VAIZDUOTĖ MOKA PIEŠTI

 

Birutė Žilytė prie sienų tapybos ,,Pušelėje“ (Visos nuotraukos iš asmeninio B. Žilytės archyvo)
Birutė Žilytė prie sienų tapybos ,,Pušelėje“ (Visos nuotraukos iš asmeninio B. Žilytės archyvo)

– Esi sakiusi, kad vaikystės prisiminimai Tau labai svarbūs. Kokie to meto išgyvenimai padarė didžiausią įspūdį, gal net paliko pėdsaką vėlesnėje Tavo kūryboje?

– Stebuklinga vaikystė gyvena manyje. Tūno susispaudusi į mažą atminties grūdelį. Matau save, mažą mergaitę, braidančią Nevėžio lankose. (Birutė Žilytė gimė 1930 m. birželio 2 d. Nainiškiuose, Panevėžio rajone. – Red. past.) Atminties grūdelis plečiasi, skleidžiasi vaizdais – atsiveria aukštais medžiais apaugusi sodyba. Čia pat Nevėžis teka šaltiniuotas, ajerai, meldynai, pievos, kur braido laumės, gandrai varles gaudo, neša vaikus. Ir seserį Danutę, mane, brolį Laimutį atnešė mamai su tėte…

Sode praskiriu aukštą alyvų krūmą. Atsiduriu lyg paslaptingame kambarėlyje. Aplink kamienai, šakos lyg skliautai, akmenėliai, pagaliukai, lėlytės skudurinės… Per stagarėlius laipioja taškuotos boružės – Dievo karvytės. Atstriksi didelis žalias žiogas… Čia rami tyla. Galiu įsižiūrėti į žoles, sraiges, vabalus ar varlytes, paversti juos gyvais žmogeliais, jų klausinėti, kalbėtis su jais, išsakyti savo ir jų mintis…

T a i p  s u s i t i n k u  s u  s a v i m i.

Saulei leidžiantis einu su vaikais į ganyklas. Dega, treška sudžiūvusios šakos, kyla žiežirbos ugninės… Sėdim aplink ugnį, Jonas seka pasakas baisias… Aplink žiba karvių akys. Už jų tamsu tamsu, ir dangus juodas… Bijau vilko… Staiga karvės šast į šoną išsigandusios. Vaikai rėkia: „Vilkas! Vilkas!..“ Aš žiūriu į ugnį, o iš jos iššoka sulig dangum didumo ugninis vilkas tamsoje… Aš tikrai mačiau ugninį vilką…

Bijau griaustinio. Jis veža ugnį, uždega medžius, gal ežio namą? Nenoriu nebūti…

Juodi debesys praslinko. Per dangų lenkiasi skaidri vaivorykštė – žalia, geltona, raudona ir vėl žalia… Noriu piešti… Taip per mane atsiveria mano pasaulis…

Ir tikrai žinau: v a i z d u o t ė  m o k a  p i e š t i …

– Kas dar, be kaimo gamtos artumo, ilgam išliko širdyje? Esi minėjusi, kad giminėje kūrybiškumu pasižymėjo senelis – buvo auksinių rankų meistras.

Salomėjos Nėries knygos „Eglė žalčių karalienė“ viršelio dalis. Birutės Žilytės iliustr. 1989 m.
Salomėjos Nėries knygos „Eglė žalčių karalienė“ viršelio dalis. Birutės Žilytės iliustr. 1989 m.

– Einant Nainiškių keliu, iš tolo buvo matyti aukštos eglės prie keliuko į mamos tėviškės sodybą. Čia visi trobesiai – mano senelio rankų kūriniai. Sodybos seniai nebėra, o aš, regis, vis dar galiu apeiti ją iš visų pusių, apžiūrėti, į vidų užeiti, tarsi skrisdama iš viršaus ją pamatyti. Lyg laivas plaukia platus namas apsamanojusiu stogu, nuleistais kraigais. Laukinės vynuogės virš gonkų svyra…

Paslaptingoje kamaroje geležinis priekalas, kur dėdė Juozapas kala pasagas arkliams. Ūžia, šniokščia dumplės. Paslaptingai tamsu. Baimė ima. Akmeniniai laiptai leidžiasi į rūsį. Už sienos ošia beržas – milžinas svyruoklis, prigludęs prie stogo… Kaip įdomu kamine! Žaizdras, žarijos žaižaruoja, dėdė Juozapas kaitina geležį. Spragsi ugniakuras, kūrenam ugnį, verda vakarienė, liepsnos glosto didelį juodą katilą, kyla žiežirbos aukštyn į suodiną kaminą, kur švyti mažas dangaus kvadratėlis ir žibančią žvaigždę gali pamatyti… Virš stogo spindi Grigo Ratai… Aplink tamsu, pilna baimės… Visi vaikai žiūrim į ugnies liepsnas raudonas, sekam pasakas baisias…

Nesuprantama tamsos paslaptis baugino ir magiškai viliojo į užburtus pasaulius. Tamsoje pasaulis stebuklingai pasikeičia, vaizduotės reginiai su tikrove lydosi. Vakarui atėjus, tamsa prisipildydavo paslaptingos gyvybės alsavimo. Pasakų būtybės priartėdavo ir net liesdavo mano rankytes ar kojas.

Pasaka liko labai arti manęs, ir užburtų pasaulių ilgesys kerinčia jėga traukė paversti juos plastinėmis formomis.

– Kada pirmąkart susilietei su daile? Kada pradėjai piešti ir pajutai piešimo kerus? Ar paklusai vien vidiniam potraukiui, ar būta ir išorės skatulių? Juk žiūri į kūrybą kaip į didžiausią slėpinį, kaip į brangiausią likimo dovaną.

Birutė, mama Grasilda, brolis Laimutis, tėtė Jonas ir sesuo Danutė Žiliai
Birutė, mama Grasilda, brolis Laimutis, tėtė Jonas ir sesuo Danutė Žiliai

– Numirė kaimynas dėdė Jurgis. Jurgienė verkia. Dėdė Juozapas daro grabą. Lentas obliuoja, skrenda skiedros. Renku švelnias skiedrų girliandas ir ant jų piešiu laišką dėdei Jurgiui – žvirblį, kregždę, didelę gėlę, saulę ir žvaigždes guldau į grabą. Lyg žaibas į skiedrų upę įsilydo mano meilė mirusiam kaimynui…

Jei kas paklausdavo, kuo noriu būti, atsakydavau – menininke. Tėtė man dovanojo didelę daugybės spalvų akvarelinių dažų dėžutę. Tėtis su mama mus, vaikus, labai mylėjo. Jų Meilė visur a p l i n k švytėjo…

Pradžios mokykloje, ką bepieščiau – paukštelius, žmogiukus ar raudonus saulėlydžių atspindžius Nevėžio vandenyje, – mokytojai Leokadija Urbelytė, Stefanija Kuncienė, Albinas Kuncė mano piešinėliais džiaugėsi. Visi mokytojai man labai svarbūs…

Ką mes žinome, iš kur ir kaip ateina ir skleidžiasi vaizdai popieriaus lape, drobėje ar ant sienų ir virsta savotiška meile tiems, kurie į juos įsižiūri?..

– Kokias vaikystės ir paauglystės knygas prisimeni? Atrodo, Tau įsiminė ir ekskursijos po Lietuvą, jos, kaip ir skaitiniai, plėtė akiratį, skatino gimtinės meilę.

– Vakarais skaidriai dega primusinė lempa, garsiai skaitau Anderseno, brolių Grimmų, Hauffo pasakas ir tėtės mėgstamą „Trimito“ žurnalą.

Tėtė dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare caro kariuomenėje. Pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Suvargęs, išbadėjęs grįžo į Lietuvą. Tėtė, šaulys, karštas Lietuvos patriotas, ėjo vaduoti Klaipėdos…

Lietuviais esame mes gimę,

Lietuviais norime ir būt!

Tą garbę gavome užgimę,

Jai ir neturim leist pražūt!..

Šiuos žodžius tėtė išmokė giedoti. Jis veždavosi mus į įspūdingas aviacijos šventes Pajuostėje. Siauruoju traukinėliu keliavome į Anykščius, lankėme Puntuką, Baranausko klėtelę, Anykščių šilelį. Miškui aidint, garsiai dainavome „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“.

1939 m. su mokytojais važiavome į atgautą istorinę Lietuvos sostinę. Gyvenome Vilniaus širdyje, už Vilnelės, Trijų Kryžių kalno papėdėje. Kai užlipusi ant Gedimino kalno pamačiau tiek daug bokštų, tikrai pamaniau, kad atsidūriau pasakų karalystėje. Aplankėme Katedrą, Aušros vartus, Jono Basanavičiaus kapą. Dalyvavome Vilniuje nušauto Lietuvos policininko iškilmingose laidotuvėse Rasų kapinėse. Lipome į Trijų Kryžių kalną… Šokome ir dainavome tautinių žaidimų konkurse.

Garlaiviu plaukėme į Verkius. Apžiūrėjome rūmus, oranžeriją. Jeruzalės bažnyčioje meldėsi minios žmonių. Buvo labai karšta diena. Vaikai atminimui pirko šventųjų statulėlių, atvirukų, saldainių. Aš išsirinkau mėlyną molinį kareivėlį, prisimindama žuvusį Lietuvos policininką. Pučiant kareivėliui į kulnelius, pasigirsdavo švilpesys.

Prie Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse. 1939 m. Dešinėje mokytoja  Stefanija Kuncienė, šalia – Birutė Žilytė su mokytoju Albinu Kunce, sesute Danute ir Miežiškių mokyklos mokiniais
Prie Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse. 1939 m. Dešinėje mokytoja Stefanija Kuncienė, šalia – Birutė Žilytė su mokytoju Albinu Kunce, sesute Danute ir Miežiškių mokyklos mokiniais

– Studijavai Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), kaip dabar sakoma, gūdžiu sovietmečiu. Kurie iš dėstytojų ne tik padėjo įgyti profesinių įgūdžių, bet ir stengėsi puoselėti kūrybiškumą, nors privalomos socialistinio realizmo dogmos ir trukdė tai daryti?

– Dėstytojai institute tuo laikotarpiu buvo atsargūs. Stebėdavo ar stebėdavosi, ką ir kaip mes piešėme. Su meile prisimenu visus savo dėstytojus.

Profesorius Jonas Kuzminskis man, Algirdui ir dukrai Dainutei vadovavo baigiant grafikos studijas. Su grafikos technikomis supažindino dėstytojas Eduardas Jurėnas. Būdamas Valstybinės grožinės literatūros leidyklos meninis redaktorius, jis draugiškai džiaugėsi mano pirmųjų knygelių – Kazio Jakubėno Abėcėlės, lietuvių liaudies dainelės Vilkas grikius sėjo ir kitų – iliustracijomis. Profesorius Antanas Kučas dėstė šriftą. Kur su profesoriumi besusitiktume, visuomet labai šiltai su mumis bendravo. Kartu važiavome į visas Talino grafikos trienales.

Sofija Subačiuvienė, Liuda Vaineikytė, Irena Žebenkienė, Kazys Morkūnas mokė piešti gipsinius modelius, portretus, figūras. Man buvo nauja ir nepaprastai įdomu. Labai subtilus piešimo profesorius skulptorius Petras Aleksandravičius su didele kantrybe koregavo, kol išmokom piešti sudėtingus daugiafigūrius statinius.

Palenkęs galvą, pro žemą durų staktą plačiu žingsniu į studiją lėtai įeina aukštas, atvira šypsena tapytojas Bronius Uogintas. Akvarele liejame natiurmortus. Dėstytojas plačiai šypsodamasis eina prie mūsų ir, pastebėjęs labiau pavykusias vietas, stengiasi ką nors gera pasakyti. Šlapio popieriaus paviršiumi teka vanduo, kuriame skandinu spalvotus dažų lašus. Spalvotos dėmės greitai plečiasi ir virsta netikėčiausiais pavidalais. Dėstytojui džiugu stebėti, kaip studentai, žaisdami dažų ir vandens stichija, atsiduria kūrybos vyksme, žadinančiame jų vidines galias išreikšti save. Vėliau akvarelę dėstė Augustinas Savickas, kuris su studentais bendravo labai artimai ir teikė kūrybos laisvę.

Studijuojant Dailės institute, man buvo labai svarbios Algirdo išsakomos jo profesorių, jau pašalintų iš instituto, mintys apie meną ir kūrybą: Mečislovo Bulakos – apie kompoziciją ir grafiką, filosofo Levo Karsavino, tuo metu uždaryto Vilniaus kalėjime, vėliau Sibiro tremtyje mirusio, nepakartojamai vaizdingos meno paskaitos.

Anatomijos mokė profesorius Vladas Drėma. Atidžiai jo klausiausi, išmokau lotyniškai žmogaus kaulų pavadinimus. Profesorius mane įsiminė. Susitikęs parodoje prie mano linoraižinio „Seniai“, džiaugėsi, kad piešdama savaip konstruoju ž e m ė s žmones, kad drąsiai subraižiau kaip dirva išvagotus veidus, juos matydama savo akimis.

Nuo studijų metų vis plėtėsi artima draugystė su Sigute ir Vytautu Valiais, Aspazija ir Leopoldu Surgailiais, Irena Žemaityte, Jonu Čeponiu, Raisa Šmuriginaite, Aldona Griciūnaite, Kęstučiu Gvalda, Vytautu Kalinausku, Aldona Skirutyte, Marija ir Jonu Švažais, Aloyzu Stasiulevičiumi, Rimtautu Gibavičiumi, Saule ir Vincu Kisarauskais, Viktorija ir Petru Repšiais, Vytautu Ciplijausku, Valentinu Antanavičiumi, Marija ir Vladu Vildžiūnais, Antanu Kmieliausku, Viktorija ir Henriku Šilgaliais ir kitais dailininkais.

Birutė Žilytė, Daina Steponavičiūtė, Algirdas Steponavičius
Birutė Žilytė, Daina Steponavičiūtė, Algirdas Steponavičius

– Mokydamasi institute, susipažinai su Algirdu Steponavičiumi, tolesnio kūrybai skirto gyvenimo bendražygiu. Jūsų vardai dažniausiai minimi greta vienas kito.

– Baigusi pirmą kursą, pavasarį, gegužės pirmą dieną, skaidrios saulės spinduliuose susitikau su Algirdu. Gyvenimas su juo – tai gyvenimas Meilės ir Meno švytėjime. Tai begaliniai pokalbiai apie kūrybą. Valandų valandas dalydavomės mintimis apie meno kūrinius, skaitomas knygas, patirtus įspūdžius, apie augalus ir žvėris, skruzdėlynus ir žvaigždynus, žemės pragarus ir visatos paslaptis… Mūsų mintys artėjo, lydėsi…

– Šeštąjį–septintąjį dešimtmetį, vadinamuoju atlydžio laikotarpiu, į lietuvių grafiką plūstelėjo ir tolydžio stiprėjo lietuvių liaudies meno poveikis. Jis esmingai palietė ir Tavo kūrybą. Knygų grafikoje ir estampuose ieškojai savitos, iš sielos gelmių kylančios tautinės tapatybės raiškos, su kaupu įkūnijai naujus to meto lietuvių dailės užmojus.

– Domėjomės lietuvių tautosakine savimone, mitologija, tautodaile, itin išraiškinga medžio skulptūra ir archajiška kitų tautų kultūra – romaniniu Europos menu, Peru, Meksikos daile, senosios Rusijos ikonomis…

Apsigyvenę ant nuostabaus Pašvaistės kalnelio, iš mano gimtinės parsivežėme medinį koplytstulpį su skulptūromis, žvelgiančiomis į visas pasaulio šalis, su stogeliu ir metaline saulute. Apaugęs vijokliais, jis iki šiol lydi mūsų džiaugsmus ir netektis… Statiška, į tolius žvelgianti Agota, kalavijais perverta Dievo Motina, suraišiotas Nazarietis, Juozapas, Rokas ir Barbora prieš daugel metų paimti nuo nuvirtusio tėtės gimtojo kaimo kryžkelėje stovėjusio koplytstulpio. Stebino gaivalingi Vinco Svirskio koplytstulpiai prie sodybų, kryžkelėse ir Surviliškio apylinkių palaukėse, Paberžėje… Skulptūrų archaika tapo mūsų gyvenimo dalimi. Kai Algirdas iliustravo Mįslių rinkinį, Kauno ir Vilniaus muziejų saugyklose domėjomės lietuvių tautodaile, skrynių puošyba, spalvų deriniais…

Bendravome su talentingais įvairių tautų menininkais. Dalyvavome Pabaltijo dailininkų kūrybos pleneruose, vykome į Dailininkų kūrybos namus Palangoje, „Dzintare“ (prie Rygos), Seneže (prie Maskvos), Gurzufe (Kryme). Lankėmės Maskvos ir Peterburgo muziejuose, parodose, Talino grafikos trienalėse, Krokuvos ir Varšuvos bienalėse, Bratislavos knygų iliustracijų bienalėse, dailininkų avangardistų studijose.

Algirdas Steponavičius, Aspazija Surgailienė, Aloyzas Stasiulevičius, Leopoldas Surgailis, Birutė Žilytė, Vytautas Valius, Sigutė Valiuvienė. 1962 m.
Algirdas Steponavičius, Aspazija Surgailienė, Aloyzas Stasiulevičius, Leopoldas Surgailis, Birutė Žilytė, Vytautas Valius, Sigutė Valiuvienė. 1962 m.

– Kaip vaikų knygų iliustracijos tapo bene svarbiausia Tavo kūrybos sritimi? Ar iliustruodama knygas galvojai apie jų adresatą vaiką? Ne kartą sakei, kad į mažuosius galima kreiptis sudėtinga meno kalba, kad grūdas, mestas į jautrią vaiko sielą, anksčiau ar vėliau duos vaisių.

– Piešiant iliustracijas „Genio“ vaikų žurnalui, mums su Algirdu buvo įdomu ieškoti naujų meninės raiškos formų. „Genio“ meninis redaktorius tapytojas Stasys Jusionis visuomet su šypsena priimdavo mūsų savaip nupieštus piešinėlius. Rašytoja Aldona Liobytė, „Genyje“ pamačiusi manąsias pasakos „Mergelė uogelė“ iliustracijas, pakvietė iliustruoti Kazio Jakubėno Abėcėlę, o vėliau – ir savo parašytas knygas Pabėgusi dainelė ir Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį.

Iliustruodami vaikų knygas, susikūrėme meninės saviraiškos, savitų pasaulėvaizdžių sklaidos laisvę. Iliustracijas vaikams piešiu kaip vaizdinį sau. Vaizduotė ne tik padeda mums kurti, bet ir kuria mus pačius, mūsų gyvenimus. Vaikai savaip supranta nupieštus neįprastus, paslaptingus vaizdus, išsako netikėčiausias mintis, turtina savo vaizduotę, ugdo kūrybos galias, įžengia į kūrybos erdves.

Birutės Žilytės iliustr. Aldonos Liobytės knygai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“
Birutės Žilytės iliustr. Aldonos Liobytės knygai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“

– Prisiminkime pirmąsias Tavo kūrybos viršūnes – Jānio Rainio knygos Aukso sietelis (1967) ir Aldonos Liobytės Pasakos apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970) iliustracijas, pelniusias aukštus tarptautinius apdovanojimus*.  Jose, kaip ir vėlesnėse – Kosto Kubilinsko knygos Stovi pasakų namelis (1974) ir Salomėjos Nėries poemos Eglė žalčių karalienė (1989 ir 2007) – iliustracijose, piešiamas fantastinis pasaulėvaizdis remiasi archetipiniu mąstymu, mitologizuotais vaizdiniais, o kartu joms būdinga moderni stilistika. Gal galėtum nusakyti savo kūrybos procesą, kai įkvėpimo vedama eini tik tau vienai žinomais keliais?

– Piešdama, likimo vedama kaip pasakoje n a r s i  V i l n i a u s  m e r g a i t ė, su meile einu į nežinomą, tarytum uždraustą, vis naujai atsiveriančią kūrybos erdvę, norėdama susitikti su paslaptinga nežinomybe, lyg atrakinti būties tikrovę. Amžinoji nežinios trauka vis vilioja eiti, artėti, pasitikti… Kūryba – tai begalinis noras susitikti su besiveriančiais nepažintinais pasauliais.

Man svarbūs atminties stebuklai, prisiminimai, kur nyksta laiko ribos, atgyja vaikystės pasaulis: žydi Katryčių pieva, gieda anie patys vieversiai, plyti Nevėžio ajerynai… Perkūnas dangumi važiuoja, vaivorykštė ateina atsigerti, laumės parugėse tyko našlaičio pagauti… Sugrįžti ten, kur lydosi šviesa ir prieblandos, nakties tamsos p a s a u l i a i, kur baimė apkabina ir daiktus padaro stebuklingus.

Piešiu kalbėdama su gamta, artėju prie savaip kuriamų vaizdinių. Komponuodama linijas, formas, spalvas, stringu į piešinį ir su visomis savo mintimis ir meninėmis nuojautomis į s i l y d a u  į plokštumoje atsirandančius ženklus, formas ir vaizdus.

Piešdama iliustracijas, žaidžiu savotišką  p a s a u l i o  a t s i r a d i m ą.

– Tuo pat metu, kai su Algirdu garsėjote kaip vaikų knygų iliustruotojai, abu drauge kūrėte ir sienų tapybą visuomeniniams vaikų interjerams – Vilniaus „Nykštuko“ kavinei ir Valkininkų „Pušelės“ vaikų sanatorijai. Deja, pirmasis kūrinys neišliko, o antrąjį, norint išsaugoti, verkiant reikia skubiai restauruoti. Be sienų tapybos, esate kartu iliustravę ir kelias knygas.

Įdomu, kaip judu bendradarbiavote. Ar, sakykim, dalijotės, katram ir ką komponuoti, piešti, spalvinti? O gal drauge kūrėte spontaniškai, dirbote jausdami vienas kito petį, paklusdami vientisam stiliui?

– Kiekvienas savaip skverbėmės į kūrybinius sumanymus, savitais ženklais, formomis ir spalvomis piešėme savo vaizdinius. Artima pasaulėjauta, meniniai siekiai padėjo ir kartu kurti. Piešdami didelėse sienų erdvėse, iliuzinėje piešinio realybėje tarsi dalyvavome pasakų vyksme kartu su vaizdinių herojais.

Ilgose, nuo grindų iki lubų, „Pušelės“ vaikų sanatorijos sienose horizonto linija piešinį dalija į žemės ir dangaus meninių vaizdų erdves. Nutapėme vertikalias raudonų ir mėlynų spalvų plokštumas, ant kurių auga fantastinės gėlės arba daiktų atspindžiai. Ritmiškai pasikartodamos, plokštumos suskirsto sieną į atskirus paveikslus, tarsi pro atsiveriančias duris įveda į kiekvieno paveikslo gilumą. Šachmatinių grindų motyvai, plokštumų vertikalės struktūruoja meninių vaizdų judėjimą ir architektoniškai įtraukia juos į pastato architektūrą.

„Eglė žalčių karalienė“, gražiausia stebuklinė lietuvių pasaka, susisiekia su archajinėmis sakmėmis ir mitais. Čia susipina meilė, žiaurumas, išdavystė ir mirtis… Pasakos vaizdiniai virsta simboliais. Eglė ir keturi jos vaikai – Ąžuolas, Uosis, Beržas ir Drebulė – stovi prieš mus, prieš pasaulį, prieš begalines visatos erdves… Prieš Nežinią, prieš kiekvienam skirtą Likimą. Tvyro nerimas…

Lyg keistas augalas, lyg blogio medis išauga, išsišakoja devyngalvis slibinas, išraižytas magiškais ženklais. Prieš jį ant baltos drobulės stovi gležna mergelė – lyg žmogaus siela, pastatyta prieš pasaulio blogį. Šviesioje dangaus erdvėje mergaitės įvaizdis virsta liepsna, raudonu žiedu degančia gyvybe…

Kaip ir kodėl atsitiko, kad tai nesaugoma ir naikinama? Ką dėl to pasakytų su meile kūrę ir statę „Nykštuką“ ir „Pušelę“ architektai Zigmas Liandzbergis, Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, „Pušelės“ vyriausiasis gydytojas Jončys, dailininkas Algirdas Steponavičius? Kodėl atsitinka, kad valstybinė kultūros vertybių apsaugos sistema savo pačios rankomis n u ž u d o milžiniškomis pastangomis atsiradusius kūrinius?

„Pušelės“ vaikų sanatorijoje nuplėštos sienų tapybą saugojusios metalinės aptvaros. Perparduodant „Nykštuko“ kavinės patalpas, sienų tapyba į dokumentus neįrašyta. Nors buvo įtraukta į kultūros vertybių sąrašą! Beieškant teisybės, valdininkai teigė, kad savininko n u o s a v y b ė šventa ir nėra galių sienų tapybai apsaugoti. Kodėl Lietuvos valstybės kultūros vertybių nuosavybė nėra šventa?

Gal tai makabriškas sapnas? Kaip norėtųsi virsti  t a  n a r s i a  m e r g e l e  ir gelbėti visas, ne tik mūsų sukurtas pasakas.

– Daugiau kaip du dešimtmečius dėstei Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje (dabar ten dirba ir dukra Daina), daug dailininkų didžiuojasi, kad buvo Tavo mokiniai. Gal paminėtum bent kai kurių pavardes. Mokykloje tuomet buvo susibūręs puikus mokytojų, talentingų dailininkų kolektyvas. Ką svarbiausia stengėtės duoti savo mokiniams, ką pedagoginis darbas davė Tau pačiai?

– Nesutikau negabių mokinių. Džiaugiausi ir stebėjausi jų kūrybinėmis galiomis. Lyg žiūrėtum į pumpuro skleidimąsi, atsiveriantį Žiedo Grožį. Tai kūrybos paslapties stebuklas. Siekiau įtraukti mokinius į svaiginantį kūrybos žaismą, skatinau juos atverti savitas kūrybines galias.

Džiaugiuosi kartu mokytojavusių dailininkų kūryba. Atviri, įdomūs, neužmirštami pokalbiai, diskusijos apie meną, kultūros įvykius, pajuokavimai, pasiginčijimai mus visus jungė į visokiam spaudimui atsparų būrį. Gal iš Žemės gelmių išsiveržę galingi Vėjai pūtė kūrybos galias? Buvome jauni… Tarpusavyje bendraujant formavosi mūsų pasaulėjautos, kūrybinių ieškojimų nuostatos, mokinių meninio ugdymo požiūriai. Įvairiais būdais gynėme savarankiškos lietuviškos mokyklos mokymo programas.

M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai Romualdas Kunca, Daina Steponavičiūtė, Birutė Žilytė, Vincas Kisarauskas, Bronius Gobis, Kęstutis Ramonas, armėnų dailininkas, Antanas Garbauskas, Petras Ilgūnas kelionėje po Armėniją. 1984 m.
M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai Romualdas Kunca, Daina Steponavičiūtė, Birutė Žilytė, Vincas Kisarauskas, Bronius Gobis, Kęstutis Ramonas, armėnų dailininkas, Antanas Garbauskas, Petras Ilgūnas kelionėje po Armėniją. 1984 m.

– Jūsų šeimos namus Vilniaus Jeruzalėje gaubia ypatinga aura. Ją kuria ir natūrali gamtinė kuklaus būsto apsuptis, ir kultūros ženklų – meno kūrinių, paveikslų, knygų – kupinas vidus. Panirę į kūrybą ir būties apmąstymų tylą, slepiatės čia nuo miesto bruzdesio, tačiau visada su meile atveriate duris kiekvienam atvykėliui. Nebėra Algirdo, bet, regis, jo dvasia tebespinduliuoja jaukią šių namų šilumą ir saugo jų traukos paslaptį…

– Mūsų namai pilni mūsų buvimo, mūsų meilės kūrybai, knygų, meno kūrinių, daiktų, sugėrusių mūsų mintis. Apsamanojęs akmenėlis iš sunykusių senelio sodybos pamatų, sudžiūvusių žolių sietynai, kampuotais kūnais sugludusios knygos, paveikslai, rudi kaštonai, pabirę prie Nevėžio… Į tolius tebežvelgia mediniai Juozapai, Rokai, Kazimierai, Agotos, mūsų buvimo ūkuose pavirtę mūsų dalimi. Ąžuolas po langu, eglė, pušys… Paukščiai ir paukštukai, apžalvarėjusios medžių žievės, purienos, pavėsiai… Kukuoja gegutė.

Kaip apsakyti dvelksmą vakarėjant, kai gulasi diena į tamsią naktį? Šaltuose toliuose žvaigždynai žėri… Tamsa užlieja. Vaizduotės pasauliai skverbiasi ir aplink šlama… Lyg dalyvaujame paslaptingoje misterijoje.

Mūsų namuose lankėsi artimi draugai ir iš kitų kraštų atvykę dailininkai, rašytojai, filosofai, poetai… Čia tebetvyro mūsų artimųjų ir mus aplankiusių kūrybingų asmenybių švytinčios auros.

– Tavo, Birute, parengtas albumas Algirdas Steponavičius. Paslaptingas būties švytėjimas (2002) ne tik visapusiškai pristato mylimo sutuoktinio, įžymaus menininko asmenybę ir unikalią kūrybą, bet ir pats yra puikus knygos meno pavyzdys. Knygos visumos pajautimas, visų jos sudedamųjų dalių dermė, dekoratyvūs apipavidalinimo elementai būdingi ir Tavo iliustruotoms vaikų knygoms.

– Iš arti matydama gimstant Algirdo kūrinius, stebėjausi savaip išsakoma originalia pasaulėjauta. Sudarydama knygą Algirdas Steponavičius. Paslaptingas būties švytėjimas siekiau visas jo kūrybos sritis – grafiką, iliustracijas, piešinius, tapybą, sienų tapybą – ir savitas jo mintis apie kūrybą sujungti į vientisą, konstruktyvią visumą. Siekiau, kad knygoje ritmingai atsiskleistų ne tik įvairialypė, daugiasluoksnė, gyvybinga kūryba, bet ir pats nepakartojamas menininkas, jo buvimo švytėjimas.

– Lietuva šį pavasarį buvo Bolonijos tarptautinės vaikų knygų mugės garbės viešnia. Greta ryškiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos vaikų knygų iliustracijų kolekcijos Bolonijoje buvo pristatyta ir atskira retrospektyvi Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijų paroda. Svarbiausi jos akcentai – Tavo, Birute, ir Algirdo kūriniai vaikų knygoms.

Apie Bolonijos mugę ir Lietuvos atstovavimą joje būtų ilga kalba, o šį kartą dėkoju Tau už pokalbį.

_____________________________

* Už pirmąją iš šių knygų B. Žilytei skirtas Bratislavos tarptautinės vaikų knygų iliustracijų parodos „Aukso obuolio“ prizas (1969), o už antrąją – Leipcigo tarptautinės knygų mugės aukso medalis (1971). Iš kitų gausių apdovanojimų svarbūs yra Lietuvos valstybinė premija (1971), Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) H. Ch. Anderseno garbės diplomas (1975), Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija (2010).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 2 (58)

 

Įžanginis

KODĖL GENDRUTIS MORKŪNAS? (Pasisakymas įteikus Geriausios 2010 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

VIENOS – ILGAI LAUKTOS, KITOS – NETIKĖTOS (2010 m. verstinės pasakų knygos)
TAM, KAS LAUKIA, UPĖ ATNEŠA VISKĄ (2010 m. verstinė proza)
TARP DAILĖS IR PEDAGOGIKOS (2010 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalga)

Annie's M. G. Schmidt 100-osioms gimimo metinėms

KEISTOJI PONIA ANNIE M. G. SCHMIDT
ANNIE’S M. G. SCHMIDT KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ *

Sukaktys

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“ VAIKŲ LITERATŪROS KONTEKSTE (H. Beecher Stowe 200-osioms gimimo metinėms)

Laiškai

Populiariausios 2010 m. vaikų knygos
Populiariausios 2010 m. paauglių knygos

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS (papildymas)
APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2010 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai