Su keptuve prieš pasakų pasaulio blogį
Lietuvos vaikų lektūroje švystelėjo nauja pavardė – Terence’as Davidas Johnas Pratchettas (knygų viršeliuose rašomas kaip Terry Pratchett – Teris Pračetas). Nors jau daugiau nei tris dešimtmečius jo kūriniai verčiami į daugelį pasaulio kalbų (internete skelbiama, kad iki 2007 m. pradžios – į 33), o iki šių metų pradžios jau parduota daugiau nei 50 milijonų Pratchetto knygų egzempliorių, tačiau anglų kalba neskaitantys fantazinio žanro kūrinių mėgėjai tik pradeda pažintį su šiuo kandų humorą mėgstančiu kūrėju. Kol kas „Eridano“ leidykla yra išleidusi tik dvi jo „Plokščiojo pasaulio“ (angl. Discworld) serijos knygas suaugusiesiems – Šviesa fantastiška ir Magijos spalva (abi 2000).
Vos pro langą vasarai pradėjus kyščioti savo šviesų veidelį, jauniesiems (ne tik amžiumi, bet ir siela) skaitytojams „Garnelio“ leidykla pasiūlė Pratchetto knygą Mažieji laisvūnai*, su kuria vasaros dienos galėjo prabėgti itin greitai. Iš dailininko Paulo Kidby’io iliustruoto viršelio į skaitytoją žvelgia Plokščiojo pasaulio laisvoji tautelė – riaušininkai piktai Nakai Makfiglai, apsupę porcelianinę piemenaitę. Tarp jų nesunkiai atpažinsime Dičkį Robą, kiaušinį apsikabinusį Mulkį Vulį, aviatorių Hamišą, bardą Viljamą, Ne Tokį Didelį Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnį Užu Mažąjį Džoką Džoką ir, žinoma, vienintelę moteriškosios lyties piktę Fioną, galinčią pasigirti tūkstančiais brolių. Žinoma, atpažins šias būtybes tik perskaičiusieji knygą.
Mažuosius Nakus Makfiglus (aukščiausiojo ūgis – 7 coliai, t. y. 17,5 cm), manančius, kad jie yra mirę, gyvena rojuje ir todėl gali nuolat nevaržomai peštis, vogti, gerti ir keiktis, galima sutikti ir kitose Plokščiojo pasaulio istorijose. Šįsyk jie atskubėjo į pagalbą ne pagal amžių protingai ir ryžtingai devynmetei avių piemenų šeimoje gyvenančiai ir labai skanius sūrius slegiančiai Marlinei Skauduolei (originale – Tiffany Aching), kurios mažąjį broliuką pagrobė Elfų karalienė. Marlinė gyvena Kreidžemyje, ir nors ši vietovė visiškai netinkama raganoms (gera ragana gali išaugti tik ant akmens, – teigia ragana panelė Erkė), tačiau ji paveldi savo senelės Skauduolės gebėjimą raganauti, t. y. matyti ir girdėti daugiau nei kiti, arba, piktų žargonu kalbant, jai būdingas Pirmasis Žvilgsnis ir Antroji Mintis (ir dar Trečioji taip pat). Marlinė, vožtelėjusi paprasčiausia keptuve, nugali pabaisą Dženę Žaliadantę ir tuo pelno bebaimių piktų pasitikėjimą bei sustiprina jų įtarimus, kad ji galėtų būti ragana. Tad šie ne tik audringai pagelbsti jai kovoje su pasakų pasaulio pabaisomis, padeda atimti iš Elfų karalienės broliuką Ventvertą, bet ir geranoriškai sutinka, kad laikinai Marlinė taptų kelda – Nakų Makfiglų klano valdove.
Elfų karalienės valdose, šalyje, kurioje pildosi blogieji sapnai, Marlinė sutinka besikandžiojančius ir geliančius elfus, begalvį raitelį, baisiašunius ugnies akimis ir skustuvų dantimis ir dromus, pilkas beformes būtybes, siunčiančias žmogui jį pražudančius sapnus. Padedama piktų ir kalbančios rupūžės, Marlinė veikiau savo proto, tvirtos valios, pasiryžimo ir atsakomybės už visą Kreidžemį jausmo dėka, o ne kažkokiomis antgamtinėmis jėgomis nugali visas kliūtis, sėkmingai išsisuka nuo vedybų su vienu iš Nakų Makfiglų ir grįžta namo vedina ne tik broliuku, bet ir prieš metus dingusiu Kreidžemio žemių savininko barono sūnumi.
Istorija gan netradicinė, tačiau savo idėja artima dabar vis aktyviau įvairiuose menuose pasireiškiančiai mitų revizavimo arba demitologizavimo temai. Pratchettas kuria savą Plokščiąjį pasaulį ant senųjų pasakų griuvėsių, pažvelgdamas į jas šiuolaikinio žmogaus akimis. Jis ironiškai žvelgia į amžius, iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus ir, aplipdydamas juos buitinėmis detalėmis, savo fantazijoms sukuria komišką foną.
Mažuosiuose laisvūnuose apie Plokščiąjį pasaulį užsimenama tik kūrinio paantraštėje, tad neskaičiusieji kitų Pratchetto kūrinių gali taip ir nesužinoti, kad šis pasaulis guli ant keturių milžiniškų dramblių nugarų, o šie savo ruožtu stovi ant gigantiško vėžlio A’Tuino, skriejančio kosmoso erdvėse tik jam vienam žinomo tikslo link, kiauto. Kai vėžlys pasieks savo tikslą, Plokščiasis pasaulis žus. Šiame pasaulyje oras kartkarčiais padvelkia magija. Čia šalia žmonių gyvena raganos, burtininkai (kai kurie iš jų – tikri nevykėliai), driadės, antikos pasaulio ir popso herojų parodijos. Viso šito Mažuosiuose laisvūnuose nėra (nors kai kuriuos veikėjus labiau apsiskaičiusieji galės atpažinti), bet šią informaciją pateikiu tam, kad būsimam knygos skaitytojui taptų aišku, su kokio pobūdžio ironija susiduriama Pratchetto kūriniuose. Beje, Plokščiojo pasaulio skaitytojai teigia, kad Mažieji laisvūnai – vienintelis Pratchetto kūrinys, kuriame nepasirodo Mirtis, kalbanti vien tik didžiosiomis raidėmis. O pats rašytojas teigia, kad visai nebūtina kiekvienoje knygoje iš naujo pristatinėti Plokščiojo pasaulio, nes juk mes savo kasdienybėje irgi nekalbame, kad gyvename ant karštos košės pilno rutulio.
Pratchettas (g. 1948 m. mažame Jungtinės Karalystės miestelyje Beikonsfilde), dirbęs žurnalistu ir atstovu spaudai, visuomet rašė mokslinės fantastikos ir fantazinius kūrinius. Tačiau pastaruosius kurti jis mėgęs labiau, nes, jo paties žodžiais tariant, „daug lengviau apsukti visatą aplink istoriją“.
Pirmąjį savo kūrinį rašytojas publikavo būdamas trylikos metų, o pirmoji Plokščiojo pasaulio istorija Magijos spalva išspausdinta 1983 m. Nuo tada rašytojo gerbėjų ratas nepaprastai išsiplėtė, jis apdovanotas daugybe premijų (tarp jų – ir Carnegie’o medaliu 2002 m.), o jo vardas tapo Plokščiojo pasaulio sinonimu. Pratchettas teigia, kad Plokščiąjį pasaulį iš pradžių kūręs kaip fantastinės literatūros parodiją, kuri vėliau virto visa ko satyra, „o dabar jau nė pats nežinau, kas tai yra“. Mažieji laisvūnai anglų kalba pirmąsyk išleisti 2003 m. Vėliau pasirodė ir šios knygos tęsiniai – Skrybėlė pilna dangaus (Hat Full of Sky, 2004) ir Žiemos kalvis (Wintersmith, 2006).
Rašytojas neslepia, kad jo kūrybą paveikė K. Grahame’o Vėjas gluosniuose, M. Twaino, Jerome’o K. Jerome’o, G. K. Chestertono ir kitų autorių kūryba, I. Bergmano filmai, Australijos kinas ir daugybė įvairaus žanro popso kūrinių, kuriuose jis nuolat randa ką parodijuoti. Vienas dalykas tikrai aiškus – Hario Poterio fenomenas rašytojo nepalietė. Jis atidžiai sekė šio serialo raidą, teigiamai vertino J. K. Rowling kūrinį, bet spaudoje išreiškė nepasitenkinimą spaudos išpūstu reklaminiu muilo burbulu – „tarsi Didžiojoje Britanijoje nebūtų kitų rašytojų“ (pats Pratchettas mielai duoda interviu, bendrauja su skaitytojais ir spaudos dėmesio nestokoja).
Tad ir Mažuosiuose laisvūnuose galima nesunkiai aptikti kitų kūrėjų pėdsakų (L. Carrollio, C. S. Lewiso, liaudies pasakų), bet į viską pažvelgiama tokiu šviežiu ir originaliu žvilgsniu, kad nejučiomis atleidi rašytojui svetimų idėjų panaudojimą. Tradiciniai veikėjai tampa itin netradiciniais vien dėl buitinių detalių ir jų traktuotės. Štai Marlinė eina į mūšį su blogio jėgomis apsiginklavusi keptuve ir knyga apie avių ligas. Mažasis nemylimas jos broliukas nuolat snargliuojasi ir reikalauja saldainių, o jų negavęs šantažuoja aplinkinius riksmais „noliu kaka“. Makfiglai geruosius nykštukus primena tik ūgiu, o iš tiesų yra iki visiško mėlynumo išsitatuiravę mušeikos, girtuokliai, vagys ir keikūnai. Jie kalba ryškiu škotišku akcentu, įterpdami į savo kalbą senosios gėlų kalbos žodžių (reiškiu pagarbą knygos vertėjai Danguolei Žalytei, įveikusiai šią kliūtį, nes daugelis kritikų pažymi, kad Pratchetto kalba neišverčiama), ir dėl to kai kurie jų posakiai yra tikri šio kūrinio kalbos perliukai (krasės, kankolai, veizdėk, žostis, ašian, tujen nesubjursi, kad tau subinė šunvotėm apeitų, tyliu lygu pelė po šluota ir t. t.). Makfiglų bardas groja peliamaišiu ir dainuoja dainas, kurių neištveria priešai. Raganai skraidyti ant šluotos nepatogu, kaip teigia panelė Erkė: „Nori mūvėti baisiai storas kelnes? Garbės žodis, jei tenka skristi, apsimaunu dvejas vilnones, o ant jų dar brezentines, kurios nėra labai moteriškos, kad ir kiek nėrinių prisiūtum. Viršuje šalta“ (p. 29). Rupūžė praeitame gyvenime buvo advokatas, bet už godumą krikštamotė fėja jį pavertė ropliu. Elfų karalienė tapo pikta, nes susibarė ir išsiskyrė su karaliumi. Piktai bijo tik vieno dalyko – advokatų, kurie, užrašę jų vardus, gali įpinti juos į teisinės biurokratijos tinklus ir taip sunaikinti. O posakį „klausyk širdies“ rašytojas komentuoja taip: „…bet raganos moka įsiklausyti ir į kitų organų kalbą. Pavyzdžiui, inkstai gali papasakoti tiesiog stulbinamų dalykų“ (p. 8). Yra dar daug nedidelių smulkmenėlių, visą šią fantazijos kupiną įtempto siužeto istoriją apsiaučiančių lengvos ironijos tinklu.
Tačiau pačios gražiausios šio pasakojimo vietos – būtent tos, kuriose nėra nė lašo ironijos, vien tik vidinė šiluma. Tai Marlinės prisiminimai apie senelę Skauduolę, savotišką Kreidžemio dvasią, be galo mylinčią savo avis, savo tautą, savo kalvas, savo Kreidžemį ir mažąją Marlinę. Tų prisiminimų daug – gal trečdalis pasakojimo, jie dvelkia išmintimi, ramybe, žmonių ir pasaulio pažinimu, senos moters neskubrumu ir didybe. Lėta tų pasakojimų tėkmė, nors taip pat kupina įvykių, yra visiška dinamiškų Marlinės nuotykių priešingybė ir tarsi sustabdo laiką, neleidžia skaitytojui beatodairiškai įsilėkti, liepia įsiklausyti į išminties žodžius. Juose nėra jokios didaktikos ir moralizavimo, tačiau senelė Skauduolė Marlinei, piktams ir visiems aplinkiniams yra nesugriaunamas moralinis autoritetas. Net pasipūtėlis baronas sumenksta susitikęs su šia sena piemene.
Rašytojas labai saikingai, tikrai taikydamasis prie vaikų pomėgių, aprašinėja vietoves, veikėjų paveikslus. Visa tai išryškėja gana greitai – veiksmo metu. Riaušininkai piktai yra drąsūs, jautrūs, ryžtingi, susikūrę mitą apie savo pomirtinį pasaulį, kad nereikėtų apraudoti mirusiųjų. Marlinė, pradžioje nemylinti broliuko, kovoja su blogiu ne gailėdama savęs, bet jausdama atsakomybę už Ventvertą ir visą Kreidžemį. Jos raganiškumas – toks pat kaip ir senelės Skauduolės – pagrįstas pasaulio stebėjimu. Elfų karalienė, pasirodo, besanti tiesiog nelaiminga palikta moteris, savo vienatvę užpildanti pagrobtais vaikais, kuriems išdalija visą savo meilę.
Būtent dėl Pratchetto stiliaus, labai savitų jo veikėjų, keliasluoksnės teksto konstrukcijos kyla klausimas, kas gi yra šios knygos adresatas. Marlinei – devyneri, bet ji savo mąstymu ir sprendimais gerokai lenkia net vidutinį paauglį. Knygoje pilna pasakų veikėjų, bet dėl ironijos jie gali būti ne visai priimtini pradinukams. Pagrindinė veikėja – mergaitė, tačiau Nakai Makfiglai – tipiški berniukų herojai. Teksto konstrukcija taip pat labiau atitinka paauglių nei vyresniųjų pradinukų suvokimą. Pratchetto pasaulių mėgėjai tvirtina, kad jo knygas vienodai mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Ko gero, ir ši knyga tiktų visiems, kam daugiau nei dešimt metų. Ją verta perskaityti net ir tiems, kurie nesižavi fantaziniais magija alsuojančiais kūriniais (recenzijos autorė taip pat nėra šio žanro mėgėja). Ši knyga yra SVEIKA.
Ir dar pora žodžių apie knygos išvaizdą. Ji atitinka visus vaikų knygoms keliamus reikalavimus, išleista ant regai labai tinkamo gelsvo popieriaus, tinkamu šriftu, tinkamo pločio paraštėmis, puikiai sumaketuota ir išspausdinta, ne per sunki, ne per didelė – ačiū maketuotojui Rokui Gelažiui ir „Spindulio“ spaustuvei.
——————————————–
* PRATCHETT, Terry. Mažieji laisvūnai: Viena Plokščiojo pasaulio istorijų / iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė; iliustr. Paulas Kidby. – Vilnius: Garnelis, 2007. – 279 p. ISBN 978-9955-458-87-9.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)
