TAM, KAS LAUKIA, UPĖ ATNEŠA VISKĄ (2010 m. verstinė proza)

 

 

 

 

Kas draustų nemenką knygų stirtą pavadinti upe? Ar bent jau upokšniu? Dirbdama komisijoje, įpareigotoje įvertinti verstines 2010 m. vaikų ir paauglių knygas, patyriau visko: būta ir purvinų užutėkių, ir ramios, neįpareigojančios tėkmės, ir neapsakomo veržlumo, gaivos.

Jiems šyptelėjo Andersenas

Viršelio dail. Lina EitmantytėValužienė
Viršelio dail. Lina EitmantytėValužienė

Pradėsiu nuo knygos, iš kurios pasiskolinau šios apžvalgos pavadinimą. Tai Margaretos Mahy Nuostabioji aš („Nieko rimto“, iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė).

Margaret Mahy, H. Ch. Anderseno premijos laureatė (2006), gyvena Naujojoje Zelandijoje. Būtent ši šalis – nuo mūsų nutolęs, atokus, slaptingas kraštas – itin ryškiai atsispindi pasakose ir eilėraščiuose ir skaitant sukuria keistą nuotaiką. Tekstas tartum ir viliojantis, tartum ir svetimas. Mums, lietuviams, į kaulus įsismelkęs laukimo jausmas; slogiai skaidri vaiko, gyvenančio vienkiemyje, būsena: kiekvienas praeivis – jau įvykis. Ką jau kalbėti apie žaidimų draugą…

Mahy pasakų veikėjai tokio draugo ilgisi, o kad jo nėra, tai turi susigalvoti. Rankų pirštai, medžiai, buities rakandai, tuščia žaidimų aikštelė – viskas gali atgyti ir prigyti savame kieme. Tačiau… Retsykiais pasakos susilieja – tarsi į vieną akvarelinę dėmę. Dėmesys atbunka, apninka nuobodulys. Pažadina, net glumina pasakos, kuriose leista pasireikšti vagims, banditams. Trenkia trileriu, tad ir dirbtinumu, specialiu noru patikti ir įtikti skaitytojams. O jau tos eilės, eilės… Lietuviškai (ir lietuviams…) jos abejotinos… Na, taip, ir mes sekame šiurpes, bet…

Mano dėdė Džeimsas,

Žiaurus kaip reta,

Keptuvėj iščirškino

Mano tetą Agatą.

Anderseniadą pratęsiu. Atsiverskime knygą, kurios autorė – Annie M. G. Schmidt, vadinasi ji Otutė („Nieko rimto“, iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius). Ši autorė H. Ch. Anderseno premija apdovanota 1988 m. Ir… daugiau nė žodžio. Apie rašytoją šiame žurnale pasakoja kiti autoriai, o ir Otutė jame jau aptarta.

Vis dėlto noriu atkreipti dėmesį į puikų Antano Gailiaus vertimą. Ir ne tik… Nenurimsiu, kol nepasakysiu: realizmo ir išmonės dermė Otutėje – tobula. Karšto būdo šeima (tik dukra ir tėtis) su paukščiais susikalba kur kas geriau nei su žmonėmis. Tai gyvenimiška, tai tikra. Pažįstu ne vieną sunkaus būdo atsiskyrėlį, gamtoje randantį tai, ko pasigenda žmonėse. Ir dar. Kada nors būtų įdomu panagrinėti, kaip vaikų literatūroje vaizduojamos psichiatrijos ligoninės, jų pacientai ir personalas. Ar tai iš tiesų juokinga?

Viršelio dail. Rotraut Susanne Berner
Viršelio dail. Rotraut Susanne Berner

Knygų upėje, po kurią dabar braidžioju, tartum sala iškyla Jurgo Schubigerio knyga Mama, tėtė, aš ir ji („Nieko rimto“, iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė). Autorius – 2008 m. H. Ch. Anderseno premijos laureatas. Kitoks, visai kitoks nei daugelis į lietuvių kalbą verčiamų… Kitoks nei mes, lietuviai, vis uoliai ir klusniai besitaikantys į adresatą – nelyg į taikinį, bet ar rašymas yra šaudymas?

Skaitydama knygą Mama, tėtė, aš ir ji grįžau į vaikystę. Man įdomu spėlioti, kaip būčiau suvokusi šį tekstą būdama dešimties metų, dvylikos, ką ir kodėl jis manyje būtų keitęs. Kad knyga mane, paauglę, būtų jaukinusi – neabejoju. Joje tiek klausimų be atsakymų, tiek nutylėjimų, tiek neaprėpiamų platybių skaitytojo mąstymui. Tartum ir neįvyksta nieko: gyvena šeima kaip daugelis kitų. Mama retsykiais puola į nevilties bedugnę – o ar nepuola į ją visų šeimų mamos ar tėčiai? „Mamą kamuoja ne kas kita, o ilgesys. Šitas žodis sakomas tada, kai žmogui kažko trūksta ir jis nežino, kaip kitaip tai pavadinti. Tėtė su mama, žinoma, kalbasi apie tai. Tada ji verkia. Jis ne. Kartais ji ir šaukia. Jis ne. Nueina ir atsisėda prie savo stalo palangėje. Bet su nugara vis tiek klausosi.

Gal ilgesys – kitoniškas namų ilgėjimasis. Kai tave kažkur traukia. Tik ilgėdamasis namų žmogus žino, kur jį traukia. Galbūt daugelis jausmų yra kitoniškas namų ilgesys.“

Puikus rašytojo stilius – puikus ir vertimas. Jei šiemet Rūtos nematėme apdovanotų žmonių būrelyje, tai tik todėl, kad… Na, neįmanoma kasmet teikti dovanų vien jai… Gal jau laikas pamąstyti apie kitą nominaciją – už viską?

Tuo anderseniados dar nebaigiu… Bet išvada jau peršasi: didžiojo pasakininko medalis, laimei, teikiamas kuo įvairiausiems autoriams. Rėmų, regis, nėra.

Plaukime toliau – paauglystės ir jaunystės link.

Duona su uogiene

Pasakosiu apie knygą, kuri ir džiugino, ir nervino. Tai Davido Almondo Molinis („Gimtasis žodis“, iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė).

Nervino vertimas. Ar galima – kaip galima?! – gelmingą, sodrų tekstą palikti be priežiūros? Jau pirmo skyriaus pirmame puslapyje randame „Komunijos vaflį“. Net man, laisvamanei, kiek nejauku… Baltieji broliai knygoje pavirsta broliais Vaitais, ir… ir… Ak, kaip nepasisekė knygai.

Gaila. Pasakojimas įdomus ir vertas dėmesio. Mažame Anglijos miestelyje, katalikų bendruomenėje, pasirodo naujas gyventojas. Stivenas Rouzis – apleistas, nuskriaustas vaikas. Tačiau iš kur jo neapsakomos galios molį paversti gyvybe? Po šio klausimo eina begalė kitų.

Ar menininkas yra savotiškas Dievas? Gal velnias? Ar mažos bendruomenės, paisydamos griežtų taisyklių, pačios prisišaukia bėdą – tartum bausmę už patogų, neįpareigojantį sąstingį? Nejaugi namai, kuriuose nuolat šlakstomas švęstas vanduo, įgyja šventumo aureolę? Gal priešingai: praranda savisaugos jausmą, nebesikliauja namiškių išmintimi, meile, protu?

Ir svajoju, ir bijau pamatyti šios knygos ekranizaciją. Kaip lengva tekstą nupiginti, suploti, jei vaiduoklis Molinis, naktį maklinėjantis po miestelį, bus pavaizduotas kaip daugybėje primityvių siaubiakų. Ir… kaip sunku atskleisti knygos skonį. Būtent skonį… Balta duona su uogiene – štai koks miestelio vaikų skanėstas. Ir pati knyga – duona su uogiene.

Kaip ir dauguma knygų apžvalgininkų, nelabai kliaujuosi knygos viršelio ketvirto puslapio tekstais. Šį kartą pasielgsiu kitaip: pacituosiu, kuo leidykla vilioja skaitytojus. „Augti – vadinasi, susitaikyti su pasauliu, kuriame tikrovė ir mitas, tiesa ir melas tarsi sukasi kūrybiško šokio ritmu. Visada sukosi ir visada suksis“, – teigia Davidas Almondas, 2010 m. H. Ch. An derseno premijos laureatas.

Dabar anderseniados upokšnis savo kelią jau baigė.

O, paaugliai…

Džiaugiuosi, kad knygų upė man, vandenei, iš tiesų padovanojo upę – tekstą, kupiną tėkmės jausmo. Štai ji – Timo Bowlerio Upės sūnus („Gimtasis žodis“, iš anglų k. vertė Laimutė Tiešienė).

Pirmąkart Upės sūnų skaičiau prieš pat Kalėdas. Dairiausi dovanos šeimai, kurioje gyvena trys kartos. Tąsyk pamaniau, kad ši knyga visoms trims bus įdomi, reikalinga ir – atleiskite, jei pasirodysiu nuobodi, – pamokoma. Naiviai tebetikiu, kad iš knygų galima ir reikia mokytis…

Ko pasimokyti iš Upės sūnaus? Svarbiausio: kiekvienas žmogus turi teisę garbingai, oriai numirti. Tai, ką skubame pavadinti įnoriu, yra žengiančiojo į anapusybę savastis.

„Rizika buvo akivaizdi – senelis toks nusilpęs, jog didžiulė įtampa ir darbas su paveikslu jį gali paprasčiausiai pražudyti – čia pat, dabar, bet kurią minutę. Bet kuo ilgiau ji svarstė, kaip įgyvendinti upės sūnaus idėją, tuo ji atrodė logiškesnė ir labiau pateisinama.

Mirtis jau taip arti. O senelį ji gerai pažįsta ir neabejoja, kad jis pats aukotų vieną kitą sunkiai ištveriamą dieną už paskutinę progą išreikšti save ir ramiai numirti.“

Penkiolikmetės Džesės senelis – dailininkas. Keista ar ne, bet geriausiai jis sutaria su savo anūke, nors ji – sportininkė. Gal ir visai nekeista: abu sieja vandens jausmas. Plaukikės Džesės laukia sunkūs išbandymai. Lig šiol pažinusi vien baseiną, ji turės prisijaukinti upę ir visas jos paslaptis. Kartu su Džese į pavojingą, nelogišką žygį srauniais vandenimis pasileidžia ir merdinčio senelio vaikystė.

Džiugu, kad Laimutė Tiešienė River Boy išvertė kūrybiškai – Upės sūnus: žodžiai „vaikinas“ ar „berniukas“ tekstą menkintų…

Nedrįstu laikyti šios knygos tobula. Svariam turiniui perteikti geidaučiau lengvesnio, poetiškesnio stiliaus. Vietomis lyg buitiška… Kita vertus, ar tuomet nebūtų vanduo per šlapias?..

Beje, kaip įvertino Kalėdų dovaną trys kartos? Tai giminei visada dovanoju knygas, vėliau jas aptariame. Šįkart tylu kaip sietuvoje. Nejau tikrai Upės sūnus – tik vandeniams?

Daug, daugybės vandens reikėtų nuplauti toms nuosėdoms, kurios neišvengiamos, kai skaitai keistoką, purvinoką knygą. Tokia laikau Dianos Lesalu apysaką Žaidimas yra tikrovė („Tyto allba“, iš estų k. vertė Kristina Bačiauskaitė). Per daug, visko joje per daug – tokia mano išvada. Dvylikametis Mikas ne šiaip strazdanotas rudaplaukis. „Galiu prisiekti, gyvenime nesate matę žmogaus, kuris būtų buvęs labiau strazdanotas nei mano brolis. Arba turėjęs raudonesnius plaukus, arba didesnes ausis.“ Jo tėvas, mokyklos direktorius, vakarais išmeta ne taurelę, ne dvi ar tris. Jis taip prisigeria, kad… Kad žmogui, ragavusiam svaigiųjų gėrimų (o aš retsykiais paragauju…), savaime aišku: be medikų pagalbos neatsikels. O jis – tik pamanyk… – kas rytą vyksta į darbą. Miko mama išėjo pas kitą vyriškį. Nejaugi šiaip sau vyriškį? O ne. Jis – gastroliuojančios trupės šokėjas. Ką veikia Miko sesuo, kuriai leista pasakoti šią istoriją? Ji, pirmakursė studentė, taip pat be perstogės kvaišinasi.

Knygoje valdžia koneveikiama taip uoliai, kad kyla noras kurti Estijos gelbėjimo komitetą. Štai: „Jie visi rykliai. Visa ta banda. Visa ta valdžios ištroškusi paklaikusi banda, kuri mindama kitiems per galvas lipa tomis prakeiktomis kopėčiomis į viršų. Viena pakopa, ir vienas žmogus. Viena pakopa, ir vienas cecho darbininkas. Viena pakopa, ir vienas pensininkas. Viena pakopa, ir vienas vaikas. Visa tai vyksta greitai. Tai vyksta velniškai greitai, kad mes nespėjam net mirktelėti. Dažniausiai net nepastebim, kaip jie lipa per mus. Arba ant mūsų. Nes esame apduję nuo smegenų plovimo arba mums tiesiog pochui.“

Jei rengiatės į mitingą, šis pochuistės monologas tiks… Pravers. Visada. Bet kokiu atveju. Kiekvienoje šalyje.

O kur dar purviniausi valkatos, gaisras, kuriame būtinai žūva mokyklos sargas, kur vagystė (įsilaužiama į vilą), kur Miko savižudybė ir… neapsakomas jo tėvų (skubiai susitaikė) gerumas: įvaikina gatvės valkatūzą ir be galo jį pamilsta.

Ketvirtas knygos viršelio puslapis tvirtina: „…šis romanas Estijoje buvo išpirktas akies mirksniu.“ Belieka atsidusti, oh, boy!

Mano atodūsis – bandymas imtis kitos knygos. Tai Marie-Aude Murail Oh, boy! („Alma littera“, iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė). Laimei, joje šeimos istorija papasakota visai kitaip. Trys vaikai – keturiolikmetis vunderkindas Simeonas, aštuonmetė klasės pirmūnė Morgana ir penkiametė gražuolytė Veniza – nežino, kur jų tėvas. Išėjo, ir tiek… Tačiau įsimintinos jo pamokos: išmokė trijulę nelaimės valandą susėsti turkiškai ir pradėti pow-wow, kitaip tariant, pasitarimą. Nelaimė neapsakoma: mirė mama. O dar sklando gandas, kad nusižudė…

Ta trijulė, tie Morlevanai, vienas be kito negali gyventi. Ir ne tik… „Genų loterijoje ne visus lydi sėkmė“, – taip ne kartą sakoma knygoje. Veniza prisitaikytų bet kur – ji maža ir graži, ji geba įmylinti. Sesė ir brolis – anaiptol. Jie dideli ir bjaurūs. Štai kas aptariama pow-wow – atvirai, tiesiai.

Trijulė turi giminaičių, galinčių išgelbėti nuo internato. Tai netikras brolis bedarbis (o dar ir gėjus…) Bartelmi, vis atsidūstantis: „Oh, boy“. Ir netikro brolio netikra sesuo okulistė Žoziana, trokštanti įsivaikinti gražutę sveiką mergaitę.

„Humoras – orumo apraiška, patvirtinimas, kad žmogus yra pranašesnis už tai, kas jam nutinka“, – tokiu Romaino Gary epigrafu pradeda savo knygą autorė. Žmogui, šiek tiek nutuokiančiam, kas tas Gary, svaigsta galva – juk savižudis…

Ir tikrai knygoje daug mirties. Ne tik mamos savižudybė, tokia moteriška, beveik buitinė, – ji išgėrė valiklio… Sunkiai apserga Simeonas… Geroji kaimynė Emė merdi dvasiškai: ją nuolat muša vyras… Tačiau svarbiausia – vėjas.

Štai ką pajunta respektabilioji okulistė Žoziana, žvelgdama į netikrą (ir nekenčiamą, niekinamą) brolį Bartelmi ir našlaičių trijulę: „Suspausta širdimi ji suprato, kad toje svetainėje kažkuo dvelkia. Lengvu vėjeliu ar audros viesulu, nelygu kokios aplinkybės. Tie keturi vaikai buvo vyriškio, kuris sutrypė jos vaikystę. Juos siejo kažkas, ko neturėjo ji.“

Saulės kibirkštis vilnyje

Ir lengvu vėju, ir audros viesulu dvelkia knyga, kurią pasilikau pabaigai, – Pero Nilssono Saulės princas („Gimtasis žodis“, iš švedų k. vertė Mantas Karvelis).

Apžvalgose, rašytose „Literatūros ir meno“ savaitraščiui, esu minėjusi, kad simpatizuoju Manto Karvelio vertimams. Kiekviena knyga – įvykis. Ne tas, kurį sukuria leidyklų rinkodaros specialistai, anaiptol. Įvykis man, laukiančiai ne tik istorijos, ne vien siužeto, bet ir savito, niuansuoto pasakotojo balso.

Nilssonas rašo iš tiesų savitai. Knygą drįstu laikyti tribalse, nors protagonistas tas pats – vaikinas, vardu Junatanas.

„Eikš. Prisėsk čia.

Noriu papasakoti.

Anksčiau maniau, kad kai kurių dalykų niekada niekam nepasakosiu… Turiu omenyje… Turiu omenyje su manimi pačiu susijusius dalykus, kurie įvyko, kuriuos sapnavau arba apie juos galvojau. Maniau, kad taip būna visiems. Nešiojamės viduje savo paslaptis. Kai kurios durys – uždarytos ir užrakintos.“

Tai knygos pradžia. Tai jau paaugusio Junatano balsas (jam skirtas šriftas – kursyvas). Savo mylimajai – nematomai, negirdimai merginai – Junatanas pasakoja dviejų metų senumo istoriją. Kalba tartum baltosiomis eilėmis – be taškų, be kablelių. Pateiksiu fragmentą:

„Taigi vis tiek turėjau praeiti pro tas merginas Paprasta užduotis viso labo praeiti pro kelias merginas

Kurios stovi besišnekučiuodamos mokyklos kieme

Tiesiog kelk vieną koją po kitos

Natūralų nutaisyk visiškai natūralų veidą

Palauk truputį o kaip tai daroma na vaikštoma

Juk negalima pakelti galinės kojos

Kol nepastatei priekinės“

Tas kojas verta aptarti atskirai. Prisipažįstu: skaitydama pro jas praslydau, tiesiog prarijau tekstą ir visus jo keistumus. Komisijos, vertinusios verstines knygas, kolegos – ne. Galima sakyti ir taip: Junatano koja pakišo koją vertėjui. „Kur tai matyta, žmogaus koja – galinė?“ – piktinosi ir mano namiškiai.

Trečias knygos balsas – Junatano vaizduotė, sukūrusi pasaulį, kuris vadinasi Teisybės Pergalė. Kiekvieną sunkią akimirką vaikinukas stengiasi perkelti tikrovę į nuotykių filmą:

„Štai tada atsisėdu tiesiai priešais Suomį ir nusiimu saulės akinius. Jis atpažįsta mane tik dabar. Vis dėlto nematau jo akyse baimės.

Iš medinės dėžutės išsiimu cigarą, prisidegu ir išpučiu dūmus tiesiai jam į veidą.

– Akis už akį, – pasakau sausai. – Ir dantis už dantį.“

O apie ką toji tribalsė istorija? Ak, vis apie tą patį – apie amžiną jaunystės nerimą, netelpantį nei mokyklos kieme, nei laisvame plote, nei savo gimtuose namuose. Apie meilę ir išdavystę. Apie pažeminimą ir orumą.

Sakykite, ką norite, o man Saulės princas – smagi, saulėta kibirkštis knygų upėje.

O, kad tik jų būtų, tų upių, kad tik…

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 2 (58)

 

Įžanginis

KODĖL GENDRUTIS MORKŪNAS? (Pasisakymas įteikus Geriausios 2010 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

VIENOS – ILGAI LAUKTOS, KITOS – NETIKĖTOS (2010 m. verstinės pasakų knygos)
TARP DAILĖS IR PEDAGOGIKOS (2010 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalga)

Annie's M. G. Schmidt 100-osioms gimimo metinėms

KEISTOJI PONIA ANNIE M. G. SCHMIDT
ANNIE’S M. G. SCHMIDT KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ *

Mano vaikystės skaitymai

VAIZDUOTĖ MOKA PIEŠTI

Sukaktys

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“ VAIKŲ LITERATŪROS KONTEKSTE (H. Beecher Stowe 200-osioms gimimo metinėms)

Laiškai

Populiariausios 2010 m. vaikų knygos
Populiariausios 2010 m. paauglių knygos

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS (papildymas)
APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2010 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai