NIJOLĖS METAI
Nijolė Kepenienė literatūros pasaulyje pasirodė gana vėlai, jau subrendusi kaip žmogus ir rašytoja. Ji jau buvo dviejų dukrų mama, kai 1992 m. išėjo pirmasis jos pasakų rinkinėlis „Labanakt“. Neilgai trukus jaunųjų skaitytojų rankose pasirodė apsakymų rinkinėliai „Pasaulis V“ (1993) ir „Šunų valsas“ (1994). Jau pirmosiose rašytojos knygelėse žavėjo šiltas ir intymus autorės balsas, drąsa pasakoti vaikams apie amžinas ir painias žmogaus gyvenimo jausenas ir reiškinius – meilę ir mirtį. Antrosios N. Kepenienės knygos recenziją kažkada taip ir pavadinau – „Meilė ir mirtis Malijoje“. Vėliau jos knygos biro kaip iš gausybės rago vos ne kas metai. Tai pasakų rinkiniai „Kopūstų riteris ir kiti“ (1996), „Madingiausias krokodilas“ (1998), „Džiovintas debesėlis“ (1999), „Skriek, vaivorykštės karusele“ (1999), „Baltosios žąsytės pasakos“ (2006) ir t. t. 2001 m. N. Kepenienės pasakų rinkinį „Po riestainio saule“ IBBY Lietuvos skyriaus komisija pripažino geriausia metų vaikų knyga, jai buvo įteikta Šarūno Marčiulionio finansuojama premija. 2002 m. už pasaką-apysaką „Tititatos užburti“ rašytoja pelnė literatūrinę I. Simonaitytės premiją. Be vaikų knygų, mirties ir meilės temą N. Kepenienė nagrinėjo romanuose „Vienatvė dviese“ (2000 ), „10% improvizacijos“ (2004), „Vėjų rožė“ (2007). Be to, N. Kliukaitės pavarde ji išleido eilėraščių rinkinius „Būrimo pamokos“ (1998) ir „Jos“ ( 2001 ). Per trumpą penkiolikos metų laiką rašytoja išspausdino net aštuoniolika knygų ir pelnė mažųjų skaitytojų ir vaikų literatūros kritikų pripažinimą. Ilgą laiką dirbusi pedagoginį darbą įvairiose Klaipėdos mokyklose, šiuo metu Nijolė bando verstis literatūriniu darbu: rašo ne tik vaikų prozą, bet ir pjeses, verčia iš anglų kalbos knygas. Be jokios abejonės, šiuo metu tai pati produktyviausia Klaipėdos krašto rašytoja. O gal ne? O gal tik mama, sekanti savo dukroms įvairiausias istorijas? Malonu, kad Nijolė daug nepurkštaudama sutiko atsakyti į visokius, gal net kvailus mano klausimus.
– Nijole, prisimink tą dieną, kai pradėjai skaityti. Skaitymas – tarsi magija, naujo pasaulio kūrimas. Kas tuo momentu Tavo gyvenime pasikeitė? Kokias savo vaikystės knygas pameni? Jų kvapas, įspūdis, įtaka?
– Kai dar buvau tokia maža, kad nemokėjau skaityti, tėtis sekdavo man pasakas. Truputį paskaitydavo, truputį išgalvodavo, mat buvo labai kūrybingas ir turėjo beribę fantaziją. Pirmoji knyga, kurią perskaičiau pati, – Daktaras Aiskauda. Dar ir dabar matau iliustracijas, ypač šunį ilgu kūnu ir galvomis iš abiejų galų. Tada man buvo penkeri. Apie perskaitytą knygą gyriausi visam kiemui. Vėliau įsmukau į biblioteką. Ir prasidėjo skaitymai su prožektoriumi po antklode, skaitymai vonioje ir pan.
Bet labai greitai „suaugau“. Jau ketvirtoje klasėje slapčia nuo mamos skaičiau Main Rido Baltąją pirštinę, vėliau Nurio Giuntekino Čiauškutę, Žiulio Verno knygas. Ryte prarijau ir visas (kokias tik gavau) knygas apie indėnus, o dar truputėlį anksčiau mane pagavo Senojo Jano lobis (1963 m. Lietuvoje išleista R. Pilkingtono apysaka. – Red. past.). Nuo to laiko nuotykių knygos, kur vaikai atlieka didžius darbus, man pačios mieliausios. Tiesa, didelis dėdė Anielius Markevičius, anuomet mano kaimynas, vienoje nuotykių knygoje rašė apie Nijolę, ir šventai tikėjau, kad apie mane.
Vėliau dar labiau suaugau ir perkrimtau ne tik lietuvių, bet ir anglų klasikus, mat mokiausi mokykloje, kurioje dėstoma sustiprinta anglų kalba. Labai pamėgau Brontė, Tekerėjų, Vaildą, Moemą, Golsvortį, Hemingvėjų, mėgau ir didžiuosius rusus, ypač Dostojevskį. O kur dar Prustas, Belas, Markesas – mat mūsų klasė buvo snobai (gerąja prasme).
O štai vienuoliktoje klasėje vėl „suvaikėjom“. Išsitraukėm pirmokėliškus portfeliukus, ant jų paišydavome namų darbus ir draugų telefono numerius, stovėdavome naiviai sudūrę pirštų galus ir išvertę kojas, o skaitėme (leidome iš rankų į rankas) Mikę Pūkuotuką. Manau, kad frazė „Ir kuo ilgiau Pūkuotukas žiūrėjo vidun, tuo labiau Paršelio tenai nebuvo“ yra visų mano pačios pasakėlių raktas.
– Dėkoju, Nijole, už savo kūrybos raktą. Dabar praversim duris ir pasižvalgysim plačiau po Tavo kūrybos laboratoriją. Iš vaikystės nebėgsim. Juo labiau kad Tavo vaikystė praėjo mieste. Mūsų vaikų poezijos klasikai – Vainilaitis, Matutis, Geda – ar prozininkas Račickas buvo kaimo, gamtos vaikai, jų žaidimai vykdavo gamtoje, jie gerai pažinojo medžius, augalėlius, gėles ir laisvai atskirdavo arklį nuo karvės. O kokia miesto vaiko patirtis, nuotykiai ir žaidimai? Ar nesigaili, kad gimei dideliame mieste?
– O ko turėčiau gailėtis? Pati mano gyvenimo pradžia ėjo, galima sakyti, tokioje pusiau gamtoje, ant Neries skardžio (kitapus upės dabar – Seimo rūmai). Žvėrynas, mano manymu, viena nuostabiausių žemėje vietų. Kaip kad Melnragė, kurioje dabar gyvenu. Čia pat vandenėlis, nesvarbu, tekantis ar banguojantis, lyg ir mažo miestelio bendruomenė, o šalia – miestas su savo taisyklėmis ir sava tvarka. Daug ko toje pusiau gamtoje buvau prikrėtusi: ir nuo skardžio leidomės rogėmis tiesiai į Nerį, ir kiaura valtimi, pilną prisisodinusi vaikų, leidausi ieškoti neregėtų žemių, ir balandį auginau, o kur dar iškylos, čiuožikų lenktynės statinėje… Paskui persikėlėme į Vilniaus senamiestį. Mano vaikystėje senamiestis natūraliausiai tiko sukti filmams apie karą. Tiek griuvėsių!.. Na, ir mes po tuos griuvėsius žaisdavome karą, strėlių visokių pripiešdavome ant šaligatvių, imdavome vienas kitą į nelaisvę. Daug žaisdavome. Ir „Batsiuvį“, ir kvadratą, ir dar visko prisigalvodavome. Manau, dabar vaikai nebemoka žaisti. Tiekos žaidimų kaip mes tikrai nežino. Kur tas mokėjimas pasidėjo?
– Na, taip, dabar žinau, kodėl mažieji Tavo Malijos herojai išplaukė valtele ir vos nepaskendo. Gali savo dukroms ne tik pasakas sekti, bet ir papasakoti tikrų nuotykių. Net fantazuoti nebūtina. Dabar jau išleidai daugybę knygų. Kaip Tau atrodo, ar dar tebesi mama, pasakojanti savo dukroms istorijas, ar jau tikra rašytoja? Juk nuo to priklauso ir stilius – intymus, neutralus ar dar koks.
– Ar jau rašytoja? Labai skambus žodis. Tiesiog esu rašanti moteris. Kam rašau? Kad net ir sekdama pasakas vaikams, manau, seku jas savyje gyvenančiam vaikui. Dabar štai pabaigiau vieną romaną, ir net baisu pasidarė, kai suvokiau, kad tai mano vidinio gyvenimo prieštarų ir metų išklotinė. Nors ne apie save rašiau. Netgi stengiausi kuo toliau atsitraukti.
– Užsiminei apie baigtą romaną. Paskutinės Tavo knygos, kurias skaičiau, – pasakų rinkinys vaikams „Baltosios žąsytės pasakos“ ir nuotykių romanas „Vėjų rožė“. Ar skiri vaikų ir suaugusiųjų kūrybą? Ar galvoji rašydama apie savo skaitytoją?
– Šis klausimas susijęs su ankstesniuoju. Skaitytojo, tiesą sakant, niekada neįsivaizduoju. Neįsivaizduoju, kad štai vaikas knygą atsiverčia, skaito ir ką dar ten galvoja. Bala žino. Vaikai tokie skirtingi. O ir suaugusieji. Kartais net pribloškia, kaip keistai jie tave supranta. Kalbėjai apie ratus, o jiems galvoje – batai. Vienas švedų literatūrologas sako, kad mes, neseniai išlaisvėjusių tautų rašytojai, vis kalbame apie tai, kas mums patiems skauda ar kaip kitaip širdį graužia, tuo tarpu turėtume apmąstyti (ką jau seniai daro amerikiečiai), kaip čia mums visiems kuo įtaigiau paveikti skaitytoją. Turėtume prisigalvoti visokių siužeto vingrybių, charakterių skilimo ir t. t., bet man toks rašymas neįdomus. Man patinka rašyti. Esu, matyt, hedonistė egoistė, nes tikrai apie skaitytojus negalvoju. Rašau. Kažkuriems savo vidiniams „Aš“, kad šie galų gale imtų ir sučiulbėtų.
Ar skiriu kūrybą vaikams? Nors ir keista – skiriu. Tiesa, ne visada. Tiesiog, kai rašau vaikams, rašau mažutėlėms savyje, o jų ten, patikėkite, ne viena. Bet labiausiai man patinka, kai tas manyje gyvenantis vaikas suranda kokį draugą, pavyzdžiui, Naglį arba Šarūnę. Jie ir kalbasi tomis pasakomis. Tik jomis, tiesą sakant, susišneka.
– Apie skaitytoją negalvoji. Ar Tau visai nesvarbi skaitytojų nuomonė, vaikų atsiliepimai, jei tai vaikų knyga? O gal bijai populiarumo?
– Negaliu sakyti, kad man visiškai nerūpi skaitytojai. Man labai malonu, kai skaitytojas taip ir pasako, kad knyga neįdomi, be to, paaiškina kodėl, pareiškia, su kuo nesutinka. Plynas „Man patiko (nepatiko)“ nieko neduoda. Net nežinai, ką tada atsakyti.
Na, o populiarumas – juokingas dalykas. Mama štai vis reikalauja parašyti meilės romaną, kuris jai būtų įdomus. Žinau, kas jai būtų įdomu, bet seniai suvokiau, kad šitaip niekada nerašysiu. Man neįdomu. Nematau prasmės rašyti tai, kas pačios nedomina.
– Rašydama romaną „Vėjų rožė“, turėjai paskaityti jūrinės literatūros, istorinių veikalų apie kuršius, vikingus, britus. Ar mėgsti mokslines knygas? Ar skaitai naujausias kitų autorių knygas? Ar jauti kitų rašytojų įtaką savo pačios kūrybai?
– Taip jau man atsitinka, kad nuolat esu ką nors įsimylėjusi. Perskaitau ir įsimyliu. Arba ne. Bet yra meilių, kurios nerūdija. F. Dostojevskis – didžiausia mano meilė. Dar Balys Sruoga.
O dėl įtakų, atvirai sakant, nemanau, kad tai toks paprastas dalykas. Kad ir kaip man patiktų Vanda Juknaitė, net ir labai norėdama, negalėčiau rašyti kaip ji. Ne tas įkvėpimų ir iškvėpimų dažnis, ne tas pulsas, o ir kraujo grupė kita. Žmogų taip daug kas formuoja ir veikia, kad vieno ar kito literatūros kūrinio įtaka yra minimali. Bet kartais atsitinka taip, kad kūrėjai, visai to nenorėdami ir nežinodami apie kito sumanymus, padaro kažką panašaus. Pavyzdžiui, taip atsitiko su Vėjų rože. Tikrai savo kūrinį parašiau daug anksčiau, nei pradėjo eiti „Klaipėdos“ dienraščio kultūrinis priedas „Vėjų rožė“. Bet po to mano knyga pagulėjo pas dailininkę, leidykloje, ir štai dabar visiems atrodo, kad aš nukniaukiau pavadinimą. Iliustruodama Baltosios žąsytės pasakas, pripieštus lapus kišau į vandenį ir šventai tikėjau, kad išradau naują piešimo techniką. Tuo tarpu A. Žalio poezijos rinkinį dailininkas A. Kliševičius iliustravo labai panašiai. Abu nieko net nežinojome apie vienas kito sumanymus. O juokingiausia, kai tau prikergia įtaką to, ko net akyse nesi mačiusi. Pavyzdžiui, mano pasakaitės dažnai lyginamos su Biseto, kurio, gėda prisipažinti, nesu net skaičiusi. O dabar jau iš principo neskaitau. Bijau dar labiau supanašėti.
Nesu linkusi nei demonstratyviai nuo ko nors bėgti, nei kuo nors sekti. Tiesiog klausausi pasąmonės man padiktuotų laiko virpesių.
– Šiuo metu vėl kalbama, kad knyga gyvena paskutines dienas, kad ją gali išstumti internetinės knygos ir svetainės. Lygia greta pasigirsta kalbų, kad vaikai jau nebenori skaityti knygų, juos vilioja kitokios, ypač kompiuterinės, pramogos. Ką manai apie tradicinės knygos ateitį? Ar nesijauti rašanti tuštumai?
– Knyga man visada buvo pats didžiausias išminties šaltinis ir netgi pati nuostabiausia bendravimo forma, nes ji dalijasi su tavimi prieš šimtmečius ir net tūkstantmečius sukaupta išmintimi, kasdienėmis mintimis ir jausmais. Keista, bet tas pats tekstas kompiuteryje manęs visiškai neįkvepia. Mane traukia paslaptis – būtent šitas žodis čia labiausiai tinka, – tūnanti už knygos nugarėlės. Knyga virsta gyvu padaru su kieta nugarėle ir daugybe paslaptingai šlamančių lapų. Mėgstu ypatingą knygos kvapą, tiek naujos, tiek senos. Su knyga gali atsisėsti ir po obelim, ir prie upės, visa tai – knygos išmintis, vėjas, kvapai – susipina į vientisą patirtį. Vien todėl nemanau, kad kurią nors dieną knyga imtų ir išnyktų, nes tikiu, kad visais laikais bus ją branginančių žmonių. O ir dabar, nors nemokėčiau tiksliai įvardyti požymių, pastebiu, kad skaitytojų daugėja. Ne, ne, joks kompiuteris neduos to, ką duoda knyga.
– Ačiū už atsakymus.
P. S. Na o „Rubinaitis“ savo ruožtu irgi dėkoja už atsakymus ir, įgaliotas IBBY Lietuvos skyriaus narių, sveikina Nijolę gražios asmeninio gyvenimo sukakties proga.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 2 (42)
