VISUOTINĖS DEPRESIJOS EPOCHOS HUMORAS (Apie naująją rusų vaikų literatūrą)
Per pastaruosius 10–15 metų Rusijos bibliotekų lentynose atsirado knygų, kurias parašė šiuolaikiniai autoriai – naujosios vaikų literatūros avangardas. Su kai kuriais iš jų galima susipažinti skaitant dabar jau senus žurnalus ir laikraščius: „Tramvaj“ („Tramvajus“), „Kučia mala“ („Slegiam sūrį“), laikraščio „Semja“ („Šeima“) vaikų puslapį „Malenkaja teležka“ („Vežimėlis“), almanachą „Kolobok i dva žirafa“ („Pagrandukas ir dvi žirafos“). Jie padėtų pamatyti, kaip smarkiai pasikeitė vaikų literatūra, kokių novatoriškų kūrinių parašyta šaliai sunkiu metu.
Juokas iš praeities ar… dabarties?
Timą Sobakiną pirmą kartą pamačiau per Vaikų knygų savaitės atidarymo šventę pačioje dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Linksmai ir skaniai, tarsi erzindamas klausytojus, jis dainavo savo garsiąją „Bandelę su aguonomis“:
Pėdos didžiulės įspaustos į kelią –
Gal raganosių praėjo porelė?
Jie parduotuvėn skubėjo, matyt,
Pirkti bandelės
Gardžios su aguonom…
Tuomet šalyje stigo maisto: būdavo, pareini iš darbo namo, o vaikai išdidžiai rodo mokykloje gautą humanitarinę pagalbą – amerikietišką penkių kilogramų pupelių skardinę! Bet visa salė, tarytum vydama šalin neišvengiamai lendančias į galvą mintis apie valgį, iki skausmo linksmai ir gardžiuodamasi traukė priedainį: „Niam niam niam… Niam niam niam!“ Ir užuojautą raganosiams („Jie parduotuvėn skubėjo, deja, veltui: bandelės tenai jie negavo…“), ir nusivylimą, ir nuoskaudą, kad ne tik apdainuojamoje, bet ir tikroje parduotuvėje nebus bandelių su aguonomis, visiškai išsklaidydavo gyvenimą teigianti poetinė energija. „Taip, bandelių ne visada turime, ir apskritai nemalonumų pakanka, bet mes kartu galime juoktis ir dainuoti ir, šildydami vienas kitą širdies šiluma, įveiksime šį sunkų gyvenimo tarpsnį“, – sakė vaikams ir suaugusiesiems jauni vaikų rašytojai.
Humoras tapo gelbėjimosi ratu, kurį naujoji vaikų literatūros banga atnešė vaikams tada, kai virto pasaulis, poliai keitėsi vietomis ir kompaso rodyklė, palikdama žmones be orientyrų, blaškėsi rodydama „anomaliją“… Galima sakyti, kad vaikų literatūra, „juokdamasi atsisveikino su savo praeitimi“, bet tai netiesa, kadangi su praeitimi ji neatsisveikino, o juokėsi iš dabarties. Ir rūpinosi nuskriaustų, įskaudintų, paliktų likimo valiai vaikų ateitimi. Suaugusieji buvo užsiėmę savo reikalais: sprendė kasdienos problemas, kurių esmė – kova dėl išlikimo ir prisitaikymas prie naujų sąlygų. Kaip tik vaikų rašytojai paragino suaugusiuosius grįžti prie savo vaikų, padėti jiems įveikti asmenybę griaunančius vargus ir negandas. O tai buvo galima padaryti tik išsaugant blaivų protą, ištikimybę pagrindinėms vertybėms ir humoro jausmą. Svarbiausias avangardinės vaikų literatūros siekis buvo suvienyti vaikus ir suaugusiuosius. Ir ši vidinė nuostata, sutelkusi talentingus rašytojus, buvo svarbesnė už visa kita – naujos literatūrinės kalbos kūrimą, naujų žanrų įvaldymą, ironijos suklestėjimą vaikų literatūroje.
Aš neatsitiktinai užvedžiau kalbą apie maistą. Tuo metu, kai, išskyrus silkių skardines, parduotuvėse mažai ką galėjai rasti, net su šiomis skardinėmis atsitikdavo stebuklų – kaip Olego Kurguzovo pasakoje „Silkė laisvėje“:
„– Pasmaguriaukime silkute, – pasiūlė man tėtis. Ir įsmeigė konservų peilį į silkių skardinę.
O skardinė kad driokstelės! Silkė kad įsilėks!
Skraido ji po butą ir šaukia:
– Laišvė! Laišvė!“
Šiose keliose eilutėse ironiškai kalbama ir apie maistą, ir apie laisvę, kadangi gyvenime išryškėjo akivaizdi nelygybė: vieno iš šių dalykų buvo pernelyg mažai, o kitos – pernelyg daug.
Timas Sobakinas ir Olegas Kurguzovas vadovavo garsiausiam naujausiųjų laikų vaikų žurnalui „Tramvaj“, kurį vienodai susidomėję skaitė ir vaikai, ir suaugusieji. Humoras ir ironija – galinga poveikio skaitytojams priemonė. Bet žaismingumas, žaižaruojanti linksma fantazija neatitraukė skaitytojų nuo realaus gyvenimo problemų. Jų „Detskij ostrov“ („Vaikų sala“) nebuvo prieglobstis po stiklo gaubtu. „Tramvaj“ važinėjo po tikrą miestą. Ir jį pakeitęs leidinys „Kučia mala“, o vėliau – almanachas „Kolobok i dva žirafa“, kuriam vadovavo Michailas Jesenovskis, domėjosi svarbiausiu to meto klausimu – kaip išsaugoti pagrindines dorovines vertybes, be kurių negali būti nė kalbos apie vaiko sielos išlikimą. Naujosios literatūrinės bangos rašytojai negalėjo taikstytis su tuo, kas vyksta aplinkiniame pasaulyje, kurį kartais užvaldydavo absurdas, bet ir kritiką bei neigimą laikė bergždžiu dalyku. Atramos tašką jie rado natūralioje kiekvieno vaiko gyvenamojoje aplinkoje – šeimoje.
Ironiškoji proza
Tvirtai įsitikinę, kad vaikų ir tėvų santykiai turi remtis meile ir savitarpio supratimu, rašytojai negalėjo nusigręžti nuo tikrovės ir jausdami, kad šiuolaikinė šeima nėra vieta, kur viskas gerai, patosą slopino ironija.
Anksčiau manyta, kad ironija nedera vaikų knygai, tiesiog neleistina. Gausi darbo su jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojais patirtis rodė, kad vaikai ironijos nesupranta, nejaučia, todėl skaitytojų suvokimas netenka vientisumo, autoriaus sukurtas paveikslas suyra. Apie neigiamą, destruktyvų ironijos poveikį „nesubrendusiai vaiko sielai“ buvo nemažai kalbėta. Beje, nuo jos buvo stengiamasi apsaugoti ne tik jaunesniuosius moksleivius, bet ir paauglius. Nuo tų laikų skaitytojo suvokimas šiek tiek pasikeitė: dabar jaunesniųjų moksleivių ironija nenustebinsi. Vaikai puikiai supranta, kad ironijos taikinys – ne jie, o atgrasūs gyvenimo reiškiniai. Ir anksčiau, kai MELAS pasiekdavo nepadorų kosminį mastą, kai KVAILUMAS pradėdavo diktuoti taisykles, kai ASMENYBĖS NIEKINIMAS imdavo kelti pasipiktinimą, humoras, neatlaikydamas krūvio, būtinai virsdavo ironija, ir melo, kvailumo, asmenybės niekinimo bei kitų gyvenimo šlykštybių bent šiek tiek sumažėdavo.
Panašiai atsitiko ir dešimtajame dešimtmetyje, kai vaikų literatūroje suvešėjo naujoji „ironiškoji proza“. Šį apibrėžimą pirmasis pavartojo Levas Jakovlevas, plačiai žinomo redaktorių ir leidėjų susivienijimo „Čiornaja kurica“ („Juodoji višta“), subūrusio iš ankstesnių ideologinių pančių išsilaisvinusius autorius, vadovas. Juos sieja pastangos rasti naują stilių, kuris apstulbintų skaitytoją gaivumu, laisve nuo štampų, netikėtais kalbiniais atradimais, drąsa ir laisvumu. Šalin ankstesnių dogmų ir pavyzdžių grandines! Humoru smogsime literatūros pilkumui! Tegyvuoja sodrus, neįprastas žodis! Maždaug tokia buvo teorinė ir praktinė jaunų, energingų ir talentingų rašytojų veiklos prasmė. Tiesa, tada mažai kas iš jų spausdino savo kūrybą, tiksliau sakant, beveik nė vienas. Nebent tik minėtuose žurnaluose. Leidėjams ne nauji autoriai buvo galvoje.
Ironiškoji proza skverbėsi į realybę, toliau puoselėdama tradiciją ir tuo pat metu ją įveikdama. Naujosios bangos vaikų rašytojus sieja daug bendrų temų, motyvų, siužetų, kurie ir anksčiau gyvavo vaikų literatūroje, bet ironija nulėmė jų plėtrą naujajame etape. Gyvenimas pasistūmėjo anksčiau buvusių įprastų normų atžvilgiu, ir rašytojai naujaip pažvelgė į šias permainas.
Tokie vaikų knygose dažnai aprašomi jausmai kaip nuoskauda ir gėda būdingi ir šiuolaikinės literatūros herojams, bet, ko gero, dar niekada anksčiau jie nebuvo bendri vaiko ir suaugusiojo jausmai, kurie juos ne skiria, bet sieja. Olego Kurguzovo (vieno geriausių XX a. vaikų rašytojų, apdovanoto tarptautine Januszo Korczako premija) Mažojo berniuko apsakymuose yra labai subtilus apsakymas apie tai – „Kaip aš piešiau“:
„Sekmadienio rytą mes pusryčiavome virtuvėje. Už lango spindėjo saulutė. Ji apšvietė ant palangės padėtą celofano maišelį su kiaušiniais. Blizgantis maišelis laidė zuikučius, o beveik permatomi kiaušiniai buvo nuostabios kavos su pienu spalvos.“
Tokio grožio negalima neįamžinti, ir berniukas nupiešė šį maišelį. Pirmadienį jis nunešė piešinį į mokyklą. Kitą dieną mokytoja išsikvietė tėtį ir pareiškė, kad jo vaikas „labai keistas“:
„– Ką piešia vaikai? – paklausė mokytoja. – Jie piešia tai, kas juos stebina, žavi. Ar vaiką gali stebinti maišelis su kiaušiniais?!
Tėtis apstulbęs tylėjo.
– Gal jūsų namuose retai būna kiaušinių? – paklausė mokytoja ir įtariai pažiūrėjo į tėtį.
– Na, ne, – sumišo tėtis. – Šiaip jau mes gyvename gerai, perkame ko tik įsigeidžiame.
Man labai pagailo tėčio ir, kad neapsiverkčiau mokytojos akivaizdoje, išėjau į koridorių.
O kai grįžome namo, tėtis pasakė:
– Žinai ką?! Turguje prie mūsų namų pardavinėjami ananasai. Rytoj aš tau vieną nupirksiu, ir tu jį nupieši. Gerai?“
Mažojo berniuko nuoskaudą dėl tėčio, mokytojos padarytą skriaudą ir gėdos dėl priverstinio pažeminimo jausmą slopina tėčio išmintis, kurią kai kas gali palaikyti konformizmo pamoka. Na, nemato žmogus grožio ten, kur ir tu. Tai padaryk taip, kad jis nesijaudintų. Ir tavęs nejaudintų. Paprasta gyvenimo išmintis.
Kurguzovo apsakymuose vaikas niekada nestoja į vieno iš tėvų pusę, jis iš visos savo didžiulės širdies stengiasi tėvus sutaikyti, padaryti taip, kad jiems būtų gera, juk kaip tik vaikas juos sieja kaip abiejų dalelė ir tęsinys. Apsakyme „Mūsų jausmų šiluma“ tėtis ir mama susiginčija, kieno laiškai šiltesni – ar tėtės giminių, ar mamos. Netgi ėmė termometru matuoti laiškų šilumą. Pridėtas prie vieno iš senų laiškų, termometras rodė nulį. Tai buvo laiškas, kurį tėtis parašė mamai, kai jie dar nebuvo vedę. Per daugelį metų laiškas atvėso.
„Čia abudu pritilo. Jiems jau ne ginčai buvo galvoje. Jie sėdėjo skyrium ant sofos, tarsi dvi akmeninės salos rūke.“
Bet ne toks Kurguzovo herojus, kad liktų nuošalyje, nepadėtų mylimiausiems pasaulyje žmonėms:
„Tada aš irgi atsisėdau ant sofos į tarpą tarp jų.“
Vienatvė, baimė ir šiurpės
Vaiko vienatvė – taip pat nenauja literatūros tema, bet niekada anksčiau ji neskambėjo taip atkakliai ir skaudžiai. Marinos Moskvinos apsakymo „Tuoj jis ateis, ir bus linksma“ herojus Andriucha Antonovas, likęs vienas namie, išgyvena baisias minutes, kai į butą įsigauna plėšikai ir žudikai. Didžiausia įtampa išreikšta sveiko proto požiūriu neįmanomais Andriuchos žodžiais: „Jie mane apiplėšė ir užmušė.“ Ir jei įsivaizduojamos ir tikrosios realybės neskirtų gelbstinti ironiška intonacija, vaikai pamanytų, kad visi įvykiai yra gryna teisybė, – taip tiksliai, nors ir labai glaustai, apsakymo situacija atspindi gyvenimo įvykius. Ir nors viskas baigiasi gerai – grįžta tėtis, ir baimė išsisklaido, – pavojus, gresiantis vaikams kiekviename žingsnyje, išlieka.
Iš ankstesniosios literatūros vaikai žinojo, kad pagalbos reikia prašyti suaugusiųjų, ir net jei pasiklydai triukšmingose miesto gatvėse, kiekvienas sutiktas dėdė parves tave namo. Pamažu vaikams pradėti teigti priešingi dalykai: negalima kalbėtis su nepažįstamais, atidaryti durų nežinomiems, imti saldainių iš svetimo ir sėsti į „gero“ dėdės, žadančio pavėžinti, mašiną. Nepasitikėjimas ir atsargumas tapo saugumo pagrindu. Mano manymu, šią idėją ironiškiausiai ir aiškiausiai išreiškia Jurijaus Nečiporenkos apsakymai. „Atsipalaiduoti negalima“, – perspėja jis skaitytojus apsakyme „Saulės adatos“ („Kolobok i dva žirafa“, 2000, Nr. 2), mat aplinkui pavojai, netikėti ir baisūs. Štai, pavyzdžiui, amerikiečiai neva sugalvoję ypatingus adatų debesis: „Pavojinga išeiti iš namų – mūsų vyriausybė paragino gyventojus nesirodyti atvirame ore. Piliečiai gali pakliūti į amerikiečių adatų lietų, kuris, beje, nepastebimas, – žmogus nė nepajus, kaip pavirs rėčiu.“
Baimės, kurstomos nežabotos pasakotojo vaizduotės, materializuojasi pašėlusiu greičiu ir laiko vaiką tokiuose stipriuose gniaužtuose, kad išsivaduoti, regis, neįmanoma. Apsakymo „Komposteravimas“ („Kolobok i dva žirafa“, 2001, Nr. 1) berniukas su tėvais atsiduria geležinkelio stotyje. Tėtis eina komposteruoti bilietų, o sūnus su mama lieka saugoti lagaminų: „Sėdime ant suoliuko, saulė nepakenčiamai kepina, ir dvokia pabėgiais, mazutu, plieno svilėsiais, stabdžiais ir, žinoma, svarbiausia, – kvepia pavojumi.“
Kartu pažymėsiu, kad dešimtajame dešimtmetyje pasirodžiusios šiuolaikinės šiurpės, kurias taip pamėgo jaunesnieji moksleiviai, mano manymu, ne tik ir ne tiek padėdavo vaikams įveikti baimes, kaip aiškina jų esmę psichologai, bet ir įspėdavo, iš anksto pranešdavo apie pavojų. Ironiškosios prozos pakeistos, jos greitai virto juokėmis (viena iš Jurijaus Vijros knygų taip ir vadinosi – Šiurpės ir juokės), nes išgąsdinti vaikus lengva, siaubo ir gyvenime pakanka (argi ne šiurpė yra istorija apie mergaitę, kuri nešiojo kinišką kepurę ir kaip tik dėl to sunkiai susirgo?), o štai, pasitelkus humorą, ironiškai nuvainikuoti baimę, paraginti vaikus būti atsargius ir atsakingus už savo žodžius ir poelgius – kur kas sunkiau. Buvo laikas, kai šiurpes rašė daug vaikų rašytojų: leidėjai tokias knygas spausdino atsižvelgdami į nuolat kurstomą skaitytojų susidomėjimą. Ir šio, kam čia slėpti, labai ribojančio rašytojų galimybes žanro dėka skaitytojus pasiekė talentingi ir nepaprastai įvairūs šiuolaikinių autorių kūriniai.
Pavyzdys – kai kurios Sergejaus Sedovo šiurpės. Viena iš jų – „Interaktyvioji mirtis“ (Klasiki. Lučšije rasskazy sovremennych detskich pisatelej, 2002) – perspėja mėgėjus junginėti televizoriaus kanalus:
„Vienas vaikinas irgi smaginosi spaudydamas pultelio mygtukus ir įsijungė pogrindinį kanalą. Ten vyko interaktyvioji gyventojų apklausa. Ir klausimas buvo toks: kas geriau – gyvenimas ar mirtis? Jei gyvenimas, reikėjo paskambinti vienu telefonu, o jei mirtis – tai kitu…
– Nagi, pajuokausiu! – mano vaikinas.
Ir paskambino antruoju telefonu. Ir tą pačią akimirką numirė!!!“
Neseniai pats Sedovas, teigdamas, kad šiurpės žanras nepakenčia nerimto, neatsakingo požiūrio, nepriima apytikslių, pakrikų detalių, kaip nuosprendį ištarė: „Ji jau kad mirė, tai mirė!“ Jo šiurpėse viskas rimta (tai pirmiausia pamoka, pamokymas), bet ironiška intonacija leidžia pasiekti tokį nusišalinimo lygį, kad mintis, nepriekaištingai išdėstyta loginiu požiūriu ir suformuluota taip griežtai, lyg būtų iškalta akmenyje, paradoksaliai tik atrodo aiški… Nes po išoriniu sluoksniu yra dar vienas, susijęs ne su absurdo logika, o su normaliu žmogaus suvokimu. Paprastą ir neginčijamą mintį, kad vaikas turi gerai mokytis, kitaip jam vėliau gyvenime bus sunku, stulbinamai įkūnija šiurpė „Mirtina lenta“ (taip pat spausdinama rinkinyje Klasiki):
„Apskritai su mokykla susijusios daugybė baisių istorijų. Štai viena iš jų.
Vienoje mokykloje buvo rusų kalbos ir literatūros kabinetas. Ir ten kabėjo grėsminga juoda lenta. Jei mokinys suklysdavo – neteisingai parašydavo lentoje žodį ar praleisdavo kablelį, – jį tučtuojau nutrenkdavo elektros srovė. Rusų kalbos mokytojai buvo labai lengva dirbti, nes vaikai buvo nepaprastai atidūs ir beveik netriukšmavo.
O jei kuris nors užsimiršdavo, ji pakviesdavo tą vaiką prie lentos ir paprašydavo parašyti kokį nors sunkų žodį ar painų sakinį. Žinoma, daug mokinių (apie du šimtus) žuvo, bet tie, kurie liko gyvi, vėliau visą gyvenimą rašė be klaidų ir lengvai įstojo į universitetų humanitarinius fakultetus.“
Kaip priversti vaiką gerai mokytis? Kraštutinė priemonė – grasinti mirtimi! Tik ar verta prisiimti tokią atsakomybę? Nenori mokytis – nereikia! Bet juk tada jis žus! Ir virš visko plevena pašaipa – šaipomasi iš šiuolaikinės pedagogikos bejėgiškumo, iš žmogaus tingumo, iš tų, kurie rašė be klaidų…
Kaip dažnai būna, tik kelios dešimtys žodžių sukelia daugybę minčių ir asociacijų, ir ne tik Sedovo kūriniuose, bet ir kitų šiuolaikinių autorių, išėjusių rūsčią išlikimo mokyklą nedidelės apimties žurnaluose, todėl žinančių ir riboto spaudos ženklų skaičiaus kainą, ir, svarbiausia, aiškiai išreikštos minties kainą.
Poreikis bendrauti
Anksčiau vaikų literatūroje į pagalbą nuskriaustam ir bejėgiam vaikui ateidavo ne tik tėvai, bet ir draugai. Pamažu bendraklasių draugystės tema vaikų knygose ėmė nykti. Šiuolaikinių rašytojų apsakymuose vaikai, pavyzdžiui, Andriucha Antonovas ar Kurguzovo herojus, dažniausiai yra vieninteliai šeimoje. Ir draugų jie paprastai neturi. Net artimas tradiciniams antrojo plano personažams Kolupajevas iš Boriso Minajevo apsakymų neprilygsta Dragunskio Miškai Slonovui ar Koliai iš Nosovo apsakymų – jo kita funkcija. Kolupajevas nėra nei pagrindinio herojaus antipodas, nei papildas, jis, kaip lakmuso popierėlis, aptinka Liovos, o vėliau, kaip paaiškėja, ir savo paties gebėjimą teisingai vertinti dorovinę poelgių esmę. Apsakyme „Medis“ kaip tik Liova pirmas pradeda mėtyti peiliuką į seną medį, bet tik tada, kai tai meistriškai padaro Kolupajevas, herojus supranta, kas vyksta:
„– Ji (tuopa. – O. K.) čia stovėjo, – aš apvedžiau rankomis mūsų kiemą, – kai aplinkui dar nieko nebuvo. Gal čia karvės ganėsi. Gal čia buvo daržai, kuriuose augo bulvės. O ji jau stovėjo. Gal ji – manufaktūros „Triochgornaja“ bendraamžė. Gal vienmetė su „Spartako“ futbolo klubu. Gal…
Čia aš nutraukiau savo kalbą, nes staiga supratau, kad Kolupajevas manęs visiškai negirdi. Jis žiūri į tuopą.
Kolupajevo žvilgsnis spindėjo nuoširdžiu jausmu. Džiaugsmo. Susižavėjimo. Ir meilės. Jis visai pamiršo savo peiliuką. Bet man iš to nebuvo nieko gero.
Mintis, kad tuopa – mūsų kiemo turtas, smarkiai sukrėtė Kolupajevą.
– Tu bjaurybė, bjaurybė! – šaukė jis. – Aš tau dar uždėsiu! Juk tai tu sugalvojai treniruotis…
Jis bėgo paskui ir mojavo rankomis. Bet aš kažkodėl jo nebijojau.
Ėjau namo ir galvojau, kad prie tuopos reikėtų pakabinti lentelę. Maždaug tokią: „Saugoma valstybės.“
Bet tąsyk mes lentelės taip ir nepakabinome. O be reikalo.
Tikrai be reikalo.“
Minajevo apsakymai iš knygos Liovos vaikystė ir istorijų apie šį herojų tęsinys Dziudo genijus pasakoja apie augančios sielos kančias. Tai puiki psichologinė proza, kurioje atsiskleidžia ypatingas vaiko charakteris ypatingomis aplinkybėmis, be to, tai tikra ironiškoji proza, nes suaugusiojo – autoriaus – žvilgsnis lydi sunkų herojaus savęs pažinimą.
Daugelis nelaiko šių knygų vaikiškomis. Na, taip, suaugusieji nori jas pasisavinti: tokie atviri, gilūs ir talentingi kūriniai ir suaugusiųjų literatūroje retenybė, bet, turėdama Minajevo prozos skaitymo su vaikais (ir ne tik su paaugliais, bet ir su jaunesniaisiais moksleiviais) patirties, tvirtinu, kad Liova su jo dvasinėmis kančiomis reikalingas šiuolaikiniams jauniesiems skaitytojams. Kaip ir senoji tuopa, daug kas mūsų akivaizdoje traukiasi iš gyvenimo – kartais su mūsų pagalba, kai kada – prieš mūsų valią, – bet to atminimas ir atgaila gali kai kam užkirsti kelią, kai ką perspėti. Pažadinti užmigusią kieno nors sąžinę…
Minajevo herojus lyg ir visuomeniškas žmogus – jis ir į būrelius pionierių rūmuose įsirašo, ir boksuojasi, ir ligoninėje atsiduria, kur be draugijos tiesiog neapsieisi, ir įvairius žaidimus kieme su vaikais žaidžia – bet jis irgi vienišas. Kaip vienišas būna kiekvienas žmogus, mąstydamas apie keblius gyvenimo klausimus. Kai kam gali pasirodyti, jog visas Liovos bėdas nulemia tai, kad jis – inteligentiškas berniukas, na, iš inteligentų šeimos. Tokie yra dauguma šiuolaikinės literatūros herojų, ir tai, žinoma, svarbu, nes žodis „inteligentas“ yra daugiareikšmis, bet svarbiausia jo reikšmė – „gebantis susimąstyti, galvojantis žmogus“. Iš tikrųjų Moskvinos, Sedovo, Vijros, Kurguzovo, Minajevo, Jesenovskio, Georgijevo kūrinių personažų protas skvarbus, originalus. Literatūros herojų smegenys veikia gerai, ir tai labai traukia skaitytoją. Vis dėlto kur kas svarbiau, kaip veikia jų siela.
O siela negali būti daiktas savyje. Tik bendraujant su kitais, rūpinantis kitais, mylint kitus galima tapti visaverčiu žmogumi. Gimus broliui, Liovos iš Minajevo apsakymų gyvenimas keičiasi – darosi ir sunkesnis, ir geresnis. Moskvinos herojus Andriucha Antonovas pažįsta draugystės laimę bendraudamas su nepaprastu šunimi: Banginis ne tik myli ir supranta berniuką, jis nuspalvina vaiko gyvenimą žaismingomis spalvomis. Moskvinos knygos pavadinimas – Mano šuo mėgsta džiazą – padeda suvokti, kad visa, kas vyksta, – nepaprasta. Banginis – nuostabus šuo, jis mažų mažiausiai – užburtas princas, bet dar tikėtiniau, kad tai – nežemiška būtybė. Ir kiti herojai jam nenusileidžia. „Mes visi šioje žemėje – ateiviai iš kitų planetų“, – šiek tiek melancholiškai apibendrina Moskvina. O viename Kurguzovo rinkinyje – Mūsų katinas – ateivis iš kitos planetos – ištikimu mažojo herojaus bičiuliu tampa katinas Lukaša, taip pat apdovanotas nežemiškais, fantastiniais gebėjimais.
Fantazijos pergalė prieš vienatvę ir neteisybę
Į šiuolaikinių herojų gyvenimą dažnai įsikiša burtai ar kokie nors užsimaskavę ateiviai, padedantys išsklaidyti nuobodulį, liūdesį, nuoskaudas, baimę. Net ir vienatvę galima įveikti, jei visu galingumu paleisi vaizduotę, – ši idėja žėri Michailo Jesenovskio kūryboje it įvairiaspalvių lempučių girlianda ant naujametės eglutės. Pirmosios Jesenovskio apysakos „Tėtė Didysis ir Tėtė Mažasis“ (ji buvo parašyta dešimtojo dešimtmečio pradžioje, o visa paskelbta almanache „Kolobok i dva žirafa“, 1999, Nr. 2) herojaus Nikitos mama mirė, kai jis dar buvo kūdikis. Ir vaikas pasiūlė tėčiui įsitaisyti bent broliuką. Tėtis ilgai nesiėmė jokių žygių, o po to „įsiręžė kaip reikiant ir pagimdė Nikitai broliuką. Savarankiškai, be pašalinės pagalbos. Suaugusieji visada šitaip: iš pradžių atsikalbinėja – „atstok“, „duok ramybę“, bet jei labai labai paprašysi, – viską gali padaryti, tik apsimeta, kad negali.“ Tėtė Mažasis buvo tiksli Tėtės Didžiojo kopija, todėl Nikita juos taip ir vadino, bet svarbiausia – „mėgstamiausias jų užsiėmimas buvo vienas – auklėti savo Nikitą“. Auklėjo nuolat ir įvairiai – kine, metro, vasarvietėje, kirpykloje… Asmeniniu pavyzdžiu ir „priešybių būdu“. Bet šis auklėjimas visada buvo įdomus ir teikė džiaugsmo, kurį ir turi jausti artimi žmonės, bendraudami vienas su kitu. Pagaliau ir ne tik artimi, o apskritai geri. Kartą Tėtė Mažasis padarė „auklėjimo klaidą“ – jis pametė Nikitą metro. Nikita nuvažiavo traukiniu, o Tėtė Mažasis užtruko perone, norėdamas pažiūrėti, kaip sukabinami vagonai. Tėtė Mažasis puolė vytis, bet, atsidūręs kitoje stotyje, iškart pamiršo Nikitą: „Visoje stotyje stovėjo visu ūgiu, kaip gyvi, metaliniai žmonės: jūreiviai, partizanai, sportininkai, darbininkai“… O Nikita tuo metu šnekučiavosi su milicininku:
„– Tai, vadinasi, pasimetė tavo tėtė, – kalbėjo linksmas jaunas milicininkas. – Nieko tokio. Paprastai būna atvirkščiai – pasimeta vaikai. O tėtę mes bematant surasime. Gal jis nuėjo namo ir ten tavęs laukia?
– Ne-e. Jis kelio namo nežino, – atsakė Nikita.
– Šit kaip? Įdomu. Mes dabar per radiją paskelbsime, kad tu čia, pas mus, Arbato gatvėje.
– Nepadės. Kaip jis sužinos, į kurią pusę reikia Arbato gatvėn važiuoti?
– Paprastai – rodyklėje perskaitys.
– Tai kad jis dar skaityti nemoka!
– Kuo gi jis dirba, jei ne paslaptis?
– Kosmonautu. Praėjusią savaitę kiemsargiu buvo. O dar anksčiau – ugniagesiu.
– Taip, visapusiškas žmogus… – nutęsė milicininkas. – Bet vis dėlto pamėginkime.“
Ir kai pagaliau pasirodęs Tėtė Mažasis išrėžė ugningą „auklėjamąją kalbą“, „milicininkas išsižiojo, norėjo kažką sakyti, bet taip ir liko sėdėti išsižiojęs, kol Tėtė nusivedė Nikitą:
– Kosmonautas, skaityti nemoka, adreso nežino… – galiausiai sumurmėjo jis. – Ateiviai! Ir kaip čia aš iš karto nesupratau!“
Jesenovskis yra toks nepaprastai laisvas (stulbinanti apysaka „Hipnozijus Ivanovičius“ apie išsilaisvinimą plačiąja prasme spausdinama almanache „Kolobok i dva žirafa“ (2000) – tai romantiškai ironiška giesmė apie neribotas kūrybines galias), kad visada konstruoja kūrinį pagal tik jo paties nusistatytus dėsnius, ir jokie šalia vykstančiam literatūros procesui pritinkantys kanonai ar taisyklės negali sustabdyti katastrofiško jo vaizduotės šėlsmo. Jesenovskis kuria taip natūraliai, kaip kad tai daro nebent patys vaikai. Rašytojas visą laiką žaidžia, bet žaidžia, kaip mes sakydavome vaikystėje, „iš tikrųjų“, neapgaudinėdamas skaitytojų, – į pagrindinius gyvenimo dalykus jis žvelgia rimtai. O štai suprasti šiuos rimtus dalykus padeda humoras ir ironija.
Pasakodamas savo nerealias ir kartu visiškai logiškas istorijas, jis mus įtikina, kad vaikų ir suaugusiųjų neskiria laiko praraja, jie tokie panašūs (kaip panašūs vaikai, tikintys ateiviais iš kitų planetų, ir jaunas, bet vis dėlto suaugęs milicininkas!), kad rasti bendrą kalbą – vieni juokai, tik reikia panorėti. Tereikia turėti vaizduotę, mokėti žaisti ir tikėti stebuklais. Ir tada iš tikrųjų būtinai atsitiks tai, kas įvyko apysakos pabaigoje, – namuose atsirado mama.
Meilė artimiesiems, pagarba jiems – teisingų savitarpio santykių su visu pasauliu pagrindas. Ir dar – orumo jausmas. Ir dar – gebėjimas neprarandant vilties įveikti sunkumus. Ir dar – galėjimas pasiekti tikslą nesistumdant alkūnėmis. Ir dar – mokėjimas paslėpti kumščius kišenėse, kad prieštaravimai būtų sprendžiami kitais būdais. Apie tai kalbėjo dešimtojo dešimtmečio rašytojai tuomet dar neišspausdintuose kūriniuose.
Jie stengėsi sušvelninti skaudžiausius konfliktus, mokė kiek įmanoma jų vengti, todėl daugelio konfliktų priežastis dažnai yra ne skirtingi interesai, o paprasčiausias kvailumas. Ir apsakyme „Tigras“ Sergejus Georgijevas sąmojingai susidoroja su šiuo kvailumu: medžiotojas ir tigras, nesutaikomi priešai, gerai pasukę galvas ir radę tinkamų dingsčių nesipainioti vienas kitam po kojų, patraukia į priešingas puses, nusprendę, kaip sakoma, pasaugoti savo kailį.
Ir linksmose Jurijaus Vijros istorijose nemalonumai, ištinkantys jo mylimą heroję dukrą Alisą, duoda dingstį padaryti lyg ir visiškai nerimtų, o iš tikrųjų didelių ir reikšmingų psichologinių atradimų, kurie vaikui padės įveikti baimę, nuoskaudą, vienatvę. Mano tėtis – Miunhauzenas – toks išdidus Vijros knygos pavadinimas, teigiantis fantazijos pergalę prieš bet kokią gyvenimo neteisybę. Svarbiausia – kalbėtis su vaikais, domėtis tuo, kas vyksta jų gyvenime, dalytis patirtimi, bet ne sakant pamokslus, nuo kurių daugeliui vaikų linksta ausys, o pasakojant linksmus prisiminimus apie savo pačių vaikystės nuotykius. Jei jų ir nebuvo tikrovėje, tai vaizduotėje – neabejotinai. Net ironiški tėčio pokalbių su Alisa pavadinimai atitinkamai nuteikia skaitytojus: „Apie knarkimo žalą ir naudą“, „Apie dantų valymo žalą ir naudą“, „Apie pravaikštų žalą ir naudą“, „Apie skaitymo žalą ir naudą“, „Apie tamsos baimės žalą ir naudą“… Svarbiausias impulsas, kurį jie suteikia, yra toks: literatūros kūrinys turi savą logiką, todėl jame gali nutikti tai, kas neįmanoma iš tikrųjų. Prisimenu, kaip vaikai žavėjosi fantastine Kurguzovo apsakymo „Saulė ant lubų“ pabaiga, kur herojus, mamos nurodymu apsivilkęs senus marškinius, lipa ant lubų saulės spindulio… Jie jautė, kad herojaus dvasinė būsena, nuotaika, pasaulėjauta svarbiau už tikroviškumą, ir patys sekė paskui jį, kaip jis – paskui saulės spindulį, įsikraudamas galingos gyvenimą teigiančios energijos.
Geriausių dešimtojo dešimtmečio rašytojų knygose fantazijos pakeistas pasaulis pasirodydavo esąs tikras. Naujosios literatūros išryškintas visuotinis konfliktas – tai vaiko psichikos ir smaugiančios gyvenimo netiesos konfliktas. Įvairiai jį atskleidė pasaka, šiurpė ir realistinė proza (nors pastarasis terminas labai apytikslis – tokie stiprūs šioje prozoje fantastikos elementai), bet kiekviename iš šių žanrų aštriu skausmu tvinkčiojo šiuolaikinio gyvenimo nervas. Ir vaikus, ir suaugusiuosius užgriuvę sunkumai buvo tokie, kad ir daugelis suaugusiųjų neatlaikydavo, palūždavo, puldavo į depresiją. Humoras jau negalėjo padėti, tik neįbauginama ironija – ne saulės spindulėliai, prasiskverbiantys pro debesis, o akinamas žaibas – galėjo nušviesti tamsius kampus… Visuotinės depresijos epochos humoras, tiksliau, raminanti ironija, – tai gėrio pergalės prieš blogį, vaizduotės tiesos pergalės prieš gyvenimo melą, meilės vaikams pergalės prieš tarnavimą rinkos dėsniams ženklas. Sprogstamoji banga, kurią sukėlė ši literatūra, pastaraisiais metais kiek susilpnėjo: per anksti užgeso Jurijus Vijra ir Olegas Kurguzovas, beveik nebematyti naujų Marinos Borodickajos eilėraščių vaikams, į suaugusiųjų prozą visiškai pasinėrė Marina Moskvina, nutilo (tikėkimės, kad laikinai) Michailas Jesenovskis, bet rikiuotėje lieka Sergejus Sedovas, Borisas Minajevas, Sergejus Georgijevas, Jurijus Nečiporenka, Igoris Žukovas, Tatjana Rik… Jie toliau brėžia tą rusų vaikų literatūros liniją, kuriai rūpintis vaiko sielos sveikata reiškė formuoti stabilius dorovinius jo principus, tokius tvirtus, kad vėliau jie atlaikytų ir niokojamą paauglio negatyvizmą, ir absurdiškas aplinkinio pasaulio realijas.
Iš rusų k. vertė Stasys Gimbutis
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)
