2021 m. kovo 8 d. mirė „Stebuklingosios būdelės“ autorius Nortonas Justeris
Sulaukęs 91 metų 2021 m. kovo 8 d. mirė amerikiečių rašytojas Nortonas Justeris (Norton Juster), lietuvių skaitytojams geriausiai pažįstamas kaip knygos „Stebuklingoji būdelė“, kuri yra tapusi pasauline vaikų literatūros klasika, autorius.
Nortonas Justeris gimė 1929 m. birželio 2 d. Niujorko valstijoje. Baigė architektūros ir miestų planavimo studijas. Rašytojo kelią pradėjo, kai, gavęs stipendiją knygos vaikams ir jaunimui apie urbanistiką rašymui, vietoj to sukūrė savo garsiausią knygą „Stebuklingoji būdelė“ (angl. The Phantom Tollbooth, 1961).
Savo kaip architekto karjeros Justeris niekada neatsisakė, dėstė ir netgi su keliais bendraminčiais įkūrė architektūros kompaniją, kuri veikia iki šiol. Vienas iš šios kompanijos darbų – sukurtas Erico Carle‘o paveikslėlių knygos meno muziejaus pastatas Masačusetso valstijoje (Eric Carle Museum of Picture Book Art). Vaikų rašytojas ir iliustruotojas Ericas Carle‘as, knygos „Labai alkanas vikšrelis“ autorius, buvo Justerio draugas ir netgi iliustravo vieną jo knygą „Otter Nonsense“ (1982).
„Stebuklingoji būdelė“ – nonsensiškoji pasaka apie berniuką Milą, kuris, užuot ką nors nuveikęs, nuolat nuobodžiauja. Vieną dieną jis gauna dovaną – rinkliavos būdelę, kurią pervažiavęs savo žaisline mašina atsiduria kitame pasaulyje – Išminties karalystėje, kur jo laukia nuotykiai ir svarbios pamokos. Anot knygos apžvalgininkės Aleksandros Strelcovos, „Kiekvienas Milo sutiktas veikėjas ar aplankyta vieta padeda suprasti žmonių silpnybes ir būdus joms įveikti, žinių ir atkaklumo svarbą bei savo veiksmų padarinius.“1 Knyga kritikų lyginta su Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“ ir L. Franko Baumo „Ozo šalies burtininku“.
„Baltų lankų“ leidyba, 2010
Knygoje itin gausu kalbinių žaidimų, kuriuos puikiai į lietuvių kalbą išvertė Arvydas Sabonis. Šis vertimas buvo pripažintas Reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2010 metų vertimu paaugliams.
Per gyvenimą Nortonas Justeris parašė kiek daugiau nei 10 knygų vaikams ir jaunesniesiems paaugliams, tačiau nė viena kita nepralenkė sėkme „Stebuklingosios būdelės“.
_______________________________________
1 Aleksandra Strelcova. Vienos – ilgai lauktos, kitos – netikėtos (2010 m. verstinės pasakų knygos). Rubinaitis, 2011 m. Nr. 2 (58).
Bibliografija lietuvių kalba
Stebuklingoji būdelė / iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis; iliustracijų autorius Jules Feiffer. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. – 257 p.
Marija Pečkauskaitė (1877 03 08–1930 07 24) daugeliui geriau žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Gimusi žemaičių bajorų šeimoje ji gavo gerą pedagoginį ir literatūrinį išsilavinimą Šveicarijoje ir tapo pedagoge bei svarbia lietuvių rašytoja.
Šatrijos Ragana rašė tiek suaugusiesiems, tiek vaikams ir net paaugusiems vaikams, kas tuo metu dar buvo gana neįprasta. Kitų raginama ir matydama vaikų literatūros trūkumą ji kai kuriuos tekstus specialiai rašė vaikams arba paaugusiems vaikams, pavyzdžiui, apysaką „Vincas Stonis“ (1906), pjesę „Nepasisekė Marytei“ (1906), „Lietuvos senovės istorijos pasakos“ (1907). O kai kurie tekstai, kaip įprasta yra perėję į vaikų skaitybą: „Iš daktaro pasakojimų“ (1904) „Į šviesą“ (1908) „Irkos tragedija“ (1924).
Vaga, 1974
Jai kaip pedagogei buvo svarbios švietėjiškos, pozityvistinės idėjos – daugelyje vaikų literatūrai priskirtinų jos kūrinių pasižymi mokslo siekimo, lavinimosi idėjomis. Apysakoje paaugusiems vaikams, šiuolaikiniais terminais kalbant – paaugliams, „Vincas Stonis“ trylikametis pagrindinis veikėjas Vincas tėvui išvykus uždarbiauti į Ameriką stropiai ima mokytis rašto, kad suprastų tėvo siunčiamus laiškus ir galėtų atsakyti, tačiau mokslas jam įgyja ir kur kas didesnę reikšmę – jis sužino daugiau apie pasaulį, vertybes, tėvynės meilę. Panašiai vaikai mokslu žavisi ir jo siekia ir „Į šviesą“, „Iš daktaro užrašų“. Pažymėtina, kad Šatrijos Ragana dažnai pasakojo apie paprastus kaimo vaikus, taip pabrėždama mokslo svarbą visų visuomenės sluoksnių žmonėms.
Rašytojos kūryboje taip pat labai svarbus lietuvybės puoselėjimo motyvas. Dar iki kūrybinio kelio pradžios ji susipažino su netoliese jų šeimos dvaro gyvenusiu Povilu Višinskiu. Visuomenininkas, siekęs lietuvių tautinio atgimimo, ir rašytojas skatino bendraamžę Mariją pažinti lietuvybę bei mokytis lietuvių kalbos ir rašto. Kaip įprasta to meto bajorijoje, palaikiusioje Abiejų tautų respublikos atminimą ir kultūrą, lietuviškai būsimoji rašytoja mokėjo tik šiek tiek. Tačiau ji ryžtingai ėmė mokytis, susirašinėti lietuviškai su į Peterburgą išvažiavusiu mokytis P. Višinskiu, o netrukus, 1896 m., lietuvių kalba ėmė rašyti grožinę literatūrą.
M. Šlapelienės knygyno leidinys, 1920
Patriotizmo, lietuvybės idėjos pasirodo tiek suaugusiesiems skirtuose kūriniuose, pavyzdžiui, lietuvių literatūros klasika tapusioje apysakoje „Sename dvare“, tiek vaikų literatūrai priskirtinuose kūriniuose. Jau minėtame tekste „Vincas Stonis“ pagrindinis veikėjas ne tik užsikrečia noru mokytis, bet pradeda svarstyti apie tėvynę ir jos svarbą: „Teisybę panelė sako, kad tėvynė tat lyg motina – tarėt sau. Kaip gi nemylėti tos savo žemelės, kad ji viską mums duoda… Ir peni, ir apdaro, ir šildo…“ (p. 21). Patriotinius jausmus rašytoja vaikams žadino ir perpasakodama svarbius Lietuvos istorijos įvykius ir legendas rinkinyje „Lietuvos senovės istorijos pasakos“.
Demokratiškumas, patriotizmas, mokslo siekis ir kitos Šatrijos Raganos tekstuose steigiamos vertybės svarbios vaiko asmenybės ir to meto tautos savimonės formavimuisi, tačiau ne mažiau svarbus ir literatūrinis dėmuo.
Anot literatūros tyrinėtojos Birutės Ciplijauskaitės, Šatrijos Raganos žangumas ir originalumas pasakojimo mene išryškėja, palyginus jos veikalus su beveik tuo pačiu metu pradėjusiomis rašyti Žemaite, Lazdynų Pelėda, Bite. Jų kūryboje vyrauja norima perteikti mintis . Šatrijos Raganos beletristinis pasaulis subjektyvesnis, ji daugiau dėmesio skiria estetiniam apipavidalinimui, drąsiau eksperimentuoja pasakojamosios kalbos plotmėje (Birutė Ciplijauskaitė, „Šatrijos Ragana Lietuvių pasakojimo raidos perspektyvoje“. Kn. Šatrijos Ragana, Sename dvare. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 198–199). Tyrinėtoja taip pat pažymi, kad rašytojos sąmoningą domėjimąsi kompozicija rodo jau pirmasis literatūrinis kūrinys „Margi paveikslėliai“ (1896) (ten pat, p. 199).
„Motinėlės“ draugija, 1907
Vaikų literatūros tyrinėtojai kalbėdami apie Šatrijos Raganos kūrinius vaikams taip pat pastebi atitolimą nuo tuo metu ryškios didaktinės vaikų literatūros. Šį posūkį kalbėdamas apie „Vincą Stonį“ pastebi jau pirmosios vaikų literatūros studijos autorius Bernardas Bradžionis: „Norėdama išvesti aiškią pamokomąją mintį, autorė įstengė ją apvilkti menine forma. Jos veikėjai išėjo ne kažkokios dirbtinės gerosios būtybės, bet gyvi, su jausmais ir protu, su širdimi ir siela žmonės“ (Bernardas Brazdžionis, „Lietuvių vaikų literatūra“. Kn. Kęstutis Urba (sud.), Vaikų literatūros patirtis. Kaunas: Šviesa, 1995, p. 33). Taigi Šatrijos Ragana, nors ir siekė didaktinių tikslų ir jie yra akivaizdūs, tam telkėsi ne tiek deklaratyvumą, kiek vidinę veikėjų motyvaciją. Tiesa, kūriniai pačios adresuoti vaikams kur kas deklaratyvesni nei perėję į vaikų skaitybą, čia pasirodo ir įvairesnių, universalesnių temų. Štai „Irkos tragedijoje“ gilinamasi į skaudžius mažo vaiko išgyvenimus – vienišumą, tėvų skyrybas, jos atstūmimą, vaikystės pasaulio griūtį.
Vaga, 1977
Kęstutis Urba rašydamas apie „Irkos tragediją“ kūrinį vadina „nuostabiausiu ir gyvybingiausiu iš to, ką parašė Šatrijos Ragana . Bemaž visi kiti šios rašytojos tekstai skatina šiuolaikinius skaitytojus, ypač jaunus, nuolat prisiminti, galvoti apie autorės gyvenamąjį laiką, socialines ir buitines realijas. „Irkos tragedijos“ istorinis laikas taip pat konkretus, bet jis tėra psichologinių procesų aplinkybė, fonas. Rašytoja vaizduoja amžinus vaiko pojūčius, mažai tepriklausomus nuo konkretaus istorijos laiko ar buities aplinkybių. Taip arti mažo vaiko sielos lietuvių literatūra iki tol, regis, nebuvo atsidūrusi“ (Kęstutis Urba, „Ar Šatrijos Ragana – vaikų rašytoja?“. Kn. Kęstutis Urba, Auginančioji literatūra. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016, p. 63).
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos ne viskas, ką parašė Šatrijos Ragana yra aktualu ir reikšminga. Tokie tekstai kaip „Vincas Stonis“ reikšmingesni vaikų literatūros istorikams, tyrinėtojams, mokytojams. Tuo tarpu „Irkos tragedija“, kurios centre atsiduria universalijos, rekomenduotina ir šiuolaikiniams paaugusiems vaikams.
Rekomenduojame paskaityti
Kęstutis Urba, „Ar Šatrijos Ragana – vaikų rašytoja?“. Kn. Kęstutis Urba, Auginančioji literatūra. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.
Viktorija Daujotytė. Šatrijos Raganos pasaulyje: gyvenimo ir kūrinių skaitymai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.
Kūrybos vaikams bibliografija
Į šviesą: apsakymai / iliustravo Alfonsas Žvilius. – Vilnius: Vaga, 1974. – 191 p.
Į šviesą: apsakymas. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946. – 40 p.
Irkos tragedija / iliustravo Birutė Demkutė. – Vilnius: Vaga, 1977. – 42 p.
Istorijos pasakos. – Kaunas: „Motinėlės“ draugija, 1907. – 54 p.
Iš daktaro pasakojimų; Rudens diena; Sulaukė. – Shenandoah, Pa.: A. Milukas, 1907. – 69 p.
Lietuvos senovės istorijos pasakos. – Vilnius: M. Šlapelienės knygyno leidinys, 1920. – 91 p.
Savo kaip architekto karjeros Justeris niekada neatsisakė, dėstė ir netgi su keliais bendraminčiais įkūrė architektūros kompaniją, kuri veikia iki šiol. Vienas iš šios kompanijos darbų – sukurtas Erico Carle‘o paveikslėlių knygos meno muziejaus pastatas Masačusetso valstijoje (Eric Carle Museum of Picture Book Art). Vaikų rašytojas ir iliustruotojas Ericas Carle‘as, knygos „Labai alkanas vikšrelis“ autorius, buvo Justerio draugas ir netgi iliustravo vieną jo knygą „Otter Nonsense“ (1982).
