Apie drąsą ir baimę keistai atrodyti

 

Visuose pasakų apie Mamulę Mū pristatymuose ir anotacijose pažymima, kad Mamulė Mū – žinomiausia karvė Švedijoje. Kur jau ne! Karvė, kuri laipioja po medžius, karvė, kuri supasi sūpuoklėse, karvė, kuri važiuoja dviračiu, karvė, kuri žaidžia gyvatę, – nori nenori tokia karvė iškart išpopuliarėja. Tai liudija ir faktai: apie Mamulę Mū yra parašytos net 8 knygos (2 ilgesnių pasakų rinkiniai ir 6 paveikslėlių knygos). Lietuvių kalba leidykla „Nieko rimto“ iškart išleido dvi: Mamulė Mū*, kurią sudaro 2 paveikslėlių knygos, ir 10 pasakų rinkinį Mamulė Mū laipioja po medžius**, vadintiną tekstine knyga. Knyga tokiu intriguojančiu pavadinimu negali likti nepastebėta: kaip visiems žinoma, karvė – didelis ir naudingas gyvulys, tad įsikoręs į medį jis tikrai negali praslysti pro akis.

Pagal savo prigimtį pirmoji, paveikslėlių, knyga skirta patiems mažiausiems: tiems, kurie pirmiau išmoksta skaityti paveikslėlius negu raides, tai yra klausytojams. Antroji jau galėtų būti savarankiško skaitymo knyga, nors ji taip pat tinka ir klausytis, mėgautis kartu – vaikams ir suaugusiems, mat šiandien jokia gera knyga vaikams negali būti adresuota tik jiems. Visų Mamulės Mū istorijų centre – dvi draugės (neįtikėtina pora!): karvė ir varna. Tai antropomorfizuoti gyvūnai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kuriami daugiau ar mažiau realistiškai. Karvė atrodo kaip karvėms ir priklauso: gyvena tvarte, dieną išeina į pievas ganytis, vakare grįžta melžtis… Varna gyvena miške, kartkarčiais atskrenda į ūkininkų sodybą ieškodama, ką nustverti, – gal iš šiukšlių mašinos iškris koks gardus kąsnelis, gal kas atliks nuo kiemo vištų. Gyvenimas taip ir slinktų ramia, nuobodžia kasdienybės vaga, jeigu karvė ko nors neprasimanytų, pavyzdžiui, jeigu netikėtai nesugalvotų paskambinti Mažyliui, kad šis išmokytų ją laipioti po medžius. O nuo čia viskas ir prasideda…

Pasakų siužetai dažnai kartojasi tokia seka: Mamulė Mū sugalvoja išmokti ką nors, ką matė darant vaikus, tada atskrenda Varna ir ją atkalbinėja, bet karvė pasiekia savo. Paskui užsimezga nauja intriga – netikėtai išdygsta ūkininkas, ir draugės turi slėptis, kad tas nepamatytų jų išdaigų. Jam pasišalinus Varna niurnėdama skrenda namo, o Mamulė Mū džiaugiasi, kad vis dėlto viskas įmanoma („Mamulė Mū laipioja po medžius“, „Mamulė Mū susižeidžia“, „Mamulė Mū supasi“). Veiksmo erdvė visada ta pati – tvartas, pieva, kurioje ganosi karvės, miškas, kuriame gyvena Varna. Visada tie patys veikėjai: kažkur tvarto ar pievos fone ramiai šieną ar žolę rupšnojančios karvės, su burzgiančiu traktoriumi netikėtai išnyrantis ūkininkas, į kiemą vištoms lesalo ar šunims ėdalo išnešanti ūkininkė. Tad čia iš tiesų didelis rašytojų Wieslanderių talentas – sukurti pasaką, kuri turi tik du pagrindinius veikėjus, kelias erdvės detales, neturi jokių sudėtingų siužeto vingrybių ir kuri būtų tokia populiari. Pasakų autoriai – vyras ir žmona – aiškiai pajuto, kas įdomu jų vaikams, ir taikliai perteikė jiems artimą pasaulį. Mažiesiems skaitytojams ir klausytojams nesunku suprasti taip paprastai išdėstytų įvykių, o pasikartojantis siužetas leidžia lengviau įsiminti veiksmą, atpažinti, kas jau žinoma, ir mėgautis nujaučiamais tolesniais įvykiais. Tuos, kurie jau pramokę skaityti, be abejo, patrauks gausūs dialogai – pasakos beveik ištisai parašytos karvės ir varnos dialogo forma.

Patraukliai kuriami pagrindinių veikėjų Mamulės Mū ir Varnos charakteriai, kurie perteikia naivaus vaiko ir suaugusiojo opoziciją. Mamulė Mū – atviro, draugiško, drąsaus vaiko tipas. Ji inicijuoja nuotykį, užsigeidžia išmokti kažką, kas visiškai neatitinka karvių prigimties (Mamulė Mū čia man paprieštarautų, juk „viskas įmanoma“…). Vaikams nesunku susitapatinti su tokia veikėja, kuri, kaip ir jie, žaidžia panašius žaidimus ir ko tik neišsigalvoja, kad išmoktų važiuoti dviračiu ar įlipti į medį. Mamulės Mū elgesys atspindi ikimokyklinio amžiaus vaikų išdaigas, troškimus, kuriems išsipildyti reikia pačių vaikų savarankiškumo, drąsos. Tad Mamulė Mū gali būti pavyzdinis tokios drąsos ir pasitikėjimo savimi modelis. Kitaip sakant, jei jau karvė užsėdo ant dviračio, negi aš nesugebėsiu?.. Taigi tuo metu, kai kitos karvės karštą vasaros dieną palaimingai snaudžia pievoje, Mamulė Mū važinėjasi dviračiu, karstosi po medžius ar – dar baisiau – kaip pašėlusi supasi miške ant eglės šakos. Ne veltui Varnos vos neištinka sparno priepuolis…

Varna – Mamulės Mū priešingybė: tai egoistiško vaiko ir viskuo nepatenkinto, normas bijančio laužyti nesubrendusio suaugėlio derinys. Varna visada priešinasi Mamulės Mū išdaigoms, nesupranta jos pokštų, tačiau galiausiai, draugės vaizduotės uždegta, pati pasiduoda išdaigoms su tokiu įkarščiu, kad Mamulei Mū tenka ją prilaikyti. Jos elgesys primena vaiko, žaidžiančio smėlio dėžėje, psichologiją: kaip vaikas, žaidimui pakrypus nepageidaujama linkme, susirenka savo daiktus ir persikrausto į kitą smėlio dėžės pusę, taip ir Varna, kai nepatenkinamas jos egoizmas, išskrenda namo net neatsisveikinusi (bet po penkių minučių vėl grįžta). Kita vertus, autoriai Varnai suteikia ir suaugusio žmogaus bruožų. Jau minėjau, kad knyga skirta ne tik vaikams (tad dėmesio – čia apie mus!): Varna vaizduojama kaip nuolat skubanti, niekad neturinti laiko, besiteisinanti kaip suaugusieji („Nežinau, kaip čia to laiko ištaikius…“), nors galiausiai išaiškėja, kad skubėjimas yra apsimestinis, nes ji pasilieka ir nejučiom įsitraukia į Mamulės Mū nuotykius. Varnos charakteriu autoriai su ironiška šypsena žvelgia į tuos, kurie nuolat teisinasi iki gyvo kaulo pažįstama kliše: „Atsiprašau, bet neturiu laiko.“

Suaugusiesiems būdinga ir kita Varnos charakterio savybė – baimė būti kitokiam, sulaužyti nusistovėjusias normas, baimė blogai pasirodyti prieš kitus. Iš pirmo žvilgsnio gali kilti mintis, jog Varna yra pasakos taisyklių sergėtoja – ji nuolat baiminasi, kad tik jųdviejų nepamatytų ūkininkas. Stebuklinių pasakų personažai slepiasi nuo žmonių (ypač lyg nuo maro visi bėga nuo vargšų suaugusiųjų), kad šie nepamatytų stebuklų pasaulio, nepažeistų jo tvarkos. Tačiau šiuo atveju, kad žmonėms pasirodys ne kalbantys, o tik „nepadoriai“ atrodantys gyvūnai, baiminasi Varna. Šią baimę vienoje vietoje autoriai akivaizdžiai išreiškia taip, kad būtų aišku ir patiems mažiausiems, ir vyresniesiems: mažieji tiesiogiai gali suprasti, kad pienu apšvirkšta Varna jaučiasi nepatenkinta, o vyresni skaitytojai perskaitys ir „baltos varnos“ metaforą: „Aš visa balta! – Varnos balsas dar labiau nupuolė. – Nieks manęs neatpažins. Mama mane pamačiusi pamanytų, kad aš kokia gulbė. Balta varna. Gelbėkit, padėkit kas nors!..“ (p. 19).

Taigi baimė ir drąsa būti savimi, pranokti save – viena iš svarbiausių pasakos idėjų. Abu šiuos jausmus savyje atpažįsta tiek suaugusieji, tiek ir vaikai. Bijodama blogai pasirodyti prieš kitus, Varna yra nenuosekli, nepatraukli, kartais truputį melagė. Tuo tarpu Mamulė Mū pakeri savo vaikišku naivumu ir natūralumu. Pavartę pasakos iliustracijas, išvysite Mamulę Mū pačiomis netradiciškiausiomis, „nepadoriausiomis“ pozomis: Mamulė Mū įstrigusi ragais į žemę, o kojomis į viršų, Mamulė Mū besitabaluojanti sūpynėse, Mamulė Mū šliaužiojanti po šiaudus tvarte ir šnypščianti gyvatės balsu… Ji pasitiki kitais: „– Pagalvok apie ūkininką. Pagalvok, o kas, jei jis įeis ir pamatys tave! Jo karvė strikinėja po tvartą. Ims ir kaipmat veterinarui paskambins! / – Neskambins, tik pasijuoks, ir tiek, – nekreipė dėmesio Mamulė Mū“ (Mamulė Mū laipioja po medžius, p. 77). Be to, įkyrus Varnos karksėjimas gali būti siejamas ir su kai kurių suaugusiųjų (pavyzdžiui, liguistų mamyčių) pagraudenimais nesielgti taip, kaip geri vaikai nedaro, su nuolatiniais draudimais nesikarstyti po medžius, nesusipurvinti kelnaičių ir pan.

Kad ir kaip ten būtų, nepaisant visų Varnos niurzgėjimų ir neįtikėtinų Mamulės Mū išdaigų, jas sieja tikra, šilta draugystė. Draugiškumas stipriai išreikštas Mamulės Mū charakteriu, ji yra „moteriškoji“ draugystės pusė: kantri, gebanti neįsižeisti, švelni Mamulė Mū paperka paniurusią, bijančią parodyti savo jausmus Varną, kuri tik gerokai prispirta pagaliau prisipažįsta: „Katumaptinki…“ (pasaka „Ar tu mano draugė?“). Karvės ir varnos draugystė patrauks tokio amžiaus vaikus, kai dar nėra aktualu susirasti kitos lyties draugą ar draugę, o tos pačios lyties draugystė būna ypač svarbi.

Pasakos žavi ir pribloškia nelauktais nonsenso elementais. Galime patikėti, kad užsispyrusi karvė sugeba laipioti po medžius, suptis sūpuoklėse, bet ne tik tuo autoriai įtikina ir mažą, ir didelį skaitytoją: pasakoje „Mamulė Mū supasi“ miške už laibo beržo kamieno pasislėpusi karvė vaikščiojančio ūkininko lieka nepastebėta (o gal aš apsirinku, gal šį nonsensą iliustracijomis sukuria dailininkas?); kitoje pasakoje, negavusi patarimo iš Varnos, Mamulė Mū puola skambinti Mažyliui, kuris ją pamoko, kaip įlipti į medį. Jeigu patikėsite tuo ir nebesvarstysite, iš kur tvarte gyvenanti karvė gauna telefoną arba dviratį, tai lengvai patikėsite ir visu kitu (kaip atsitiko man). Nonsensas sulaužo realistinę kaimo erdvę, logišką įvykių seką, bet pamėginkite rasti logiką ar bent kokį nuoseklumą vaikų žaidimuose: prireikus po ranka gali atsirasti ir lėktuvas, ir milijonas, ir kas tik nori. O šios pasakos ir kuriamos remiantis vaikų psichologija, imituojant žaidimų logiką.

Knygas iliustravo mums jau pažįstamas švedų dailininkas Svenas Nordqvistas. Paveikslėlių knygoje jis, galima sakyti, yra bendraautoris. Vaikai, kaip užsiminėme, pirmiausia išmoksta skaityti paveikslėlius, tad iliustracijos padeda suvokti klausomą tekstą. S. Nordqvisto iliustracijos atpasakoja ir įtikinamai papildo pagrindinių herojų nuotykius (pavyzdžiui, pasakoje „Mamulė Mū supasi“ iš Mamulės Mū) dailininkas virš juokingai sūpynėse besitabaluojančios karvės nupiešia ir išraiškingas Varnos reakcijas, nors tekste apie tai nėra užsiminta). Saikingos, neperkrautos detalėmis, ir mažiausiems suprantamos iliustracijos atspindi teksto stilistiką. Be jų būtų sunkiau įsivaizduoti Mamulę Mū ir Varną.

Kai kurios pasakos atrodo nebaigtos, pasibaigiančios netikėtai: Varna įsižeidžia, dialogas nutrūksta nespėjus supaisyti, kas atsitiko, Varnos jau nebėra, ir pasaka baigta. Bet dėl to pasakų meniškumas, nuoseklumas nenukenčia, nes po tokio nesusipratimo prasideda kita pasakaitė, kurioje Mamulė Mū ir Varna – vėl geros draugės. Kitos pasakaitės kartais apibendrinamos išmintingais aforizmais: „Pasitaiko, kad teisybės pasakyti iš karto nepavyksta. Tada geriau valandėlę luktelėti“; „Vienintelis laiku paduotas nedidelis lietinis gali daug ką pakeisti“ ir kt.

Skaitant pasakaites galvoje nuolat šmėkščiojo jų populiarumo mįslė. Atrodo, nieko ypatinga: antropomorfizuoti veikėjai, elementarus siužetas, paprasta, lengvai atpažįstama erdvė, pasikartojantys įvykiai, vaizduojamojo pasaulio jaukumas, lengvai suprantama idėja, na, dar ryškios, šmaikščios iliustracijos – ir to užtenka, kad knyga būtų skaitoma, ieškoma ir nepaleidžiama iš rankų? Pasirodo, užtenka – panašią mįslę straipsnyje „Paprastos knygos“ bandė įminti ir vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba. Būtent tie ką tik nurodyti požymiai ir yra būdingiausi geroms knygoms, skirtoms patiems mažiausiems.

Bet istorijas apie Mamulę Mū, be abejonės, su malonumu skaitys ir suaugusieji. Ne tik skaitys, bet ras daug išminties ir pamokomų dalykų. Suaugusiuosius gali pastiprinti, uždegti paprastos tvarto karvės pavyzdys – bet kokioje, net pačioje nuobodžiausioje aplinkoje, net pačią karščiausią vasaros dieną – prasimanyti ką nors įdomaus. Ir nebijoti keistai atrodyti. Jei remtumės Mamulės Mū išmintimi, ką nors sugalvoti būtina. Kitaip būti suaugusiais – labai nuobodu.

——————————————–

* WIESLANDER, Jujja; WIESLANDER, Tomas. Mamulė Mū / iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė; iliustr. Sven Nordqvist. Vilnius: Nieko rimto, 2007. 56 p. ISBN 978-9955683-26-1.

** WIESLANDER, Jujja. Mamulė Mū laipioja po medžius / iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė; iliustr. Sven Nordqvist. Vilnius: Nieko rimto, 2007. 104 p. ISBN978-9955-683-27-8.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)

 

 

Įžanginis

Knygygne

Straipsniai

VISUOTINĖS DEPRESIJOS EPOCHOS HUMORAS (Apie naująją rusų vaikų literatūrą)

A. Pogorelskio 220-osioms gimimo metinėms

A. POGORELSKIO „JUODOJI VIŠTA, ARBA POŽEMIO GYVENTOJAI“ – ROMANTIZMO KLASIKA VAIKAMS
KAIP SU KETVIRTOKAIS SKAITĖME „JUODĄJĄ VIŠTĄ, ARBA POŽEMIO GYVENTOJUS“

Mano vaikystės skaitymai

PAKELIUI

Diskusija

KNYGOS IR PAAUGLIAI

Atidžiu žvilgsniu

Su keptuve prieš pasakų pasaulio blogį
Paprastas nepaprastumas
„Vidurnakčio“ teksto struktūros paslaptys

Bibliografija

2008 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai