ŽINOMA, MOKINIAI SKAITO!

Tai skaito ar neskaito? Su tokiu klausimu kreipiamės į mokytojus, bandydami sukelti diskusiją. Teiraujamės jų nuomonės dėl kelių neretai girdimų teiginių:

– Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko.

– Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis kitoks. Pagaliau bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikėtų leisti mokiniams skaityti tai, ką jie nori.

– Literatūros vadovėliai, juose spausdinamos ištraukos mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovėlių autorių iliuzija, kad perskaitę kūrinio ištrauką mokiniai eis į biblioteką ieškoti knygos, ir telieka iliuzija.

– Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Tačiau kiek Lietuvoje yra skaitančių šeimų – šeimų, kuriose knygos yra vertinamos?..

– Universalių būdų, skatinančių mokinius skaityti, nėra. Mokytojas nedaug ką gali. Padėtis kone beviltiška…

Išsakydami savo nuomonę, mokytojai šių tikinimų gali ir nepaisyti.

ŽINOMA, MOKINIAI SKAITO!

Rita Karpavičienė  (Panevėžio r. Raguvos vidurinė mokykla)

Mokiniai skaito! Visi tai žino. Klausimai, kurie neduoda ramybės suaugusiesiems, manyčiau, yra kiti – mums dažnai neaišku, kiek mokinių skaito, kiek mokiniai skaito bei kokį mokinį laikyti skaitančiu: tą, kuris skaito tik programinę literatūrą ar tik todėl, kad vyksta užklasinio skaitymo pamokos, ar tą, kuris skaito savo malonumui. Ne visi eina į bibliotekas, kad galėtume atsakyti vienareikšmiškai. O vaikų esama visokių: tokių, kurie knygas ryte ryja, tokių, kurie giriasi neskaitą, bet daro tai labiau dėl įvaizdžio, tokių, kurie bendraamžiams girdint nė už ką neprisipažins skaitantys, ir tokių, kurie nėra patyrę skaitymo malonumo.

Konferencijoje „Vaikų skaitymo skatinimas šiandien ir rytoj“ Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Teppo Heiskanenas sakė: „Ateitis priklauso nuo kūrybingo knygos ir pasaulio žaidimo.“ Būtent žaidimo. Taigi labai svarbu kūrybingai vesti vaikus prie knygos. Įdomios temos, įvairūs metodai, veiksmingi konkrečiai klasei konkrečiu laiku, padeda rasti įvairiausių kelių, vedančių knygos link.

Ar tikrai nėra laiko?

Aš gana seniai skaičiau knygą savo malonumui. Vis nėra laiko. Tą „burtažodį“ lyg susitarę kartojame nuolat. Jį išmokę kartoja ir mūsų vaikai. Bet tą neturiu laiko ne visada reikia suprasti tiesiogiai. Kartais jis reiškia nerandu įdomios knygos, kartais – nemoku pasirinkti arba man reikia pagalbos, kai kada – ką pasakys draugai ir pan. Tad iššifravus šį paaiškinimą galima suteikti mokiniui veiksmingą pagalbą. Kita vertus, turbūt ne vien mūsų mokykloje daugiau skaito tie, kurie daug mokosi, aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose ir patys juos rengia…

Mano mokiniams didžiulį įspūdį daro tai, kad, pavyzdžiui, Ch. Dickenso Oliveris Tvistas perskaitomas per dieną, o V. Žilinskaitės Kintas – per vakarą. Ilgainiui ne vienas ir pats įsitikina, kad kuo daugiau skaito, tuo didesnis skaitymo greitis. Taigi skaitymui, kaip ir kiekvienai kitai veiklai, laiko turime tiek, kiek norime turėti.

Kolegos garsiuoju nėra kada aiškina, kad nėra laiko užklasiniam skaitymui. Su tuo visiškai nesutinku. Niekur nėra nurodyta, kokius kūrinius privalo perskaityti 5–10 klasių mokiniai. Turime išeiti programą, o ne mokytis vadovėlius. Kūrybiškai skaitymo skatinimui galima panaudoti retorikos pamokas, įvairias kalbos ugdymo temas. Beje, skaitydami vadovėliuose pateikiamas ištraukas taip pat stengiamės mokinius sudominti, paraginti perskaityti visą kūrinį.

Kam skaitymas pralaimi?

Ne, ne, ne vien kompiuteriui ar televizoriui. Tie, kurie daug mokosi, dažnai negali skaitymui skirti tiek laiko, kiek norėtų. Sportuojantys, piešiantys ar muzikuojantys vaikai taip pat dažnai pritrūksta laiko skaitymui. Daug mokinių mieliau renkasi buvimą su draugais, kiną ar pan. Kodėl? „Vaikai, kurie neskaito knygų, niekuo nesiskiria nuo tų, kurie be jų negali. Visi jie mėgsta labai panašius dalykus“, – sako dešimtokė Eglė. „Daugelis neskaitančiųjų pasakytų, kad neverta gaišti tiek laiko ir skaityti knygų, jei šiais laikais pagal daugybę jų pastatyti filmai“, – svarsto šešiolikmetė Sigita, kuri, apibendrinusi pažįstamų nuomonę, teigia, kad net pats geriausias filmas neatstos knygos. Grožinės literatūros nemėgstantis skaityti šių merginų bendraklasis Justas mano, kad mokiniai neskaito, nes tingi: „Reikia daug valios, kad perskaitytum visą knygą, bet mokiniai jos neturi. Skaityti nuobodu.“ Diskutuodami mokiniai iškelia ir dar vieną problemą, kad žino daug žmonių, kurie knygų neskaito, bet gyvena gerai, yra turtingi ir patenkinti gyvenimu, ir pažįsta tokių, kurie tikri knygų rijikai, bet kitų nemėgstami, neturi draugų. „Kiekvienas iš gyvenimo pasiima tai, kas jam atrodo geriausia. Niekam niekada nepavyks sužinoti, kurie iš jų (skaitantys ar neskaitantys) laimingesni“, – apibendrina Eglė.

Ar dera versti skaityti?

Mokiniams nedaro įspūdžio, kad patvirtinta „Skaitymo skatinimo programa“ ar kad organizuojamos konferencijos. Jie nori vieno – laisvės rinktis: skaityti ar neskaityti, ką skaityti, kada skaityti ir t. t.

Mokiniai teigia, kad vertimas skaityti dažnai atima visas geras emocijas, kurių gali suteikti knyga. „Skaitymas – tai malonumas, kurio nepatirsi, jei būsi priverstas skaityti. Manau, tas malonumas ateina, kai savo noru išsirenki patinkančią knygą ir skaitai tada, kai turi laiko“, – sako Gina. „Paaugliai toli gražu neskaito bet ko, o turi savo mėgstamus žanrus, autorius. Todėl vyresnio amžiaus žmonės, kaltinantys juos neskaitymu vien dėl to, kad jų pasiūlytos knygos iš klasikos lobyno (tokios kaip Musių valdovas ir pan.) ilgai nesvarsčius atmetamos, nėra teisūs. Tokių kūrinių ištraukų prikimšti aukštesniųjų klasių literatūros vadovėliai ir juos nuolat giria visi vyresnieji. Bet jie nesupranta, kad dabartiniams mokiniams jos neįdomios, nes rūpi kitos problemos, kitoks siužetas, kitokie veikėjai. Bet jei neskaitomos tokios knygos, dar nereiškia, kad neskaitoma iš viso. Vien Hario Poterio pardavimas milijoniniais tiražais parodė, kad net labai skaitome. Tik ne visai tai, ką norėtų vyresnieji“, – tikina dešimtokė Greta. „Bet pažvelkime ir iš kitos pusės: jeigu vaiką, kuris nusistatęs prieš knygų skaitymą, priversi skaityti, gali atsitikti, kad išrinkta knyga jam patiks ir jis toliau skaitys. Todėl manau, kad versti skaityti reikia atsargiai“, – šviesiąją pusę įžvelgia Gina.

Ką gali mokytojas

Kai bibliotekose įgyvendinami įvairūs projektai, kai siūlomi rinkti įvairiausi knygų penketukai, kada organizuojama daugybė rašinių konkursų, atrodytų, kad mokytojui nebėra ką bepridurti. Tačiau į bibliotekas eina, deja, ne visi mokiniai, vargti knygų rinkimuose ar rašyti rašinius irgi mėgsta toli gražu ne kiekvienas. Tuomet būtent mokytojas gali padaryti taip, kad skaitantys mokiniai jaustųsi pranašesni už neskaitančius, paskatinti skaityti visus. Tam pirmiausia reikia noro, taip pat kantrybės. Ir laiko, skiriamo kalbėti ir kalbėtis apie mėgstamas knygas, patinkančius veikėjus, rūpimas problemas, įspūdžius ir jausmus, kurie kyla skaitant ir perskaičius.

Išbandžiau daugybę įvairiausių būdų, kaip skatinti mokinius skaityti, ir priėjau prie išvados, kad mokytojo pavyzdys ypač svarbus: mokytojo, kuris „chroniškai serga“ skaitymu, mokiniai visada skaitys daugiau negu tie, kurių mokytojai to neakcentuoja.

Štai kas gana veiksminga:

• kai mokytojui pavyksta „užbėgti į priekį“ – pirmam pristatyti knygų naujienas, perskaitytą naujausią vaikų ar paauglių knygą ir pan. Tam nereikia daug laiko, o rezultatai dažnai pranoksta lūkesčius;
• kai mokytojas perskaito mokiniams labai patikusias ir jų pasiūlytas knygas. Tai kelia pasitikėjimą mokytoju ir šiam leidžia geriau pažinti mokinius. Pelnius pasitikėjimą, mokinių simpatijas, galima tikėtis panašaus atsako – pasiūlyti perskaityti, pavyzdžiui, P. Buck Gerąją žemę ar A. Miuntės Knygą apie San Mikelę;
• jokiu būdu nepriešinti televizijos, interneto ir knygos! Visa tai taip puiku, kad net suaugusiesiems sunku atsispirti visoms pagundoms. Geriau tai panaudoti kaip privalumą. Internete tiek daug portalų, diskusijų forumų, pokalbių kambarių, skirtų skaitymui ir skaitytojams. Pavyzdžiui, leidyklos „Alma littera“ svetainėje nuolat vyksta diskusijos apie įvairiausias vaikų ir paauglių knygas, ir atrodo, kad dauguma komentatorių – paaugliai. Patys mokiniams nurodykime adresus, kur galima rasti informacijos apie knygas, skirkime užduotis, kurioms atlikti reikėtų informacinių technologijų žinių, pavyzdžiui, pasitelkus „PowerPoint“ parengti skaidrių apie rašytoją arba knygą, palyginti savo nuomonę su kitų interneto naršytojų nuomone. Mokytojai, kurie tokius metodus yra išbandę, pritars, kad kūrybiškai panaudotas internetas gali paskatinti domėtis knygomis;
• vadovautis principu „Ne peikti, ne kritikuoti, bet suprasti!“ Vaikams reikia pagalbos – patarimų, nuomonių. Pagarbaus požiūrio į tai, ką jie skaito. Supratingumo vertinant jų mėgstamas knygas. Jie priima ir vertina mokytojo nuomonę, jeigu mato, kad šis domisi jų literatūra, dalijasi įspūdžiais, išklauso nuomonę ir jos nekritikuoja. Pastebiu vieną ypač neigiamą dalyką – suaugėliai peikia kai kuriuos autorius ar knygas jų neskaitę. Tikra bėda, kai suaugusieji viską žino iš anksto…
• remtis mokiniais, kurių nuomonė svarbi klasės daugumai. Juos „prisijaukinus“, man ne kartą yra pavykę palenkti ir neryžtinguosius;
• padėti mokiniams gauti norimą knygą. Gyvenantiems toliau nuo miestų reikia daugiau pastangų norimai knygai gauti. Neseniai kabinete įkūrėme bibliotekėlę. Joje 15–20 knygų, kurias paskolinau aš pati, taip pat įdomesnių nepagailėjo ir mokiniai. Net nesitikėjau, kad šis žaidimas bus populiarus tiek tarp šeštokų, tiek tarp dešimtokų. Naujausių knygų mielai parvežu iš mums artimiausios didesnės – G. Petkevičaitės­Bitės – bibliotekos. Mane ypač džiugina, kad ši bibliotekėlė tapo dar viena galimybe paskatinti mokinius perskaityti ir vieną kitą rimtesnę knygą, pavyzdžiui, tokią kaip D. Trembath Antradienio kavinė ar J. Londono Martinas Idenas;
• leisti mokiniams patiems rasti skaitymo džiaugsmą. Rekomenduojamų knygų sąrašai ar knygų krepšeliai, mano pastebėjimu, mokiniams nelabai reikalingi. Vaikai ir paaugliai labiausiai pasitiki bendraamžių rekomendacijomis. Mokytojui visokie sąrašai, be abejo, padeda orientuotis knygų įvairovėje. Per užklasinio skaitymo pamokas suteikime galimybę pristatyti savarankiškai pasirinktas knygas, nors kai kurios mums ir atrodo gana lėkštos. Iki geresnių knygų reikia priaugti! Juk ir mes perskaitėme nemažai šlamšto, kol supratome, kad ne visos knygos yra vertingos.

Vietoj išvadų – dešimtokų mintys

„Skaitymas lavina vaizduotę. Skaitančių mokinių gyvenimas daug spalvingesnis, jie dažniau šypsosi“, – sako Kristina. „Knygos neretai man leidžia geriau pažinti save. Be galo malonu, kai knyga padeda išspręsti kokią nors problemą ar tiesiog parodo tai, ko pats nė nematai“, – pastebi Sigita. „Skaitymas žmogui gali netgi padėti susiformuoti požiūrį į gyvenimą“, – svarsto Saulius. „Visada galima rasti laiko įdomiai knygai, o ar ji tokia – nuo skaitytojo priklauso. Skaitymas – galimybė tobulėti“, – mano Dovilė. „Mokiniai, skaitantys knygas, jaučiasi dvasiškai stipresni, tvirtesni“, – teigia Vitalijus. „Perskaitęs knygą mokinys šiek tiek pasikeičia. Pradeda daug ką kitaip suvokti, kitaip mąstyti, kitaip jausti…“, – samprotauja Arvydas.

Tad nors skaitymas vis dažniau išbraukiamas iš vaikų ir jaunuolių laisvalaikio pomėgių sąrašo, noriu tikėti, kad kūrybiškas skatinimas skaityti neleis knygai visiškai išnykti iš mokinių gyvenimo.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 2 (42)