JOHANNA SPYRI IR JOS „HEIDA“

Johanna Spyri – be abejonės, garsiausia šveicarų vaikų rašytoja ir apskritai turbūt žinomiausia pasaulyje šveicarė. Garsesnis už ją pačią nebent jos literatūrinis personažas – kalnų mergaitė Heida, kurios išgyvenimus rašytoja papasakojo dviejose knygose – Heidos mokslo ir kelionių metai (1880) ir Heidai praverčia, ko išmoko (1881). Abi jos pasirodė J. Spyri „Pasakojimuose vaikams ir tiems, kurie vaikus myli“, kurių 16 tomų 1878–1894 m. Gotoje išleido Friedrichas A. Perthesas. Be to, J. Spyri rašė vadinamąsias pakylėjančias, pamokomas istorijas (vokiečių kalba – Erbauungsgeschichten¹) suaugusiesiems ir mergaičių literatūrą – 1871–1901 m. jos knygų pasirodė įvairiose leidyklose. Tačiau visos jos, išskyrus du tomus apie Heidą, šiandien pamirštos. Tik Heidos personažas išgarsėjo visame pasaulyje ir tebėra gyvas po daugiau kaip 125 metų, o J. Spyri papasakota istorija tebejaudina ir suaugusiuosius. Tokį neblėstantį mažosios herojės žavesį paaiškina įvairūs, tarpusavyje sąveikaujantys veiksniai: pasakojimo būdas, motyvai, recepcijos sąlygos – įvairiu laiku įvairių kultūrų skaitytojams gali būti svarbesnis vienas ar kitas iš šių veiksnių.

J. Spyri pati save laikė liaudies rašytoja. „…jausmas, kad gali šen ir ten liaudyje paskleisti žodį, kuris išstumia blogesnį, man teikia pasitenkinimą“², – kartą ji yra prisipažinusi savo bičiuliui rašytojui Conradui Ferdinandui Meyeriui. Taigi ji šliejosi prie krikščioniškos liaudiškosios literatūros, kurios autoriai orientavosi į teologinį ir liaudies auklėjamąjį diskursą – jų motyvas rašyti nebuvo meninių uždavinių siekis.

Artimumą krikščioniškai liaudiškajai literatūrai paaiškina ir rašytojos biografijos faktai. Gimė Johanna Spyri 1827 m. birželio 12 d. Hircelio kaimelyje, įsikūrusiame apie 20 kilometrų nuo Ciuricho, ant kalvų grandinės, besidriekiančios palei Ciuricho ežerą. Jos tėvas Johannas Jakobas Heusseris (1783–1859) buvo kilęs iš neturtingos šeimos, bet nors ir didžiai skursdamas, siekęs mokslo ir tapęs puikiu gydytoju. Namuose jis įkūrė „gydymo stotį“, kurioje sėkmingai gydė ir psichinius ligonius. Jo žmona Meta Heusser­Schweizer (1797–1876) buvo Hircelio pastoriaus duktė, jos motina, Johannos senelė, buvo kilusi iš Ciuricho aukštuomenės. Pastoriaus šeima nebuvo turtinga, bet kultūringa ir visų gerbiama. Pagal anuos laikus M. Schweizer buvo rūpestingai lavinama, pagarsėjo kaip religinių eilėraščių ir dainų autorė; vieną kitą iš jų J. Spyri vėliau įtraukė į savo apsakymus. Vedęs M. Schweizer, J. J. Heusseris pastatydino šeimai namą Hircelyje, ant „aukštumos, žvelgiančios plačiai aplink į slėnius ir į tolimus kalnus, kurių viršūnėse net ir vidurvasarį spindi saulėje sidabrinis sniegas“, kaip vėliau viename savo apsakymų rašė J. Spyri³. Tame name drauge su kitais penkiais vaikais – dviem vyresniais broliais ir trimis seserimis – užaugo ir Johanna, ketvirtasis šeimos vaikas. Po senelio, pastoriaus Schweizerio, mirties į J. J. Heusserio namus atsikėlė gyventi ir Johannos močiutė, dvi močiutės seserys ir dvi tetos, viena iš jų su dviem vaikais. Namuose, ypač vasarą, lankydavosi daug svečių. Taigi Hircelio daktaro namuose virte virė gyvenimas, ir daugelyje J. Spyri vaikiškų knygų herojų bei aprašomų vietų atsispindi šeimos ir aplinkos, kurioje augo autorė, vaikystės kraštovaizdžio ir žmonių prisiminimai.

1852 m. Johanna ištekėjo už advokato Johanno Bernhardo Spyri (1821–1884) ir persikėlė į Ciurichą. Ji domėjosi kultūriniu miesto gyvenimu, artimai draugavo su rašytojo Conrado Ferdinando Meyerio motina ir seserimi, kurios žavėjosi pietizmo idėjomis. Tačiau kaip matyti iš laiškų, rašytų draugėms, J. Spyri vis labiau grimzdo į depresiją, ypač po 1855 m., gimus vieninteliam sūnui Bernhardui. Johannai nepatiko būti namų šeimininke, o dalyvauti kultūriniame miesto gyvenime taip, kaip būtų norėjusi, ji turbūt negalėjo. 1858 m. spalio 23 d. ji rašė savo draugei Betsy Meyer:

„Ciuriche visiškai nieko nenutinka. T. y. aš nieko nežinau; sėdžiu užpakaliniame kambarėlyje ir žiūriu, kaip rausta miškai ant kalnų, ir nieko negirdžiu apie pasaulį nei apie žmones. […]

Slankioju aplink tyli ir nelabai linksma ir esu pati sau našta. O kad galėčiau nebūti sau našta, kad galėčiau pulti į tvinstančią malonės jūrą, kad ji mane visą užlietų. Taip giliai, tvirtai įsikibusi į nuodėmę ir prapultį… Ak, mieloji Betsy, ar aš jau niekad neišgysiu?“⁴

Jau šiame laiške atsiskleidžia, kad J. Spyri, ieškodama prieglobsčio, krypo į perdėtą, pernelyg jausmingą religingumą. Kaip ji įveikė depresiją ir išgyveno šį laikotarpį, nėra žinoma, galbūt padėjo nauja vyro tarnyba: 1868 m. jis tapo miesto raštininku, o tai – svarbus postas miesto valdyboje. Ši tarnyba tikriausiai suteikė galimybę aktyviau dalyvauti kultūriniame miesto gyvenime. Šeima persikėlė į tarnybinį butą ant ežero kranto, su įspūdingu vaizdu į ežerą ir kalnus, panašiu į tą, kuris vėrėsi nuo daktaro namų Hircelio kaime. Bet tikriausiai padėjo ir rašymas. Dar šeimoje, Hircelyje, daktaro vaikai kūrė eilėraštukus, jau suaugusi J. Spyri irgi retkarčiais parašydavo vieną kitą eilėraštį, pavyzdžiui, sueiliavo panegiriką Richardui Wagneriui, kurią jos vyras, tuo metu buvęs laikraščio „Eidgenössische Zeitung“ redaktoriumi, 1853 m. išspausdino savo leidinyje. J. Spyri bičiulės, R. Wagnerio priešininkės, už šį eilėraštį ją smarkiai kritikavo. Tačiau svarbesnis rašytojai buvo susitikimas su Rudolfu Viëtoru, pastoriumi iš Brėmeno, su kuriuo ji susipažino 1866 m. Pirmiausia jis domėjosi J. Spyri motina Meta Heusser, turėjusia įvairiausių ryšių su XIX a. religinį gyvenimą žadinusiais protestantų judėjimais, su naujojo pietizmo atstovais tiek Pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje, tiek šiaurinėje Vokietijos dalyje. Vienos viešnagės Šveicarijoje metu R. Viëtoras susipažino su J. Spyri, kuri, jo paraginta, 1871 m. parašė savo pirmąjį trumpą apsakymą „Lapas ant Vronės kapo“, pasirodžiusį laikraštyje „Bremer Kirchenblatt“. Vėliau Brėmene buvo išspausdinta ir daugiau jos trumpųjų apsakymų – dvasią pakylėjančių rašinių suaugusiesiems. 1878 m. J. Spyri parašė pirmuosius „pasakojimus vaikams ir tiems, kurie vaikus myli“ ir išleido juos F. A. Pertheso leidykloje Gotoje.

Heidos mokslo ir kelionių metai, o dar labiau antroji knyga Heidai praverčia, ko išmoko, turi daug vadinamosios pakylėjančiosios literatūros bruožų, abiejose svarbi malda ir religinė giesmė. Tačiau pasakojimo apie Heidą negalima laikyti vien tik pamaldumą ir religinę dvasią žadinančia istorija, jis yra daugiau negu vien tokia pakylėjanti istorija; tai psichologinis romanas, kuriame susipina platų religinį, literatūrinį ir socialinį kontekstą apimantys motyvai. Heidos mokslo ir kelionių metų sąsajos su aukštąja literatūra, pradedant knygos pavadinimu, darančiu užuominą į Goethe’s Vilhelmą Meisterį, ne kartą išsamiai tyrinėtos, aptarti ir romantikui Josephui von Eichendorffui artimi gamtos aprašymai. Tačiau ilgai nepastebėta, kad nesunku įžvelgti aiškių paralelių tarp knygų apie Heidą herojų ir to meto anglų vaikų literatūros vaikiškų personažų.

Žvilgsnis į pasakojimo būdą ir įvairius motyvus turėtų paaiškinti neblėstantį susidomėjimą Heidos istorija, bet pirma trumpai prisiminkime knygos turinį.

Vieną gražų birželio rytą penkiametę našlaitę Heidą teta Deta atveda į kalnus ir palieka pas senelį, kuris nemėgsta žmonių ir kurio bijosi bei vengia visas kaimas. Deta, iki šiolei rūpinusis sesers dukrele, išvyksta dirbti į Frankfurtą prie Maino, Heidos ji negali pasiimti. Heidos senelis, visų vadinamas Dėde, prisiima mergaitę nenoromis, bet greitai turi pripažinti: „Sumatus ir pastabus vaikas“ (p. 30)⁵. O Heida nuo pirmosios akimirkos pasijunta kalnuose tiesiog puikiai ir, Dėdės padedama, įsikuria čia kaip namie.

Gražiomis dienomis su ožkaganiu Peteriu ir jo banda ji traukia į kalnų ganyklas aukštai viršum slėnio, žiemą lanko Peterį ir jo neregę senelę sukrypusioje, palaikėje trobelėje, stovinčioje pusiaukelėje tarp Majenfeldo miestelio ir kalnų trobelės. Taip Heida praleidžia dvejus metus laisvėje ir gamtos prieglobstyje.

Bet vieną dieną vėl pasirodo teta Deta ir prieš senelio valią išsiveža Heidą į Frankfurtą, kur ji turės būti paralyžiuotos mergaitės Klaros Sezeman žaidimų draugė. Heida patenka į be galo svetimą aplinką: dabar ji mato nebe egles, nebe gėles ir aukštus kalnus, o vien mūro sienas, dabar ji nebegali elgtis savarankiškai, kaip liepia sveikas protas, bet turi paklusti nesuprantamiems papročiams ir taisyklėms. Heida nepajėgia susidoroti su šiuo kultūriniu šoku ir ima grimzti į depresiją. Trumpam ją tarytum išgelbsti paviešėti atvykusi Klaros močiutė, kuri moko mergaitę skaityti ir melstis. Močiutei išvykus, besiilgėdama namų, Heida sunkiai suserga, ir gydytojas mato vienintelį būdą jai išgydyti – leisti grįžti į kalnus. Čia mergaitė greitai pasveiksta, o Dėdė, kuris laikui bėgant visiškai nusisuko nuo žmonių, paklusdamas Heidai, susitaiko su kaimu ir bažnyčia.

Antroje knygoje Klara aplanko Heidą kalnuose ir, slaugoma senelio, paprastoje aplinkoje, tyrame ore išgyja.

J. Spyri pasakoja Heidos istoriją visais pojūčiais suvokiamais, įtaigiais paveikslais, pakaitomis kurdama žaismingus, liūdnus ir komiškus epizodus. Dažnai, ypač pasakojimo pradžioje, jos žvilgsnis kone kinematografiškas: ji iš tolo aprėpia visą kraštovaizdį bei, po truputį artėdama prie herojų Detos ir Barbelės, pokalbyje pamini Kalnų Dėdę ir Detos lūpomis papasakoja jo istoriją. Tik kartkartėmis tasai žvilgsnis prabėgomis užkliūva už Heidos: mergaitė, palikusi tetą ir atsikračiusi sunkių drabužių, nubėga paskui Ožkapetrį ir jo bandą. Japonų režisierius Isao Takahata tiksliai perkėlė šiuos vaizdus į pirmąsias savo animacinio filmo scenas, jam tereikėjo sekti tekstą. Visame pasakojime daugybė įsimenančių paveikslų, kuriuos kas kartą atkuria vis naujos knygos iliustracijos: guolis ant šieno ir apvalus langelis, pro kurį matyti žvaigždėtas dangus; Heida ožkų apsuptyje pakeliui į kalnų ganyklą; berniukas, atnešantis Klarai krepšį mažų kačiukų; bet taip pat ir Heida, beviltiškai sustingusi kambaryje Frankfurte, galiausiai – nakviša mergaitė ant Sezemano namų slenksčio.

Tie paveikslai visuomet atspindi Heidos vidinę būseną. J. Spyri iš labai arti stebi savo herojės jausmus ir perteikia juos per herojės santykį su aplinka bei ypač aiškiai – per gamtos aprašymus. Net ir įvardydama veiksmo vietą geografiškai lokalizuojamu vardu, ji piešia ją kaip idealų kraštovaizdį. Gamta čia kalba garsais, spalvomis, oro ir vėjo dvelksmu. J. Spyri gamtovaizdžius brėžia judriomis judančių vėjo, debesų, rūko, krintančių saulės spindulių linijomis, varpų skambesiu ir kitais garsais⁶.

Jokiame kitame J. Spyri kūrinyje šis judrus ir jaudinantis gamtovaizdis nėra toks svarbus kaip abiejose knygose apie Heidą. Iš garsų, kvapų, spalvų čia gimsta įtaigūs paveikslai, turbūt labiausiai ir lemiantys kūrinio sėkmę. Rašytoja glaudžiai susieja savo personažus su gamtovaizdžiu – vaizduoja arba plačią erdvę, kurioje jie nurimsta, jaučiasi smagiai ir jaukiai, arba dusinančią ankštumą, kaip kad Frankfurto namuose, visiškai atskiriančiuose Heidą nuo gamtos. Gamta pati prisideda prie istorijos vyksmo, ji veikia herojus, kartais visai tiesiogiai, kaip kad vėjas kalnų ganyklose:

„Heida vėl buvo kalnų ganyklose. Šokinėjo iš vienos vietos į kitą ir pati nežinojo, kur gražiau. Klausėsi vėjo, kuris paslaptingai ūžavo nuo uolų žemyn, vis artėdamas ir stiprėdamas, kol įsisuko į egles, purtė ir šlamino, ir atrodė, kad jos krykštauja iš džiaugsmo; krykštavo ir ji strikinėdama šen ir ten kaip vėjo blaškomas lapelis“ (p. 286).

Kai Dėdė ankstų rytą išeina iš trobelės, gamta tampa tartum maldos erdve:

„Aukštos kalnų viršūnės spindėjo nutviekstos rausvai auksinės šviesos. Gaivus vėjelis pradėjo linguoti eglių šakas. Buvo pats saulėtekis.

Valandėlę senis stovėjo ir susimąstęs žiūrėjo, kaip sutviskus kalnų viršūnėms pamažu sušvito ir žalios kalvos, paskui tamsos šešėliai tykiai išslinko iš slėnio, ir galiausiai visi kalnai ir kloniai suspindo ryto auksu – patekėjo saulė“ (p. 320).

Germanistas Kiepe Spyri gamtos aprašymuose ir mato ne ką kita kaip Dievo veiklos atspindį:

„Gamtos patyrimo mistiškumas ir atskleidžia Johannos Spyri gamtovaizdį esant Dievo gamtovaizdžiu. Šitai suvokus, pastebimi, bet tarsi nesvarbūs dalykai – aktyvus gamtos reiškinių vaidmuo, jų sąsajos su Heida, jų paslaptinga, magiška galia – staiga tampa aiškūs ir netikėtai įgauna prasmę, nes per juos pasireiškia Dievo valia, per gamtą kaip tarpininkę nebyliai patiriama jo veikianti meilė“ (Kiepe, 427–428).

Esama ir kitokio aiškinimo – kad gamta atstoja Heidai nesamą motiną: gamta apglėbia vaiką, suteikdama saugumo jausmą ir kalbėdama su juo eglių ošimu, gėlių kvepėjimu ir saulės šviesa. Į šią motinos glėbiamą erdvę Heida sugrįžta iš Frankfurto ir sugrįžusi išgyja: „Bet Heida miegojo kaip užmušta ir nė nebandė niekur vaikščioti, nes jos didysis, nuolatos neduodantis ramybės troškimas jau išsipildė: ji vėl pamatė visus kalnus ir uolynus, spindinčius vakaro žaroje, išgirdo eglių ošimą, ji buvo vėl namie, kalnų ganyklose“ (p. 198).

Tikriausiai abu aiškinimai gali būti greta – galima rasti ir vieno, ir kito patvirtinimų. Mintis, kad šiuose J. Spyri kūriniuose be tėvų likęs vaikas iš „motiniškos“ erdvės semiasi natūralaus tyrumo ir stiprybės, darosi dar įtikinamesnė palyginus knygas apie Heidą su to meto anglų vaikų literatūra, turinčia ne vieną sąsają su J. Spyri kūryba. Pavyzdžiui, Frances Hodgson Burnett (1849–1924) Paslaptingame sode (1888) mirusi paliegusio berniuko Kolino motina aktyviai veikia kaip panteistinė gamtos dvasia, vadinama „Stebuklu“. Padedamas pusseserės ir draugo, berniukas atgaivina paslaptingą motinos sodą ir jam pražydus pats išgyja. Troškimas prisiglausti ir pasijusti saugiai motinoje gamtoje, be abejonės, irgi yra tai, kas jaudina J. Spyri skaitytoją.

Knygų apie Heidą pasakojimo vaizdingumą lemia ne tik gamtos aprašymai. Ir kurdama personažus J. Spyri rodo gebėjimus, kurie ne itin būdingi vadinamųjų pakylėjančiųjų istorijų – taip pat ir ano meto vaikiškų knygų – autoriams. Net ir labai kritiškose J. Spyri knygų recenzijose pabrėžiamas jos gebėjimas piešti individualizuotus ir gyvus veikėjų paveikslus. Viena kita, tačiau tiksli detalė charakterizuoja personažą kartais su paslėptu, o kartais su visai atviru humoru, kaip kad vaizduojant Ožkapetrį, visada puse sakinio pasakantį tik tai, kas svarbiausia:

„– Kur jis [plėšrūnas paukštis] dabar nuskrido? – paklausė Heida, įdėmiai stebėjusi paukštį.

– Namo, į savo lizdą, – atsakė Peteris.

– Ar jo namai ten, aukštai? O, kaip gražu – šitaip aukštai! O ko jis taip rėkia? – klausinėjo toliau Heida.

– Todėl, kad jam taip reikia, – pareiškė Peteris.

– Užlipkim ten ir pažiūrėkim, kur jis gyvena, – pasiūlė Heida.

– Oi! Oi! Oi! – pratrūko Peteris kiekvieną šūksnį palydėdamas vis didesniu nepritarimu. – Juk nė viena ožka ten neužliptų, o Dėdė sakė, kad tau nevalia per daug laipioti, kad nuo uolų nenukristum“ (p. 39–40).

Kad J. Spyri mokėjo įsiklausyti į suaugusiųjų ir vaikų šneką, ypač ryšku iš dialogų, kuriuose kiekvienas veikėjas kalba sava kalba:

„– O kuo tu vardu, vaikeli? – paklausė močiutė.

– Mano vardas Heida, bet kad turiu vadintis Adelheida, tai žadu stengtis…

Heida nutilo, nes jautėsi truputį kalta, kad vis dar neatsiliepia, kai panelė Rotenmajer netikėtai sušunka: „Adelheida!“ – mat vis dar negalėjo priprasti, kad tas vardas yra jos.

Tuo metu kaip tyčia į kambarį įėjo panelė Rotenmajer ir nugirdusi Heidos žodžius iškart šoko aiškintis:

– Be abejo, ponia Sezeman man pritars, kad turėjau pasirinkti tokį vardą, kurį ne gėda ištarti, kad ir dėl tarnų.

– Gerbiamoji Rotenmajer, – nenorėjo su ja sutikti ponia Sezeman, – jeigu jau žmogus vadinasi „Heida“ ir prie to vardo yra pripratęs, tai taip aš jį ir vadinu, ir kitaip būt negali.

Panelei Rotenmajer labai nepatiko, kad senoji ponia tolydžio vadina ją tik pavarde, nepridėdama jokio pagarbaus žodelio, bet nieko čia negalėjo padaryti, močiutė turėjo savo liniją ir jos laikėsi“ (p. 142).

Įtaigiausiai J. Spyri sekasi vaizduoti psichinių sunkumų ištiktus, psichiškai sugniuždytus vaikus. Pirmoji svetimumo pojūčio, kurį Heida patiria Frankfurte, išraiška – nuo begalinių panelės Rotenmajer nurodymų, kaip į ką kreiptis, sutrikusi mergaitės kalba. J. Spyri tiksliai pagauna ir sugeba perteikti, kaip namų ilgesio kamuojamas vaikas sustingsta ir netenka žado, o šį sąstingio paveikslą dar labiau pabrėžia tai, kad kalnuose Heidą supo nuolatinis judėjimas:

„Taip praėjo ruduo ir žiema, saulė jau vėl taip kaitriai pliskino baltas priešais stovinčio namo sienas, kad Heidai prabudo nuojauta, jog nebetoli tas laikas, kai Peteris vėl išgins į ganyklas ožkas, kai suspindės saulėje geltonos gėlytės ir kiekvieną vakarą visi kalnai aplinkui sužėruos ugnimi. Heida atsisėsdavo į kampą savo paprastame kambaryje ir užsidengdavo rankomis akis, kad nematytų saulės nutviekstos priešais stovinčio namo sienos, ir taip sėdėdavo nejudėdama, be garso užgniaužusi širdyje kankinantį namų ilgesį, kol Klara vėl pas save pasišaukdavo“ (p. 160).

Šį vaiko nevilties aprašymą vargu ar galima skaityti be užuojautos. Tačiau rašytoja neleidžia, kad skaitantis vaikas būtų emociškai prislėgtas: konflikto atomazgą ji paruošia komiškomis vaiduoklio scenomis, kurių kaltininkė – lunatikė Heida.

Tačiau Heida nėra vien tik kenčiantis vaikas. Būtent stiprybė suteikia herojei žavesio, kuriam neatsispiria jau ne vienos kartos ir įvairių kultūrų skaitytojai. Mergaitė suvaldo „laukinį“ senelį, be jos negali apsieiti ir akla senelė. Galia, kurią čia vaikas turi suaugusiesiems, gali būti vienas iš troškimų ir fantazijų, kurių tikrovėje neįmanoma arba kuriuos net draudžiama įgyvendinti. Iš tiesų kartais vaikų literatūros klasika leidžia tokiam troškimui išsipildyti. Nekaltas vaikas tampa gelbėtoju, pavyzdžiui, jau minėtosios F. H. Burnett knygoje Mažasis lordas Fontlerojus (1886) septynmečiam Sedrikui pavyksta įveikti senelio rūstumą ir kietumą ir pasiekti, kad jis imtų rūpintis savo dvaro varguoliais.

Bet pirmiausia J. Spyri Heidos mokslo ir kelionių metai atskleidžia prieštaravimą tarp skaitant išsipildančio vaiko troškimo ir autorės auklėjamosios intencijos – prieštaravimą, būdingą daugeliui klasikinių vaikų knygų: tai, kas iš tikrųjų ketinta pasakyti, nublunka prieš visiškai priešingą žinią. Sumanytas kaip auklėjamasis romanas, šis kūrinys pasakoja apie nepasidavimą auklėjimui, kaip labai įtikinamai parodė Bettina Hurrelmann⁷. Knygoje vaikas skaito apie baimę, su kuria susiduria ir pats, – baimę, kad turės nepriklausomai nuo tėvų įsitvirtinti ir išsikovoti vietą. Heida atmeta užduotį išsilaisvinti iš įprastų ryšių, kad galėtų toliau augti naujomis sąlygomis. Ji ginasi – nesąmoningai – rinkdamasi ligą. Ir šitas pasipriešinimas sėkmingas – jai leidžiama grįžti namo. Taigi bent jau skaitydamas knygą vaikas gali išpildyti šį nesąmoningą troškimą, ir kaip tik tokią „nublukusią“ auklėjamąją funkciją galima laikyti iki šiol neišblėsusio susidomėjimo Heidos istorija priežastimi.

Čia dar prisideda „kraštutinė emocinė knygos įtampa, persiduodanti ir suaugusiesiems“. B. Hurrelmann šią įtampą sieja su „dvasinės pusiausvyros praradimo ir atgavimo, nutolimo nuo Dievo ir atgimimo“ priešprieša (Hurrelmann, 355), su patirtimi, kuri nėra būdinga tik vienam kuriam gyvenimo tarpsniui ir kuri vienodai jaudina tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. J. Spyri buvo pati patyrusi sunkių dvasios būsenų, mačiusi jų stebėdama tėvo pacientus, matyt, todėl galėjo jas taip raiškiai ir įtaigiai aprašyti. Heidos mokslo ir kelionių metai – tai rašytojos sukurtas „milžiniškas vaizduotės rezervuaras“ (Hurrelmann, 359), suteikiantis skaitantiems – arba žiūrintiems – vaikams ir suaugusiesiems erdvę tvarkytis su savo norais, baimėmis ir troškimais.

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė

Literatūra

Halter, Ernst (Hg.). Heidi – Karrieren einer Figur. Zürich: Offizin, 2001.

Hurrelmann, Bettina. Heidi – Mignons erlöste Schwester. In: Neue Sammlung 3, 1993, 347–363. Wiederabdruck in: Hurrelmann, Bettina (Hg.). Klassiker der Kinder- und Jugendliteratur. Frankfurt am Main, 1995, 191–215.

Kiepe, Hansjürgen. Landschaft Gottes: zur Rolle der Verbzusätze in Johanna Spyris „Heidi“. In: Wirkendes Wort, 17 (1967), 410–429.

Müller, Heidy Margrit. Pädagogik in Johanna Spyris „Heidi“-Büchern. Literaturgeschichtliche Koordinaten eines Bildungsromans. In: Schweizer Monatshefte 11, 1989, 921–932.

Schindler, Regine. Form und Funktion religiöser Elemente in Johanna Spyris Werken. In: Nebenan. Der Anteil der Schweiz an der deutschsprachigen Kinder- und Jugendliteratur. Zürich, 1999, 173–199.

Schweizerisches Institut für Kinder­ und Jugendmedien (Hrsg.): Johanna Spyri und Werk – Lesarten. Mit einem Anhang „Briefe von Johanna Spyri an Verwandte und Bekannte“. Zürich: Chronos, 2004 (Arbeitsberichte des SIKJM 27).

Ulrich, Anna Katharina. Natur als Erziehungskulisse: Mutterbilder im Vaterwort. Psychoanalytische Deutungsversuche zu zwei Schweizer Kinderbuchklassikern. In: Nassen, Ulrich (Hg.). Naturkind, Landkind, Stadtkind. München, 1995, 9–24.

Wilkending, Gisela. Der Widerspruch in der klassischen KJL: Grenzüberschreitung und Erziehungsfunktion. In: Informationen des Arbeitskreises für Jugendliteratur 1, 1984, 52–66.

—————————————————

¹ Erbauungsliteratur, Erbauungsschriften (vok. Erbauung – „pakylėjimas“, „pamokymas“, taip pat „džiuginimas“) vokiškai kalbančiuose kraštuose nuo seno, jau nuo XVI a., vadinama (krikščioniško turinio) literatūra, skirta plačiajam skaitytojų ratui, – rašiniai, kurių skaitymas turėtų stiprinti tikėjimą ir pamaldumą ir pakylėti dvasią Dievop. Jiems būdingi liaudiški kalba ir vaizdavimo būdas, dialogo arba laiško forma, alegorijos, „gėlėtos“ antraštės. (Vert. past.)

² C. F. Meyer an J. Spyri, 2. September 1883; J. Spyri an C. F. Meyer, 3. September 1883. In: Zeller, H. und R., 47.

³ Johanna Spyri. Wo Gritlis Kinder hingekommen sind. Gotha: Perthes, 1883, S. 69.

⁴ In: Johanna Spyri – Conrad Ferdinand Meyer. Briefwechsel 1877–1897. Mit einem Anhang Briefe der Johanna Spyri an die Mutter und die Schwester C. F. Meyers 1853–1897. Hrsg. und kommentiert von Hans und Rosmarie Zeller. Kilchberg: Mirio Romano, 1977, 91.

⁵ Čia ir toliau cituojama iš: Spyri, Johanna. Heida / iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis. Vilnius: Alma littera, 2007.

⁶ Žr. Kiepe, Hansjürgen. Landschaft Gottes: zur Rolle der Verbzusätze in Johanna Spyris „Heidi“ / Hansjürgen Kiepe. In: Wirkendes Wort, 17 (1967), S. 410–429.

⁷ Hurrelmann, Bettina. Heidi – Mignons erlöste Schwester. In: Neue Sammlung 3, 1993, 347–363. Wiederabdruck in: Hurrelmann, Bettina (Hg.). Klassiker der Kinder- und Jugendliteratur. Frankfurt am Main, 1995, 191–215.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 2 (42)