VIENOS – ILGAI LAUKTOS, KITOS – NETIKĖTOS (2010 m. verstinės pasakų knygos)

 

 

 

 

Verstinių vaikų knygų vertinimo komisija nagrinėja tik mažą dalelę kasmet pasirodančių užsienio autorių knygų – tas, kurias pasiūlo pačios leidyklos. Tarp jų pasitaiko ir tokių, kurias skaitant kyla klausimas, kodėl autoriai jas parašė ir kodėl lietuviai vaikai turi jas skaityti. Gal taip suaugusieji baudžia vaikus už blogą elgesį? Bet kodėl tada kai kuriems geriausiems kūriniams prireikia tiek daug laiko, kad pasiektų Lietuvą? Paprasčiausias to pavyzdys – Nortono Justerio Stebuklingoji būdelė, kuri originalo kalba pasirodė prieš penkiasdešimt metų. O juk jos autoriaus tėvynėje Amerikoje žmonės skirstomi į tuos, kurie skaitė šią knygą, ir tuos, kurie, vargšeliai, jos neskaitė. Bet apie viską nuo pradžių.

Vaikų literatūros klasika ir vienas tęsinys

Viršelio dail. Sigutė Ach
Viršelio dail. Sigutė Ach

Verstinių knygų vertintojams buvo pateiktas ne vienas dar XX a. pradžioje parašytas kūrinys. Tai daug kartų vertintos ir skaitytos knygos, prie kurių nuolatos grįžtama. Antai leidykla „Nieko rimto“ išleido iš naujo išverstą Waldemaro Bonselso knygą Bitė Maja ir jos nuotykiai (vertė Indrė Dalia Klimkaitė). Nesutrumpintas ir neadaptuotas vertimas – svarbus įvykis. Iki šiol skaitėme dar Prano Mašioto verstus Bitės Majos nuotykius.

1912 m. pasirodžiusios knygos nėra reikalo papildomai pristatyti. Kas gi nežino drąsiosios bitės nuotykių? Bonselsas vaizduoja vabzdžių pasaulį tokį, koks jis yra: gražus ir užburiantis, kartu žiaurus ir gąsdinantis. Pasišlykštėti verčia vabzdžio, kremtančio pusę slieko, aprašymas. Tuo metu kita slieko pusė iš visų jėgų bando pabėgti. Klesti melas, intrigos, kova dėl valdžios ir galimybės išlikti! Antai neseniai našle tapusią sraigę mergina mėšlavabalis, prisistatantis auksavabaliu. Nenoras pasisakyti, kas esi, pakiša jam koją, ir sraigė nusprendžia, kad būtų nepadoru vos tris dienas panašlavus susidėti su kitu vyru.

Visų bitės Majos nuotykių esmė – noras pažinti žmogų. Maja negali patikėti laumžirgio pasakojimu, kad žmonių vaikai nukankino jo brolį. Negi tokie gražūs ir tobuli padarai gali būti tokie žiaurūs? Majai pasiseka žmogų pažinti tokį, koks jis būna pats gražiausias, – įsimylėjusį.

Svarus įnašas į užsienio klasikos vertimus – pernai išleistos Beatrix Potter Pasakos („Alma littera“, vertė Viltaras Alksnėnas). Leidinyje – visos šios rašytojos ir dailininkės pasakos, kurių pirmoji – „Pasaka apie triušelį Petriuką“ – sukurta 1902 m. (Iki šiol mažieji Lietuvos skaitytojai galėjo džiaugtis tik keturiomis Potter paveikslėlių knygelėmis.) Be to, šioje knygoje rasime ir istorijų, kurios atskiru leidiniu anksčiau nebuvo pasirodžiusios. Į vieną knygą sudėtoje Potter kūryboje atsiskleidžia jos rašytojos ir iliustruotojos talentas. Skaitytojai gali stebėti, kaip bėgant metams keitėsi Potter kūryba, ir sekti, kaip vienas ar kitas veikėjas keliauja iš pasakos į pasaką. Nors kūrinių adresatas skiriasi (paveikslėlių pasakos sudomins pačius mažiausiuosius, o ilgesnes pasakas gali skaityti ir dešimtmečiai), vaikas gali augti su šia knyga ir ne kartą prie jos sugrįžti. O ir knygos formatas, puikioss iliustracijos skatina ją dovanoti, branginti ir perduoti iš kartos į kartą.

Svarumo leidiniui teikia ir prieš kiekvieną pasaką esantis tekstas „Apie šią knygą“ (mat autorė visas pasakas išleido atskiromis knygelėmis). Jame skaitytojai supažindinami, kada pasaka pasirodė pirmąkart, kokios jos parašymo aplinkybės ir kam ji skirta. Juk kaip įdomu sužinoti, kad miesto pelės Jonio prototipas yra daktaras Personas, kuris savo ilgame lagaminėlyje nešiodavosi golfo lazdas, kad galėtų pažaisti su rašytojos vyru („Pasaka apie miesto pelę Jonį“, p. 319–330). Šis leidinys turėtų tapti studentų, vaikų literatūros tyrėjų ir visų, besidominčių Potter kūryba, parankine knyga.

Lietuviškai prakalbusi Potter kūryba rodo, kad nebūtina ieškoti įmantriausių žodžių norint perteikti pasakos žavesį ir žaismę. Didaktikos elementai, nuotaikingi siužetai, trumpi pasakojimai ir paveikslėlių istorijos – tikras atokvėpis skaitytojams, išvargintiems šiuolaikinių pasakų įmantrybių. Galima abejoti dėl sulietuvintų veikėjų vardų, dėl ne visada žodis į žodį perteiktų pasakų pavadinimų (pavyzdžiui, „Pasakos apie Ryžį ir Rapsą“ (p. 200) pažodinis pavadinimas – „Pasaka apie Imbierą ir Marinatą“), tačiau tai nemenkina nei atskirų kūrinėlių, nei viso leidinio vertės. O ir tokį savo sprendimą vertėjas yra išsamiai paaiškinęs (žr. „Beatrix Potter paveikslėlių epas lietuviškai: vertėją Viltarą Alksnėną kalbina literatūros kritikas Kęstutis Urba“, Rubinaitis, 2010, Nr. 4 (56), p. 33–36).

Greta klasikinių kūrinių atsiduria ir Davido Benedictuso knyga Sugrįžimas į Šimtamylę girią („Alma littera“, vertė Nijolė Regina Chijenienė). Ne, tai nėra literatūros klasika, o tik visame pasaulyje gerai žinomų Alano Alexanderio Milne’o knygų apie Mikę Pūkuotuką tęsinys (daugiau apie šią knygą žr.: Vita Mozūraitė, „Naujas susitikimas su senais draugais“, Rubinaitis, 2010, Nr. 4 (56), p. 39–41). Britų rašytojas Benedictusas skaitytojus po aštuoniasdešimties metų sugrąžina į Šimtamylę girią ir išmaningai toliau pasakoja girios gyventojų nuotykius. Kad ir kaip daugeliui žmonių nepatiktų žinomų knygų tęsiniai, Benedictusas sugebėjo atkartoti A. Milne’o stilių ir tęsti istoriją nuo tos vietos, kur ji 1928 m. pasibaigė.

Vieną rytą į girią grįžta truputį vyrėlesnis, trumpesniais plaukais ir rimtesnio veido Kristoferis Robinas. Autorius žaidžia su laiku ir jo suvokimu, todėl atrodo, kad laikas girioje tą dieną, kai Kristoferis išvyko, tarsi sustojo. Skaitytoją pasitinka toks pat nepaprastai aktyvus Tigras, niūrus ir depresiškas Asilas ir manijos skaičiuoti puodynes apsėstas Mikė Pūkuotukas. Sunku nepastebėti ir aliuzijų į Milne’o kūrinį: primenama, kodėl Pelėda gyvena Paršelio namuose, kalbama apie baisiuosius Ramblius, yra ir visiems žinoma frazė „mažo protelio meškiukas“. Džiugina eiliuotos Mikės Pūkuotuko murmelės (nors jos ir neprilygsta ankstesniosioms) ir tikslingai paliktos klaidos miško žvėrelių rašiniuose. Vis dėlto truputį keista, kad Paršelis geba taip gražiai ir taisyklingai rašyti dienoraštį: „Atsikėliau. Papusryčiavau. Parašiau apie tai dienoraštyje“ (p. 36).

Sugrįžimą į Šimtamylę girią sudaro dešimt istorijų, kuriose knygos veikėjai mokosi žaisti kriketą, rengia žodžių rašybos konkursą ir Derliaus Šventę. Taigi nuotykių ir atradimų netrūksta. Yra Benedictuso knygoje ir nauja veikėja – ūdra Lotė. Ši mikli, arogantiška, perlų vėriniu pasipuošusi gražuolė iš pradžių žvėrelių bendruomenėje sukelia sumaištį, bet vėliau sėkmingai įsitraukia į girios gyvenimą.

Knyga sudomins ne tik mažuosius skaitytojus, dar tik atrandančius Mikės Pūkuotuko pasaulį, bet ir tuos, kurie nuolat svajoja sugrįžti į Šimtamylę girią.

Skani ir ne tokia skani literatūra

Skaitant kaimyninių šalių literatūrą, norisi, kad ji būtų kuo geresnė, smagesnė ir verta išversti į lietuvių kalbą. Radus bent menkiausių knygos trūkumų, nusiviliama dvigubai, ypač jei jos autorius pristatomas kaip savo šalies literatūros pažiba. Taip atsitiko skaitant estų rašytojo Andruso Kivirähko knygą Sirlė, Simas ir slėpiniai („Kronta“, vertė Danutė Sirijos Giraitė). Pagrindinė kūrinio idėja – žmonės kuria slėpinių pasaulius, kuriuose įgyvendina savo svajones, – yra puiki. Visai kas kita – pasakojimo turinys ir vertybės, diegiamos jauniesiems skaitytojams.

Knygoje pasakojama apie keturių asmenų šeimą: mamą, tėtį, dukrą Sirlę ir sūnų Simą. Kiekvienas jų turi savą slėpinių pasaulį. Mama kasdien vyksta į pilį ir yra jos karalienė, tėtis savo svajonėse – visų įmanomų sporto šakų čempionas. Sirlė paprasčiausiu liftu pakyla į dangų, kur leidžia laiką plepėdama su Saule, Delčia ir Debesų balerinomis. Simas pro angą po stalu patenka į mišką, kuriame maži berniukai moka burti. Knygoje veikia ir piktasis rašytojas ponas Avelė (argi jis neprimena Harukio Murakamio knygos Avies medžioklė veikėjo Pono Avies?), kuris mėgsta kurti pasakojimus su nelaiminga pabaiga, ir nelaimingas kiemsargis, nuo kurio nuolat varva vanduo. Su pastaraisiais veikėjais sietinos pagrindinės knygos pamokos vaikams: pirma, negalima pamiršti savo svajonių, nes jos sulaukėja; antra, negalima leisti svajonių pasauliui tapti tikresniam už tikrovę, kaip kad nutiko kiemsargiui, kuris nuolat svajojo apie vandenų pasaulį ir galiausiai turėjo iškeisti gyvenimą žemėje į gyvenimą po vandeniu.

Pagrindinė knygos idėja graži ir įdomi, bet įgyvendinta ji abejotinai. Abejoti verčia gana tradicinis autoriaus požiūris į moterų ir vyrų vaidmenis. Sirlės pasaulyje Saulė ir Delčia yra tipiškos kvailokos moterys, kurioms labiausiai rūpi grožis ir svoris. Jos net nedalyvauja grožio konkurse, nes mano, kad tam per senos ir per storos. Galimybė daryti ką nori sukliudo ir Simo charakteriui. Stebuklų miške Simas virsta mažu tironu, gyvūnus į laivą tempiančiu už uodegos, kuriamos situacijos, kuriose jis galėtų pasirodyti didvyriu. Miško žvėrys net nesiginčija su Simu, nes žino, kad tai jam nepatinka.

Knygoje reiškiamas neigiamas požiūris į mokytojus, pamirštant, kad pedagogiškumas vaikų literatūroje – ne paskutinės svarbos dalykas. Mama savo pilies rūsyje laiko uždariusi kūno kultūros mokytoją, matematikos mokytoja išsiunčiama į Afriką mokyti beždžionių. Pagarbos vyresniesiems knygoje taip pat nelikę nė kvapo. Juk taip paprasta senukus tiesiog sušerti šiukšlių pabaisai!

Kivirähko knygoje esama ir neapykantos rusų tautybės žmonėms užuominų. Sovietmetis minimas kaip pats blogiausias iš visų įmanomų laikotarpių, o Simo bendraamžis Stiopa ir jo tėtis (jie yra rusai, ir tai ne kartą pabrėžiama) vaizduojami kaip Simo ir jo tėčio priešininkai.

Vis dėlto Sirlę, Simą ir slėpinius, kaip ir daugumą kitų knygų, tikriausiai pastebės skaitytojai. Reikia tikėtis, kad vaikus įtrauks slėpinių pasaulis, o paminėtos suaugėliams kliūvančios knygos neigiamybės jiems netrukdys.

„Laukiniai pyragai“. Irminos Dūdėnienės iliustr.
„Laukiniai pyragai“. Irminos Dūdėnienės iliustr.

Kaip matome, Kivirähkui ne visai pavyko perkelti skaitytojus į slėpinių pasaulį, o štai latvių rašytojas Māris Putninis neleidžia suabejoti savo kuriamo kepinių pasaulio tikroviškumu ir verčia nekantriai laukti Laukinių pyragų („Nieko rimto“, vertė Laura Laurušaitė) tęsinių. Šios knygos leidėjams ant jos viršelio derėjo užrašyti: „Skaityti tik pavalgius!“ Tokių gardžių ir apetitą keliančių piratų nuotykių dar neteko skaityti (daugiau apie knygą žr.: Loreta Jakonytė, „Literatūros ir konditerijos smaguriams“, Rubinaitis, 2010, Nr. 4 (56), p. 37–38). Jau nuo pirmų puslapių skaitytojas įtraukiamas į pyragų, sūrių, dešrų ir koldūnų pasaulį, kuriame karaliauja piratai pyragai. Įvykis veja įvykį: pagrobiama gražuolė Aguoninė Bandelė, prasideda varžovų gelbėtojų – turtingo ir išlepusio Ragelio ir vargšo, bet kilnaus Eklero – kelionė, neapsieinama ir be žūtbūtinių jūros mūšių, o viską vainikuoja meilė. Autorius komiškai vaizduoja veikėjų silpnybes ir ydas, jos ne tiek trukdo, kiek padeda kurti naujus nuotykius. O štai tokios vertybės kaip ištikimybė, draugystė, garbė įstumia veikėjus į pačias keisčiausias situacijas (ko vertas vien miesto užpuolimas, kad Aguoninė Bandelė galėtų apsikirpti).

Jei skaitytojas dar nevisiškai pasiklydo valgių pavadinimuose, galutinai paklaidinti jį gali laivybos ir ginkluotės terminai. Kad nereikėtų per daug sukti galvos, kas tai yra, pavyzdžiui, karavelė, ir su kuo ji valgoma, į pagalbą ateis išnašos.

Vertėjos Laurušaitės darbu nenusivils net patys reikliausi skaitytojai. Versti tokią knygą tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasta. Kad perteiktų žodžių žaismą, naujadarus, sulietuvintų veikėjų vardus ir pritaikytų juos lietuviškam skoniui, teko gerokai paplušėti. Ko verti vien žaismingi posakiai iš piratų gyvenimo („Kad mane nuplikytų verdantys taukai!“)! Tiek autorius, tiek vertėja nemažai padirbėjo, kad piratų keiksmažodžius drąsiai būtų galima vartoti ir kasdienėje kalboje. Ir tik vieną kartą kapitonui Mordanui išsprūdę „kalės vaikai“ nuskamba nemaloniai, nes vaikų knygoje, tegul ir paties pikčiausio pirato kalboje, tokie žodžiai vargu ar dera.

Nors ši knyga pirmiausia sudomins jaunesniuosius paauglius berniukus, tikėtina, kad mergaitės ją taip pat skaitys su malonumu. Juk ir pats Putninis Laukinius pyragus pirmiausia rašė savo dukrai, kuri buvo labai nevalgi.

Knygos sėkme abejoti neverta: Latvijoje ji jau sulaukė trijų tęsinių, pelnė ne vieną apdovanojimą, o filmų kūrėjai suskubo kurti animacinį filmą pagal ją. Reikia tikėtis, kad ir Lietuvos vaikai neliks abejingi gardėsių nuotykiams.

Keliančios šypseną knygos

Viršelio dail. Sigutė Ach
Viršelio dail. Sigutė Ach

Vertinti pateiktų knygų krūvelėje buvo ir tokių, apie kurias kalbėdamos komisijos narės tik šypsojosi ir negailėjo pagyrimo žodžių. Kaip nesišypsosi skaitydamas rusų rašytojo Sergejaus Kozlovo Ežiuką rūke (vertė Dalia Saukaitytė)? Leidykla „Nieko rimto“, išleisdama šią pasakų knygą, tikriausiai nudžiugino ne vieną vaiką ir suaugusįjį. Tie, kurie negali pamiršti Milne’o Šimtamylės girios gyventojų, turėtų pamėgti ir romantiškąjį filosofą Ežiuką, rimtuolį Meškiuką, bailųjį Kiškį ir kitus Kozlovo knygos veikėjus. Šie du autoriai dažnai lyginami kaip smagių, kilniaširdžių, jaudinančių ir šiek tiek melancholiškų veikėjų charakterių kūrėjai.

Ežiukas rūke – tai trumpi ir žaismingi pasakojimai, suskirstyti į keturis skyrius pagal metų laikus. Skaitytojas gali stebėti, kaip keičiasi gyvenimas miške atėjus žiemai, pavasariui, vasarai ar rudeniui. Kozlovo kuriamas pasaulis – tai namų jaukumas ir draugystė, lietaus ir vėjo klausymasis, ruošimasis žiemai ir džiaugsmas susitikus po jos. Miško gyventojai susibėga, kad vienas kitą pavaišintų miško gėrybėmis, pasėdėtų ant upės kranto ar namo laiptelių ir pasišnekučiuotų, kol atvės arbata. O kur dar jų laukiantys tokie svarbūs darbai kaip žvaigždžių valymas, planetos išsaugojimas ar kojyčių sūdymas! Paprasto žvėrelių gyvenimo rūpesčiai ir pokalbiai nebanalūs, o įžvalgos nustebins ir privers susimąstyti. Knygoje keliami meilės ir tikėjimo, grožio trapumo ir gyvenimo malonumų, baimės ir praradimo klausimai.

Sunku likti abejingam knygai, kurios vertimas puikiai perteikia kiek ilgesingą ir filosofišką kūrinio atmosferą. Trumpi sakiniai, neišdailinti ir neįmantrūs žodžiai, paprastos, bet ne prastos Sigutės Ach iliustracijos tik padeda persikelti į rūke vis pasiklystančio Ežiuko pasaulį.

Viršelio dail. Jules Feiffer
Viršelio dail. Jules Feiffer

Kitos knygos – Nortono Justerio Stebuklingosios būdelės („Baltos lankos“, vertė Arvydas Sabonis) – Lietuvoje laukta net pusę amžiaus. Nors ji rekomenduojama 8–10 metų vaikams, visi tie, kuriems patinka Lewiso Carrollio Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje, šiuo kūriniu taip pat neturėtų nusivilti.

Pagrindinis knygos veikėjas Milas amžinai nuobodžiauja. Atrodo, jis tiek daug galėtų nuveikti, bet paties baisiausio pasaulyje nuobodulio nugalėti negali. Ir štai vieną dieną Milo kambaryje atsiranda stebuklinga kelio rinkliavos būdelė. Neturėdamas ką veikti, Milas sėda į žaislinę mašiną ir pervažiuoja per būdelę. Taip prasideda berniuko nuotykiai Anapus žemėse. Žodynmiestis, Skaičiamiestis, Tylusis slėnis, Tamsybės kalnai – tai tik kelios vietos, kuriose apsilanko Milas. Dar jis patenka į žodžių turgų, atsiduria kalėjime, puotauja ir galiausiai vyksta gelbėti princesių Prasmės ir Žaismės.

Kiekvienas Milo sutiktas veikėjas ar aplankyta vieta padeda suprasti žmonių silpnybes ir būdus joms įveikti, žinių ir atkaklumo svarbą bei savo veiksmų padarinius. Milas patenka į Dingsčių salą, kurioje atsiduria žmonės, vis atidėliojantys svarbius darbus. Juk kam nepasitaiko akimirkų, kai darome visa, kas įmanoma, kad tik nereikėtų imtis to, kas būtina. Taigi Stebuklingoji būdelė skaitytojui yra ne tik nuotykis, bet ir pamoka. O didaktiškumas, paslėptas po nuotykiais, visada daug geriau negu tiesmuki pamokymai.

Knygos esmė – žodžių žaismas ir sąmojis. Kaip žinome, Carrollio Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje neatsiejama nuo matematikos ir logikos, o Stebuklingoji būdelė – nuo kalbos ir jos svarbos. Vertėjas sugebėjo perteikti visus sinonimus ir antonimus, perkeltines prasmes ir frazeologizmus. Puikus to pavyzdys – Paprastojo Žodpešio ir Milo nesusikalbėjimas:

„– Mes ieškome vietos, kur galėtume praleisti naktį.

– Praleidinėti naktis draudžiama, – karktelėjo paukštis.

– Mes norime tik numigti… – bandė aiškinti Milas.

– Žiūrėk, kad tau pačiam ko nors nenumygtų, – iš aukšto atsakė paukštis“ (p. 206–210).

Toks pokalbis galėtų tęstis be galo, tačiau knygos autoriui pavyksta jį sumaniai baigti, o vertėjui – puikiai perteikti žodžių žaismą. Džiugina puikiai išversti veikėjų vardai ir naujadarai: Miglapūtys, letarginiai, kerpykla (vieta, kurioje randasi apkerpėjusios tiesos), skaičiakasiai. Aišku, ne kiekvieną frazę ar posakį įmanoma tiesiogiai išversti į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, Milo sutiktas Lūkesčių žmogus, kuris spėja viską, išskyrus orą, angliškai vadinasi The Whether Man. Iš čia kyla žodžių žaismas: „The Whether Man, who deals with „whether“ things are, rather than the weather“.

Stebuklingosios būdelės vertimas sklandus, lengvas. Visi, kurie neabejingi nuotykiams ir žodžiams, šią knygą perskaitys vienu prisėdimu. Svarbiausia – nešvaistyti laiko bereikšmiams darbeliams ir neleisti geriausioms knygoms dulkėti lentynose.

Apibendrinimas

Nors beveik visas apžvelgtas knygas rasime bibliotekų ar knygynų vaikų literatūros skyriuose, jos sudomins ir daugelį suaugusiųjų. Kas gi atsisakytų vėl pabėgioti po Šimtamylę girią arba pafilosofuoti su Ežiuku? Gal tik tie, kurie pamiršo svajoti ir labiau mėgsta liūdnas, o ne laimingas istorijų pabaigas. Visiems kitiems skaityti tikrai yra ką. Na ir kas, kad kartais reikia labai ilgai laukti, kol mėgstamiausia knyga bus išleista. Svarbu, kad galiausiai ji vis dėlto pasirodo.

 

Redakcijos prierašas. IBBY Lietuvos skyriaus sudaryta komisija Sergejaus Kozlovo Ežiuką rūke pripažino reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2010 m. vertimu vaikams, o Nortono Justerio Stebuklingoji būdelė pelnė atitinkamą paauglių knygos įvertinimą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 2 (58)

 

 

Įžanginis

KODĖL GENDRUTIS MORKŪNAS? (Pasisakymas įteikus Geriausios 2010 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

TAM, KAS LAUKIA, UPĖ ATNEŠA VISKĄ (2010 m. verstinė proza)
TARP DAILĖS IR PEDAGOGIKOS (2010 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalga)

Annie's M. G. Schmidt 100-osioms gimimo metinėms

KEISTOJI PONIA ANNIE M. G. SCHMIDT
ANNIE’S M. G. SCHMIDT KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ *

Mano vaikystės skaitymai

VAIZDUOTĖ MOKA PIEŠTI

Sukaktys

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“ VAIKŲ LITERATŪROS KONTEKSTE (H. Beecher Stowe 200-osioms gimimo metinėms)

Laiškai

Populiariausios 2010 m. vaikų knygos
Populiariausios 2010 m. paauglių knygos

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS (papildymas)
APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2010 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai