TARP DAILĖS IR PEDAGOGIKOS (2010 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalga)

 

 

 

 

Šiųmetėje XII tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje buvo surengta diskusija, kurios tema – „Kodėl iliustruotojai pradeda rašyti?“ Pokalbio vedėja Lolita Varanavičienė dailininkų apsisprendimą imtis plunksnos laiko prieš kelerius metus atsiradusiu nauju reiškiniu, suardžiusiu įprastinę knygos kūrimo tvarką. Nors pokalbyje dalyvavę dailininkai minėjo įvairias tokio apsisprendimo priežastis, aišku viena: dailininkų parašytos ir iliustruotos knygos nelieka nepastebėtos. Stiliaus vienovė, teksto ir vaizdo dermė, o retsykiais ir paties teksto ypatybės daro šias knygas įsidėmėtinas, jas mėgsta ir noriai perka skaitytojai. Antai Jūratės Račinskaitės Raganyčių burtai („Vaga“, 2003) iš visų tais metais išleistų knygų ilgiausiai išsilaikė perkamiausiųjų dešimtuke, Laisvydės Šalčiūtės Raudonas kamuolys („Baltos lankos“, 2005) apdovanojimų taku ėmė ristis dar prieš pasirodant pačiai knygai: 2002 m. VIII tarptautinėje Venecijos knygų iliustracijų parodoje knygos sumanymas buvo įvertintas diplomu. Ispanijos devynmečiai geriausia 2010 m. knyga išrinko Kęstučio Kasparavičiaus Trumpas istorijas, o jos autorius pelnė „Atrapallibres“ premiją. Valstybinė lietuvių kalbos komisija net dusyk apdovanojo šį dailininką kaip taisyklingiausia kalba parašytų knygų autorių (Dingęs paveikslas, Sodininkas Florencijus, „Nieko rimto“, 2007). Tokį pat apdovanojimą pelnė ir pernykštė Mariaus Jonučio knyga Kirminas paukštis („Tyto alba“, 2009), kurios vizualiosios tradicijos tęsinį matome kitoje šio autoriaus knygoje – Slibinas Jurgis ir kitos istorijos („Tyto alba“, 2010). O šiemet Linos Žutautės Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas („Alma littera“) pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus geriausios mažiausiems skaitytojams skirtos metų knygos įvertinimą.

Rašančių dailininkų ir apdovanotų knygų esama ir daugiau, tačiau ne knygų kiekis, o pats reiškinys yra įdomus. Dar praeito amžiaus pradžioje kaip tik dailininkai, jausdami vientiso stiliaus stygių, ėmėsi aktyvios veiklos, siekdami estetiškuoju modernu užglaistyti eklektikos pagimdytas meniškumo spragas. Tapydami paveikslus, projektuodami daiktus ir pastatus, iliustruodami ir kurdami itin stilingas knygas, jie vis dėlto pajėgė nustelbti eklektiškų dailės balsų polifoniją. Tegul ir istoriškai tolima, ši asociacija pagrindžia hipotezę, kad tikrasis, nors gal ir nesąmoningas, šiandien knygas rašančių dailininkų apsisprendimo motyvas ir yra kova už estetinį vaikų knygų pasaulio vientisumą ir grynumą.

Tiesą sakant, vizualusis 2010 m. vaikų knygų paveikslas toks ir yra: akių nebado nei kičas, kuris buvo įsimetęs į anksčiau leistų knygų pasaulį, nei neskoningumas. Nematyti ir kokių nors perdėm ekstravagantiškų eksperimentų, kurie visada susiję su rizika atsidurti negryno stiliaus paribyje. Vaizdų požiūriu knygos tapo vientisesnės, tarytum ramesnės, nei buvo anksčiau. Aukštai iškelta meninio lygio kartelė akivaizdžiai atskiria įtaigiai ir išradingai iliustruotas knygas (ir tokių yra dauguma) nuo tų, kurios prieš keletą metų turbūt net nebūtų užkliuvusios. Štai Roberto Munsterio knygelei Mylėsiu tave amžinai („Baltos lankos“) sukurtos Vandos Padimanskaitės iliustracijos pasižymi ir saikingu kolorito deriniu, ir aiškiais, pasakojimo pradą turinčiais vaizdais. Kitaip miegantį kūdikėlį glamonėjančios mamos pirštai, kurių vienas atgrasiai išpampęs, neproporcinga paaugusio vaikelio, draugaujančio su keistais vaikais, figūra, anatominis išsigimimas (abi žengiančios kojos pavaizduotos kaip dešiniosios) tiesiog būtų prasprūdę pro akis.

„Meškelionė“. Kęstučio Kasparavičiaus iliustr.
„Meškelionė“. Kęstučio Kasparavičiaus iliustr.

Siekiant išskirti bendresnius pastarųjų metų vaikų knygų iliustracijų požymius, reikia pasakyti, kad dailininkai iš tiesų tvirtai laikosi stilingumo principo. Antai Kasparavičiaus parašyta ir iliustruota Meškelionė („Baltos lankos“) nuosekliai plėtoja grafiko pamėgtą detalaus pasakojimo manierą, kuri (kaip ir ankstesnėse jo knygose) pasižymi ir fantastiškumu, ir jaukumu. Tik šioje knygoje šalia minėtų ypatumų esama ir pažintinio prado – prieš Kalėdas keliaujanti meškinų šeima apsilanko Šiaurės ašigalyje, kurio peizažą dailininkas perteikė piešinyje išryškindamas iglu kupolus, būdingus ledinės Šiaurės žiemos kraštovaizdžiui. Šeimos stabtelėjimą Kinijoje autorius atskleidė stilizuota trapia medine šios šalies architektūra, o apsilankymą Andų kalnuose liudija ne tik indėniški meškinų vigvamai, bet ir vietinių keliautojų giminių pasikabintas inkiškas geometrizuotas meškino paveikslas.

„Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda“. Rasos Joni iliustr.
„Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda“. Rasos Joni iliustr.

Gražiausios 2010 m. knygos vardą pelnė Rasos Joni Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda („Kronta“). Kaip ir 2007 m. autorės parašytos ir iliustruotos Uodegos, taip ir gražiausios praeitų metų knygos vaizdai nepaprastai santūrūs ir saikingi. Jų meninę įtaigą kaip tik ir lemia šis dailininkei būdingas taupumas, į kurį sudėta tiek daug erdvinių ir spalvinių mirgesių, kad statiška, nejudri didžiulio meškino ar arkliuko figūra iš tikrųjų, regis, net vibruoja. Šis spalvinis virpėjimo efektas, menantis gyvybės trapumą ar net keistumą, nėra vien dekoratyvumo ženklas. Pavyzdžiui, dramblio figūra „sujuda“ todėl, kad ji nėra lokaliai ir tolygiai nuspalvinta vientisu melsvu tonu, o atrodo, tarytum būtų nuberta blyškiais vos matomos šviesos atšvaitais, optiškai suteikiančiais jai dinamikos. Tai sukuria akmens masei būdingą tekstūrą, kuri taip tinka dramblio svoriui ir tūriui išreikšti, kad jokių kitų šio gyvūno figūros monumentalumo ženklų daugiau ir nereikia. Dailininkės gebėjimas suteikti didelei, statiškai figūrai judrumo, o perkeltine prasme – gyvybės potencijos – formuoja subtilią knygos atmosferą ir norom nenorom įtraukia mažąjį skaitytoją į šviesų, šiltą ir skaidrų gyvūnėlių draugystės pasaulį.

Į lakoniškų vaizdų šalį kviečia ir Kosto Kubilinsko knygoms Vilkas uodegą prišalo (iliustruota drauge su Pauliumi Jautaku), Agė Melagė, Bebenčiukas ir kvailutė ir Ledinukas („Vaga“) Vaivos Lingytės sukurtos iliustracijos. Tačiau Lingytės piešiniai nedvelkia ta sunkiai žodžiais nusakoma šiluma ir anaiptol nepasižymi trapumu. Jos iliustracijos – tvirtai struktūruotos kompozicijos, kurioms būdingas plakatinis aiškumas. Ko gero, šiuos skirtumus lėmė dailininkių išsilavinimas: Jonikaitė yra animatorė, o Lingytė – monumentalistė. Todėl pastarosios vaizdai, nors ir įtaigūs, yra griežti ir nepajudinami nelyginant Kubilinsko eilėraščių ritmika ir aiškūs bei apibrėžti kaip poemų veikėjų charakteriai. O Rasos, kad ir nedetalizuoti, nesusmulkinti, alsuoja nepastovumu ir neužtikrintumu, primindami tikrą, pokyčius žadantį kino kadrą. Animatorės įgūdžiai atsispindi ir kituose Rasos darbuose. Pavyzdžiui, kurdama Romo Sadausko pasakos Kaip tapti karaliumi („Versus aureus“) veikėjus, Rasa kelissyk nupiešė tą patį sparneliais besidžiaugiantį mašaliuką, kaskart kiek pakeisdama jo pozą ir taip išgaudama kadrų kaitos principu paremtą dinamikos įspūdį. Todėl ji visur lieka ištikima kuriamo pasaulio pulsavimo, judesio galimybės vaizdams.

Kaip ir anksčiau minėtų, taip ir Rasos iliustruotų knygų stilistinį vientisumą sustiprina iliustruoti priešlapiai. Jais pasinaudojama kaip galimybe perteikti knygos unikalumą, nepakartojamumą. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties taip akivaizdžiai skiriasi ir mažiesiems skaitytojams skirtų knygų formatas. Vaizdų ir nuotaikos požiūriu būdama vienintelė, knyga turi ir neunifikuotą formatą. Čia jau tikras galvosūkis tiems, kurie nori tvarkingai surikiuoti knygas lentynose. Galvosūkis todėl, kad pedagogiškai nusiteikęs Žutautės Netvarkos nykštukas aplanko ne tik vaikus, bet ir tėvelius ir išsineša jų ant grindų išmėtytus daiktus… Šį perspėjimą tėvai gauna ne iš knygos Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas teksto, bet kaip tik iš paveikslėlių, kurie pasakojimą kuria įtaigiau ir paveikiau nei žodžiai. Pats tekstas kai kuriose Žutautės iliustracijose tampa vaizdo dalimi: užrašu apjuosiama durų anga, tekstas įsitaiso po laiptais ir pabrėžia nykštuko maišo paslaptingumą. „Šiuš šiuš šiuš… – keistas garsas pažadino Kakę Makę“ – tai ir skaistus užrašas ant maišo, ir aliuzija į to maišo apimtį: juk tik šviesiu reflekso rėžiu (šiuo atveju – užrašu ) piešinyje galima sukurti trimačio daikto įspūdį.

„Čiauškančios raidės“. Ievos Babilaitės iliustr.
„Čiauškančios raidės“. Ievos Babilaitės iliustr.

Ievos Babilaitės knygoje mažiausiems skaitytojams Čiauškančios raidės („Žara“) tekstas ir iliustracijos taip susilieja, kad raidės virsta dramblio odos nelygumais arba rupiais iguanos žvyneliais. Ši knyga įveda į keistai miglotą dar nediferencijuotų, tarsi sinestetinių vaikystės vaizdinių ir jausmų pasaulį ir ją pagrįstai galima laikyti itin gražiu paveikslėlių knygelės, skirtos dar nemokantiems skaityti, pavyzdžiu. Na, o minėta Žutautės knyga – jau gebantiems skaityti. Siautulingas įvairiausių daiktų ir žaislų šėlsmas, prasidedantis nuo pat pirmo knygos puslapio ir kviečiantis labiau žiūrėti, nei skaityti, vis dėlto nevargina mažojo skaitytojo. Žutautės paveiksliukai sudėlioti remiantis psichologine vaizdo poveikio logika. Įvairiaspalviam žaislų mirgėjimui pasiekus kulminaciją, vaizdas staiga pasikeičia. Per kelis atvartus einantis pasakojimas apie nykštuką teikia poilsio akims. Veiksmas čia vyksta naktį. Tamsa užkloja smulkmenas, ištirpdo formas, o tai, kas iliustracijose lieka apšviesta – nykštuko maišas, namų langai, – kuria netikėtą vaizdo ir to, kas ką tik vyko prieš pasirodant nykštukui, priešybę. Keisdama vaizdo ritmiką, nuotaiką ir koloritą, knygos autorė sumaniai išlaiko skaitytojo dėmesį: juk žinoma, kad nuolatinė įtampa arba linksmybės be atvangos, kad ir kokios žavios būtų, ilgainiui sukelia tam tikrą atostūmį ir atbukina dėmesį. Tad suprantama, kad sutvarkytas žaislų ir daiktų pasaulis, vėl nušvintantis po paslaptingos tamsos, vaikui turėtų pasirodyti ne mažiau patrauklus, nei buvo anksčiau, ir šitai leidžia manyti, jog paveiksliukų požiūriu knyga iš tiesų turėtų būti didaktiškai paveiki.

Tai, kad paveiksliukai gali mokyti, formuoti meninį mažojo skaitytojo skonį, jei knygose jis mato kokybiškus jo raiškos pavyzdžius, yra abejonių nekeliantis faktas. Aptariant savųjų dailininkų iliustruotų vaikų knygų paveikslus, dera su džiaugsmu pareikšti, kad juose beveik visiškai nėra bjaurasties, agresijos, populiariosios kultūros motyvų, kurių buvo gausu ankstesnių metų knygose. Ir tai svarbu todėl, kad paveikslai ugdo ir vaizduotę, o ši daro didžiulę įtaką vaiko santykiui su pasauliu. Juk, kaip žinome, kuriant laisvus, savaiminius pasaulio vaizdinius dalyvauja tos pačios neuronų jungtys, kurios susiformuoja stebint tikrovės objektus, taigi ir knygų iliustracijas. Kitaip tariant, pasaulis vaikui atrodys toks, kokį jį matė nupieštą. Todėl nuomonė, kad atsainiai, grubiai ar pašaipiai pasaulį reiškiantys vaizdai vaikui nekenkia, yra suvis nepagrįsta. Juk Provanso naktų grožis mums atsiskleidė tik tada, kai jį nutapė Vincentas van Goghas, o Londono rūkas tapo žinomas jį paveiksluose parodžius Jamesui Whistleriui. Paveikslas ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius moko žvelgti į pasaulį pagal savo principus. Tad vaikiškoms iliustracijoms negana būti tik gražioms ir meniškai vertingoms. Jos turi turėti etinį, teisingai, nepažodiškai ir nebanaliai suvoktą pedagoginį dėmenį.

Šiuo požiūriu gal kiek nuskriaustos yra Vytauto V. Landsbergio Angelų pasakos („Dominicus lituanus“). Nors karikatūriška, šmaikšti ir nepriekaištingai vientisa Arturo Širino iliustracijų maniera ir atliepia Landsbergio pasakų žaismingumą, po patraukliu linksmybės sluoksniu jose tvyro gėrio ir tikrumo siekis, kuris siūlytų pasakas įvaizdinti jautriau ir niuansuočiau. Tą patį drįsčiau pasakyti ir apie Vaido Žvirblio sukurtas Emilijos Liegutės Ingos („Kronta“) iliustracijas.

Be minėtų pedagoginio poveikio galimybių, iliustracijos skatina ir gebėjimą įsiminti. Jono Liniausko poemėlė Paukščių abėcėlė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) papildyta įdomiais proziniais paukščių gyvenimo faktais. Patrauklūs ir linksmi Živilės Šimėnienės paveiksliukai suteikia šiai poemėlei mažorinį skambesį ir, manyčiau, priverčia atidžiau į iliustracijas įsižiūrinčius suaugusiuosius įdomiuosius faktus įsiminti. Juk pamatęs paukštį bukutį, vienintelį gebantį vaikščioti aukštyn ir žemyn galva, nupieštą kaip tik ir žingsniuojantį abiem kryptimis kamienu, arba galinčią vertikaliai kilti antį cyplę su besisukančiu ant jos nugaros malūnsparnio sriegiu, iškeliančiu ją iš vandens, kuris nuo staigaus kilimo varva jai nuo kojų, vargu ar tokius smagius vaizdus pamirši. Kad ir kiek kartų regėta varna su blizgučiais ar skaitantys apuokai, jie, Šimėnienės nupiešti, atrodo kaip pirmąsyk išvysti, nors dailininkė nesivaiko nei techninių naujovių, nei komponavimo efektų. Tiesą sakant, jų tokiai knygai ir nereikia.

„Drakonas ir upė“; „Seno smuikininko dainelės“. Mariaus Jonučio iliustr.
„Drakonas ir upė“; „Seno smuikininko dainelės“. Mariaus Jonučio iliustr.

Na o Marcelijaus Martinaičio Seno smuikininko dainelėms („Dominicus lituanus“), siekiant atskleisti poeto kūrinių specifiką, tokie efektai beveik būtini. Iliustruodamas eilėraščius, Jonutis pasirinko dvipusės knygos maketą. Toks prieš šešerius metus jau buvo nustebinęs suaugusius skaitytojus. Tai Romo Oranto apipavidalinta Milorado Pavičiaus Vidinė vėjo pusė, kurioje du mylimieji tikrąja to žodžio prasme susitinka knygos viduryje, ir apie vieną jų reikia skaityti iš vieno knygos galo, o apie antrą – iš kito, knygą apvertus. Seno smuikininko dainelės, arba – iš kito galo – Drakonas ir upė, – irgi yra tarytum dvi knygos, susisiekiančios viduryje. Vaizdinė jų stilistika taip pat skiriasi. Pirmąją ženklina subtilus pastelinis koloritas ir kaip reta suestetintos, lėtu ritmu sujungtos medžiagiškai perteiktų, beveik etnografinių objektų kompozicijos. Antrojoje koloritas suaktyvėja, o pusiau liaudiškai, pusiau jonutiškai geometrizuoti vaizdai įgyja aiškius kontūrus ir kur kas aktyvesnę ritmiką. Sunku būtų įsivaizduoti, kas galėtų geriau atitikti Martinaičio eilėraščių dvasią. Nurodant poeto kūrybos ypatumus – jo gebėjimą stilizuoti tautosaką, žiūrėti į pasaulį naiviu žvilgsniu, atskleisti mitologinio mąstymo slėpinius – kartu juk apibūdinami ir Jonučio iliustracijų požymiai.

Nors vizualiai ir nepanaši, bet savotiškai dvisluoksnė yra ir Žutautės iliustruota Gendručio Morkūno knyga Iš nuomšiko gyvenimo („Nieko rimto“). Tiesą sakant, jokių vaizdų knygoje nėra, tačiau dailininkė atliko didelį darbą kurdama bendrą meninį knygos vaizdą. Apatiniai knygos puslapių kampai regėti tarytum nudrėksti, ir iš po baltų, nelygia linija nuplėštų kraštelių išlenda pilkšvas kampas su puslapio numeriu. Taip knygai suteikiama tam tikra ritmu pagrįsta meninė tvarka. Knygos priešlapiai, kaip ir viršelis, taip pat atrodo lyg netvirtai sudėlioti iš pilkų pailgų reljefinių popieriaus skiaučių, kurios ne visai uždengia kitą sluoksnį. Jame matyti daug kartų ranka rašytas keistasis knygos pavadinimas. Kadangi Žutautės varijuojamos monochrominės plokštumos formuoja apimtinį, faktūrinį vaizdą, tai po jomis atsiveriančios atodangos taip pat atrodo esančios giliau. Kitaip sakant, dailininkės palytėti, knygos puslapiai įgyja erdvės matmenį. Metafora labai plati, bet rašytojo turėtas omenyje knygos skaitytojas taip pat privalėtų būti ne paviršutiniškas, vien linksmybių išsiilgęs paauglys, o toks, kuris, anot Morkūno, kitiems žaidžiant futbolą, drįsta imtis knygos.

„Vėjo pamušalas“. Rimanto Juškaičio iliustr.
„Vėjo pamušalas“. Rimanto Juškaičio iliustr.

Suprantama, kodėl paauglių knygos paprastai iliustruojamos mažiau: juk paaugliai jau nenori būti panašūs į įnikusius į paveiksliukus vaikus, nors dar nesijaučia esą suaugę. Jiems tereikia šiokių tokių vaizdinių kelrodžių, užvedančių ant kelio. Iliustruodamas Kazio Sajos pasakų rinkinį Vėjo pamušalas („Alma littera“), jaunas, ką tik pats iš paauglystės amžiaus iškeliavęs Rimantas Juškaitis skaitytojams tiesiog žerte pažėrė stulbinamų staigmenų (šis darbas – reikšmingiausias 2010 m. debiutas). Tos staigmenos – tai neapsakomai kruopštūs, realistiškai perteikti vaizdų fragmentai su preciziškai sumodeliuotomis smulkiausiomis detalytėmis ir vaizdo gylio įspūdžiu. Pasakoje „Du karaliai“ vietoj taško tupinti musė tokia įtaigiai ir patraukliai tikra, kad toli už savęs palieka Irminos Dūdėnienės iliustruotų Mārio Putninio Laukinių pyragų („Nieko rimto“) skyrių pavadinimų piešinukus, nors šie ir stilizuoti, ir eskiziškai taiklūs. Profesionalus piešinys, juvelyrinis atlikimo kruopštumas kompensuoja kai kuriuos jaunam dailininkui atleistinus vientisumo disonansus, iš kurių labiausiai į akis krinta suveltas, išblukusių cheminių spalvų prisigėręs knygos viršelis. Mąstydama apie galimas šio disonanso priežastis, nejučia prisiminiau tos pačios leidyklos užpernai išleistą Sajos apysaką Septyni miegantys broliai. Jos iliustracijas kūrė Giedrius Jonaitis. Palyginus abiejų knygų viršelius, lyg ir galima nuspėti bei pateisinti R. Juškaičio viršelio trūkumus. Atmetus spėjimą, kad viršeliu siekta patraukti skaitytojus, kyla mintis, kad Juškaitį pastūmėjo noras abi knygas tarsi sulyginti, sukuriant savotišką vizualų  Sajos kūrinių ansamblį. Juk abiejų knygų vienodas formatas, tas pats šriftas, kuriuo užrašyti rašytojo vardas ir pavardė, panašus nediferencijuotų melsvai violetinių spalvų fonas su neaiškiais šviesos blyksniais. Jei taip yra, šis abejonių kėlęs viršelis tampa jei ne gražus, tai bent suprantamas.

V. V. Landsbergio Varlė bunkeryje („Dominicus lituanus“), kurios iliustruotoja Kristina Norvilaitė pelnė meniškiausios knygos įvertinimą (šioje nominacijoje konkuruoja nespalvotos iliustracijos. – Red. past.), – tai jau tikras teksto ir vaizdo dermės pavyzdys. Autorius pasakoja apie berniuko, kurio tėvai išvykę į Airiją, vidinį subrendimą gyvenant Dzūkijos kaime pas tetą, sužinojus apie partizanų ir stribų kovas ir susipažinus su jų dalyviais. Iš tikrųjų tai knyga apie dabartį – apie gyvenimo pilnatvės ilgesį, vienišumą, smalsumą, o istorija tėra pretekstas šiems jausmams pripildyti konkretaus asmeninės patirties ir suvokimo turinio. Tačiau iliustracijos apie dabartį nešneka. Jos, fragmentiškai ir netvarkingai išsibarsčiusios po visą knygos teritoriją, mena praėjusius laikus. Todėl knyga kaip visuma tampa pilnatviška. Ir nors Norvilaitė nė vienoje iliustracijoje nepateikė nei berniuko Adomėlio, nei jo bendražygių paveikslų, rusva grafiška linija, netvirtai, kone vaikiškai nupieštomis anuometinių kovų detalėmis dailininkei pavyko pažadinti galias įsivaizduoti veikėjų portretus. Mat skaitant knygą neišvengiamai peršasi mintis, kad bunkeris, rašomoji mašinėlė, kulkos, šautuvas – tai paties berniuko piešiniai. O tas, kuris piešia, visada piešinyje atsiskleidžia. Nebūtinai tiesiogiai. Ir tai leidžia teigti, kad, norint sukurti tikrai įtaigų vaikiškos knygos vaizdą, neužtenka vien remtis turimais profesinio meistriškumo pagrindais. Iliustracijose turi apsigyventi pedagogika, suvokta pačia nebanaliausia ir kūrybiškiausia prasme.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 2 (58)

 

 

Įžanginis

KODĖL GENDRUTIS MORKŪNAS? (Pasisakymas įteikus Geriausios 2010 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

VIENOS – ILGAI LAUKTOS, KITOS – NETIKĖTOS (2010 m. verstinės pasakų knygos)
TAM, KAS LAUKIA, UPĖ ATNEŠA VISKĄ (2010 m. verstinė proza)

Annie's M. G. Schmidt 100-osioms gimimo metinėms

KEISTOJI PONIA ANNIE M. G. SCHMIDT
ANNIE’S M. G. SCHMIDT KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ *

Mano vaikystės skaitymai

VAIZDUOTĖ MOKA PIEŠTI

Sukaktys

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“ VAIKŲ LITERATŪROS KONTEKSTE (H. Beecher Stowe 200-osioms gimimo metinėms)

Laiškai

Populiariausios 2010 m. vaikų knygos
Populiariausios 2010 m. paauglių knygos

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS (papildymas)
APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2010 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai