A. POGORELSKIO „JUODOJI VIŠTA, ARBA POŽEMIO GYVENTOJAI“ – ROMANTIZMO KLASIKA VAIKAMS

Antraeilis rusų romantikas?

Antonijus Pogorelskis (tikr. Aleksejus Perovskis) – XIX a. pirmosios pusės literatas, Aleksandro Puškino, Vasilijaus Žukovskio, Nikolajaus Gogolio amžininkas ir bičiulis, – nėra visuotinai žinomas rašytojas. Solidžiuose tarybinių laikų rusų literatūros istorijos tomuose geriausiu atveju tik paminima jo pavardė, o kūryba neanalizuojama. Kodėl? Viena iš galimų priežasčių – kad Pogorelskio kūryba ne itin gausi. Antra, šio rašytojo kūryboje dažniausiai ieškoma literatūrinių įtakų, kurios esą menkina jo originalumą, savarankiškumą. Trečia, pats Pogorelskis gyvenimo pabaigoje savęs kaip rašytojo nevertino, abejingai žiūrėjo į kūrybinį palikimą, nėra išlikę jo archyvų. Drįskime pateikti dar vieną spėjimą: įsisenėjusi tradicija rašytojo reikšmę matuoti tik pagal tai, ką jis parašė suaugusiesiems… O štai Pogorelskis literatūros istorijoje – ne tik rusų, bet ir pasaulinėje – pirmiausia išliks kaip literatūrinės pasakos Juodoji višta, arba Požemio gyventojai (1829) autorius. Pagrindinį dėmesį ir skirsime šiai knygai, tačiau jubiliejiniame straipsnyje dera šiek tiek pristatyti ir kitus rašytojo kūrinius.

Pogorelskio kūryba apskritai labai reikšminga literatūros raidai – tai rusų romantinės prozos ištakos¹. 1825 m. „Literatūros naujienų“ žurnale išspausdinta jo apysaka „Aguonininkė iš Lafertovo“, neabejotinai turinti folklorinės pasakos bruožų, manipuliuojanti tradiciniu raganos įvaizdžiu. Ši Pogorelskio „apysaka verta dėmesio, nes joje pastebimi principai ir tendencijos, kurie netrukus taps būdingi rusų romantinei prozai“². Kūrinys padaręs didelį įspūdį Puškinui – viename laiške jis prisipažino kurį laiką mėgdžiojęs to kūrinio personažą Murlykiną (katiną, pavirtusį žmogumi)³. Bandoma įžvelgti šios literatūrinės pasakos sąsajų ne tik su folkloru, bet ir su Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno „Aukso puodu“. Tačiau apie Hoffmanno įtaką visu balsu kalbama aptariant 1828 m. išėjusią Pogorelskio knygą Antrininkas, arba Mano vakarai Mažojoje Rusioje. Esminga, „kad būtent nuo Pogorelskio prasideda atskirų Hoffmanno kūrybos tendencijų skverbimasis į rusų literatūrą ir tų tendencijų įvaldymas“⁴. Hoffmanno įtaka Antrininko… kompozicijai akivaizdi. Kaip ir garsiuosiuose „Serapiono broliuose“, Pogorelskio knygoje panaudotas įrėminimo principas: keturias savarankiško siužeto apysakas pasakoja ir aptaria autorius ir jo antrininkas – iš esmės irgi fantastinis personažas. Vienoje iš istorijų pasakojama apie grafo meilę tobulai padarytai ir atgijusiai lėlei (įvaizdis atėjęs iš Hoffmanno pasakos „Smėlio žmogus“) – kaip tik šiuo kūriniu, pasak Pogorelskio biografo, prasideda rusų hofmaniada⁵. Vadinamoji hofmaniada buvo iškilus reiškinys: nuo XIX a. trečiojo dešimtmečio „Rusijoje, ko gero, nebuvo nė vieno rašytojo, kuris nebūtų skaitęs Hoffmanno“⁶. Į Antrininko… knygą patenka ir minėtoji „Aguonininkė iš Lafertovo“. „Kelionė diližanu“ perteikia sukrečiančią meilės istoriją – motinišką gorilos meilę pagrobtam žmonių vaikui. Neregėtos fantastikos vaizdai šokiravo tų laikų kritiką, mat „visas fantastinio siužeto detales ir peripetijas stengtasi išsiaiškinti blaivaus proto požiūriu“⁷. Tarp skaitytojų knyga taip pat nebuvo itin populiari, nes liko iki galo nesuprasta. Tačiau literatūrinis skonis keičiasi. Šio straipsnio autoriui atrodo, kad Hario Poterio ir panašių knygų infekciją patyrusiems šiuolaikiniams skaitytojams toji knyga galėtų būti artima. Tiesa, turime galvoje suaugesnius skaitytojus, taip pat galbūt paauglius.

Antroji knyga Vienuolyno auklėtinė (1830, 1833) – pamokomasis romanas apie Smolno vienuolyno auklėtinės likimą – parašyta realistine maniera, visą XIX a. „išliko skaitomiausias romanas ir net sulaukė literatūrinių sekimų“⁸. Šį romaną kai kurie kritikai laiko svarbiausiu Pogorelskio kūriniu, be to, pripažįsta, kad jis yra Levo Tolstojaus po kelių dešimtmečių subrandinto šeimos romano pirmtakas⁹.

Pogorelskio kūrybos rinkiniuose dar publikuojama keletas nebaigtų prozos kūrinių, pluoštas eilėraščių ir laiškų.

Apie Pogorelskio gyvenimą

Lietuvos skaitytojai apie Pogorelskio gyvenimą šiek tiek sužino iš S. Boiko knygos¹⁰. Daugiau faktų tenka ieškoti įvairiuose įvadiniuose straipsniuose, žinynuose, enciklopedijose.

Šio rašytojo likimas įdomus, gyvenimas turiningas, nors ir nelabai ilgas – tik 59 metai. Pirmiausia biografai pamini, kad jis buvo nesantuokinis garsaus ir turtingo didiko, grafo Aleksejaus Razumovskio sūnus. Apie motinos Marijos Sobolevskajos kilmę nerašoma. Įdomu, kad būsimasis rašytojas buvo ne vienintelis nuodėmingos meilės vaisius. Jis turėjo du brolius – Vasilijų ir Levą – bei seserį Aną. Pirmagimiui grafas suteikė savo vardą ir Perovskio pavardę – pagal jam priklausiusio Pamaskvio dvarelio Perovo pavadinimą, mat ten Aleksejus ir gimė 1787 m. (tiksli gimimo data nežinoma). Bet svarbiausia, kad grafas – nors ir kaip prieštaringai vertintume jo būdą – vaikus, nugabenęs į vieną iš savo dvarų, augino prabangoje ir samdydamas namų mokytojus suteikė jiems labai gerą išsilavinimą. Neatsitiktinai Vasilijus tapo Orenburgo karo reikalų gubernatoriumi, Levas – vidaus reikalų ministru. Būsimasis rašytojas Aleksejus sulaukęs aštuoniolikos įstojo į Maskvos universitetą ir po dvejų metų jį baigė įgydamas filosofijos ir filologijos daktaro laipsnį. Pagal nuostatus jis turėjo perskaityti tris baigiamąsias paskaitas, dvi iš jų – viršydamas reikalavimus – skaitė prancūzų ir vokiečių kalbomis. Beje, tos paskaitos – iš botanikos. Po universiteto 1808 m. pradžioje jis išvyko į Peterburgą, kur gavo gana aukšto rango tarnybą. Greičiausiai ne tik dėl gabumų, bet ir padedamas tėvo: šis, įsitraukęs į valstybinę veiklą, netrukus tapo liaudies švietimo ministru. Maskva ir Peterburgas – nuolat kaitaliojamos ir svarbiausios Perovskio gyvenamosios vietos. Jis tapo aktyviu visuomenininku, priklausė įvairioms Rusijos gamtininkų, kultūrininkų draugijoms. Svarbų vaidmenį jo gyvenime suvaidino ir Vokietijos miestai. Mat, į Rusiją įsiveržus Napoleonui, Aleksejus prieš tėvo valią ir nepaisydamas, kad nuo vaikystės šlubavo, pasiryžo tapti karininku, dalyvavo mūšiuose prie Morungeno, Kulmo, Dresdeno, Leipcigo. 1813–1816 m. jis gyveno Dresdene. Kaip rašo Ala Botnikova, tuomet čia Leipcige, čia Dresdene gyveno ir Hoffmannas. Esama prielaidų, kad Pogorelskis su Hoffmannu buvo susitikę, pažįstami. Deja, „to fakto nepatvirtina jokie dokumentiniai liudijimai“¹¹.

Gal tiesiogiai pažįstamas su Hoffmannu jis ir nebuvo, tačiau neabejotinai tiek su šio rašytojo, tiek su kitų vokiečių romantikų kūryba, puikiai mokėdamas vokiečių kalbą, Pogorelskis buvo susipažinęs, ja žavėjosi. Ir, kaip minėta, atvėrė jai kelią į rusų kultūrą ir literatūrą. Vokietijoje Aleksejus dar lankėsi 1826 m. su seserimi ir sūnėnu – dviem bene svarbiausiais jo giminės žmonėmis. Ar tik ne tada – jeigu ne anksčiau – jis susižavėjo ir 1816 m. išleistu Hoffmanno Spragtuku?..

Gražuolė sesuo Ana buvo ištekėjusi už grafo Tolstojaus, bet gana greitai, pagimdžiusi sūnų Aleksejų, su juo išsiskyrė ir, atrodo, atsidavė brolio Aleksejaus globai: brolis ją su pusantro mėnesio sūneliu išvežė į tėvo dovanotą Pogorelcų dvarą Mažojoje Rusioje, netoli Černigovo. Kaip rašo biografai, šiame dvare – prabangiai įrengtame, su turtinga biblioteka – Perovskis virsta Pogorelskiu, pasirenka slapyvardį, tampa rašytoju. 1825 m. iš šio ramaus Ukrainos kaimelio jis veža į Maskvą apysaką „Aguonininkė iš Lafertovo“, vėliau įeisiančią į ciklą Antrininkas. Tiesa, kaip literatas jis debiutavo anksčiau, 1820 m., parašęs straipsnį, ginantį nuo kritikų Puškino Ruslaną ir Liudmilą.

Iš Pogorelskio gyvenimo faktų dar ypač svarbu tai, kad jis, neturėdamas savo šeimos, visa širdimi atsidavė sūnėno Aleksejaus Tolstojaus auklėjimui (ypač nuo 1830 m., kai atsisakė tarnybos), su juo siejama ir garsiosios pasakos, kurią aptarsime, genezė. Pogorelskio sūnėnas Aleksejus Tolstojus (1817–1875) pats tapo žinomu rusų rašytoju. (Tik, aišku, Auksinį raktelį parašė ne jis…)

1836 m. Pogorelskis, susirgęs „krūtinės liga“ (matyt, tuberkulioze), lydimas sesers Anos, vyko į Nicą gydytis, bet pakeliui Varšuvoje liepos 21 d. mirė.

Juodoji višta, arba Požemio gyventojai. „Tikroviškasis“ vaizdas

Yra išlikęs Žukovskio laiškelis „Šiaurės gėlių“ almanacho redaktoriui, rašytas 1825 arba 1826 m.: „Perovskis yra parašęs smagutėlę ir, mano nuomone, žavingą pasaką vaikams „Juodoji višta“. Ji dabar pas mane. Išprašykite ją sau.“¹² Vis dėlto išspausdintas šis kūrinys ne almanache, o iškart atskira knyga 1829 m.

Antonijaus Pogorelskio Juodoji višta, arba Požemio gyventojai – tipiška literatūrinė pasaka, apysaka-pasaka, jai būdinga romantikų sumodeliuota dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra. Palyginti su kitais žinomais to meto tekstais, Pogorelskis ypač talentingai, įtaigiai kuria realistinį, tikroviškąjį pasaulį.

Pirmas pasakos sakinys – „Prieš kokia keturiasdešimt metų Sankt Peterburge Vasilijaus saloje, Pirmojoje linijoje, vienas savininkas laikė berniukų pensioną…“¹³ – yra iškalbingas keliais požiūriais. Pirmiausia jis išduoda pasakojimo konkretumą, detalumą, kuriuo, kaip svarsto kritika, ko gero, siekiama įtikinamumo. Kitas dalykas, kurį nustatome iš knygos sukūrimo datos, – kad autorius nukelia įvykius į savo vaikystės laiką ir tuo primena mums vieną biografijos faktą, tiesa, laikomą ir šeimos legenda: esą Aleksejus pats buvęs tėvo išsiųstas į pensioną, kur labai ilgėjęsis namų, bėgęs iš ten, lipdamas per tvorą susižeidęs ir visam gyvenimui likęs raišas. Dėl to luošumo jį pravardžiuodavo „rusų Baironu“¹⁴. Taip pat nesunku apskaičiuoti, kad apysaka-pasaka sukurta, kai Pogorelskio sūnėnui Aleksejui, kuriam kūrinys ir skirtas, buvo dešimt metų. Pasakos herojus – „devynerių ar dešimties metų“ (p. [5]), jis irgi Aleksejus, arba Alioša. Žodžiu, galime samprotauti, kad kūrinio veikėjo paveikslo psichologinis nuoseklumas remiasi patirtimi, geru vaiko dvasios pažinimu. „Matyt, kaip tik dėl to, kad iš pradžių tai buvo gyvas pasakojimas mažajam klausytojui, toks lengvas žodinis apysakos audinys, tokios švelnios intonacijos, tokios aiškios mintys ir smulkūs aprašymai“, – samprotauja literatai¹⁵.

Tiesa, pirmajame siužeto etape, kuris užima maždaug trečdalį viso teksto, – tame vadinamajame pirminiame pasaulyje, – rašytojas šio paveikslo neužbaigia, išryškina tik tuos bruožus, kurie padeda motyvuoti tolesnę įvykių eigą. Alioša, jautrus berniukas, jau porą metų „atskirtas nuo artimųjų“, jo tėvai gyvena „toli toli nuo Peterburgo“, jam „kartais net ir liūdna“ (p. [5]), jį guodžia knygos, tuo metu vokiečių literatūroje (!) madingi „riterių romanai ir apysakos apie stebuklus“ (p. [6]). Aliošos vaizduotę provokuoja ir buities detalės. Žvelgiant pro tvoros lentų skylutes į uždraustą platesnį, tolimesnį pasaulį, „Aliošai nė į galvą neateidavo, kad šitos skylutės – nuo medinių vinių, kuriomis kadaise buvo sukaltos barkos, ir jis manydavo, jog kažkada geroji burtininkė šitas skylutes jam tyčia išgręžiojo“ (p. [6]). Prisirišimą prie kiemo pasaulio, vištų pulko, ypač prie Juodukės, irgi galima paaiškinti psichologiškai – kaip kaimiškų gimtųjų namų ilgesį.

Kaip minėta, autorius kuria labai išsamų buitinį vaizdą, pradedant istorinėmis Peterburgo miesto realijomis, „olandiškomis čerpėmis dengtu“ pensiono stogu, „trotuaro“ lentų aprašymu, baigiant sudėtinga mokytojo žmonos šukuosena, pagaliau smulkiu paties Aliošos aprangos vaizdu: „Aliošą pašaukė į viršų, apvilko palaidine su apskrita apykakle ir su batistiniais smulkiais klostuotais rankogaliais, apmovė baltomis plačkelnėmis ir sujuosė plačia žydro šilko juosta. Ilgus rusvus plaukus, siekiančius jam vos ne ligi juosmens, gražiai sušukavo, lygiai perskyrė ir dviem sruogom paleido ant krūtinės“ (p. [13]).

Tačiau autorius jaučia saiką, aprašymus kaitalioja su pasakojimu, kuria atmosferą (žiema, „ne daugiau kaip trys keturi laipsniai šalčio“, „vakacijos“, visi mokiniai išvykę, Alioša likęs vienas ir vienišas), modeliuoja situaciją (laukiama į pensioną atvykstant mokyklų direktoriaus, ruošiami iškilmingi pietūs), pagaliau kuria veiksmą: pagrindinis herojus netikėtai išgyvena dramą: virėja ketina papjauti mylimą vištą Juodukę, Alioša ją išgelbsti – išperka už auksinę monetą, imperialą. „Aliošai labai, labai buvo gaila imperialo, bet jis prisiminė Juodukę – ir nė nedvejodamas atidavė brangiąją dovaną“ (p. [12]).

Taigi jau pirmajame – tikroviškame – siužeto etape veikėjo – o, tikėtina, ir skaitytojo, – vaizduotė ir emocijos pakankamai išjudinamos, įaudrinamos, sukuriamos visos prielaidos atsirasti pasakai, įeiti į ją. Pasaka jau beveik prasidėjusi: Juodukės kudakavime Alioša girdi pagalbos šauksmą, vėlai vakare, pažaidus su Juoduke, „jam pasirodė“, kad vištelė jį kviečia pasilikti.

Juodoji višta, arba Požemio gyventojai. Kelionė į pasakos pasaulį

Į antrinį, pasakos, pasaulį Pogorelskio knygoje įeinama labai subtiliai. Teiginys, kad Juodoji višta… priskirtina „pasakos-sapno žanrui“¹⁶, yra per daug kategoriškas. Kaip žinome, pasakos plotmės atsiradimo momentas literatūrinės pasakos struktūroje yra labai svarbus, tad išsamiau žvilgtelkime, kaip tikroviškame pasakojime atsirandančius pasakinius vaizdus „pateisina“ pats Pogorelskis.

Išgelbėjęs Juodukę ir patyręs sukrėtimą, vakare Alioša ilgai žaidžia su vištele, galų gale uždaro vištidę ir eina miegoti. Ir ją susapnuoja: „/…/ vos tik per sapną įsišneko su Juoduke, deja, pabudo nuo besiskirstančių svečių triukšmo“ (p. [16]). Vėliau jau „Alioša gulėjo atmerktomis akimis“ (p. [16]), „pastebėjo, kad paklodė, nukarusi beveik iki grindų, nežymiai juda“ (p. [17]), iš ten ir pasirodo Juodukė, kuri išsiveda Aliošą į savo Požemio karalystę. Po pirmos nesėkmingos kelionės „Alioša niekaip nesuvokė, kas buvo nutikę naktį: sapnavo ar iš tikrųjų tai vyko?“ (p. [20]). Vėliau pavaizduota viešnagė Požemio karalystėje irgi baigiasi pabudimu savo lovoje. Taigi autorius leidžia skaitytojui pasakos įvykius suvokti kaip sapną, bet kartu tokią motyvaciją ir komplikuoja. Štai tarp dviejų kelionių į karalystę įterpiamas visiškai realistinis buitinis štrichas: „Per pietus mokytojienė tarp kitko vyrui pareiškė, kad juodoji višta nežinia kur nulindusi“ (p. [20]). „Tikrajame“ pasaulyje ji taip ir nebepasirodo, Alioša kartu su skaitytoju gali manyti, jog dabar Juodukė – jau tik požemio gyventoja. Pagaliau sapno principą griauna ir trečiasis siužeto etapas – Aliošai grįžus į mokyklos kasdienybę, pasakos realijos, veikmė nedingsta. Žodžiu, laikydamasis romantizmo estetikos principų, Pogorelskis provokuoja skaitytojo vaizduotę, spėliones, interpretacijas, trikdo visiškai racionalų, sausai logišką pasakos suvokimą.

Antrinio, pasakos, pasaulio vaizdas spalvingas ir ne mažiau išsamus, konkretus kaip ir buitiniai kūrinio pradžios vaizdai. Vištai sukudakavus, „staiga iš kažkur atsirado daugybė mažyčių žvakučių su sidabro žvakidėmis“ (p. [18]), kad Alioša susirastų drabužius ir apsirengtų; Alioša su Juoduke eina per senučių olandžių kambarius, kur jis nėra buvęs, „bet girdėjo, kad /…/ viena turi didžiulę papūgą, o kita – pilką katę, labai išmintingą, mokančią šokinėti per lanką…“ (p. [18]); lipa „tarsi į kokį rūsį“ (p. [19]), įžengia į salę su riterių šarvais, kurie nušoka nuo sienų, tampa riteriais ir puola Juodukę (nepamirškim, kad riterių romanai – mėgstamiausia Aliošos lektūra!). Višta „pasidarė didžiulė didžiulė, praaugo net riterius“ (p. [20]). Taigi kūrinyje pasinaudota tradicine stebuklinės pasakos poetika – pasivertimais, antgamtinėmis galiomis. Fantastinių vaizdų kaita Pogorelskio knygoje gal ir nepasiekia tokio intensyvumo kaip Hoffmanno Spragtuke, bet vis tiek labai dinamiška. Tie vaizdai plėtojami ir toliau.

Požemio karalystėje po apdovanojimo Alioša vedamas į sodą, į žvėryną, vyksta į medžioklę. Tie vaizdai neturi kokios nors autonominės idėjos, jie tiesiog liudija romantinės vaizduotės plastiškumą, skaitytojui turėtų būti gražūs savaime (panašiai kaip Hoffmanno Spragtuke – kelionė į Saldainmiestį). Svarbu atkreipti dėmesį į kai kurių detalių dvilypumą, priklausymą ir tikrovės, ir pasakiniam pasauliui. Štai sode Alioša žavisi nuostabiais įvairiaspalviais medžiais, o atidžiau įsižiūrėjęs pamato, „jog tai ne kas kita kaip visokiausios samanos, tik didesnės ir storesnės už įprastines“ (p. [31]), žvėryne laukiniai žvėrys, pririšti aukso grandinėmis, įdėmiau pažiūrėjus – „žiurkės, kurmiai, šeškai ir panašūs žvėreliai, gyvenantys žemėje ir po grindimis“ (p. [31]). Į medžioklę Alioša su ministrais joja ant lazdelių, kurios akimirksniu virsta žirgais… Toks dvilypumas irgi daro kūrinį mįslingesnį, įgalina pasakos vaizdus traktuoti kaip buitinės aplinkos išprovokuotus vaiko fantazijos blyksnius.

Be abejo, labai mįslingas, spalvingas ir požemio gyventojų pasaulis, kuris irgi nėra iki galo, aiškiai įvardijamas. Patekęs į puošniąją salę, Alioša pastebi, kad joje visi daiktai „buvo mažutėliai, tarsi lėlėms padaryti“ (p. [25]), netrukus „į salę suėjo daugybė mažų žmogučių, ne didesnių kaip pusė aršino“ (p. [25]). Paskui „išvydo Alioša dvidešimtį mažyčių riterių su aukso šarvais“ (p. [26]), „pastebėjo tarp dvariškių stovintį mažą žmogutį juodu apdaru“ (p. [28]), kuris, kaip paaiškėjo, ir buvo jo mylima Juodoji višta, jį čia atvedusi, esanti vyriausiojo ministro poste. Gal ir pagrįstai kai kurie mokslininkai tuos veikėjus sieja su tradiciniais liaudies pasakų nykštukais. Tačiau į tiesų Aliošos klausimą: „Kas jūs esate?“ jie atsako neapibrėžčiau – požemio gyventojai. Kai Alioša prisimena skaitytą pasaką apie gnomus (greičiausiai tai Brolių Grimmų pasaka) ir taip bando vadinti ministro (Juodukės) gentainius, išgirsta neapibrėžtą atsakymą: „Gal tai ir teisybė“ (p. [35]). O štai į racionalų klausimą, kodėl Juodukė, būdama ministras, vaikšto po pasaulį pasivertusi višta (p. [35]), atsakymo Alioša išvis neišgirsta, nes… pabunda. Taigi dar sykį įsitikiname, koks svarbus autoriui pasakos paslapties šydas.

Pogorelskis bene vienas iš pirmųjų literatūrinės pasakos kūrėjų ėmė manipuliuoti erdvės ir ūgio kitimais. Panašiai kaip garsiojoje Lewiso Carrollio apysakoje-pasakoje Alisa Stebuklų šalyje, kuri pasirodys dar tik po beveik trisdešimties metų, Juodosios vištos, arba Požemio gyventojų veikėjai, nirdami į pasakos pasaulį, pereina daug skirtingų erdvių, keičia dydį. Prisiminkime, kaip Juodukė pasidarė „didžiulė didžiulė“ kaudamasi su riteriais. Požemio pasaulio veikėjai maži, turėtume įsivaizduoti, kad ir Alioša jų aplinkoje sumažėja…

Pagrindinis viso kūrinio įvykis, kurį įsidėmi skaitytojai vaikai ir kuris lemia kūrinio problematiką ir idėjas, irgi pavaizduotas antriniame pasaulyje. Už ministro išgelbėjimą karalius leidžia Aliošai pasirinkti atlyginimą. „Alioša mąstė ir nežinojo, ko prašyti. Jeigu duotų daugiau laiko, tikriausiai ką nors gražaus sugalvotų; bet kadangi jam atrodė nemandagu versti karalių ilgai laukti, tuoj pat atsakė: / – Norėčiau, – tarė jis, – mokėti pamokas nesimokęs, nors ir kažin kas būtų užduota“ (p. [28]). Šis poelgis plėtoja Aliošos paveikslą, jis psichologiškai motyvuotas ir gerai suprantamas šiuolaikinių skaitytojų vaikų. Anot rusų bibliotekininkės ir vaikų literatūros kritikės Olgos Korf, vaikai įsidėmi, kad Alioša neturėjo laiko apsvarstyti savo prašymo ir paprašo to, „kas pirmiausia ateitų į galvą daugumai mokinių“¹⁷. Tačiau, kaip džiugiai pažymi Korf, vaikų nuomone, pasirinkimas ir atsakomybė – neatskiriami.

Taigi Alioša gauna stebuklingą galią turintį, jo norą pildantį kanapės grūdelį.

Juodoji višta, arba Požemio gyventojai. Didaktizmo apraiškos

Trečiasis pasakos siužeto etapas pastebimas labai aiškiai, nors formaliai kūrinys ir nėra suskaidytas į jokius skyrius. „Atėjo pirmadienis, suvažiavo pensiono auklėtiniai ir pamokos prasidėjo“ (p. [35]). Taigi grįžtama į kasdienybės, buities erdvę. Tačiau literatūriniu požiūriu ši kūrinio dalis ypač įdomi dinamiška pirminio ir antrinio pasaulių sąveika. Tai yra vyrauja realistinis vaizdavimas, bet jame lemtinga lieka pasakinių detalių veikmė. Ši sąveika pajungta spręsti moralinėms problemoms, visiškai išryškėja didaktinės kūrinio intencijos.

Moralinės kategorijos kūrinyje pradedamos minėti gana anksti. Juodukė, antrą kartą vesdamasi Aliošą į Požemio karalystę, primena, kaip jis vakar nepaklausė draudimo ir palietė katės leteną: „Tu geras berniukas, /…/ bet kartais lengvabūdis ir niekad nepaklausai iš pirmo žodžio, o tai negerai!“ (p. [21]); paprašytas paaiškinti apie Požemio karalystę, ministras (Juodukė) teigia: „/…/ yra buvę atvejų, ypač senovėje, kad mes išeidavome į dienos šviesą ir pasirodydavome žmonėms. Dabar tai retai atsitinka, nes žmonės pasidarė labai nedori“ (p. [33]; išryškinta cituojant, kad atkreiptume dėmesį į tai, kaip tiesiogiai įvardijami moralės dalykai, ir pastebėtume tipišką romantizmo opoziciją: kritikuotina dabartis ir idealizuojama praeitis). Tame pat pokalbyje ministras prašo: „/…/ būk labai doras“, o Alioša duoda garbės žodį, kad niekam nepasakos apie slaptąją karalystę. Sugrįžęs į tikrovės pasaulį, Alioša naudojasi stebukline kanapės grūdelio galia, neįdėdamas jokių pastangų, puikiai atsakinėja pamokas, keičiasi jo vieta tarp kitų vaikų (visi jį liaupsina už gabumus), keičiasi ir charakteris. „Alioša /…/ pagyrimų iš pradžių gėdijosi, jausdamasis esąs jų nevertas, bet pamažėle apsiprato ir galiausiai ėmė taip puikuotis, jog neraudonuodamas prisiimdavo visas liaupses, kuriomis būdavo apibertas. Jis didžiu dėjosi, rietė nosį prieš kitus berniukus ir vaizdavosi esąs už visus daug geresnis ir protingesnis. Aliošos būdas per tai visai sugedo: iš gero, mielo ir kuklaus vaiko jis pasidarė išdidus neklaužada“ (p. [37]). Kaip matyti, apie moralines, etines vertybes skaitytojui kalbama ne užuominomis, o tiesiogiai. Aliošos padėtis ypač susikomplikuoja, kai per besaikį išdykavimą jis pameta grūdelį, turi vėl kreiptis pagalbos į Juodukę. „Ne, – atsakė ji, – aš negaliu pamiršti tavo padarytos paslaugos, nors anas Alioša, išgelbėjęs mane nuo pražūties, nė kiek nepanašus į tą, kur dabar čia matau. Tada buvai geras vaikas, kuklus ir mandagus, ir visi tave mylėjo, o dabar… neatpažįstu tavęs! / Alioša graudžiai pravirko, o Juodukė jam toliau sakė pamokymus“ (p. [42]; paryškinta cituojant). Pamokymai beveik pereina į moralizavimą: „Nemanyk, – atsakė Juodukė, – jog taip lengva ydų atsikratyti, kai jos paima viršų. Ydos ateina neprašomos ir nenori išeiti net varomos, todėl, jei trokšti pasitaisyti, turi nuolat ir labai stengtis“ (p. [44]). Veikėjo mintį sukonkretina pasakotojas: „Deja, Alioša nežinojo, kad, norint pasitaisyti, pirmiausia reikia įveikti savimeilę ir liautis pernelyg pasitikėti savimi“ (p. [44]). Pamokymus pratęsia ir mokytojas: „Kuo didesniais gabumais ir talentais jus apdovanojo prigimtis, – tarė jis Aliošai, – tuo kuklesnis ir kuklesnis turėtumėte būti. Protas jums duotas ne todėl, kad piktam jį panaudotumėte“ (p. [46]).

Ir vis dėlto pamokomosios idėjos labiausiai išreiškiamos ne moralais, o veiksmu – kūrinio kulminacija ir pabaiga. Visiškai susipainiojęs, išsigandęs rykščių, Alioša „pamiršo savo pažadą požemio karaliui ir jo ministrui, ėmė pasakoti apie juodąją vištą, apie riterius, apie mažuosius žmogučius…“ (p. [46]). Dėl to Juodukės bendrija turi palikti pensiono požemius, kur keletą šimtmečių gyveno „tokie laimingi, tokie ramūs…“ (p. [49]). Alioša paskutinį kartą regi Juodukę-ministrą surakintą grandinėmis, išgyvena sukrėtimą, sunkiai suserga.

Jautrus skaitytojas šioje vietoje irgi turėtų išgyventi tam tikrą katarsį, kuris skatintų jį suvokti Aliošos dramą, jos priežastis, o sykiu – ir pagrindinę kūrinio mintį. Kad ir kaip oficialiai skambėtų, turime pasakyti, kad svarbiausia Pogorelskio kūrinyje yra darbo, darbštumo idėja. Jokios stebuklinės galios neišgelbės, jeigu pats nedėsi pastangų, visos tokios galios yra tik laikinos. Tačiau gana aiškios ir kitokios idėjos: dėkingumas (Juodukės gentainiai atsidėkoja Aliošai), kilnumas, pažado laikymasis ir garbės žodžio svarba, atsakomybė, pagaliau aiškiai įvardijamos tokios vertybės ar ydos kaip melagystė, tinginystė, kuklumas, paklusnumas, draugiškumas, pasipūtimas.

Įdomu, kad visa toji problematika išryškėja sąveikaujant pirminiam (tikrovės) ir antriniam (pasakos) pasauliams, o tai slopina tiesmuką didaktizmą. Vis dėlto Juodąją vištą, arba Požemio gyventojus turime skirti didaktinės literatūrinės pasakos atmainai, jokiu būdu jos nei sumenkindami, nei suniekindami.

Spragtukas ir pelių karalius ir Juodoji višta, arba Požemio gyventojai

Net ir nežinant apie Hoffmanno ir Pogorelskio santykius, įtakas, Juodąją vištą, arba Požemio gyventojus savaime norisi lyginti su Spragtuku ir pelių karaliumi – kūriniu, kuris literatūrinės pasakos raidai turi principinę svarbą, reikšmę.

Pirma, abu kūriniai yra originaliosios literatūrinės pasakos pavyzdžiai (tai yra ištisai pagrįsti autorių išmone, ne folkloru). Jų struktūrai būdinga kūrybiška dviejų plotmių – buitinės (pirminio pasaulio) ir pasakinės (antrinio pasaulio) dermė, sąveika. Abi pasakas iš dalies galime interpretuoti kaip sapną, tačiau nebūtinai. Pasakinio pasaulio autoriai neįrėmina tikroviškais vaizdais (toks principas įsigali vėlesnių laikų pasakose), pasaka ir tikrovė pinasi, kaitaliojasi. Stebukliniai vaizdai irgi dinamiškai keičia vienas kitą, jų tiesiog norima prikrauti į skaitytojo vaizduotę.

Antra, abu kūrinius sieja analogiška – romantinė – vaiko koncepcija ir su tuo susijusi psichologinė pasakos pasaulio motyvacija. Kitaip sakant, pasaka tarsi prasideda lakioje ir įaudrintoje vaiko vaizduotėje, pamilus kokį nors objektą, prisirišus prie jo ar dėl jo susijaudinus. Spragtuke Marija pamilsta „labai šaunų mažutį vyruką“ Spragtuką, išgyvena, kai jis sužalojamas. O štai Pogorelskio kūrinyje, prieš prasidedant pasakiniams įvykiams, pagrindinio veikėjo smalsumą „nustelbė pati svarbiausia mintis – apie juodąją vištą. Jis, rodės, tebematė, kaip virėja paskui ją laksto su peiliu, ir tebegirdėjo, kaip Juodukė visokiais balsais kudakuoja“ (p. [13]). Tie pamiltieji objektai tampa pagrindiniais pasakų veikėjais.

Tačiau akivaizdu, kad Pogorelskio kūrinys nemenkai skiriasi nuo Hoffmanno pasakos. Kritika, aptardama Pogorelskio Antrininko… fantastiškumą, pastebėjo, kad „būtent racionalumu jo fantastika skiriasi nuo Vakarų romantikų“¹⁸. Hoffmanno poetikos apraiškos Pogorelskio kūryboje „susiduria su stabilesne švietėjiško ir sentimentinio tipo pasaulėjauta“¹⁹. Tas Pogorelskio racionalumas mūsų atveju turbūt suvoktinas kaip gana konkreti ir aiški didaktika. Baigiamaisiais Spragtuko vaizdais Hoffmannas kūrinio prasmes daro dar mįslingesnes, painesnes, o Pogorelskis pastebimai daugiau galvoja apie adresatą – vaiką – ir aiškiai formuluoja jam moralines normas, vertybes, kurias išvardijome anksčiau.

Pripažindami tam tikrą Hoffmanno ir Pogorelskio kūrinių panašumą, turime pabrėžti, kad juos sieja tik bendrieji romantizmo estetikos, kūrybinio metodo principai, tačiau siužeto sąsajų jiedu neturi. Siužeto paralelių aptiksime kitur.

L. Tiecko „Elfai“ ir Juodoji višta, arba Požemio gyventojai

Jau 1829 m. kritika aptiko Pogorelskio Juodosios vištos… sąsajas su kito vokiečių romantiko – Ludwigo Tiecko (Tyko) – pasaka „Elfai“ (1811), kuri tiek mums, tiek kitų tautų skaitytojams ilgą laiką buvo menkai žinoma. „Elfai“ šiuomet jau išversti į lietuvių kalbą, tad galime patikrinti, kas juos sieja su Pogorelskio kūriniu.

„Elfuose“ vienturtė ūkininko dukrelė Mari, lenktyniaudama su kaimynų berniuku, įbėga į tamsią, nejaukią, eglėmis apaugusią sodybą, prie kurios priartėjus, „nuotaika apsiniaukia, darosi neramu, net negali pasakyti kodėl“²⁰. Iš tikrųjų ji patenka į nuostabų, spalvingą, turtingą pasaulį – pasakos pasaulį. Pakeliavusi po tą nuostabią šalį, susidraugavusi su mergaite Cerina, Mari paklausia beveik tokiais pat žodžiais kaip ir Pogorelskio Alioša, atsidūręs Požemio karalystėje: „Bet kas jūs tokie esate iš tikrųjų?“ Ir išgirsta atsakymą: „Mes vadinamės elfais.“ Kadangi į elfų šalį ilgam atvyksta karalius, Mari turi iš jos išvykti. Ji dovanų gauna žiedą ir turi prižadėti niekam apie elfus neprasitarti. Po septynerių metų parsiradusi namo Mari suranda tėvus, išteka, susilaukia dukters, kurią slapta lanko toji pati elfė Cerina. Kivirčo metu Mari išduoda paslaptį vyrui… Elfai (kaip ir požemio gyventojai) dejuodami ir aimanuodami palieka numylėtą, įprastą vietą. Apylinkėse išnyksta gamtos grožis, laukai tampa nederlingi, kraštą apima nelaimės, miršta Mari dukrelė.

Iš glausto perpasakojimo turbūt akivaizdu, kokias detales Pogorelskis perėmė iš Tiecko ir kaip kūrybiškai jas modifikavo. Tiecko elfai lemia krašto turtingumą, grožį, derlingumą. Tiecko pasakos pasaulis – „gamtos ir dvasios vienovės įkūnijimas, tas pasaulis gali atsiverti tik tyrai vaiko sielai, neatsitiktinai pagrindinė pasakos veikėja, kai suauga, išduoda elfų paslaptį“²¹. Pogorelskis mažųjų pasakinių būtybių pasaulį pasitelkia kaip moralinės atsparos išbandymą. Tiecko pasakoje žiedas neturi jokios antgamtinės galios, o Aliošai dovanotas grūdelis labai labai svarbus, jis lemia herojaus charakterio kaitą. „Elfų“ pabaiga minorinė, Juodosios vištos, arba Požemio gyventojų finalas atviras, teikiantis vilčių.

Juodoji višta, arba Požemio gyventojai – klasikos kūrinys, arba Pabaigos teiginiai

Pogorelskio Juodoji višta… – meniškai nuoseklus, darnus, brandus kūrinys. Tai vienas gražiausių romantizmo epochos originaliosios literatūrinės pasakos pavyzdžių. „Savo pasakoje Pogorelskis pirmąkart rusų literatūroje padarė vaiką pagrindiniu kūrinio herojumi.“²² Čia pat pridurtume, kad ir pirmą kartą sukūrė psichologiškai įtikinamą, dinamišką, besikeičiantį vaiko paveikslą, ir šiuo požiūriu Alioša pranoksta Spragtuko Marijos paveikslą. Pogorelskis, palyginti su kitais Europos romantikais pasakų kūrėjais, labiau orientavosi į vaikų auditoriją. Tai lemia pastebimą pasakos didaktizmą, bet, kita vertus, daro kūrinį suvokiamesnį jaunesniojo amžiaus skaitytojams.

Juodoji višta, arba Požemio gyventojai vis dažniau minima Vakarų literatūrologijoje. Lietuvių kalba šis kūrinys pirmą kartą išleistas 1984 m., knygos poligrafinė kokybė šių dienų akimis buvo apgailėtina. Naujasis, 2006 m., leidimas išėjo su nepaprastai meniškomis Gennadijaus Spirino iliustracijomis, perteikiančiomis pasakos paslaptingumą, romantizmo dvasią. Dėl to kūrinys turėtų patraukti gausesnį skaitytojų ratą. Nors, žinoma, Juodoji višta, arba Požemio gyventojai niekad netaps masiškai skaitoma knyga – jai reikia subtilios vaiko prigimties ir subtilaus suaugusiojo pastūmėjimo.

————————————————–

¹ ТУРЬЯН, M. Жизнь и творчество Aнтония Погорельского. Iš Антоний Погорельский. Избранное. Москва: Советская Россия, 1985, p. 3.

² БРИО, Валентина. Фантастическое в повести A. Погорельского. Литература XXX (2), 1988, p. 22.

³ ОЧЕРКИ о детских писателях. Mосква: Баласс, 1999, p. 165.

⁴ БОТНИКОВА, Aллa. Э. T. A Гофман и русская  литература (Первая половина XIX в.). Воронеж: Издательство воронежского  университета, 1977, p. 57.

⁵ TУРЬЯН, p. 15.

⁶ БОТНИКОВА, p. 13.

⁷ TУРЬЯН, p. 12.

⁸ TУРЬЯН, p. 21.

⁹ TУРЬЯН, p. 21.

¹⁰ BOIKO, Sergejus. Didieji pasaulio pasakininkai. Kaunas: Šviesa, 2005, p. 105–109.

¹¹ БОТНИКОВА, p. 57.

¹² ПОГОРЕЛЬСКИЙ, Антоний. Избранное. Mосква: Правда, 1988, p. 394.

¹³ POGORELSKIS, Antonijus. Juodoji višta, arba Požemio gyventojai. Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. [4]. Toliau cituojant nurodomi tik puslapiai. Kadangi leidinio puslapiai nenumeruoti, jie nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

¹⁴ OЧЕРКИ O ДЕТСКИХ ПИСАТЕЛЯХ, p. 165.

¹⁵ AРЗАМАЗЦЕВА, Ирина НИКОЛАЕВА, Софья. Детская литература. Mосква: Академия, 1997, p. 80.

¹⁶ СКАЗОЧНАЯ энциклопедия. Mосква: Oлма-Пресс, 2005, p. 383.

¹⁷ KOРФ, Oльга. Kнига, притягивающая как магнит. Детская литература, 2001, nr. 1–2, p. 23.

¹⁸ TУРЬЯН, p. 14.

¹⁹ БОТНИКОВА, p. 58.

²⁰ TIECK, Ludwig. Elfai. Iš Smėlio žmogus: Vokiečių romantikų pasakos. Vilnius: Alma littera, 1999, p. 138.

²¹ Энциклопедия литературных героев: Русская литература XVII–первой половины XIX века. Москва: Олимп, 1997, p. 409.

²² СКАЗОЧНАЯ энциклопедия, p. 383.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)