami persodinti organams. Į pabaigą problemų ratas vis plečiamas, veikėjų daugėja, vis dėlto knyga greito veiksmo ir ją verta siūlyti skaityti, ypač berniukams.

Vokiečių autorių Wolfgango ir Heike’s Hohlbeinų Pasakų mėnulio šalis („Vaga“, vertė Gražina Vasiliauskienė) yra fantastinė pasaka (vadinamasis fantasy). Nors nesu šio žanro mėgėja, knyga apie nuožmų gerųjų ir blogųjų jėgų karą pasirodė esanti šilta, mokanti draugystės, atidumo artimui, gerumo. Tik keista, kad į knygą neįdėta lapelio: „Atsiprašome, per neatidumą išleidome juodraštį.“ Šitaip atmestinai parengtos, nesuredaguotos knygos kaina turėtų būti kur kas mažesnė.

Geriausia paauglių knyga komisija išrinko vokiečių rašytojos Juttos Richter Lydekos vasarą („Alma littera“, vertė Indrė Klimkaitė). Šioje knygoje pasaulis matomas mergaitės Anos akimis. Į mokyklą susirenka trijų socialinių sluoksnių – kaimo, ūkininkų ir pilies tarnautojų – vaikai. Kaimo ir ūkininkų vaikai nuolat pešasi, o iš pilies jie yra tik trys – Ana, Danielis ir Lukas, todėl jų niekas neliečia, bet ir nedraugauja su jais, jie vieniši. Pasakotoja labai norėtų turėti draugę, bet priversta leisti laiką su berniukais. Tiesa, knyga ne tik apie vaikų draugystę. Joje kalbama apie tai, kas vaikams yra mama ir kas – tėtis, apie tai, kaip Ana trokšta mamos meilės ženklų ir ilgisi šeimą palikusio tėčio, kaip jai skaudu, kad mamą erzina jos mergaitiškumas: mama tikėjosi Jano, o gimė Ana. Taigi ji norėjo sūnaus ir dabar turi net du – rūpinasi kaimynės berniukais. Yra priversta rūpintis, nes berniukų mama Gizela suserga vėžiu. Vasara kaip niekada graži, o vaikai ima abejoti paties Dievo buvimu: jeigu Jis yra, argi galėtų leisti broliukų mamai mirti: „iš mamų juk reikėtų reikalauti, kad jos palauktų, nemirtų, kol vaikai užaugs…“⁸

Knyga jautriai, poetiškai ir taktiškai kalba apie labai skaudžius dalykus. Net keista, kad pasakojant apie vaikų susidūrimą su mirtimi galima teigti gyvenimo meilę ir vertę. Ir bibliotekos, ir mokyklos turėtų kuo plačiau Lietuvoje paskleisti šią knygą: skaitydami tokias knygas mūsų vaikai tikrai užaugs gražesni.

Ir apskritai baigdama norėčiau pasakyti, kad 2006 m. išleista tikrai puikių verstinių knygų vaikams ir paaugliams. Visas, net ir nepasiekusias „paskutinio turo“, buvo įdomu ir malonu skaityti. Belieka mums visiems, kurie galime, pasirūpinti, kad tokios knygos nedulkėtų sandėliuose, kad jų vietos bibliotekos ar namų knygų lentynose neužimtų paviršutiniški ir vienadieniai leidiniai.

________________________________

¹ ERLINGSSON, Fridrik. Benjaminas Balandis. Iš islandų k. vertė Rasa Ruseckienė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 5.

² URBA, Kęstutis. Nuo idilės iki smurto. Rubinaitis, 2005, nr. 4 (40), p. 5.

³ STEINSDÓTTIR, Kristin. Angelas Vakarų rajone. Iš islandų k. vertė Jurgita Abraitytė; iliustr. Halla Sólveig Þorgeirsdóttir. Vilnius: Žara, 2006, p. [76].

⁴ Ten pat, p. [71].

⁵ NOPOLA, Sinikka, NOPOLA, Tiina. Šiaudinukė, Veltinukė ir Lituvėnų padauža. Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė; iliustr. Markus Majaluoma. Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 90.

⁶ URBA, Kęstutis. Min. str., p. 7.

⁷ HAUGEN, Tormod. Georgas ir Glorija. Iš norvegų k. vertė Elena Žukauskaitė; iliustr. Anders Kaardahl. Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 89.

⁸ RICHTER, Jutta. Lydekos vasara. Iš vokiečių k. vertė Indrė Klimkaitė; iliustr. Eglė Kuckaitė. Vilnius: Alma littera, 2006, p. 26.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 2 (42)