„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“ VAIKŲ LITERATŪROS KONTEKSTE (H. Beecher Stowe 200-osioms gimimo metinėms)

Harrietos Beecher Stowe (Harietos Bičer Stou) Dėdės Tomo trobelė yra vaikų literatūra tapusi, o tiksliau, į paauglių skaitybą perėjusi knyga. Tiesa, tai vienur, tai kitur užsimenama apie dvejopą šios knygos adresatą, teigiama, kad rankraštį autorė pirmiausia skaičiusi savo dešimties dvylikos metų vaikams, bet vis dėlto šią knygą jaunieji surado ne iškart. Kartais apibendrinama, kad Beecher Stowe romanas XIX a. suvaidino pilietinį ir politinį vaidmenį, o XX a. jį skaito vien paaugliai.

Knyga populiari iki šiol, taip pat ir Lietuvoje: nuo XX a. pradžios pasirodė daugiau kaip dešimt jos lietuviškų leidimų; po ilgesnės pertraukos pakartota 2004 m., knyga buvo greitai išpirkta ir perleista dar du kartus. Atsakydama į klausimą, kodėl knyga tokia populiari tarp jaunųjų skaitytojų, rusų literatė, dviejų knygų apie Beecher Stowe autorė Raisa Orlova sako: „Dėdės Tomo trobelė moko gerumo, o tokios pamokos yra universalios, jų reikia visada ir visur. Todėl knygą tebeskaito visų šalių vaikai.“¹

Šio kūrinio humaniškumas, žmogiškumo gynimas neabejotinas. Tačiau žinodami, kad paaugliai knygas renkasi ne pagal idėjinį turinį, turėtume atkreipti dėmesį ir į kitus meninius šio kūrinio populiarumo veiksnius. Tai realistinis, socialinis buitinis romanas, paveiktas romantizmo tradicijos: jame gana daug nuotykinės literatūros apraiškų. Tereikia prisiminti kūrinio pabaigą: ilgą kančių kelią nuėjusi ir iš plantatoriaus Legrio pabėgusi (įspūdingame pabėgimo scenarijuje pinasi tragizmas ir komizmas!) Kasė netikėtai sužino apie savo prarastos dukters Elizos (vienos svarbiausių veikėjų) likimą, taip pat visiškai atsitiktinai laive atsiduria ir Elizos vyro Džordžo sesuo, atplėšta nuo brolio vaikystėje, – įvyksta džiaugsmo ašaras spaudžiantis susitikimas. O juk visai neseniai nudžiūvo skausmo ašaros, perskaičius apie Tomo mirtį jo išpirkti atvykusio jaunojo Šelbio akivaizdoje… Rašytojos gebėjimą žaisti skaitytojų jausmais, kurti įtampą kritikai dažniausiai iliustruoja scena, kurioje Eliza, beveik sučiupta persekiotojų, su kūdikiu ant rankų šoka ant plaukiančių ledo lyčių ir sėkmingai pasiekia kitą Ohajo upės krantą, o ten jau tampa laisva (skyrius „Motinos kova“). Nuotykių prozos ženklus vardija ir Orlova: „nusiklausytas pokalbis, persirengimai, gaudynės, pabėgimas, atpažinimas. Knygoje kaitaliojasi įtampa ir atsipalaidavimas, ašaros ir juokas, aukštoji patetika ir šiurkštokas humoras.“² Žodžiu, knygą malonu skaityti – ji intriguojanti, prikaustanti dėmesį ir… nesunki suprasti: aiškiai įvardijamos idėjos, veikėjų paveikslai tapomi juoda arba balta spalva. Romanas kritikuojamas dėl melodramatizmo, sentimentalumo, schemiškumo, kartu pripažįstant, kad kaip tik šie bruožai labai prisidėjo prie jo populiarumo.

Kas buvo Harrieta Beecher Stowe?

Smagiai nuskamba vienas iš atsakymų į šį klausimą: ji buvo pastoriaus duktė, pastoriaus žmona, septynių brolių pastorių sesuo… Harrieta gimė 1811 m. birželio 14 d. Ličfilde (Litchfield), Konektikuto valstijoje (JAV), griežtas moralės taisykles pripažįstančių kalvinistų šeimoje. Gausioje šeimoje! Tėvas Lymanas Beecheris Harrietos mentalitetui ir dvasinei raidai padarė labai didelę, pačią didžiausią įtaką. Nepaprastai mylima mama mirė, kai dukrai dar nebuvo nė penkerių. Mokėsi Harrieta vyresniosios sesers Catharine’os įsteigtoje Hartfordo merginų akademijoje (kai kuriuose šaltiniuose ji vadinama seminarija). Netrukus, turėdama tik penkiolika metų, toje pat seminarijoje ji pradėjo mokytojauti. Kai 1832 m. tėvas buvo paskirtas dvasinės seminarijos rektoriumi, šeima persikėlė į Ohajo valstijos Sinsinačio miestą. Ten 1833 m. Harrieta periodikoje išspausdino pirmuosius savo rašinius. 1836 m. ji ištekėjo už staiga mirusios savo artimos draugės vyro Calvino Stowe (štai iš kur dviguba rašytojos pavardė). Šeima Harrietai buvo labai svarbi. Ji pagimdė septynis vaikus, keletą jų ir palaidojo – taigi pažino netekties skausmą. Dėl vyro karjeros šeima vis keitė gyvenamąją vietą – kėlėsi į Brunsviką, Andoverį, Hartfordą (Konektikuto valstija). Pastarajame mieste Beecher Stowe buvo Marko Twaino kaimynė. Čia 1896 m. liepos 1 d. ji ir mirė.

Didysis Harrietos gyvenimo įvykis buvo romanas Dėdės Tomo trobelė. „Iki tos knygos šlovės ji buvo nepasiturinti ir nežinoma, po jos tapo turtinga ir garsi.“³ Beecher Stowe yra parašiusi tikrai daug – jos raštus sudaro šešiolika tomų. Tačiau literatūros istorijoje ji liko vienos knygos autorė.

Abolicionizmas – politinis ir pilietinis romano kontekstas

XIX a. pirmojoje pusėje JAV (taip pat Britanijoje, Prancūzijoje) sparčiai plėtojosi abolicionizmas (lot. abolitio – panaikinimas) – judėjimas už juodaodžių vergovės panaikinimą. To judėjimo formos – įvairūs sparčiai besikuriantys klubai, būreliai, draugijos. 1831 m. JAV jų buvo apie šimtą, o 1840 m. – jau apie du tūkstančius. Abolicionistai rengė protesto akcijas, rinko lėšas bėgliams remti, leido brošiūras, laikraščius, žurnalus, kuriuose spausdino publicistinius ir grožinius tekstus: penktajame dešimtmetyje jau buvo susiformavusi abolicionistinės literatūros šaka. Taigi teminiu požiūriu Beecher Stowe knyga nebuvo nauja, o literatūriniu – taip pat tradicinė. Ir vis dėlto ji nustelbė kitas šios temos knygas.

Dėdės Tomo trobelės pirmas skyrius buvo išspausdintas 1851 m. birželio 5 d. abolicionistų žurnale „Tautinė era“ („National Era“), o paskutinis – 1852 m. balandžio 1 d. Tais pačiais 1852-aisiais kūrinys pasirodė atskira knyga 3 tūkst. egzempliorių tiražu, sulaukė milžiniško populiarumo ir buvo nuolat perleidžiamas. Per antrąjį tų metų pusmetį vien Amerikoje išleista 300 tūkst. romano egzempliorių.

Minėtos aplinkybės leidžia lengvai suprasti, kad Dėdės Tomo trobelė yra tezinis romanas, t. y. turi aiškią išankstinę idėją. Beecher Stowe smerkia juodaodžių vergovę kaip socialinį reiškinį ir aukština juodaodžių jausmus. Autorei pats baisiausias, niekingiausias yra vergų prekiautojo (Heilis, Lokeris), vergų gaudytojo (Semas, Endis) ir prižiūrėtojo (Sembas ir Kvimbas) amatas. „Pabėgusių negrų gaudymas tapo teisėta ir viena garbingiausių profesijų Amerikoje“⁴, – ironizuoja ji. Kone atskiras romano motyvas – motinų skausmas, kai joms iš glėbio išplėšiami ir parduodami vaikai. „Mano nuomone, vergijoje baisiausias dalykas yra tai, kad paniekinami žmogaus jausmai ir prisirišimas. Na, pavyzdžiui, kad ir šeimų išskyrimas… […] Įsivaizduokite, ponia, kad iš jūsų vaikus atima ir parduoda! / – Apie negrų jausmus mes negalime spręsti pagal savuosius“ (p. 118), – garlaivio denyje ginčijasi dvi damos. Antivergovinė idėja persmelkia visus romano lygmenis, prieš vergovę pasisakoma svarstymuose, ginčuose, dialoguose: knygoje labai svarbus publicistinis lygmuo. „Mes šlykštimės klausydamiesi, kaip elgiasi sunuožmėję žmonės. Bet, deja, Amerika, šias piktadarystes gina tavo įstatymai! Žino apie jas ir bažnyčia – žino ir žiūri į jas beveik tylomis“ (p. 334). Pagal požiūrį į juodaodžius ir vergovę rikiuojamos priešingos veikėjų gretos. Charakterių kaita, raida (nors ji ryškesnė vos vos keliuose paveiksluose) irgi susijusi su to požiūrio keitimusi. Pagaliau romano siužetas struktūruojamas pagal pagrindinio veikėjo būvį vis kitų šeimininkų rankose.

Romano kompozicija

Kūrinio siužeto užuomazga gana staigi. Į skolas įklimpęs ponas Šelbis priverstas parduoti savo mylimą tarną Tomą. Pirkėjas pastebi ir žavų keturmetį berniuką Harį – jo irgi užsigeidžia. Hario motina Eliza nugirsta aptariamą sandėrį ir ryžtasi bėgti. Taigi iš vieno taško nusitiesia dvi siužeto linijos. (Pagrįstai galėtume kalbėti ir apie trečią – Elizos vyro Džordžo, oraus mulato, talentingo inžinieriaus, – likimo istoriją. Tiesa, po kurio laiko Elizos ir Džordžo siužeto linijos susijungia.) Tomo reakcija į šią žinią, jo laikysena, jo siužeto linija reiškia susitaikymą. Jis suvokia, kad šeimininkas jį parduoda iš būtinybės, ir nė nemano priešintis. „Aš manau, kad galėsiu pakelti savo nelaimę, kaip ir visi, […] šeimininkas visuomet rasdavo mane vietoje – ras ir dabar“ (p. 37), – atsisakydamas bėgti samprotauja Tomas. Be to, – tai labai svarbu – Tomas pasikliauja Dievu: „Dievas visur yra, Chloja. Jis manęs neapleis“ (p. 90). Elizos linija reiškia pasipriešinimą, nesitaikstymą. Kaip jau paminėta straipsnio pradžioje, tokia pozicija laimi.

Pati autorė gana anksti ir aiškiai įvardija romano herojų: „Prie stalo sėdėjo dešinioji Šelbio ranka – dėdė Tomas, kuris yra svarbiausias šios istorijos veikėjas“ (p. 25). Taigi pagal Tomo gyvenimo etapus romano siužetas ir skaidytinas į tris koncentrus. Kiekvienas jų ryškina vis kitokį šeimininkų santykį su vergais. Pirmiausia – ponas Šelbis. Liberalus šeimininkas, vertinantis tarnų darbštumą, ištikimybę. Nenoromis, verčiamas aplinkybių, jis parduoda Tomą, pažadėdamas netrukus išpirkti. Po tėvo mirties tą pažadą vykdo Tomo akyse išaugęs ir prie jo prisirišęs jaunasis Šelbis – Džordžas. Deja, jis pavėluoja vos kelias valandas.

Antrasis koncentras – Ogiusteno Sen Klero namai. Pakeliui į vergų turgų Tomas išgelbsti iš garlaivio į upę įkritusią Sen Klero dukrą Evangeliną (Evą), kuri paskui paprašo tėvo jos gelbėtoją nupirkti. Šis siužeto etapas mūsų temai svarbiausias, prie jo dar grįšime.

Pagaliau trečiame etape vaizduojamas neilgas Tomo gyvenimas Pietų plantacijose, žiauraus vergvaldžio Saimono Legrio namuose. Nuolankusis Tomas globoja likimo bendrus, gina savo orumą, keletą kartų žiauriai sumušamas ir pagaliau miršta. Vargu ar galima kalbėti apie jo pilietinį pasipriešinimą. Triumfuoja moralinė tvirtybė, Tomas tarsi sulaukia paramos iš Dievo, jo balse pasigirsta „nepalaužiama valia“, kankintojui Legriui jis atrėžia: „Mano siela jums nepriklauso, šeimininke. Jūs nenupirkote jos, ir jums nepavyks jos nupirkti. Ir nieko bloga jūs negalite jai padaryti“ (p. 287). Šioje vietoje, be abejo, galime kalbėti apie auklėjamąjį romano poveikį.

Beecher Stowe kūrybos tyrinėtojas Johnas R. Adamsas, lygindamas, kaip vergovės tema plėtojama visuose trijuose koncentruose, teigia, kad pirmajame jų (Šelbio namai) tie vaizdai gyvenimiškai tikroviški, įtikinami, antrajame pateikti sąmojingai, su humoru, o trečiajame – kaip siaubas⁵. Humoras labiausiai susijęs su negriukės Topsės paveikslu, apie kurį kalbėsime netrukus.

Šeimos romano kontūrai. Vaikų paveikslai

Antras siužeto koncentras – Tomo gyvenimas Sen Klero ūkyje – smarkiai skiriasi nuo kitų dviejų. Taip, čia ir toliau diskutuojama apie vergovę ir juodaodžius. Tomas čia greitai pelno pasitikėjimą, pagarbą ir net pamilstamas mažosios Evos. Bet turbūt galima sakyti, kad čia Tomo paveikslas pasitraukia į tolimesnį planą. Netgi negriukės Topsės personažas mums atrodo svarbus ne tik (ne tiek) kaip rasinių santykių iliustracija, bet ir kaip pedagoginių rašytojos idėjų raiška.

Šiame etape akivaizdūs šeimos romano kontūrai. Ryškinama nepaprasta tėvo Ogiusteno Sen Klero meilė dukrai, vaizduojama hipochondrikė, egoistė, kaprizinga jo žmona Mari, iš Naujosios Anglijos atvykusi Ogiusteno pusseserė Ofelija. Romano pasaulyje, o ypač Sen Klero namus vaizduojančiuose skyriuose, labai svarbūs vaikai. Manytume, kad daug ką iš aptariamų šio etapo vaizdų, veikėjų santykių, tipažų galime atpažinti vėlesnėje amerikiečių vaikų literatūroje. Keista, kad apie Beecher Stowe romano įtaką vaikų literatūros tyrimuose beveik nekalbama. (Galbūt tai lėmė ideologiškai gana kontroversiškas šio romano vertinimas?) Vis dėlto viename iš naujausių literatūrologijos darbų, samprotaujant apie romantinės vaiko koncepcijos tąsą, probėgšmais paminima ir Eva kaip tipiškas angeliško Viktorijos laikų vaiko paveikslas⁶.

Vaizduoti vaikų paveikslų galeriją Beecher Stowe pradeda nuo Elizos sūnaus Hario, „puspenktų metų kvarterono“: „Jis buvo itin gražus ir patrauklus. Juodi, švelnūs lyg šilkas plaukai blizgančiomis garbanomis gaubė jo apskritą putlų veidelį, o iš po tankių ilgų blakstienų žvelgė didžiulės ugningos ir švelnios juodos akys, kuriomis jis smalsiai apžvelgė kambarį“ (p. 7). Kitoje scenoje minimos miegančio Hario „rožinės lūputės“, rašoma, kad „putlios rankutės padėtos viršum antklodės, o šypsena it saulės spindulys buvo nušvietusi visą jo veidelį“ (p. 37). Mums sunku žinoti, ką rašytoja perėmė iš ankstesniosios arba to meto suaugusiųjų literatūros, kurioje, anot Deboros Thacker, vaikų veikėjų tada buvo „per daug, kad juos visus būtų galima išvardyti“⁷, tačiau šis išdailintas portretas turbūt ne vieną paskatins prisiminti vėliau sukurtuosius, ypač Sedriką iš Frances Burnett Mažojo lordo Fontlerojaus (1886). Beecher Stowe nepamiršta pabrėžti, kad ir trylikametis Šelbio sūnus Džordžas buvo gražus (p. 26), gražūs ir Tomo bei Chlojos vaikai (p. 29). Net ir akivaizdžiai neigiamas, šiurkščiai su tarnais besielgiantis dvylikametis Evos pusbrolis Enrikas „buvo gražus, išdidus, juodaakis berniukas, gyvas ir protingas“ (p. 217). Net ir jo tarnas trylikametis mulatas Dodo buvo nupirktas vergų turguje „dėl jo gražaus veido, kuris taip tiko prie puikaus arabų arkliuko…“ (p. 219). Užteko Enrikui vieną kartą pasijodinėti su Eva, ir jis pasikeitė: „Jeigu aš pasilikčiau su tavimi, tai pasistengčiau tapti geras, nebūčiau piktas ir nebemuščiau Dodo“, – prisipažįsta jis (p. 223).

Taigi rašytoja tapo šviesius, idealizuotus vaikų paveikslus (išskyrus Topsės), tačiau nė vienas jų idealumu neprilygsta Evengelinai, arba Evai. Jau pirmąkart ją pristatydama rašytoja pasitelkia tokį pamėgtą saulės spindulio įvaizdį: „[…] ji buvo viena tų gyvų, nuolat judančių būtybių, kurias taip sunku išlaikyti vietoje kaip saulės spindulį arba vasaros vėjelį, o kas bent vieną kartą ją pamatydavo, tas jau ir žiūrėdavo į ją“ (p. 135).

„Tai buvo nepaprastai graži mergytė, […] įkūnytas grakštumas. Jos veidas stebino ne tiek grožiu, kiek ypatinga svajingo rimtumo išraiška…“, „…rūstūs veidai nusigiedrindavo, jai praeinant pro šalį“ (p. 136). Tomui gyvenant Sen Klero namuose, Evai sukanka septyneri, tačiau jos požiūris į vergovę be galo suaugėliškas ir tvirtas. Juodaodžius niekinančiai motinai ji prisipažįsta, ką veiktų, jeigu turėtų brangų jos vėrinį: „Parduočiau jį, nupirkčiau dvarą laisvose valstijose, apgyvendinčiau ten visus mūsų negrus ir pasamdyčiau jiems mokytoją, kad mokytų juos skaityti ir rašyti…“ (p. 216). Toks troškimas visai nuoseklus, mat Evos „vaikiška širdelė troško tik viena: daryti gera ir mylėti“ (p. 215): „Aš kenčiu dėl mūsų vargšų vergų. Jie visi mane myli, visi man geri. Norėčiau, kad jie visi būtų laisvi, tėveli“ (p. 227). Suvokusi artėjant mirtį Eva išgauna iš tėvo pažadą, kad jis išlaisvins Tomą (p. 228). Žodžiu, Eva kone iš prigimties yra abolicionistė. Jos mirties scena turbūt pati sentimentaliausia visoje knygoje: „Aš pasiunčiau jūsų pakviesti, mieli draugai, – tarė Eva, – nes myliu jus. Jūs visada buvote man geri, ir aš noriu jums kai ką padovanoti, kad prisimintumėte mane. Kiekvienam iš jūsų aš padovanosiu savo plaukų garbaną…“ (p. 236). Kad ir kaip vertintume tą sentimentalumą, Eva yra viena iš pirmųjų mums žinomų „žavaus vaiko“ – kilnios prigimties, dorą ir gėrį spinduliuojančio, sugestyvaus, entuziastingo vaiko – modelio, tipažo atstovių. Tokį modelį atpažįstame ir jau minėtame Sedriko paveiksle, ir Burnett Mažosios princesės (1905) Saros, ir Eleanoros Porter Polianos (Poliana, 1913), ir Lucy Maud Montgomery sukurtos Anės (Anė iš Žaliastogių, 1908) paveiksluose. Atkreipkime dėmesį ir į vieną svarbų santykių modelį – labai stiprią Evos ir jos tėvo Ogiusteno meilę. Tas modelis itin išplėtotas Mažojoje princesėje, jis esmingai svarbus Polianoje, nors ten ir lieka už veiksmo rėmų. Nepaprasta Brangiausiosios įtaka sūnui (Mažasis lordas Fontlerojus) padeda mums suprasti ir Sedriko paveikslo keistumą, suaugėliškumą. Tokia psichologinė herojų sąveika Beecher Stowe romane dar neišreikšta, ją galime tik suvokti, nujausti, logiškai įžvelgti.

Mums labai svarbi ir dar viena antraeilė romano veikėja – Ogiusteno pusseserė Ofelija, kurią šis pasikviečia į savo namus kaip pagalbininkę. Iš šio paveikslo – drąsiau ar atsargiau – galima kildinti vėlesnėje vaikų literatūroje išplėtotą rūstokų tetų tradiciją: teta Marč (Louisos May Alcotte Mažosios moterys, 1968), teta Izė (Susanos Coolidge Ką nuveikė Keitė, 1972), teta Polė (Porter Poliana) ir netgi Merilė iš Montgomery Anės iš Žaliastogių. Adamsas pavadina Ofeliją „senamadiška teta kalviniste“⁸. (Remdamiesi Orlovos teiginiais, galime spėti, kad ši veikėja turėjo prototipą: po mamos mirties Harrieta esą buvusi išvežta gyventi pas senelę, kur ją auklėjo labai reikli ir griežta bevaikė teta⁹.) Ofelija „nepaprastai pareiginga. Kartą apsisprendusi, kokios jos pareigos, ji nenukrypdama eidavo tuo keliu, ir nei vanduo, nei ugnis negalėjo jai sutrukdyti. Ji būtų šokusi į šulinį, puolusi prieš patrankos vamzdį, jeigu būtų buvusi tikra, kad tai jos pareiga“ (p. 145). Ofelija reikli sau: „Nepaisant didvyriškų pastangų, ji niekad negalėdavo to idealo pasiekti ir amžinai jautėsi nepatenkinta“ (p. 145). Kadangi Ofelija atvykusi iš Vermonto, Šiaurės valstijos, ji nepripažįsta vergovės („Aš laikau tai barbariškumu“, p. 191), tačiau atmeta juodaodžius kaip individus. „Aš visad bodėdavausi negrais“, – prisipažįsta ji. „Negrai man apskritai nemalonūs, o jau ypač ši mergiotė. Ką aš galiu padaryti, jeigu man šlykštu?“ (p. 232). Ankstesnėse Ofelijos charakteristikose nesunku pajusti autorės ironiją. Savotiškai ironizuodamas, „išdykėliškai džiaugdamasis“ Ogiustenas netikėtai padovanoja Ofelijai negriukę Topsę. (Juk… „Panelė Ofelija buvo nebejauna ir puikiai mokėjo prižiūrėti vaikus“, p. 214). Be abejo, Topsės paveikslas plėtoja juodaodžių tematiką. Bet ne tik. Šiandien mums daug įdomiau įžvelgti tam tikras pedagogines nuostatas, kurias atskleidžia ši situacija. Nėra abejonių, kad pedagogikos klausimai rašytojai svarbūs, apie auklėjimą visiškai rimtai kalbasi Ogiustenas su broliu Alfredu ir apibendrina, kad „vaikų auklėjimas – svarbiausias žmonijos tikslas“ (p. 221). Ir štai „dovaną“ Ogiustenas įteikia tardamas: „Jūs visuomet daug kalbate apie auklėjimą. Aš nusprendžiau padovanoti jums šį gamtos vaiką, kad galėtumėt jį išauklėti ir parodyti tiesų kelią“ (p. 195). Vėliau jis papildo: „Štai jums nepaliesta dirva, pussesere! Sodinkite joje visa, ką tik norite! Ravėti čia jums teks labai daug“ (p. 198). Ofelijos priešinimąsi įveikia žodis „pareiga“: „Ją galima buvo priversti bet ką padaryti, įtikinus, kad tai esanti jos pareiga“ (p. 195). Įveikusi pasibjaurėjimą ji maudo Topsę, stengiasi ją auklėti, – bet veltui. Pedagoginę problematiką tęsia Ofelijos ir Ogiusteno pokalbis apie vaikų mušimą („Vaikus visada tenka mušti…“, p. 202).

Taigi Ogiusteno „dovana“ Ofelijai yra smagus eksperimentas, kurio išvados labai iškalbingos: vaiko negalima paveikti, negalima išauklėti nemylint. O Topsė labai gerai jaučia, kad yra nemylima ir kodėl nemylima. Ji gerai suvokia savo tapatybę: „Aš tokia bjauri, jog niekas man nieko negali padaryti“ (p. 205). Evos įkalbinėjama pasistengti būti gera, ji skausmingai atrėžia: „kad ir kiek stengčiausi, vis tiek būčiau negrė. […] jeigu aš galėčiau nusiplėšti savo odą ir tapti baltąja, tada tai tikrai pasistengčiau“ (p. 232). Topsės paveikslas romane – vienas spalvingiausių, mažiausiai suschematintų. „Netrukus namuose Topsė pasidarė įdomi visiems. Jos gabumai įvairioms paikystėms, vaipymuisi, pamėgdžiojimui atrodė neišsemiami“ (p. 203). Anot Adamso, Topsės paveikslas yra humoro šaltinis, komizmo „aukso kasyklos“¹⁰. Ypač Topsė linksmina Sen Klerą, kuris suvokia, kad iš esmės „Topsė buvo geraširdė ir dosni; ji virsdavo pikta tik savisaugos instinkto skatinama“ (p. 206). Savo santykiniu sudėtingumu, vidaus pasaulio spalvingumu Topsės paveikslas literatūriniu požiūriu lygintinas su Ogiusteno Sen Klero. Pastarajam būdinga grakšti laikysena („Gražiai apibrėžtos lūpos šypsojosi išdidžiai ir su panieka, o pranašumo pajauta buvo pastebima visuose grakščiuose bei laisvuose jo dailios figūros judesiuose. Smagus, nerūpestingas…“, p. 138), sąmojis. Jis išties jautrus, žavus, nors neretai ir sarkastiškas. O svarbiausia – literatūriškai įtaigus.

Baigdami kalbą apie Topsę, atkreipkime dėmesį į vieną sceną: Ofelijos verčiama prisipažinti, ką dar ji yra pavogusi, Topsė ima vardyti įvairius daiktus, tarp jų ir raudonąjį Evos papuošalą, ir Rozos auskarus, kuriuos visus esą sudeginusi. O po minutės pasirodo Eva su „sudegintuoju“ vėriniu ant kaklo. Panašią, tik kur kas labiau išplėtotą išprievartauto melo, vadinamojo prisipažinimo, sceną randame Montgomery knygos Anė iš Žaliastogių skyriuje „Anė prisipažįsta“. Šis pastebėjimas skatina pakartoti hipotezę, prielaidą dėl Harrietos Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelės įtakos vadinamosios specialiosios vaikų literatūros raidai. Kritikai yra užsiminę apie Twaino sukurto negro Džimo (Heklberio Fino nuotykiai, 1884) ir dėdės Tomo paveikslų panašumą. Mes Beecher Stowe romane radome „žavaus vaiko“ ir kitokių tipažų, veikėjų santykių modelių, ypač išplėtotų vadinamojoje XIX a. pab.–XX a. pr. mergaičių literatūroje. Galų gale šeimos romano apraiškos antrajame Dėdės Tomo trobelės veiksmo koncentre, pedagoginė problematika tikrai neleidžia apeiti šio romano tyrinėjant vaikų literatūros istorijos vingius.

_______________________________

¹ Раиса Орлова, Гариет Бичер-Стоу: очерк жизни и творчества, Москва, 1971, c. 75.

² Ibid., c. 65.

³ John R. Adams, Harriet Beecher Stowe, New York, 1963, p. 46.

⁴ Harriet Beecher Stowe, Dėdės Tomo trobelė, iš anglų k. vertė Vanda Šiugždinienė, Vilnius: Alma littera, 2004, p. 70 (toliau cituojant romaną nurodomas tik puslapis).

⁵ John R. Adams, op. cit., p. 54.

⁶ Deborah Cogan Thacker and Jean Webb, Introducing Children’s Literature, London and New York, 2002, p. 42.

⁷ Ibid.

⁸ John R. Adams, op. cit., p. 52.

⁹ Раиса Орлова, op. cit., c. 9.

¹⁰ John R. Adams, op. cit., p. 53.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 2 (58)