1944 m. liepos 12 d. gimė švedų rašytojas Ulfas Starkas

2019 metais minėjome Ulfo Starko (Ulf Stark) 75-ąsias gimimo metines (1944 m. liepos 12 d.–2017 m. birželio 13 d.). Vienas iškiliausių Švedijos rašytojų lietuvių skaitytojui yra be galo artimas – autorius ne kartą lankėsi Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėse, turime išvertę visą stirtą jo knygų ir, panašu, nesiruošiame sustoti jų leisti – 2017 m. išėjo dar viena U. Starko knyga „Meilės kontrolinis“ („En liten bok om kärlek“, 2015).

Vis dėlto mūsų leidyklos dar turi kur tobulėti – U. Starkas parašė apie šimtą knygų įvairiausio amžiaus vaikams ir ne tik! Bibliotekose šio rašytojo knygų viršeliai nučiupinėti, nugludinti šimtų, gal net tūkstančių vaikų rankų ir žvilgsnių.

U. Starkas su humoru ir subtilia ironija rašo apie visai nejuokingus dalykus. Rašytojui pavyksta pažvelgti į pasaulį su vaikui būdingu užsispyrimu, išdaiga ir fantazija. Neretai patraukdamas per dantį kvailiojančius, dažnai klystančius ir visai netobulus suaugusiuosius, Starkas aprašo esminius jaunuolio gyvenimo lūžius: kraustymąsi iš namų, tėvų skyrybas, išdavystę, karą, mirtį. Tačiau jo knygose nė su lupa nerasi jokių noro paauklėti ar demagogijos užuominų. Tai ir pavergia viso pasaulio skaitytojus: į skaudžius, jautrius išgyvenimus, virsmą iš vaiko į suaugusįjį, lytinio identiteto formavimąsi Starkas žvelgia be jokio patoso, su šmaikščia šypsena, humoru, kartais priartėdamas prie visiško farso ir absurdo ribos, bet visada su didele pagarba skaitytojui.

Rašytojas gimė 1944 m. Stokholme, anapilin iškeliavo 2017 m. Studijavo pedagogiką ir psichologiją, svarstė tapti mokytoju, dirbo ir biurokratinį darbą, buvo žurnalistu, tačiau ilgainiui pasuko rašytojo keliu ir daugiau nesigręžiojo atgal. Pats sako rašyti pradėjęs maždaug penkiolikos ar dar anksčiau. Vaikystėje keitėsi laiškais su draugu, gyvenusiu užsienyje, ir po daugelio metų, atgavęs dalį korespondencijos, negalėjo atsistebėti, kad jau tada jo galvoje mezgėsi istorijos, jau būdamas vaikas jautė turįs tapti rašytoju. 1 Devyniolikos išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį („Ett hål i livet“, 1964), kuriame nevengė eksperimentuoti: išbandė minimalistinę poeziją, taip pat Švedijoje tuo metu populiarią konkrečiąją poeziją (konkretpoesi) – žaidė su kalba, išbandė įvairias teksto formas. Netrukus išėjo dar vienas poezijos rinkinys ir romanas suaugusiesiems.

Pirmoji Starko knyga vaikams („Petter och den röda fågeln“) pasirodė 1975 m., tačiau didžiąją sėkmę atnešė 1984 m. „Bonniers Juniorförlag“ leidyklos konkursui parašyta apysaka „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ („Dårfinkar och dönickar“), kuri tuojau pat buvo išversta į daugybę pasaulio kalbų ir iki šiol laikoma viena svarbiausių rašytojo knygų. Pats autorius apie savo kūrinį yra sakęs: „Tada pirmą kartą pajutau, kad parašiau tikrą knygą, atradau savo balsą <…>, kad mano kalba yra ypatinga, man pavyko sukurti savitą, tam laikotarpiui neįprastą stilių, laviruojantį tarp poetiško, humoristinio ir tragiško.“2 Pastaroji citata apibendrina U. Starko kūrybą: apie sudėtingiausius dalykus jis mokėjo rašyti šmaikščiai, į didžiausias nelaimes pažvelgti su išmintinga, žaisminga šypsena.

Lokiai ir lokiukai

Alma littera, 1998
Alma littera, 1998

Pirma į lietuvių kalbą išversta Starko knyga „Tegu baltieji lokiai šoka“ („Låt isbjörnarna dansa“, 1986) pasirodė 1998 m. Tai istorija apie esmingą lūžį berniuko paauglystėje – tėvų skyrybas. Paauglys Lasis pirmuoju asmeniu pasakoja, kaip gyvenimas iš idilės vieną akimirką ėmė ir pavirto į siaubingą nesusipratimą ir chaosą: „Čia viskas ir turėjo baigtis. Kaip tokiame filme, kur viskas staiga sustingsta į nejudrų paveikslą. Ten būtų stovėjęs tėvas su bučinio ženklu ant kaktos ir atrodęs amžinai laimingas. O motina su raudona suknele, pasistiebusi ant pirštų galų priešais jį, po bučinio atkištomis lūpomis, uždėjusi rankas jam ant pečių. <…> Bet…“ (p. 37) Bet tėvas sužino, kad motina laukiasi vaiko nuo kito vyro, ir ši išsikrausto. Lasis nori likti su tėvu, tačiau niekas jo neklauso – tenka pradėti gyvenimą su naująja šeima.

Berniuko gyvenime įvyksta du dideli pokyčiai: jis ne tik turi palikti tėvą ir susigyventi su patėviu ir nauja seserimi, bet ir prisitaikyti prie aukštesnio socialinio sluoksnio aplinkos. Lasio tėvas – mokykloje prastai mokęsis vaikėzas, dabar – mėsininkas (su balta apranga jis primena baltąjį lokį), o patėvis – dantistas (kurio baltas chalatas suponuoja jau visai kitokią – aukštesnio (gydytojų) sluoksnio – reikšmę). Iš Lasio tikimasi, kad jis staiga taps toks kaip patėvis. Jį papildomai ruošia mokyklai, perdažo plaukus, nuperka naujus drabužius. Tačiau nėra taip paprasta pakeisti vaiko identitetą, nutraukti jo ryšį su tėvu. Tas ryšys – toks, koks dažnai ir būna tarp berniuko ir tėvo. Kaip lokio su lokiuku.  Kiek nerangus, kartais nejaukus, paremtas daugiau tyla nei žodžiais: „Taigi gulėjom šalia vienas kito, žiūrėjom į naktį, o oras buvo pilnas to, ką norėjome pasakyti vienas antram.“ (p. 101) Ir vis dėlto su šaknimis neišraunamas.

Patėviui beveik pavyksta – berniukas tampa vienu geriausių mokinių, atitolsta nuo eibes krečiančių draugelių, tačiau paskutinio mokyklinio egzamino metu vis dėlto persigalvoja ir neatsako į klausimus, nors atsakymus žino. Negali išduoti tėvo, savo prigimties – juk jei mokysis gerai, bus panašesnis į dantistą. Ši vidinė kova pavaizduota ne dramatiškai, o komiškai, vietomis net su absurdo gaidele. Čia ir atsiskleidžia U. Starko talentas – apie žūtbūtinę vaiko kovą dėl savojo identiteto, apie savęs ieškojimą kalbėti su kibirkštėle akyse.

Nieko rimto, 2007

Panaši situacija sutinkama ir apysakoje „Sikstenas“ („Sixten“, 1987). Čia taip pat pasakojama apie berniuką, išgyvenantį tėvų skyrybas, tačiau šioje istorijoje Sikstenas, paliktas mamos, lieka su tėčiu, kuris iš nežinojimo, kaip auklėti vaiką, neriasi iš kailio, perdėm saugo sūnų ir vis pakliūva į kurioziškas situacijas. Sikstenas su draugu Jonte nusprendžia surasti savo tėvui žmoną, kad šis nustotų taip be proto rūpintis sūnumi. Kai galiausiai skaitydami pažinčių skelbimus randa tėčiui merginą, tas pamano, kad jų namuose apsilankė skalbimo mašinų meistrė, ir įsivelia į dar vieną juokingą kebeknę. Šioje kiek trumpesnėje apysakoje vėl šmaikščiai nupasakojamas berniuko vidinis virsmas, viena vertus, siekiant išgelbėti tėtį, kita vertus – trokštant nuo jo atsitraukti, žengti žingsnį į suaugystę.

Pabūti berniuku, kad taptum moterimi

Vis dėlto U. Starkas kalba ne tik apie berniukų identitetą. Viena svarbiausių rašytojo knygų „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ („Dårfinkar och dönickar“, 1984) pasakoja kuriozišką dvylikametės Simonos istoriją. Čia vėl matome autoriaus kūrybai būdingą priverstinį aplinkos keitimo momentą – išsikraustymas į naujus namus su nauju mamos vyru mergaitei tampa lūžiu kelyje tarp vaikystės ir moterystės.

Alma littera, 1999

Atsikrausčiusi pas kvaišą mamos vyrą Ingvę, Simona priversta keisti ir mokyklą. Pirmą kartą atėjus į naują klasę, mokytoja per klaidą palaiko ją Simonu ir taip užsimezga visa virtinė juokingų nutikimų, kadangi Simona nepataiso mokytojos ir nusprendžia juoko dėlei apsimesti berniuku. Kęstutis Urba šią apysaką gretina su klaidų komedija – kai veikėjai iš pat pradžių palaikomi ne tuo, kas esą, ir iš to išsirutulioja juokingos, absurdiškos situacijos (p. 173).

Vis dėlto tas apsimetinėjimas nėra atsitiktinis, nemotyvuotas. Knygoje pasakojama apie bręstančios mergaitės lytiškumo identiteto paieškas. Simoną kaip berniuką įsimyli klasiokė, jiedvi pasibučiuoja, tačiau Simona jaučia augančius jausmus klasiokui Isakui. Knygoje subtiliai, su humoru atskleidžiama, kaip mergaitė įsisąmonina savąjį seksualumą išbandydama priešingos lyties vaidmenį. Čia atsiskleidžia jauno žmogaus, neturinčio stabilaus, harmoningo šeimos modelio, ambivalentiškas savęs ir savo jausmų suvokimas, svarstoma pati meilės samprata: „Pagalvojau apie meilę ir visus vyrus, kurie ėjo per mūsų butą basi ar girgždančiais batais. Turbūt ta amžinoji meilė išnykusi – kaip mamutai, dujiniai žibintai ir gramofonai? Ir kol tebeskambėjo kūkčiojanti ir besijuokianti muzika, man prieš akis iškilo Katios ir Isako veidai. Ką aš jaučiau jiems? Mačiau geltonas Katios ir mėlynas Isako akis, kaip Mamelės ir senelio. Ko jie norėjo iš manęs? Ko iš jų norėjau aš?“ (p. 130).

U. Starkas nieko neskirsto į juoda ir balta – jo kuriamame pasaulyje nėra vien tik mergaitiška ar vien tik berniukiška, tik meilė ar tik neapykanta. Paauglystėje viskas susilieja į viena, mergaitė išbando savo ir pasaulio ribas ir formuojasi kaip moteris trumpam tapdama berniuku. Paliečiama ir kita – kur kas platesnė – lyčių vaidmenų tema. Būnant berniuku galima nepalyginti daugiau išdaigauti, muštis, krėsti eibes. Autorius nutrina ribą tarp to, kas galima ar negalima mergaitei ar berniukui, ir leidžia Simonai atrasti savyje slypinčius abu šiuos polius.

Kraštutinių patirčių poetika

Knygoje „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ neabejotinai svarbi ir mirties tema. Pats Starkas viename interviu yra pasakojęs, kad užaugo prie kapinių ir koplyčios. Pro jų šeimos namus dažnai pravažiuodavo katafalkas su gedėtojais. „Mus auklėjo visuomet nusiimti kepurę akistatoj su mirtimi“3, sakė jis.

U. Starkas mirties temą į savo istorijas įpina subtiliai, pagarbiai, su švelnia šypsena ieškodamas atsakymų į vaikui kylančius egzistencinius klausimus. Štai „Ištižėliuose“ Simona turi susitaikyti su senelio mirtimi. Jis atsikrausto į naujuosius mamos namus, kad ten numirtų. Prieš iškeliaudamas anapilin surengia atsisveikinimo vakarėlį. Mirtis sutinkama iškelta galva, apie ją yra kalbama, nenusigręžiama ir neapsimetama, kad jos nėra. Nors tai itin skaudi patirtis, U. Starko veikėjai su ja susitaiko ir išmoksta priimti.

Mirties motyvas ryškus ir į lietuvių kalbą neišverstoje, bet Švedijoje nepaprasto populiarumo susilaukusioje, televizijai ir teatrui adaptuotoje knygoje „Kan du vissla Johanna?“ (1992) Apysakoje pasakojama apie berniuką Berrą, kuris, liūdėdamas, kad neturi senelio, nukeliauja į senelių namus ir išsirenka sau įsenelį. Tarp berniuko ir senolio užsižiebia nuostabi draugystė. Naujasis senelis moko anūką švilpauti, tačiau kai Berra galų gale išmoksta gražiai pašvilpauti dainelę ir atbėga pas senelį… šio neberanda. Berniukas švilpauja jau tik prie senelio kapo. Knygoje nepaprastai poetiškai atskleidžiami dviejų visiškai skirtingų kartų, niekuo nesusijusių žmonių santykiai ir pirmasis jautrus vaiko susidūrimas su mirtimi.

Nieko rimto, 2017
Nieko rimto, 2017

Visai kitaip akistata su mirtimi aprašoma knygoje „Meilės kontrolinis“ („En liten bok om kärlek“, 2015). Čia pasakojama apie Fredą (šis vardas švediškai reiškia „taika“), kurio tėtis išėjo į karą. Fredui lieka rūpintis mama, jis prasimano pinigų pardavinėdamas kalėdines eglutes, verda sriubą, kol mama dirba. Fredas nekenčia karo ir Hitlerio, priklijuoja mokyklos skeletui Hitlerio ūsus, ir taip prisiverda košės. Karo žiaurumo, mirties baimės, tėčio ilgesio fone įsiliepsnoja ir U. Starko knygoms būdinga jaunų žmonių meilės linija. Fredas nepaprastai pamilsta klasės draugę Elsą – ji, anot Fredo, ypatinga, nes jos plaukai raudoni ir ji kalba pro nosį. Užsimezgęs susižavėjimas ir karo baimė, rūpestis mama atskleidžia tragikomiškai skirtingas berniuko brendimo patirtis, tačiau jų nesubanalina. U. Starkui kažkaip pavyksta sudėti tarytum mažytes, nereikšmingas ir labai dideles, esmines problemas į vieną plotmę, nenumenkinant vaikiškų jausmų ir išgyvenimų. Pasakojimas linksmas, nuotaikingas, tik, kaip dažnai nutinka skaitant šio autoriaus knygas, kartais kaži koks velniškas graudulys suima.

 

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Meilės kontrolinis: apysaka / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis ; iliustravo Rūta Dzin. – Vilnius: Nieko rimto, 2017. – 94 p.
  • Sikstenas: apysaka / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė ; iliustravo Lina Dūdaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 100 p.
  • Stebuklingasis berniukas: apysaka / Ulf  Stark; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Markus Majaluoma. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 37 p.
  • Murkšlinas ir Turkšlinas: apysaka / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Rasa Jonikaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 144 p.
  • Stebuklingi mano draugo Persio sportiniai batai; Mano draugas šeichas Sturebiu: apysakos / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Vaga, 2003. – 189 p.
  • Ištižėliai ir pramuštgalviai: romanas / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Aistė Urbonienė; iliustravo Neringa Žukauskaitė. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 175 p. – (10+)
  • Tegu baltieji lokiai šoka / Ulf Stark; iš švedų kalbos vertė Eglė Bloznelienė; iliustravo Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 1998. – 158 p. – (10+)

Siūlome paskaityti

________________________________

1 Bladen Brinner, „Extralyssning! Ulf Stark om sin långa karriär“. Prieiga per internetą: https://soundcloud.com/bladenbrinner/extralyssning-ulf-stark-om-sin-langa-karriar (Žiūrėta 2019-06-10)

2 Ten pat.

3 Patrik Svensson, „Ulf Stark visste hur man lifter på mössan för döden“. Prieiga per internetą: https://www.sydsvenskan.se/2018-10-03/ulf-stark-visste-hur-man-lyfter-pa-mossan-for-doden (Žiūrėta 2019-06-10)

Parengė Elžbieta Kmitaitė

 

Nuotraukoje: Ulfas Starkas Geteborgo knygų mugėje 2009 m.

Nuotr. autorius Rotsee

2019-07-03

 

1937 m. liepos 12 d. gimė poetė Judita Vaičiūnaitė

„Ateis sekmadienis. Ant duonos tepsim bučinius
ir sviestą.
Ir cirko afišas skaitysim padrikai.
Ir klaidžiosim po margaspalvį, saulėtą,
triukšmingą miestą
kaip du neklaužados vaikai.“

(Rink. Per saulėtą gaublį, 1964)

 

Vaga, 1971
Vaga, 1971

2017 m. liepos 12 dieną minėjome vienos didžiausių praeito amžiaus antrosios pusės lietuvių poezijos kūrėjų Juditos Vaičiūnaitės (1937 07 12–2001 02 11) aštuoniasdešimtmetį.

Judita Vaičiūnaitė gimė Kaune, psichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir gailestingosios sesers Adelės (Selenytės) Vaičiūnienės šeimoje, turėjo dvejais metais vyresnę seserį Dalią. Nuo pat mažumės būsimos poetės pasaulėvoką, santykį su aplinkiniais bei aplinka įtakojo humanistinės vertybės bei menas. Visapusiškai lavinti ir ugdyti dukras buvo Vaičiūnų šeimos tėvų prioritetas, kurį palaikė, skatino ir rėmė tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas Vaičiūnas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnas. 1945 m. mirus Juditos Vaičiūnaitės tėvui, sunkiai besiverčiančias našle tapusią mamą Adelę su dviem dukromis toliau globojo velionio broliai bei kiti garsūs tarpukario Lietuvos žmonės.

Vaikystėje būsimoji poetė lankė muzikos mokyklą. Rašyti pradėjo vienuolikos metų, ir tai atrodė savaime suprantama – poeziją kūrė dėdė Petras Vaičiūnas, jaunystėje eilėraščius bandė rašyti ir J. Vaičiūnaitės mama, o pačios Juditos vaikystė – kupina literatūros, poezijos ir meno. Būdama mokyklinio amžiaus, J. Vaičiūnaitė kasmet iš Kauno atvažiuodavo į Vilnių, kur gyveno abu velionio tėvo broliai Vaičiūnai, stiprinę ir puoselėję būsimos poetės meninį ugdymą.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009

Sulaukusi septyniolikos metų, J. Vaičiūnaitė persikraustė į Vilnių, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Turint omenyje laikmetį, kuriuo poetė studijavo, nenuostabu, kad studijomis J. Vaičiūnaitė buvo gerokai nusivylusi. Tačiau Vilniaus universitetas padovanojo jai du mylimus bičiulius ir bendražygius – kurso draugus Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą.

1960 m. išleistas debiutinis Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinys „Pavasario akvarelės“. Vėliau poetė intensyviai kūrė, išleido ne tik virš dvidešimties poezijos rinkinių, tarp jų – skirtų vaikams, bet taip pat rašė kritinius straipsnius, esė, 1996 m. Išleido atsiminimų knygą „Vaikystės veidrody“. Po poetės mirties, 2009 m. buvo išleista J. Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga „Mabre viešbutis“. Poetės knygos yra išverstos į angų, norvegų, rusų, latvių kalbas. Be rašymo, J. Vaičiūnaitė dirbo „Naujojo dienovidžio“, „Kalba Vilnius“, „Literatūros ir meno“ redakcijose, be to, pati vertė užsienio autorių knygas – yra išvertusi A. Achmatovos, O. Bergolc, D. Maksimovič, L. Carrollio kūrybos.

„Kertas triukšmingos, rėžiančios gatvės:
Aušros – afišos – aikštės.
Aikšte mažytės savo vienatvėj
Trys mergaitės vaikšto.“

(D.A.D.; rink. Kaip žalias vynas, 1962)

Vaga, 1976
Vaga, 1976

Bene visų, bent kiek besidominčių lietuvių poezija, sąmonėje Juditos Vaičiūnaitės vardas neatsiejamai susijęs su „miesto poetės“ sąvoka. Dar nuo tų laikų, kai kasmet iš Kauno važiuodavo į Vilnių pasisvečiuoti pas savo dėdes, o vėliau persikraustė į sostinę ir apsigyveno Vilniaus senamiestyje, J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose ryški šio miesto tema – poetės Vilnius gyvas, gyvos ne tik miesto gatvės, skersgatviai ir kiemai, bažnyčios, bet ir interjerai, justi istorinių asmenybių dvasia, kultūrinis miesto daugiasluoksniškumas, neatsiejami nuo paties miesto istorijos ir dabarties. Poetės eilėraščiuose, priešingai to laikmečio oficialiajai retorikai, skambioms frazėms ir santvarkai apskritai, atsigręžiama į vidinį žmogaus pasaulį, egzistencines pajautas, dvasinį intymumą. J. Vaičiūnaitės lyrinis subjektas – sudėtingas, daugiabriaunis, estetiškai išgyvenantis ne tik aplinką, bet ir savo jausmus, veikiantis savitoje laiko tėkmėje. Kaip teigia Gintarė Bernotienė, „ndividualistė Vaičiūnaitė meilę, stiprų ir aukštą jausmą, suvokė kaip žmogui svarbiausią, formalių įsipareigojimų, priedermių ir skirtybių nepaisantį dalyką, šio požiūrio laikėsi ir gyvenime. Ją dera vadinti feministe, nesentimentalia realiste, kūrusia iš vidinio nuotolio, distancijos ir kitokumo pojūčio“ [2].

Apžvelgiant poetės kūrybą, neretai visai pamirštami ar vos paminimi J. Vaičiūnaitės kūriniai vaikams – o juk poetė yra išleidusi ne vien poezijos knygų, skirtų jauniausiai auditorijai, bet ir vienaveiksmių pjesių-pasakų knygelę „Mėnulio gėlė“ (1979). Vaikystės pajautos poetės kūryboje skirtingos savo intensyvumu, tačiau tiek suaugusiesiems, tiek vaikams skirtuose rinkiniuose akivaizdūs bendrieji bruožai – autobiografiškumas, eilėraščio pasaulio kūrimas iš buities, šeimos gyvenimo elementų, poetei svarbių besikartojančių vaikystės aplinkos smulkmenų. Tai asmeninių vaizdinių saugykla, lobynas, prie kurio nuolat grįžtama ir iš kurio atpažįstame Vaičiūnaitę: seno sidabro cukrinė, kavinukas su pastoralėm, ąsotėlis, kažkada atsivežtas iš Brėmeno, vaikystės namuose augęs oleandras .

Alma littera, 2005
Alma littera, 2005

Nors pati poetė savo kūrybą vaikams laikė periferiniu reiškiniu, atokvėpiu , praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasirodė net trys J. Vaičiūnaitės eilėraščių rinkiniai vaikams („Spalvoti piešiniai“, „Balkonas penktame aukšte“, „Karuselės elnias“). Tokį kūrybos vaikams intensyvumą, anot pačios poetės, lėmęs sesers Dalios dukters Vegos, vėliau – pačios J. Vaičiūnaitės dukters Ulos gimimas. Skirtingai nuo intensyviai jaučiamos vaikystės kaip prarasto rojaus pojūčio suaugusiems skirtuose eilėraščiuose ir prisiminimuose, poetės kūryba, skirta vaikams – šviesi, pakylėjanti, kupina išsaugoto, gyvo vaikystės tyrumo.

„Tegu pernakt kieme prilis,
tegu diena niūri – šalta, –
dainuoja vario virdulys
ir braškėm kvepia arbata…

Jei vakarienė bus skani,
prie stalo kviesim ir draugus…
Skubėkit, kiškiai alkani, –
močiutė kepa pyragus!“

(„Močiutės pyragai“; rink. Aitvaras, 2005)

Tą patį dešimtmetį, kaip ir poezijos rinkiniai vaikams, buvo išleista ir pjesių-pasakų knygelė (deminutyvas šiuo atveju – pamatuotas, atliepiantis nedidelę knygelės apimtį ir formatą) „Mėnulio gėlė“, kurioje – trys vienaveiksmės pjesės: „Skersgatvio pasaka“, „Dingusios natos“ ir „Mėnulio gėlė“. Pjesėse vaikams J. Vaičiūnaitė lieka ištikima miesto poetikai – dviejų pirmųjų pjesių veiksmas vyksta senamiestyje, kurio gatvelės ir skersgatviai tampa puikia terpe paslaptingiems, stebukliniams nuotykiams, besipinantiems su klasikinių pasakų motyvais.

Vaga, 1979
Vaga, 1979

„Skersgatvio pasaka“ – bene stipriausias, pasaulinio pasakų lobyno aliuzijų kupinas kūrinys, kuriame vaizduojama, kaip Naujųjų Metų išvakarėse stiklo ir veidrodžių dirbtuvės meistro dukra Stiklė, padedama draugų – berniuko Gryčio, lėlės negriukės, stiklo gėlės, katino Markizo ir sniego senio, vėl tampa matoma – kadaise ją užbūrusi, padarydama Stiklę nematoma, dama iš seno portreto, kurios prakeiksmą draugai panaikina. Šios pjesės pasaulis slėpiningas, net baugokas – didžioji veiksmo dalis vyksta meistro namuose, tarp galybės veidrodžių (veidrodis – būdingas Vaičiūnaitės kūrybos simbolis), prietemoje, tačiau vaizduojama problema išsprendžiama draugystės ir drąsos pagalba, be to, pjesės personažai sprendimą randa remdamiesi skaitytomis pasakomis – Grytis, lyg pasakų princas, pabučiuoja Stiklės atvaizdą veidrodyje, ir ši atgyja. Svarbus pjesės leitmotyvas – buvimas pačiu savimi, kitokiu: „GRYTIS. Nebūk tokia kaip visi. Kaip aš tave atskirsiu?“ (p. 31).

Kitos dvi pjesės-pasakos mažiau turtingos prasminiais klodais ir aliuzijomis, tiesmukesnės, didaktiškesnės. „Dingusiose natose“ vaizduojama, kaip iš Berniuko rojalio pabėga dvi natos – Do ir Re, virtusios mergaitėmis Donata ir Renata. Berniukas nenorėdavęs mokytis groti, o rojalyje įsiveisė pikta žiurkė, graužianti natas. Galiausiai berniukas prisižada nuolat mokytis muzikos ir groti rojaliu, piktoji žiurkė išsidangina, o natos sugrįžta į rojalį. Įdomu, kad šioje pjesėje svarbus vaidmuo vėl tenka katinui Markizui, nugalėjusiam žiurkę ir jos bendrą šikšnorparnį.

Vaga, 1981
Vaga, 1981

„Mėnulio gėlė“ – pjesė apie paslaptingą gėlę, augančią Mėnulyje, kurios ieškoti išsiruošia ten apsigyvenęs baronas Miunhauzenas ir raketa į Mėnulį atskridę berniukas, mergaitė ir šuo. Pjesė atliepia parašymo laikmetį, kai kelionės į mėnulį, raketos buvo patrauklūs kūriniuose vaikams (plg. kad ir Just. Marcinkevičiaus „Greitoji pagalba“, pirmą kartą išleista 1968 m.). Įdomus Mėnulio gėlę saugančio pabaisos Žolėdros personažas („ŽOLĖDRA.Aš ir esu jūsų baimė, nerimas, nuovargis“, p. 85), tačiau jis atrodo nepakankamai išplėtotas, be to, ir nugalimas be aršesnės kovos ar sumanumo – pasprunka pats, išsigandęs mėnuleigio. Galiausiai vaikai, šuo ir Miunhauzenas nusprendžia neskinti gėlės – vaikai į Žemę parskraidins jos sėklas, o baronas Miunhauzenas lieka gyventi Mėnulyje.

Juditos Vaičiūnaitės vaikystės pasaulis – kone visai be didaktikos (ji akivaizdesnė pjesėse), skaidrus, laisvas ir poetiškas, jame drąsiai svajojama, prisimenama, raginama atrasti, pažinti ir džiaugtis, jame suprantamas ir atjaučiamas liūdesys, jame mokoma(si) draugauti ir būti savimi.

 

Apdovanojimai ir įvertinimai

  • 1978 m. Poezijos pavasario laureatė
  • 1986 m. Lietuvos valstybinė premija
  • 1996 m. Vilniaus miesto literatūrinė premija
  • 1996 m. Baltijos Asamblėjos premija
  • 1997 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas
  • 2001 m. Trijų karalių premijos laureatė

Knygos vaikams

  • Aitvaras: eilėraščių rinktinė / Judita Vaičiūnaitė; sudarė Laima Kryževičiūtė; iliustravo Ula Vaičiūnaitė. – Vilnius: Alma littera 2005. – 100 p.
  • Karuselės elnias / Judita Vaičiūnaitė; iliustr. Ada Skliutauskaitė. – Vilnius: Vaga, 1981. – 31 p.
  • Mėnulio gėlė: vienaveiksmės pjesės-pasakos / Vaičiūnaitė Judita. – Vilnius: Vaga, 1979. – 93 p.
  • Balkonas penktame aukšte / Vaičiūnaitė Judita; iliustravo E. Kriaučiūnaitė-Stanelienė. – Vilnius: Vaga, 1976. – 26 p.
  • Spalvoti piešiniai: eilėraštukai / Judita Vaičiūnaitė; iliustravo Bronius Leonavičius. – Vilnius: Vaga, 1971. – 23 p.

Rekomenduojame paskaityti

  • Vaikystės veidrody / Judita Vaičiūnaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
  • Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius / Viktorija Daujotytė – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009.
  • Menų sąveikos ieškojimai: Judita Vaičiūnaitė ir Leonardas Gutauskas / Gintarė Bernotienė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005.
  • Juditos Vaičiūnaitės kūryba: monografija / Virginija Balsevičiūtė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.
  • Mabre viešbutis / Judita Vaičiūnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
  • „Išauklėta Juditos Vaičiūnaitės demokratijos“: pokalbis su poetės dukra dailininke, knygų iliustratore Ula Vaičiūnaite, Respublika, 2013 kovo 12 d.  Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/
    isaukleta_juditos_vaiciunaites_demokratijos/     (Žiūrėta 2017-07-12)

_____________________

Cituoti šaltiniai:

1. Balsevičiūtė-Šlekienė, Virginija. Vaikystė Juditos Vaičiūnaitės kūryboje, Acta humanitarica universitatis Saulensis, T. 5: 2007. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2008~1367165315197/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content. (Žiūrėta 2017-07-12)

2. Bernotienė, Gintarė. Vaičiūnaitė. Šaltiniai.info. Prieiga per internetą: http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1422. (Žiūrėta 2017-07-12)

 Parengė Diana Gancevskaitė

2017-07-12

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai