KODĖL GENDRUTIS MORKŪNAS? (Pasisakymas įteikus Geriausios 2010 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

 Jeigu būtų gyvas geriausios 2010 m. knygos autorius, mes būtume išgirdę dar vieną įspūdingą kalbą, kokias girdėjome 2008 ir 2009 m. Šiemet, žvelgdami į neuždėtą karūną, tegalime svarstyti ir bandyti atsakyti į klausimą: „Kodėl ir vėl Gendrutis Morkūnas?“ Šis klausimas tikrai iškils ir bus ne vien tik nuostabos kupinas. Deja, ir į tokį tyrą kultūros lauką kaip vaikų literatūra kartkarčiais įsismelkia intrigų, įtarimų, pavydo tvaikas. Kodėl iš penkių Gendručio Morkūno parašytų knygų net trys pripažintos geriausiomis metų knygomis? Kodėl taip proteguojame šį rašytoją?.. O gal leidyklą? Tokie įtarimai būtų ne visai nauji…

Labai atvirai galiu prisipažinti, kad IBBY Lietuvos skyrius iš tikrųjų užsiima protekcionizmu – jis proteguoja gerą vaikų ir paauglių literatūrą, geras knygas, taip pat ir leidyklas, kurios tokias knygas leidžia.

Visos Gendručio Morkūno, mokslininko fiziko, pripažinto radiacinės saugos specialisto, vaikams ir paaugliams skirtos knygos parašytos jeigu jau ne iš vidinės būtinybės, tai bent iš poreikio ar pareigos pasakyti jaunam žmogui ką nors svarbaus, o ne iš paviršutiniško noro tapti rašytoju.

Gendrutis stebino kūrybingumu. Visos jo knygos nepanašios viena į kitą, vis kitokio žanro, nukreipiančios žvilgsnį vis kitur, verčiančios problemiškai ir atsakingai žiūrėti į šiuolaikinės vaikystės ir paauglystės pasaulį. „Sunkiausia žmogui, kai jis yra vaikas“, – sakoma knygoje Iš nuomšiko gyvenimo, taip griaunant paviršutinišką mitą apie vaikystę kaip besąlygiškai šviesiausią ir laimingiausią žmogaus gyvenimo tarpsnį.

Kaip rašo Džiuljeta Maskuliūnienė, Gendrutis Morkūnas turėjo „(…) retą rašytojo turtą – neprilygstamą stilių. Jo rašymo manieros nesumaišysi su jokia kita.“ Taip, jis buvo talentingas pasakotojas, kuris, net kalbėdamas apie rimčiausius ir skaudžiausius dalykus, neištveria nežybtelėjęs kokio nors melo kibirkštėlės, fantastinės detalės. Ir visad jauti, kad pasakoti jam labai smagu, kad pasakodamas jis laimingas.

Visos Gendručio knygos nepaprastai moralios ir etiškos. „Nepatinka man, kai reikia mušti kitus. Žinau, kad kitam uždrožti sveika ir naudinga, tačiau nepatinka man, ir tiek“, – prisipažįsta bevardis šios – naujausios – jo knygos herojus. Neįmanoma įsivaizduoti, kad Gendručio knygose būtų keiksmų, vulgarybių, erotinių ar pornografinių scenų, kurios neabejotinai prisidėtų prie jų populiarumo.

Gendručio Morkūno knygos niekada nebus populiarumo viršūnėse, nebus masiškai skaitomos. Mat masinė, populiarioji literatūra ir aukštoji literatūra yra du skirtingi dalykai. Ši tiesa sena kaip pasaulis, tik mes, vertintojai ir knygų propaguotojai, kartais imame tuos dalykus ir supainiojame. Arba manome, jog tai taikytina tik suaugusiųjų literatūrai. Pats Gendrutis puikiai suvokė savo knygų savitumą ir tvirtino: „Rašau ypatingiems skaitytojams.“ Kad ir kaip bėdosime, tokių, ypatingų, skaitytojų yra.

Žinoma, neturime ir neprivalome Gendručio Morkūno kūrybos idealizuoti, absoliutinti. Idealių, visiems absoliučiai priimtinų knygų nėra. Ir vis dėlto, prireikus įvardyti reikšmingiausią XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio lietuvių vaikų literatūros reiškinį, nedaug abejodamas sakau, jog tai – Gendručio Morkūno kūryba.

Kalbėdami apie Gendrutį Morkūną jau vartojame žodį „buvo“. Bet tai labai sąlygiška. Jis yra. Po mirties pasirodė jau dvi jo knygos, Gendručio tekstus rengiamasi ekranizuoti, inscenizuoti. Pagaliau ir puikus Šiaulių dramos teatro spektaklis „Blusyno pasakojimai“, kurį žiūrėsime po kelių minučių, mums bylos, kad jis yra.

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 2 (58)