KEISTOJI PONIA ANNIE M. G. SCHMIDT

Nyderlandų rašytoja Annie M. G. Schmidt (Anė Šmit) šiandien mums jau nėra visiškai nežinoma. Ji yra išleidusi 30 poezijos knygų vaikams ir 12 suaugusiesiems, 63 prozos knygas vaikams ir 19 suaugusiesiems. Tikroji jos prigimtis, talentas ir pašaukimas išryškėjo tik vaikų knygose. Į lietuvių kalbą išverstos net penkios rašytojos knygos vaikams: Viplala (1997), Viplala grįžta (2001), Jipas ir Janikė. „Lėlė Marė išplaukia“ ir kiti apsakymėliai (2000), Jipas ir Janikė. „Gėlių skynimas“ ir kiti apsakymėliai (2008) ir Otutė (2010). Jas skaitant negalima nesižavėti autorės išmone, lengva ironija, subtilia intuicija patikti, bet ne įtikti ar pataikauti vaikams.

Populiarumo pėdsakais

Rodos, Schmidt knygoms netrūksta nieko, kad jos būtų populiarios visur, net ir Lietuvoje. Deja, asmeninė apklausa (gaila, ne profesionalūs statistiniai skaitymo tyrimai) leidžia manyti, kad šios rašytojos kūriniai pas mus nėra tokie populiarūs, kaip turėtų būti. Tokių atvejų Lietuvoje esame turėję jau ne vieną. Pavyzdžiui, į lietuvių kalbą nebuvo išverstos keturios Sylvios Waugh Žmogonų pentalogijos knygos. Akivaizdu, kad Schmidt Viplala ir Viplala grįžta (net ir kiti jos kūriniai) yra visiškai kitokios meninės apibrėžties nei Waugh knygos (kita vertus, drąsesni kritikai rastų ir tapatumų, t. y. kito, kitokio, svetimo problematikos analogijų), tačiau ir Žmogonai, ir Viplala itin populiarūs Didžiojoje Britanijoje ar Olandijoje, o Lietuvoje didesnio skaitytojų dėmesio nesulaukė.

Bet kad Schmidt yra populiari Olandijoje, nereikia nė abejoti. Jos kūryba vertinama taip pat kaip ir Vincento Van Gogho tapyba ar Anne’s Frank dienoraščio užrašai. Schmidt unikalumui atskleisti negailima įspūdingų ir net pompastiškų žodžių. Ji vadinama produktyviausia, universaliausia, talentingiausia, gerbiamiausia olandų rašytoja, dainuojamosios poezijos motina, subtilių olandiškų idiomų kūrėja ir, svarbiausia, Olandijos vaikų literatūros karaliene¹. Tiems, kurie domisi vaikų literatūra, šis vardas turėtų būti svarbiausias visos Schmidt kūrybinės biografijos įvertinimas.

Sakoma, kad Olandijoje visi žino du adresus: kelią į karalienės rūmus ir kelią į namą, kuriame gyveno Schmidt. Kai rašytojai sukako aštuoniasdešimt metų, jos gimtadienį visa šalis šventė kaip nacionalinę šventę. Amsterdame yra jos vardo mokykla, kurioje pagal Schmidt knygas emigrantų vaikai mokomi olandų kalbos. 1993 m. spalio 10-oji pasaulyje buvo paskelbta Annie’s Schmidt diena. Vienu metu net du šimtai pasaulio teatrų vaidino pjesę pagal jos mėgstamą pasaką „Keistoji ponia Bok“. Beje, ir pati Schmidt mėgo save lyginti su keistąja ponia, nors jų išvaizda tikrai skyrėsi. Ponia Bok – nevalyva, susivėlusiais plaukais senutė, kurios viršugalvyje lizdą susisuko balandis. Suknelė išterliota šikšnosparnių, klostėse – voratinkliai. Ji važinėja senu kledaru. Tačiau ponia Bok yra karinga moteriškė, gebanti už save pakovoti. Ponia Bok gali paversti merą pele, jeigu jai atrodo, kad meras neteisus, ir atversti jį žmogumi, kai tampa gudresnis. Taip Schmidt maištauja prieš nuobodžią, didaktizmo apraiškų kupiną vaikų literatūrą. Ir ji tai daro taip meistriškai, kad abejonių nelieka.

Gyvenimas, maištas prieš nuobodulį ir H. Ch. Anderseno medalis

Anna Maria Geertruida Schmidt – toks visas rašytojos vardas – gimė 1911 m. gegužės 20 d. mažame pietryčių Nyderlandų miestelyje Kapelėje, prie jūros, Pietų Bėvelando pusiasalyje. Jos tėvas buvo reformatų pastorius, tačiau vaikams nepiršo savo religinių įsitikinimų, buvo apsišvietęs žmogus, skaitė Johanno Wolfgango Goethe’s poeziją, Arthuro Conano Doyle’io apsakymus. Mama iki vestuvių dirbo mokytoja. Nors pati rašytoja vengė apie tai kalbėti, yra užuominų, kad tėvų santuoka nebuvo laiminga. Beje, turime pagrindą taip manyti: kai kuriose jos knygose (Viplaloje, Viplala grįžta, Otutėje) paprasčiausiai nėra mamos ir apie ją net neužsimenama.

Vaikystėje mergaitė skaitė Hanso Christiano Anderseno pasakas ir žavėjosi jose slypinčiomis neįkainojamomis vertybėmis. Baigus vidurinę mokyklą prasidėjo blaškymosi laikotarpis. Annie negalėjo apsispręsti ieškodama tikrojo savo pašaukimo. Tada tėvai išsiuntė dukrą į Vokietiją (ten gyveno jos tetos) mokytis namų ūkio amato. Jai teko būti tarnaite ir senų žmonių kompanione. Iš Vokietijos Annie namiškiams rašė tokius įdomius laiškus, kad jau tada buvo galima įžvelgti rašytojos talentą. Prasidėjus karui ji grįžo namo ir apsisprendė studijuoti teisę ir bibliotekininkystę. Iš pradžių bibliotekininkystė jai atrodė labai nuobodus dalykas, bet, padirbėjusi vaikų bibliotekose Amsterdame ir Flisingene, ji tapo bibliotekos direktore ir labai vertino bibliotekininko profesiją.

Sakoma, kad kurti Schmidt paskatino skaitytojai, kartą pradėję maištauti prieš nuobodžią ir pamokomą knygą. Tačiau savo pirmuosius eilėraščius ji parašė dar vaikystėje. Kai Annie’ei sukako keturiolika, mama nusiuntė juos vienam žymiam Olandijos poetui. Jau tada jis pastebėjo mergaitės talentą. Pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti laikraščio „Het Parool“ vaikų skyrelyje. 1951 m. Annie pradėjo rašyti ir spausdinti trumpas dviejų puslapių istorijas apie visada kartu žaidžiančius ir gausybę įvairiausių nuotykių patiriančius du geriausius draugus – Jipą ir Janikę. Kaip tik šios istorijos ją kaip rašytoją pirmiausia ir išgarsino. Schmidt yra sukūrusi apie 250 tokių istorijų. Atskira knyga jos buvo išleistos 1956 m., iš viso tokių knygelių yra penkios.

1950 m. pasirodė pirmas Schmidt eilėraščių rinkinys Mažasis arbatinukas ir kiti eilėraščiai. Beveik visą dešimtmetį ji kasmet išleisdavo po eilėraščių rinkinį. Nors jos poezijoje gausu folkloro motyvų, tačiau ir čia ji sugebėjo likti ištikima savo įsivaizduojamo herojaus vizijai. Schmidt herojai vaikai visada yra smalsūs nenuoramos, stebuklų įžvelgiantys kasdienėje erdvėje. Ir eilėraščiuose, ir pasakose apstu keistų damų ir ponų, lengvai pritampančių nerealioje aplinkoje, gausu šnekėti galinčių gyvūnų.

1953 ir 1955 m. buvo išleistos Schmidt apysakos apie berniuką Abelį – Mažasis Abelis ir Abelis prasideda A, vėliau – literatūrinės pasakos Viplala (1957) ir jų tęsinys Viplala grįžta (1962). Literatūrinė pasaka Otutė pirmiausia pasirodė moterų žurnale. Ji buvo skirta skaityti garsiai visiems, kurie širdyje jaučiasi jauni. Atskira knyga Otutė išleista 1980 m. Viplala 1958 m. buvo apdovanota Geriausios metų vaikų knygos premija, o 1968 m. – Australijos valstybine premija. Sėkmę, matyt, lėmė gebėjimas stulbinamai įtaigiai balansuoti ant tikroviškumo ir fantazijos ribos. Tai tapo išskirtiniu Schmidt kūrybos ženklu, tokia poetika pasižymi visos rašytojos knygos.

Schmidt kūryba visada buvo pastebėta ir įvertinta. Už pasakų rinkinį Raganos ir visa kita (1964) rašytoja buvo apdovanota Nyderlandų valstybine vaikų literatūros premija, o Minusas (beje, Minusas – tai moteris katė, vadovaujanti Kačių informacijos tarnybai ir padedanti nustatyti įvairius kenkėjus) buvo pripažintas geriausia metų knyga ir apdovanotas „Sidabrinės plunksnos“ (1971) premija. 1978 m. Schmidt apdovanota „Auksinio portfelio“ premija už knygą Tomas Tipelaras (1977), o 1987 m. jai įteikta Konstantino Heigenso premija – aukščiausias Nyderlandų rašytojų apdovanojimas, kuris iki tol atitekdavo tik tiems, kurie rašo suaugusiesiems. Tada ji apie savo kūrybą pasakė: „Tiktai tiesa ir nė žodžio melo.“ Pasirodo, čia ir slypi kūrybos vaikams žavesys. Pačios rašytojos žodžiai tiksliausiai atspindi jos kūrybos esmę ir prasmę. Tai patvirtina ir vienas įvykis. Schmidt buvo prašoma parašyti seriją knygelių pradinių klasių skaitytojams. Ji atsisakė pelningo pasiūlymo, nes buvo pareikalauta, kad knygelėse nebūtų jokios fantastikos, jokių prasimanymų, veiksmas turėjo vykti tik tikrovėje. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikia taip nuobodžiai mokyti vaikus mokykloje.

Svarbiausias Schmidt kūrybos įvertinimas – H. Ch. Anderseno medalis, kurį rašytoja pelnė 1988 m. Simboliška, kad jį įteikė Astrida Lindgren. Savo kalboje, kurią galima perskaityti šiame „Rubinaičio“ numeryje, rašytoja kreipėsi į Anderseną.

Schmidt buvo ištekėjusi, turėjo sūnų. XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje ji su šeima gyveno Prancūzijoje ir 1981 m. grįžo į Tėvynę.

Schmidt sulaukė 84 metų. Rašytoja mirė lygiai kitą dieną po savo gimtadienio, t. y. 1995 m. gegužės 21-ąją. Po kelerių metų paaiškėjo, kad tai buvo savižudybė; tokiam išėjimui iš gyvenimo buvo pasirinkti vaistai ir alkoholis. Deja, apie šio žingsnio priežastis konkretesnių žinių nėra. Schmidt palaidota Amsterdame.

Susitikimas kavinės tarpduryje

Neįsivaizduojame, kad Tove’s Jansson troliai Mumiai galėtų atrodyti kitaip, nei mes juos esame įpratę matyti. Sunku būtų įsivaizduoti ir Lindgren knygas, iliustruotas ne Ilonos Wikland. Schmidt knygų populiarumą neabejotinai lėmė ir puikūs jos knygų dailininkai. Kontrastingos, lengvai ironiškos ir ypač dinamiškos knygoms Viplala ir Viplala grįžta sukurtos Jenny Dalenoord iliustracijos nė kiek nenusileidžia šmaikštiems Fiep Westendorp piešiniams. Lemtingu ilgalaikio ir lygiaverčio kūrybinio bendradarbiavimo ženklu tapo netikėtas abiejų kūrėjų susitikimas kavinės tarpduryje.

Tikrieji Westendorp vardai yra Sopfia Maria, tačiau namiškiai ją vadino mažybiniu Fiep vardu. Taip ji ir ėmė pasirašinėti tapusi dailininke.

Fiep gimė 1916 m. gruodžio 17 d. Nyderlandų miestelyje Zaltbomelyje. Ji buvo antras vaikas šeimoje: turėjo trejais metais vyresnį brolį ir trejais metais jaunesnę seserį. Fiep lankė pradinę mokyklą, kurioje mokytojavo jos tėvas. Piešti ji pradėjo labai anksti ir dažniausiai piešė keistas mažas figūrėles. Tėvai skatino šį dukros pomėgį, tačiau nenorėjo, kad ji taptų menininke. Mat tėvui menininko profesija siejosi su skurdžiu gyvenimu palėpėje.

Paauglystėje Fiep buvo sunkus vaikas. Ji priešinosi liepiama piešti pagal tam tikrus šablonus, o mokytojai reikalavo ištrinti piešinius. Baigus mokyklą tėvai vis dėlto leido dukrai rinktis menininkės kelią, ir ji įstojo į Hertogenboso (Olandija) karališkąjį menų koledžą. Be privalomųjų dalykų, ji mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų, braižomosios geometrijos. Buvo nelengva. Beje, ji buvo vienintelė mergina, pasirinkusi braižomąją geometriją. Vėliau Fiep mokslus tęsė Roterdamo meno akademijoje.

Westendorp išmanė įvairias piešimo ir tapybos technikas, bet labiausiai norėjo kurti iliustracijas. Suvokti, ką jai reiškia ir kuo ypatingas iliustravimo menas, padėjo kartą ištarti vieno dėstytojo žodžiai: „Norėdama kurti vienos rūšies muziką, turi išmanyti ir kitas.“²

Iliustruoti vaikų knygas Fiep pradėjo 1945 m. Tačiau lemtingas jos gyvenime buvo vienas 1947-ųjų vakaras. Tada kavinės tarpduryje ji susidūrė su išeinančia Schmidt. Jiedvi įsišneko ir nuo to vakaro tapo draugėmis. Pirmą kartą Annie’s tekstą Fiep iliustravo 1952 m. Tai buvo laikraštyje išspausdinto teksto apie Jipą ir Janikę iliustracija. Fiep nupiešė dviejų vaikų siluetus. Nuo tada šios dvi menininkės bendradarbiavo 50 metų, iki Schmidt mirties. Tiesa, vėliau tos figūrėlės buvo tobulinamos ir šiek tiek pakito, o knygai Otutė Westendorp sukūrė daugiau kaip 80 iliustracijų.

Westendorp taip pasakojo apie savo bendradarbiavimą su Schmidt: „Man labai patiko dirbti su Annie. Su niekuo aš nesutariau taip gerai kaip su ja. Man atrodo, kad pirmiausia mus siejo humoras, bet buvo ir kai kas daugiau – mūsų nesaugumo jausmas. Kai aš perskaitydavau jos tekstą, Annie klausdavo: „Ar tu tikrai manai, kad tai juokinga?“ Jai tai buvo labai svarbu. Kita vertus, man būdavo labai smagu, kai Annie žiūrėdama į mano piešinius pratrūkdavo kvatotis.“³ Ką nors sugalvojusi, Annie skambindavo Fiep ir papasakodavo, ką sumaniusi. Tada Fiep pradėdavo piešti. Taigi viena būdavo dar nesukūrusi teksto, o kita – jo neskaičiusi. Fiep ir Annie suprato viena kitą iš pusės žodžio. Westendorp iliustravo beveik visas Schmidt knygas. Ji taip pat nupiešė ir Schmidt pasakų knygos, kuri išėjo jau po rašytojos mirties, iliustracijas. Turbūt simboliška, kad viršelyje buvo pavaizduota ragana ant šluotos, skrendanti virš stogų, o ketvirtame viršelio puslapyje – milžinas.

Fiep Westendorp mirė 2004 m. vasario 3 d. savo namuose Amsterdame, sulaukusi 87-erių. Kitą dieną po jos mirties paaiškėjo, kad 2004 m. sausio 26 d. ji buvo apdovanota karališkuoju ordinu, kurį Amsterdamo meras turėjo įteikti vasario 18 d. miesto rotušėje.

Išsiblaškę suaugusieji ir sąmojingi vaikai

Patys žaviausi Schmidt kūriniuose yra ne pagrindiniai veikėjai, bet antraeiliai – truputį kvaištelėję, išsiblaškę ir meniškos sielos suaugusieji. Viplaloje šeimos galva tėtis ponas Blomas – mokslininkas, rašo knygą ir, kaip įprasta tokios prigimties žmonėms, dažniausiai yra išsiblaškęs. Taupios, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios, bet savaip ryškios aplinkos detalės („Mašinėlė buvo labai sena, labai aukšta ir siaubingai barškėjo“, Viplala, p. 8) atskleidžia veikėjų charakterį. Stilistiškai saikingais sakiniais Schmidt geba kurti ryškius veikėjų paveikslus. Juos stiprinantis ir lyg tarp kitko kuriamas gamtos fonas atrodo jaukus, ramus ir įprastas: „Buvo pavasaris, tačiau lauke lijo…“ (Viplala, p. 8). Gal čia ir yra Schmidt kūrybos sėkmė? Ji geba kalbėti itin paprastai, be išraiškingesnių meninių priemonių, bet kartu aiškiai, iš pirmo žvilgsnio net primityviai. Parašytas vienintelis sakinys „O dabar prasideda istorija“ (Viplala, p. 7) tampa didžiausia knygos intriga, prikaustančia skaitytoją.

Schmidt knygose apstu žavaus chaoso. Ir jį sukelia ne tik neįprasti veikėjai, pavyzdžiui, Viplala, ne iki galo mokantis kukurinti nykštukas, kalbantys strazdai ar pelės. Meniškos sielos herojų nesugebėjimas susivokti kasdienybės erdvėje ir buitinėse situacijose (valgomi skanėstai nesusimąstant, kad nėra kuo užsimokėti už pietus restorane) taip pat sukuria jaukią nuotaiką. Visi keistuoliai veikėjai labai dori ir sąžiningi. Visą dieną nevalgęs ponas Blomas, patekęs į parduotuvę ir pamatęs skanėstus, vis dar dvejoja ir negali paliesti nė trupinėlio: „Jam atrodė toks nedoras darbas visai svetimoje, visai svetimiems žmonėms priklausančioje krautuvėje gnaibyti visai svetimą meduolį, kad jis niekaip neįstengė įveikti savo abejonių“ (Viplala, p. 76).

Pati spalvingiausia asmenybė – Otutės tėtis Tosas, puikus virėjas, su dukra gyvenantis „Baltabruvio strazdo“ viešbutyje. Visa bėda ta, kad Tosas neturi popierių. Popieriai – tai dokumentai, kurie įrodo, jog tu esi tam tikros visuomenės pilietis, tu turi tam tikras teises ir gyveni. Tik valandžiukei juos padavęs Kompiuterių namų tarnautojui ir čia pat praradęs „visam laikui“ (netyčia juos pasiima prie langelio stovėjęs ponas), Tosas suvokia, jog „be popierių neįmanoma gyventi“ (Otutė, p. 48). Pasak Toso, „žmogui, kuris be popierių, viską galima padaryti. Galima jį versti dirbti už grašius ir galima atleisti kada panorėjus“ (Otutė, p. 8). Tačiau viskas prasideda tada, kai Tosui užeina siautulio priepuoliai ir jis ima švaistytis viskuo, kas papuola po ranka. Siautulio priepuoliai kyla išgirdus neteisybę. Pirmiausia jis išgirsta, kad yra atleistas, nes nėra už ką mokėti algos, vėliau, kai viešbučio šeimininkė Otutę išvadina murze ar kai išviręs skanią dilgėlių sriubą apšaukiamas prastu virėju… Nuraminti jį gali tik Otutė. Taigi atleistas iš viešbučio Tosas ir Otutė savo automobiliu leidžiasi į kelionę po šalį. Jie apsistoja automobilių aikštelėje, apsigyvena gražiausioje pasaulyje vietelėje prie upeliuko su nuožulniu žaliu krantu, turi sprukti nuo policijos, tėtis trumpam gauna darbą kitame viešbutyje, įsidarbina laive, atsiduria net „Ramybės namų“ gydykloje. Schmidt knygų pabaiga, kaip dažniausiai ir būna pasakose, laiminga, todėl skaitytojas (žinoma, pradinių klasių) patiria visišką palaimą.

Ir Viplaloje bei Viplala grįžta, ir Otutėje ne materialinės, o moralinės vertybės yra akivaizdžiai ryškinamos ir laikomos svarbiausiomis. Pinigų abi šeimos turi nedaug, tačiau jų daugiau ir nereikia, pakanka tiek, kiek yra. Veikėjai dėl to nesijaučia nei blogesni, nei nelaimingesni. Tosas Otutei visą laiką kartoja, kad juodu laimingi. Tai nėra deklaratyvūs žodžiai. Schmidt veikėjai tokie ir jaučiasi. Laimei pasiekti, pasirodo, reikia ne tiek ir daug: santarvės, meilės, dvasinės ramybės ir vidinės laisvės („Turiu susitaupęs truputį pinigų, be to, mudu turime savo pirkinių automobilį. Ko mums daugiau bereikia? Kai tik prašvis, mudu iškeliausime. Ir tik pamanyk, būsim laisvi!“, Otutė, p. 32). Kita vertus, tai nėra lengva, tik Schmidt kuriami suaugusieji tai geba padaryti todėl, kad patys jaučiasi esą vaikai, geba pasaulį matyti šviesesnį, žaismingesnį, kupiną svajonių. Paradoksalu, bet Schmidt knygų veikėjai vaikai jaučiasi visaverčiai ir visiškai laimingi nepilnoje šeimoje. Nela Dela ir Johanesas gyvena tik su tėčiu ponu Blomu ir kate, vardu Musė, Otutė – taip pat tik su tėčiu Tosu. Apie mamą nė neužsimenama, tarsi sąmoningai stengiamasi nuo jos atsiriboti. Meniniu požiūriu ši autorės idėja atrodo motyvuota ir įtikinama, taip sustiprinama intriga. Atsvara – nepaprastai gražus, šiltas ir stiprus ryšys su tėčiu. Tokių pavyzdžių vaikų literatūroje turime ne vieną (prisiminkime kad ir Ulfo Starko Siksteną ar Tegu baltieji lokiai šoka), tačiau Jipas su Janike turi mamą, tėtį, senelius, tetų ir net „dėdę su barzda“. Senelis, kaip ir dera, geba užsidėti ant galvos ramunių vainiką ir virsti svajonių seneliu. Tik Jipo ir Janikės santykiai su mama kažkodėl neprimena santykių su tokia, kokia ir turėtų būti (svajonių) mama: „Bet mama nieko nenori girdėti. Ji išvaro visus žvėris iš lovos. Atima stiebą ir burę. O Jipą su Janike išveja į kitą kambarėlį. / Gaila, tiesa?“ (Jipas ir Janikė. „Gėlių skynimas“ ir kiti atsakymėliai, p. 12). Įprastai besielgianti mama nėra tokia patraukli, tačiau šiose knygose įdomesni yra mažučiai kasdienybės stebuklai, kuriuos susikuria pasaulį pažinti ir pajusti norintys vaikai. O pasak Lotutės iš Viplalos, „kai tenka linksminti kitus žmones, pats daraisi daug geresnis nei tada, kai tave linksmina kiti“ (p. 96).

Schmidt kūriniuose nėra nemylimų ar nuskriaustų. Tris mėnesius serganti ir ligoninėje gulinti mergaitė Lotutė nesijaučia vieniša: „Jie mane siaubingai myli. Visi mane myli. Per lankymo valandas ateina ir draugės, ir pusseserės, ir tetos. Jos man viską pasakoja, neša man visokių žaislų ir skanumynų, taigi esu labai lepinama“ (Viplala, p. 89). Kita vertus, vaikui reikia kai ko daugiau, ne tik suaugusiųjų lepinimo ar net meilės. Paprasti vaikiški džiaugsmai, namai, mokykla, baseinas, šokinėjimas per virvutę ir net toks nepedagogiškas veiksmas kaip „kokį kartelį pereiti per tiltą ir nusispjauti į vandenį“ vaikui yra be galo svarbūs ir visai ne kvaili. Juk, kaip sako Nela Dela, taip norisi „kokį kartą pakvailioti, traukti gatve susiėmus už rankų su draugėmis ir kvatotis visa gerkle“ (Viplala, p. 89).

Nestereotipiškai pavaizduoti ir kiti suaugę Schmidt kūrinių veikėjai: įvairūs viešbučių savininkai, tetos, sustingę poetai. Viplaloje pono Blomo kaimynas „didis“ poetas Artūras Holidėjus yra parašęs 147 eilėraščių knygeles, kurių niekas neskaito ir neperka. Schmidt ironizuoja ir neapsieina be paradoksų: atėjusi sesuo pamato suakmenėjusį poetą ir bando tempti jį pas save į namus. Tokioje situacijoje ji ir pati atrodo juokingai. Komizmą stiprina aplinkinių naivumas: nieko nenutuokianti sesuo, burmistras, besidžiaugiantis, kad skulptorius sukūrė meno šedevrą, panašų į poeto paminklą. Schmidt tobulai žaidžia kuriozinėmis situacijomis. Uždengtas drobule niekada niekieno negirdėto įžymaus poeto Artūro Holidėjaus „paminklas“ atidengiamas matant visiems miestelio gyventojams: „Vienu judesiu jis nubloškė drobulę nuo statulos. Ir visi išvydo sėdintį akmeninį Artūrą Holidėjų, vieną ranką atkišusį į priekį. O kitoje laikantį lėkštę“ (Viplala, p. 26). Kaip teigiama Viplalos tekste, garsus gali pasidaryti tik miręs: „Dabar jis staiga išgarsėjo“ (p. 27). Atskleisdama tiesmukus gyvenimo paradoksus, Schmidt stebina. Jei nieko nenutiktų, gyvenimas jos knygose būtų nuobodus. Viplaloje sargas, pamatęs bėgančią iš muziejaus „sumažintą“ Blomų šeimyną, pasiguodžia elektrikui, kad tai buvo ne pelės ir kad jam nepasivaideno: „Bet jie bėgo ant užpakalinių kojyčių ir buvo su drabužėliais“ (p. 71). Visose Schmidt knygose tvyro džiaugsmo ir žaidimo naivumu atmosfera.

Keisti Schmidt knygose atrodo ir tie suaugusieji, kurie yra tokie, kokie ir esti tradicinėje kasdienėje aplinkoje. Sesuo Tinė, daktaro pakviesta į palatą ir pamačiusi pono Blomo šeimyną, turėtų nustebti, kad egzistuoja nykštukai. Tačiau esamą situaciją ji suvokia kaip visiškai suprantamą, niekuo neišsiskiriančią: „Sesuo Tinė pasižiūrėjo į lovą. Ji nesuspigo. Nenugriuvo apalpusi. Ji visai ramiai tarė: / – Sveiki!“ (Viplala, p. 100).

Pasaulis, kuriame gyvena Schmidt veikėjai, yra unikalus savo tikroviška ir paprasta kasdienybe, kurioje tvyrantys net ir mažučiai stebuklai yra ne kas kita kaip laimingos vaikystės, begalinės vaiko vaizduotės išraiška. Riba, kur tai vyksta – vaiko sąmonėje ar tikrovėje, yra visiškai nusitrynusi. Tikėti pasaka tikrovėje vaikams gal ir nėra sunku, bet Schmidt leidžia manyti, jog tai gali bei to nori ir suaugusieji. Beje, čia jau galime mėginti brėžti paraleles su Pamelos Travers Mere Popins, kur taip pat balansuojama ant tikrovės ir fantastikos ribos, kur svarbiausia – gebėti tikrovėje įžvelgti pasaką.

Nors ir žavūs, Schmidt vaizduojami suaugusieji ne visada elgiasi adekvačiai, tada žvilgsnis krypsta į vaikus, kurie ypač smalsūs ir nuovokūs. Toks kontrastas meniškai itin įtaigus. Nela Dela, Johanesas, Otutė, Jipas ir Janikė nėra tipiški vaikai. Ekstremaliomis aplinkybėmis jie geba pasielgti taip, kad padėtų suaugusiesiems išsisukti. Otutė visada pateisina tėvą, juodu – neišskiriamas dvejetas. Ji vienintelė gali nuraminti Tosą, kai šiam užeina siautulio priepuoliai, o Tosas visada supranta, pateisina ir gina mergaitę. Nela Dela ir Johanesas taip pat kartu su tėčiu veikia išvien, o Jipas ir Janikė apskritai yra labai pastabūs ir ne pagal amžių supratingi vaikai. Deja, jų paveikslai pasirodė mažiausiai patrauklūs. Tai, matyt, lemia pati knygos struktūra. Daugiau dėmesio šiose knygose sutelkta ne į veikėjus, o į patį knygos žanrą. Tekstai apie Jipą ir Janikę – mažos miniatiūros, vaizdeliai, kuriuose viskas jauku, gražu, nėra ryškesnių nuotykių. Įprastoje kasdienybėje vaikai sugeba stabtelėti ir pamatyti tai, kas dažnai praslysta pro akis. Otutėje, atvirkščiai, pagrindinė veikėja – itin ryški asmenybė: „Tačiau pati Otutė tokia daili neatrodė. Nuo galvos iki kojų pirščiukų ji buvo aplipusi majonezu, kraupiai išsiterliojusi sodo smėliu, pomidorų tyre ir kiaušinio tryniu.

Plaukuose jai stirksojo petražolė. Ji pati buvo panaši į nenusisekusį užkandį. Tačiau nei ji pati, nei jos tėvas dėl to nesikrimto“ (p. 16). Kad Schmidt geba kurti veikėjų charakteristikas, yra akivaizdu. Tačiau ne tik Otutės išvaizda, bet ir nevaikiška gyvenimo samprata skatina siužeto slinktį ir tampa vienu svarbiausių knygos akcentų.

Viplala, akmeninė katė, kalbantys varnėnai ir pelės su vardais…

Schmidt knygose daug netvarkos, chaoso, bet viskas grįžta į savo vietas. „O ar ne iš chaoso atsirado visa, kame mes gyvename?“⁴, – taikliai klausė Gintarė Adomaitytė. Schmidt kūriniai sužavi ir įtikina pasakiškumu tikrovėje. Tai, kas nutinka tikrovėje, gali įvykti tik pasakose, tačiau Schmidt geba įtikinti, kad tai tik realybės prerogatyva. Takoskyros tarp pasakinio ir tikrovės pasaulių nebuvimas stebina ir stulbina. Visas knygų Viplala, Viplala grįžta ir Otutė veiksmas vyksta buitinėje erdvėje, visiškai nejuntame perėjimo iš realiojo pasaulio į pasakinį ir atvirkščiai, kaip tai būdinga tokio žanro kūriniams. Pasakiška galime laikyti ir kai kurių situacijų, ir viso kūrinio baigtį. Realioje aplinkoje nesantys veikėjai Schmidt knygose kaip tik šioje aplinkoje ir veikia. Jie ir yra žavūs, neįtikėtini. Visus veikėjus nustelbia Viplala, mažas staiga atsiradęs nykštukas, jokiu būdu nenorintis būti vadinamas nykštuku ir atkakliai tvirtinantis, kad jis nėra nykštukas. Jis tik Viplala, ir tuo viskas pasakyta. Viplala dar tik mokosi burti, tiksliau, jis neburia, tik kukurina, todėl net nenoromis pridaro visokių eibių. Kartais jis moka kukurinti, o kartais – ne. Iš čia ir kyla įvairių paradoksalių aplinkybių. Tas „kartais“ ir kelia nuostabą, tikėtinų ir neįtikėtinų įvykių įmanomybę. Čia ir slypi knygos intriga. Su Viplalos pasirodymu prasideda stebuklai: katė jau gal pusvalandį „lyg apmirusi tupi kampe“ (Viplala, p. 12). Atsiradus Viplalai, ji suakmenėja: „Tikrai, akmeninė katė. Graži juoda akmeninė katė“ (p. 13). Žavi rašytojos gebėjimas trumpomis frazėmis pasakyti daugiau nei vaizdingais sakiniais. Taip ponas Blomas „pasidarė akmeninis tėvelis su akmeniniais ūsais ir akmeniniais drabužiais“ (p. 13). Pažadėjęs, kad nieko blogo nedarys, jis atkukurinamas. Ir vis dėlto Schmidt knygose nugali ne stebuklai, o gerumas, nes kartais tereikia tik pamėginti ir pasiseka.

Viplala geba išpildyti tuos vaikų norus, kurie jiems atrodo itin svarbūs, bet padorūs ir tradiciškai mąstantys tėvai atsisako juos pildyti: įprastas pietų troškinys su jautiena ir kiaušiniu virsta ledais, nes Johanesas paprasčiausiai nenori troškinio. Tačiau toks žaidimas Schmidt neatrodo visiškai įtikinamas. Skaitytojui pasiūloma dviguba smagumo dozė: tėčiui pareikalavus, atkukurinti ledai virsta kopūstų ir bulvių troškiniu.

Skaitytoją vilioja ir smagiai nuteikia džiugios, žaismingos ir komiškos situacijos, iš tiesų galinčios atsitikti kasdienybėje. Iš čia ir kyla nuostaba: visiškai sveiko proto žmogus pamato ant užpakalinių kojų bėgančias ir dar net apsirengusias peles: „Šmėklos, – verksmingai suriko Joris. – Pelės! Pelės ant užpakalinių kojyčių ir dar apsirengusios kaip žmonės!“ (Viplala, p. 46). Apskritai pelių pasaulis Schmidt knygose yra unikalus. Otutėje jos vaidina tikrai ne antraeilį vaidmenį. Pelės turi savo svajonių šalį Peliopiją, į kurią siekia pakliūti, nes ten nėra spąstų ir katino. Pelės sukelia nemažai sumaišties, bet svarbiausia, kad Schmidt knygose jos yra asmenybės. „Gyvis, turįs vardą, yra nevalgomas, su juo reikia kalbėtis, supranti? Jeigu gyvis turi vardą, jis yra asmuo“ (Otutė, p. 73), – sako varnas Kvarkas. Beje, ne tik pelės, bet ir paukščiai, ypač strazdai, Schmidt knygose yra ypatingi. Jie ne tik kalba, jie gali grąžinti Tosui popierius. Nesvarbu, kad ne tuos, kurių jam reikia.

Kita vertus, stilistiniu lengvumu pasižyminti knyga nėra visiškai paprasta, priešingai, ji stebina minčių gelme. „Matai, dideli žmonės ne taip lengvai viską supranta“ (Viplala, p. 86), – sako ponas Blomas. Esama padėtis nedramatizuojama – tai ir yra netikėta, – ji priimama tokia, kokia yra, ja net džiaugiamasi: „Nuostabus dalykas būti tokiam mažam. Gali visur pasislėpti, ir niekas tavęs nesučiups. Gali skraidyti paukščiui ant nugaros“ (Viplala, p. 66). Kai Lotutė nenori grįžti iš ligoninės namo, daktaras pasako: „Nei supyksiu, nei nusiminsiu. Mat esu įsitikinęs, kad žmonės gali turėti paslapčių. Taigi ir nepasakok, jei nenori“ (Viplala, p. 93) ir atrodo ne pašaipus ar mirtinai išsigandęs, bet susidomėjęs. Rašytoja geba prikaustyti skaitytojų dėmesį kurdama psichologiškai įtaigias ir motyvuotas aplinkybes.

Schmidt knygose viskas įvyksta per akimirksnį. Balansavimas ant vaidenimosi, haliucinacijų ribos stulbinamai žavi, kelia juoką, gausybę nesusipratimų. Esi teisus, bet jautiesi apkvailintas.

Pati rašytoja yra sakiusi, kad „tikras vaikų rašytojas tam tikra prasme yra vaikas. Jis vis dar turi sparnus. Jis jų niekada ir nebuvo praradęs.“⁵ Schmidt puikiai pažino vaikus, buvo jų pusėje, savo dvasia ji ir pati buvo vaikas. Schmidt knygas skaityti lengva ir smalsu. Pasak rašytojos, vaikų knygoje visada turi būti kokia nors mįslė. Jos kūriniuose nėra „liūdnų, beviltiškų pabaigų, jos optimistinės, ji pati visada palaiko silpnesniųjų pusę, daug humoro. Suaugusieji žavisi švelnia rašytojos ironija.“⁶ Taigi gal ir ne veltui Annie M. G. Schmidt buvo laikoma pačia šmaikščiausia pasaulio senele.

_______________________

¹ Duin, Lieke van, „Olifanten hadden vroeger neuzen“, http:// www.trouw.nl/krantenarchief/1995/01/04/2613453/ Olifanten_hadden_vroeger_neuzen.html [žiūrėta 2011 m. gegužės 5 d.].

² http://www.fiepwestendorp.nl/fiepamsterdam/en/overfiep [žiūrėta 2011 m. gegužės 5 d.].

³ Ibid.

⁴ Gintarė Adomaitytė, „Viplala ne tik grįžo. Jis liko“, Rubinaitis, 2001, Nr. 4 (20), p. 32.

⁵ Cit. iš: Children’s Literature Review, vol. 22, 1991, p. 214. 6 Roma Kišūnaitė, Kęstutis Urba, H. K. Anderseno premijos laureatai, Vilnius, 2002, p. 132.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 2 (58)