KAIP ŠIUOLAIKINIAI MOKINIAI SKAITO „HEIDĄ“
Mano mokinių pažintis su šveicarų vaikų ir jaunimo literatūra prasidėjo nuo Johannos Spyri knygos apie kalnų mergaitę Heidą. Skaitėme Adomo Druktenio verstą autentišką šio kūrinio variantą, išleistą serijoje „10+“ („Alma littera“, 2007). Apie tai, kaip mano šeštokams sekėsi skaityti ir suvokti, ir yra šis straipsnis.
Apskritai šeštokai skaito įvairaus turinio ir sudėtingumo knygas. Yra mokinių, kuriems nesvetimi kūriniai, pasakojantys apie sudėtingus vyresniųjų paauglių rūpesčius. Tačiau mielai skaitomos ir serijos „10+“ knygos. J. Spyri knygą perskaitė 18 mokinių: 14 mergaičių ir 4 berniukai. Skaityti sekėsi įvairiai: buvo ir tokių, kurie knygos neįveikė. Šiais laikais, kai knygų pasirinkimas toks didelis, tai ne naujiena. Tačiau tie, kurie perskaitė, pasidalijo įdomiais svarstymais, pateikė originalių minčių ir knygos vertinimų. Žinant, kad šiuolaikinius šeštokus sunku sudominti knyga (džiaugiuosi, kad yra išimčių), tai ypač malonu. Minėtasis gražus skaitytojų būrelis knyga susidomėjo. Jie patarė knygą perskaityti ir savo draugams.
Dažniausiai skaitytojai griebia į rankas knygas apie šiuolaikinį pasaulį. Tačiau džiugina, kad neretą vaiką domina ir praeities laikai. Į pirmąjį anketos klausimą, ar patinka knygos apie senovę, mokiniai atsakė taip:
Daugumai tiesiog patinka knygos apie senovės laikus, keletas atsakymų įdomesni. Pavyzdžiui, viena mokinė sako: „Kai kurias skaitau, kai kurių ne. Bet man patinka apie naujuosius laikus“ (M)1. Ypač džiugina toks atsakymas: „Man laikas nelabai svarbu, svarbiau knygos turinys“ (M). Tai rodo skaitytojos brandą. Rinkdamiesi skaityti kūrinius apie senovę, vieni mano, kad „senesnių laikų rašytojai labai gražiai aprašo gamtą, veiksmo vietą“ (M), kitiems „patinka mūšių aprašymai, kalbos maniera“ (B), tretiems „įdomu, kaip anksčiau viskas buvo daroma“ (B). Visus atsakymus apibendrintų nuomonė, kad skaitytojus „tiesiog traukia praeities elegancija“ (M).
Kiekviena knyga, kurią paauglys skaito, pirmiausia turi būti įdomi jam pačiam. Kaip matyti iš diagramos, knyga apie Heidą mokinius traukia. Juos domina „Heidos ir senelio arba Heidos ir močiutės bendravimas“ (M), „staigus senelio pasikeitimas į gerąją pusę“ (M), „labai patinka Heidos širdies tyrumas“ (M).
Knyga apie Heidą mokiniams panaši į kitas jų skaitytas knygas. Net keturiems ji primena F. H. Burnett Paslaptingą sodą ar Mažąją princesę (mergaitėms), Mažąjį lordą Fontlerojų (berniukams).
Knygoje daug paslapčių. Keista, bet XXI a. skaitytojus tai labai domina. Paslaptingiausia mokiniams pasirodė Kalnų Dėdės gyvenimo istorija iki jam susipažįstant su Heida. Iki galo toji istorija neatskleidžiama, bet galima numanyti, kad senelis kariavo („Iš seniai prabėgusių laikų jam prieš akis iškilo kenčiančio žmogaus veidas. /…/ Tai buvo jo vadas“2, kurį labai mylėjo ir slaugė ištiktą negalios). Žinoma, intriguoja ir tai, kad senelio nemėgsta kaimelio gyventojai, todėl jis iš kalnų retai tenusileidžia žemyn. Jautresnės sielos mokinius sujaudino Klaros išgijimo istorija, o gamtos mylėtojams, judresniems mokiniams didžiausia paslaptis yra gražiausia Heidos girdėta muzika – eglių „duslus, paslaptingas ūžavimas ten, aukštai, viršūnėse“3.
Heidos gyvenimas įdomus. Pabuvus su seneliu kalnuose, jai tenka pagyventi ir mieste. Taip nori jos teta Deta. Mieste Heida skaidrina draugės Klaros dienas, bet labiausiai kalnų mergaitę stebina ir glumina vaizdas pro langą: „Norėjo pamatyti dangų ir žemę lauke /…/, bet prieš akis buvo vis tas pats: mūrai ir langai, langai ir mūrai.“4 Kodėl Heidai geriau su seneliu kalnuose nei su Klara mieste, nors čia mažiau rūpesčių ir daugiau laiko galima praleisti su drauge, kalbėtis, džiaugtis, žaisti? Atsakymai patys įvairiausi. Bet išvados, sutikite, labai rimtos: „Manau, kad Heidai pas senelį patinka dėl to, kad ten ji pamilo aplinką, eglių ošimą, plėšrūną paukštį, ožkeles, ypač Meškutę ir Gulbelę, senelį, jai patinka, kai saulė taria gamtai LABANAKT“ (M); „Jai patinka žaisti kalnų ganyklose su ožkomis, žiūrėti į žėrinčius kalnus, o pas Klarą Frankfurte nebuvo kalnų ganyklų, tokio eglių ošimo kaip pas senelį“ (B); „Ji kalnuose jautėsi laisva ir jai patinka tenai būti, žaisti“ (B); „Gamtoje grynas oras ir geresnė aplinka“ (M); „Gal todėl, kad kalnuose gyventi ramiau. Niekas netrukdo, aplink gamta. Beje, ir saugiau gyventi“ (B).
Jaunieji skaitytojai taikliai apibūdina miesto ir kaimo skirtumus: „Grynas kalnų oras, natūralus maistas, nuostabi gamta – tikra širdies atgaiva. Mieste sunkus oras, mūrai. Heida jautėsi mieste tarsi aptvare” (M). Be to, „Heida nepripratusi prie tvarkos, miesto triukšmo, griežtumo. Mergaitė negali gyventi be laisvės“ (M). Palyginimai („Mieste ji lyg paukštelis, uždarytas auksiniame narvelyje“) rodo, kad mokiniai suvokia gamtos ir miesto erdvės panašumus ir skirtumus. Jie puikiai supranta, kad mieste mergaitei trūksta laisvės. Skaitytojai mano, kad Heidai pas senelį lengviau, gamtoje tyriau. Čia geriau, nes „mieste nėra kur lakstyti, daug kas ribojama. Heida nepažįsta miesto“ (M); pas senelį mergaitė „nėra uždaryta tarp keturių sienų. Tiesiog yra laisva ir gali daryti, ką nori“ (M); „Heida su seneliu laiminga, o mieste tūno tarsi narvelyje. Heida nepratusi gyventi varžoma ir uždaryta. Jai mieliau gamta ir ji ilgisi senelio, Peterio senelės, ožkų“ (M).
Heidai geriau su seneliu, nes ten, kur gyvena Kalnų Dėdė, tyras oras, žaliuojančios pievos su gėlėmis. Be to, „senelis Heidai pats artimiausias žmogus“ (M) – juk „ji su seneliu priprato būti ir nenorėjo nuo jo atsiskirti“ (M). Nors draugų nuomonė šio amžiaus skaitytojams labai svarbi, jie mano, kad Heidos draugė „Klara nerodo jai tokios meilės kaip senelis“ (M), „kad jai geriau su artimu žmogumi nei su draugėmis“ (M), kad „Heida nėra pratusi gyventi mieste“ (M). Jai mieliau su seneliu kalnuose, todėl „ją traukia namo“ – „ten jos tikrieji namai: gamta, senelis, Peterio senelė“ (M). Iš atsakymų aišku, kad skaitytojai labai vertina šeimą, artimųjų bendravimą, namų svarbą.
Knygoje rašytoja vaizduoja ne vieną įsimintiną veikėjo istoriją. Kieno istoriją jaunieji skaitytojai atsimins ilgiausiai? Daugumai skaitytojų įdomiausias yra Heidos gyvenimas: „Heidos istorija man paslaptingiausia, džiugiausia. Mergaitė patiria ir sunkumų, ir sėkmių. Heidos istorija baigiasi sėkmingai“ (M); „Heida labai miela, nes sugeba suminkštinti Kalnų Dėdės širdį, kad jis nebūtų toks rūstus. Ji pabūna ir su Peterio senele, kad jai nebūtų liūdna“ (M); „Heida našlaitė, o man patinka istorijos apie našlaičius“ (M); „Heida labai gera, nuoširdi – aš irgi norėčiau tokia būti. Mergaitė džiaugiasi viskuo, ką mato aplinkui, nori, kad Klara pasveiktų. Manau, Klara nebūtų pasveikusi, jei jos gyvenime nebūtų buvę Heidos“ (M); „Heida patiria daug nuotykių, keliauja. Jinai laiminga kalnų ganyklose“ (B); „Ji tokia maža, bet linksma. Netekusi tėvų, vis tiek moka džiaugtis gyvenimu. Mergytė teikia džiaugsmą visiems, esantiems šalia jos“ (M); „Heidos gyvenimas labai jaudinantis“ (M). Apibendrinant galima pasakyti, kad „Heidos gyvenimas kupinas permainų ir nuotykių. Labai daug knygoje džiaugsmo ir laimės“ (M).
Skaitytojams berniukams didesnį įspūdį padarė Kalnų Dėdės gyvenimo istorija: „Juk senelis ilgą laiką nepažinojo Heidos, o man dėl to liūdna“ (B); „Man patinka vienišiaus gyvenimas“ (B); „Man labai patinka istorija apie senelio praeitį“ (B); „Senelis gyvena vienas, nėra kitų žmonių šalia jo, išgyvena netikėtumų“ (B). Geriausiai savo nuomonę apie veikėjų likimus, manau, išreiškė ši skaitytoja: „Visi trys veikėjai nepamirštami, visų jų istorijos skirtingos – jų pradžia liūdna. Vėliau, kai visi susitinka, jų gyvenimas eina geryn“ (M).
Heidos gyvenimas prasmingas, jis, atrodo, ir skirtas tam, kad visi, susidūrę su šia mergaite, būtų laimingi: „Visiems padėti savo gerumu“ (M). Skaitytojai mano, kad Heidos gyvenimo tikslas – visa širdimi mylėti senelį (2), padėti Klarai (2), suteikti džiugių gyvenimo akimirkų Peterio senelei (3). Daugumos nuomone, Heidos gyvenimo siekis – teikti visiems, esantiems aplinkui, gyvenimo džiaugsmą, skleisti gerumą (14).
Įdomi knyga kartais būna liūdna. Jaunieji skaitytojai sielojosi, kai „teta Deta atėjo išsivežti Heidos į Frankfurtą“ (M) ar kad „Kalnų Dėdę atstumia miestelio gyventojai“ (M). Viena skaitytoja mano, kad „visi gyvena vargingai ir yra beveik vieniši, kol pasirodo Heida“ (M), kiti teigia atvirkščiai: „čia nėra ko sielotis ar liūdėti“ (B).
Mokiniai yra skaitę panašaus turinio kūrinių. Tai vėl serijos „10+“ knygos. Penktoje klasėje viena užklasinio skaitymo pamoka buvo skirta F. H. Burnett kūrybai. Kad nepritrūktų knygų, galima buvo skaityti vieną pasirinktą autorės kūrinį. Užklasinio skaitymo pamoka buvo nuostabi: mokiniai iki šiol ją mielai atsimena. Atsirado viena skaitytoja, perskaičiusi visas išvardytas knygas. Net penki šeštokai skaitė ir F. H. Burnett knygą Mažasis lordas Fontlerojus. Berniukai pastebėjo, kad Heidos gyvenimo istorija šiek tiek primena mažojo lordo gyvenimą.
Mokiniai pasidalijo mintimis apie skaitytas knygas. Kaip matyti iš jų atsakymų, daugiausia skaitomos F. H. Burnett knygos.
| E. G. Porter. Poliana | „Man patiko visos trys šios knygos. Poliana – dėl to, kad spinduliuoja šiluma, meile. Paslaptingas sodas patiko savo paslaptingumu ir Merės noru kabintis į gyvenimą. Tuo tarpu Heida labai subtili knyga, joje visko po truputį“ (M) |
| L. M. Montgomery. Anė iš Žaliastogių | „Anė labai panaši į Heidą. Merė iš Paslaptingo sodo – irgi. Jos man irgi labai patiko“ (M) |
| F. H. Burnett. Paslaptingas sodas | „Labiausiai man įsiminė Paslaptingas sodas. Ši knyga patiko savo virsmais. Įdomu, kad suniurėlė mergaitė virto gyvenimo džiaugsmo kupinu žmogumi. Berniukas Kolinas pradėjo vaikščioti, tai mane taip pat sužavėjo. Labiausiai patiko, kad, priešingai nei knygoje Mažoji princesė, čia pabaiga yra laiminga“ (M) „Aprašomas gyvenimas dvare. Kaip Merė randa paslaptingą sodą ir susidraugauja su berniuku Kolinu. Berniukas atsistoja ant kojų“ (B) „Knygoje labai daug paslapčių: Merė atranda sodo raktą. Būtent Merė atidarė pirma sodą po dešimties metų, po to susitiko su šeimininko sūnumi“ (B) „Paslaptingas sodas man labiau patiko nei Mažoji princesė, nes Merė išgydė berniuką Koliną. Liepsnelė parodė sodo raktą, ir aš manau, kad liepsnelė ne paukštis, o kažkokia stebuklinga dvasia“ (M) |
| F. H. Burnett. Mažoji princesė |
„Šioje knygoje gana daug gerų minčių. Buvo ne vien tik džiaugsmo, kaip kitose knygose, bet visko po truputį. Dėl to ji man labai patiko“ (M) „Sara labai gera, švelni mergaitė. Nors jos nemėgo kai kurie žmonės, bet ji nejaučia jiems neapykantos. Ta mergaitė draugauja ir su storuliuke, kurios nenori priimti į būrį bendraklasės. Mažoji princesė – kaip tikra princesė, nepasipūtusi ir neišdidi. Mergaitė, net ir būdama tarnaitė, elgiasi kaip tikra dama. Mergaitės panašios gerumu ir panašus jų gyvenimas“ (M) |
| L. M. Alcott. Mažosios moterys | „Labai gražiai aprašomas seserų gyvenimas ir jausmai. Nelaimės, kurios buvo apnikusios seseris, taip įtraukė mane į knygą, kad aš ją skaičiau be sustojimo“ (M) |
Skaitytojams knyga apie mergaitę Heidą patiko, nes joje: „pavaizduota įvairių išgyvenimų“ (M), „daug įdomių gamtos aprašymų“ (M), „nuostabiai perteikti veikėjų jausmai“ (M). Buvo visko: „džiaugsmo ir liūdesio“ (B), daug gerumo ir meilės žmonėms. „Heida skleidžia gerumą, su ja nenuobodu, ji prajuokina. Heida myli visus sutiktus žmones. Ji džiugina Klarą, krečia išdaigas, kad būtų visiems linksma“ (M). „Tai knyga apie praeitį, ir ji man labai patinka. Kupina nuotykių. Yra visko, ko reikia knygai“, – teigia šeštokė. Nuostabiai perteikti veikėjų jausmai: „Nors mergaitė gyvena vargiai, bet moka džiaugtis gyvenimu“, Heida „kupina džiaugsmo, kurio dabar nėra per daug“. Heida „moka mylėti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka“. Skaitytojai šeštokai jau lygina šiandieną su praeitimi, ir tai skamba gana svariai. Jie daro išvadas, analizuoja ir apibendrina. Gal kai kurie atsakymai trafaretiški, bet nuoširdūs: „Knyga pamokanti, įdomūs nuotykiai, labai geras ir nuoširdus Heidos charakteris“ (B); „Knygoje gražiai aprašoma gamta ir Heidos jausmai bei pasaulio samprata“ (M). Geriausia išvada – „buvo įdomu, paslaptinga, graudu, nuoširdu“ (M).
Atsakymų, kuo nepatiko knyga apie Heidą, nedaug. Kai kuriems skaitytojams „tokia knyga kaip Heida nelabai patiko“ (B), nepatiko dėl to, kad „labai mažai dialogų“ (M). Ši knyga „buvo truputį nuobodi“ (M). „Buvo epizodų, kurių nesupratau“ (B) – toks tepasitaikė vienas atsakymas.
Taip knygą apie kalnų mergaitę Heidą suprato šeštokai. Lietuvių poetė Judita Vaičiūnaitė apie gimtąjį savo vaikystės miestą ir jo fontanus rašo: „Trečiasis fontanas – Kauko laiptų. /…/ Aukštyn veda granitiniai gatvės laiptai. Tokia erdvė. Dešinėj Vizbaro kalnas – nuostabios mano vaikystės Alpės (Heida – mylimiausia knyga, niekados neragautas ožkos sūris, laisvės skonis).“5 Tegul lieka tyroji Heida ir jaunųjų skaitytojų širdyse, tegul jos prisiminimas šildo ir suaugusiųjų sielas (tik nesakykite, kad ši knyga – vien paaugliams). Pažintis su Heida – žingsnis į savąją viršūnę. Kiekvienas siekiame (ar sieksime) savųjų Alpių…
————————————————-
1 Ženklas (M) reiškia, kad skaitytoja mergaitė, (B) – berniukas.
2 Spyri J. Heida. Vilnius: Alma littera, 2007, p. 297.
3 Ten pat, p. 53.
4 Ten pat, p. 96.
5 Vaičiūnaitė J. Vaikystės veidrodyje. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 13.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 2 (42)
