Paprastas nepaprastumas

 

 

Turiu dar ir kitą pasiteisinimą: tas žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams.

Antoine de Saint-Exupéry, Mažasis princas,

iš dedikacijos Leonui Vertui

 

Mums prieš akis dar viena švedų rašytojo Ulfo Starko (g. 1944), pelniusio ne vieną literatūros premiją, keliskart pristatyto apdovanoti Hanso Christiano Anderseno medaliu, knyga Murkšlinas ir Turkšlinas*. Lietuviškai galima paskaityti jau ne vieną šio autoriaus knygą: Tegu baltieji lokiai šoka (1998), Ištižėliai ir pramuštgalviai (1999), Stebuklingi mano draugo Persio sportiniai batai. Mano draugas Šeichas Sturebiu (2003), Stebuklingas berniukas (2007), Sikstenas (2007).

Knygą Murkšlinas ir Turkšlinas pirmiausia norėtųsi pristatyti kaip daugiasluoksnį tekstą, nukeliantį skaitytoją į kupiną keistybių, komizmo, žaismo pasaulį, sukurtą pagal nonsenso poetikos bruožus. Tačiau po nonsenso stilistika glūdi labai intensyvi pasaulio, vertybių refleksija, juo įdomesnė ir patrauklesnė, kad įvilkta į labai žaismingą realaus, tikroviško, sveiku protu suvokiamo pasaulio normas laužančią, jo ribas išplečiančią formą.

Knygos veikėjai – Murkšlinas ir Turkšlinas, gimę pačiu keisčiausiu būdu: išdygę vazonėlyje. Pagrindinė knygos pasakojimo linija paprasta: veikėjai iškeliauja ieškoti savo tėčio lakūno. Tėčio kaip personažo šaknys – Antoine’o de Saint-Exupéry Mažajame prince: tėčiui sugedo lėktuvas, knygos pasakojamuoju metu jis pateko į Murkšlinui ir Turkšlinui priklausantį namelį, pasodino į vazonėlį savo vaikus ir išvyko. Pagal palėpėje esančią tėčio lakūno atributiką ir dykumų žemėlapius Murkšlinas ir Turkšlinas sprendžia, kad jis yra dykumoje. Keliaudami juodu patiria ne gausybę nuotykių, kaip galėtume tikėtis: tai yra pasakojimas apie susitikimą su kitais, vienas kito atradimą iš naujo ir artimo suradimą kaip svarbiausią kelionės patirtį. Kaip tai vyksta, mėginsime apžvelgti toliau.

Keistumo estetika leidžia laužyti erdvės ir laiko ribas, keisti jas pagal savotišką pasakišką ar vaikiškos sąmonės logiką. Pavyzdžiui, skaitytojas negalėtų nustatyti, kiek metų abiem veikėjams ar kiek laiko jie keliauja, mat vienoje vietoje Murkšlinas kalba apie įvykį, nutikusį prieš dvejus metus, o kitoje, pasakodamas apie jųdviejų gimimą, Turkšlinas atsako į klausimą, kada nukrito tėčio lėktuvas: „– Ar seniai tai buvo? / – Taip, seniai seniai iki mums atsirandant. Gal spalį, o gal rugsėjį“ (p. 28). Visa veikėjų buitis, kasdienybė ir bendravimo būdas vaizduojami su didele doze išradingo komizmo, kuris jaunajam skaitytojui turėtų teikti nemažai smagumo: „Dabar kaip tik vakaras. Įsitaisęs po šviestuvu didžiajame kambaryje, Murkšlinas lipnia juostele klijuoja suplyšusią kojinę“ (p. 12); arba ruošiantis kelionei: „Radęs savo seną pripučiamą kamuolį, Murkšlinas nori pasiimti jį su savimi. / Tačiau kamuolys netelpa. Nes Turkšlinas ką tik įsidėjo į lagaminą vazą“ (p. 55). Kalbiniai žaidimai, nonsensiški kalbos „ištiesinimai“ kuria ne tik komizmo efektą. Mano supratimu, jie tam tikru požiūriu dekonstruoja nusistovėjusias perkeltinių kalbinių prasmių formas ir grąžina į jų radimosi stadiją. Taip tarsi atskleidžiamas vaiko sąmonėje vykstantis kalbos procesas: kaip per kalbą ima skleistis pasaulis ir kaip jo sąmonėje formuojasi kalbos formos – pirma savo tiesioginėmis reikšmėmis, o vėliau – suvokiant kalbinį reikšmės perkėlimą. Sakyčiau, kalbiniai ir prasminiai šios knygos žaidimai grąžina į situacijas, kai niekas nėra savaime suprantama ir akivaizdu, o tuo pat metu – akivaizdumo konstatavimas kuria ir juoko efektą; šio dvilypio žaidimo pavyzdys: „– Aaa, – susivokia Turkšlinas. – Bus debesuota su pragiedruliais. Bet dabar jau pats metas tau ropoti guolin. / Tad Murkšlinas pirmiausia išropoja į koridorių. Paskui – į virtuvę ir pasiima stiklinę vandens. Galiausiai ropomis nusigauna į savo kambarėlį ir susirango lovoje.“ Veikėjas paklūsta tiesioginei kalbinei reikšmei, jos neperkeldamas: čia glūdi ir nonsenso stilistika, ir tai, ką ji leidžia pasakyti apie kalbos pasaulį. Tokie poetikos elementai ugdo skaitytojo pastabumą, žadina jo sąmonę ir vaizduotę, atkreipia jo dėmesį į tokį „savaime suprantamą“ dalyką kaip kalba.

Murkšlinas ir Turkšlinas gyvena savo trobelėje „po pačiu dangaus skliautu“ ir svajoja iškeliauti į platųjį pasaulį, susirasti savo tėtį. Abu veikėjai įkūnija labai skirtingus charakterio bruožus, sakyčiau, susidaro tam tikra viena kitą traukiančių priešybių struktūra, kuri viena kitą išjudina, ir kaip tik dėl nuolatinio jų susidūrimo rutuliojasi knygos įvykiai. Murkšlinas yra tarsi jaunesnysis broliukas, jis viskuo patenkintas, džiaugiasi tuo, kas yra greta, jo mėgstamiausias užsiėmimas – klausytis prie namų esančio krioklio šniokštimo. Turkšlinas, priešingai, užima suaugėlio, sakytume, nesančio tėčio pozicijas: jis vakarais skaito knygas (Murkšlinas skaityti nemoka), siekia rūpintis Murkšlinu; tačiau šis personažas turi nemažai vaikiško egoizmo, kartais, atrodo, primenančio karlsoniško visko peraiškinimo pagal save modelį: jis visuomet siekia išlaikyti savo autoritetą, auklėti Murkšliną, labai nori iškeliauti į platųjį pasaulį, nes jam viskas gimtuosiuose namuose neįdomu ir įgrisę. Taip pat vaiko ir suaugusiojo modelį grindžia skirtingi jų meilės objektai: Turkšlinas pamilsta šokėją, o Murkšlinui ji neįdomi, jis myli šuniuką. Charakterių priešybės sudaro savotiškos harmoningos vienovės įspūdį. Starko knygoje nerasime atviros didaktikos, jis neatskiria juodo nuo balto, veikėjai taip pat nėra atskiri gerų ar blogų savybių rinkiniai, jie įvairūs, keisti ir įdomūs. Netgi Turkšlino „dialektikos“, kurios iš pradžių turi tarsi negatyvaus veikėjo atspalvių, visada pasisuka pozityvo link ir išryškina jo meilę Murkšlinui bei tikrą rūpinimąsi juo; tai parodo, kaip meilė ir rūpinimasis lemia vertybinį pasirinkimą, iš viso įgalina pasirodyti pačioms vertybėms ir nepalieka jų nuogo konstatavimo plotmėje. Pats autorius viename interviu yra sakęs, jog reikia, kad būtų širdgėlos, blogio, idant džiaugsmas būtų dar ryškesnis, tyresnis. Keistai maišydamas įvairias personažų savybes, jis išgauna ryškias ir sodrias charakterio, santykių spalvas, kurių nerimta pateikimo forma jas dar intensyviau įrašo į skaitytojo sąmonę, nes jo neapsunkina, neapkrauna papildomu žodžių ir aiškinimų balastu. Pats žaidimas greičiausiai perduoda jo koduojamą informaciją skaitytojui, nes šis dalyvauja pačiame knygos vyksmo procese – žaidžia kartu, yra įtraukiamas. Čia reikėtų pažymėti, kad Starko stilius, kalba kuria visiško paprastumo įspūdį. Tekstas judrus, bet ramus, kalba skaidri, taupi ir aiški. Visos prasmės susitvenkia teksto naratyve, personažų santykiuose arba kokiose nors taikliose detalėse. Kartais viename taikliame sakinyje randame įspaustą itin intensyvų vaizdinį, kuris sąmonėje išsiplečia ir yra labai paveikus. Pavyzdžiui, Starkas labai neplėtoja, neaprašinėja, kaip Murkšlinas ilgisi tėčio ir ką jo buvimas šiam reikštų, tačiau vienoje teksto vietoje tarsi suspausta visa svarbiausia informacija: „– Tėti, – šnibžda Murkšlinas lėktuvui leidžiantis. / Ir šypsosi per miegus apsikabindamas pagalvę“ (p. 20). Čia įrašyti trys pagrindiniai santykio žodžiai – tėtis, šypsosi ir apkabinimas, – sukuriantys to santykio kupolą, tam tikrą erdvę, kurioje pasirodo visas buvimo su tėčiu grožis, o tuo pat metu – ir ilgesio intensyvumas. Nemažą emocinį, semantinį krūvį turinčių ištarų Starko knygoje ne viena, štai kad ir ši: „Po kurio laiko iš krūmo prie jų prisiartina šuo. Jis vizgina uodega, klapsi ausimis, o dantyse – kamuoliukas. / – O šitas dabar iš kur? – burba Turkšlinas. / – Iš mano svajonės, – paaiškina Murkšlinas“ (p. 113). Galima sakyti, kad čia glaustai įrašytas ir visas knygos pasakojimo pamatas. Citata rodo, kaip susiduria svajonė, fantazija ir tikrovė, troškimas tampa kūnu, t. y. gimsta.

Ką noriu tuo pasakyti? Visą knygą galėtume suskirstyti į tris naratyvo etapus: 1) pradžia namuose, sužinome veikėjų svajones (Turkšlinas svajoja apie šokėją, Murkšlinas – apie šuniuką ir, žinoma, abu – apie tėtį), pristatomas personažas Valandinas Skubiejus, norintis pakartoti pirmąjį sprogimą ir sukurti savo laiko sekundę; 2) kelionė; 3) grįžimas. Pirmoje pasakojimo dalyje matome supriešintas svajonę ir tikrovę, dėl jų neatitikimo ir iškeliaujama. Kelionės naratyvas koduoja du svarbius kultūrinius pasakojimus: Kristaus gimimo (Juozapo ir Mergelės Marijos kelionė) bei Trijų Karalių ėjimo lankyti gimusiojo ir Mažojo princo kelionės (ji priartėja per tam tikrus įvaizdžius, nurodančius šį tekstą). Abu jie siejasi su gimimo, artimo meilės prasmėmis. Kelionė šioje knygoje yra patirties ir gimimo arba, sakytume, nuolatinio radimosi metafora: jis yra ritmingas ir nenutrūkstamas, čia darniai sutinka kaita ir kartotė, amžinas ratas. Pati knygos struktūra implikuoja šią prasmę, kuria semantinį žiedą: prasideda atsigulimu ir atsikėlimu nuotykiams, baigiasi taip pat – atsigulama, kad nuotykiai baigtųsi ir tuo pat metu – kad vėl prasidėtų. Namie veikėjai turi prakartėlę, jiems iškeliaujant iš namų, Juozapas ir Marija taip pat iškeliauja, personažai grįžta namo per pačias Kalėdas. Svarbu pasakyti, kad Murkšlinas į kišenę įsideda Jėzų iš prakartėlės, kuris tampa globos ir pagalbos simboliu. Ieškodami tėčio, jie pasikliauja – kaip Trys Karaliai – žvaigžde ir eina paskui ją. Eidami paskui itin ryškią įvairiaspalvę žvaigždę, jie randa namus, apie kuriuos Turkšlinas pasako: „Čia tikrai nuostabiausia vieta pasaulyje“ (p.140). Jaukūs namai, namai – svajonė, kuriuos jie suranda, yra jų pačių namai, į kuriuos grįžtama sekant paskui žvaigždę. Kodėl jie neatpažįstami kaip savi? Nes įvyko patirties lūžis. Kaip Mažasis princas iš naujo suranda savo rožę, suvokia savo meilę jai tik išvykęs ir įgavęs patirties, taip ir mūsų knygos veikėjai atranda savo namus iš jų išėję, ir būtent Turkšlinas, nuolat skundęsis jų nuobodumu, ištaria cituotuosius žodžius. Namie jie randa ir tėtį, bet ne tą, kurio ieškojo. Juo tampa Valandinas Skubiejus, kurio sukeltas sprogimas mėginant atrasti savo sekundę ir yra ta jų regėtoji įvairiaspalvė žvaigždė. Sąsaja su laiku nėra atsitiktinė, ji siejasi su nauja pradžia, gimimu: grįžtama per Kalėdas – Kristaus gimimas, atrandami savi namai, gimsta tėtis ir ima tekėti kitas laikas, tam tikra prasme tai ir kitas Turkšlino ir Murkšlino gimimas. Svarbi detalė: palėpėje prie tėčio atributikos kabėjo laikrodis, kuris buvo sustojęs; jiems grįžus, laikrodis buvo pataisytas – buvimo su tėčiu (laikinuoju, kaip jis įvardytas) laikas prasideda būtent tada. Tėčio radimas siejamas su Kalėdomis, nuolatiniu Kristaus gimimo ritualu, tai patirties, pažinimo, nuolatinės kelionės kaip radimosi iš patirties metafora. Svajonės išsipildymas taip pat priklauso šiam būties procesui.

Galėtume klausti: kaip jaunasis skaitytojas suvoks šiuos dalykus? Rašytojas Starkas pasitiki jaunos sąmonės pagavumu, palieka jai erdvės suvokti, interpretuoti, sudaro sąlygas žaisti kartu skaitant, dalyvauti. Manau, recenzijos epigrafas labai neblogai nusako šios knygos požiūrį į savo skaitytoją ir puikiai jai tinka.

_______________________

* STARK, Ulf. Murkšlinas ir Turkšlinas / iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė; iliustr. Rasa Jonikaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2007, 148 p. ISBN 10:9955-683-17-1.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)

 

Įžanginis

Knygygne

Straipsniai

VISUOTINĖS DEPRESIJOS EPOCHOS HUMORAS (Apie naująją rusų vaikų literatūrą)

A. Pogorelskio 220-osioms gimimo metinėms

A. POGORELSKIO „JUODOJI VIŠTA, ARBA POŽEMIO GYVENTOJAI“ – ROMANTIZMO KLASIKA VAIKAMS
KAIP SU KETVIRTOKAIS SKAITĖME „JUODĄJĄ VIŠTĄ, ARBA POŽEMIO GYVENTOJUS“

Mano vaikystės skaitymai

PAKELIUI

Diskusija

KNYGOS IR PAAUGLIAI

Atidžiu žvilgsniu

Su keptuve prieš pasakų pasaulio blogį
Apie drąsą ir baimę keistai atrodyti
„Vidurnakčio“ teksto struktūros paslaptys

Bibliografija

2008 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai