KAIP SU KETVIRTOKAIS SKAITĖME „JUODĄJĄ VIŠTĄ, ARBA POŽEMIO GYVENTOJUS“

Lietuvių kalbos bendrojoje programoje I–IV klasėms pirmiausia nurodomi vaiko kalbinės kompetencijos aspektai. Vienas iš jų – skaitytojo ugdymas. Programoje apibrėžiami ir pirmieji skaitytojo bruožai: „Gebėjimas skaityti tautosaką, grožinę vaikų literatūrą, informacinius leidinius bei vaikų periodiką; bandymas vertinti skaitomą tekstą; estetinės nuovokos pradmenys; gebėjimas pasirinkti knygą, ją skaityti nuosekliai iki pabaigos, suprasti knygos vertę.“¹ Siekiant šios kompetencijos keliamas uždavinys – „auginti skaitytoją, jaučiantį skaitymo malonumą“². Taigi pradinių klasių mokytojui keliamas didelis ir aiškus tikslas – ne tik išmokyti vaiką skaityti, bet ir padėti jam atverti duris į knygų pasaulį ir pasiekti, kad tas pasaulis vaikui taptų įdomus, kad knygų skaitymas būtų ne pareiga, atliekama mokytojui ar tėvams paprašius, o malonumas ar džiaugsmą teikiantis užsiėmimas. Tai nelengvas uždavinys šiandienos visuomenėje. Spaudoje nuolat pasirodo straipsnių, kuriuose konstatuojama, kad jaunimas neskaito, kad knygą pakeičia televizija, informacinės technologijos. Kaip sudominti mokinį skaityti? Šiame straipsnyje ir norėčiau pasidalyti patirtimi, kaip ugdau mokinių gebėjimą komunikuoti su knyga, t. y. mokau ne šiaip perskaityti knygą, o nuodugniau ją suvokti, iš jos kuo daugiau pasisemti emocinės, kalbinės patirties, žinių apie pasaulį, žmones ir kartu pačiam geriau suprasti save.

IV klasėje mokinius sudominau rusų rašytojo Antonijaus Pogorelskio knyga Juodoji višta, arba Požemio gyventojai. Kodėl šia knyga? Todėl, kad vaikai mažai žino garsiausių pasaulio pasakininkų kūrinių. Įsigijau leidyklos „Nieko rimto“ naujai išleistą vieną nuostabiausių rusų apysakų-pasakų, kuri „gyvuoja jau 200 metų! Ir gyvuos, nes joje slypi esminis stebuklas – gerumo stebuklas. Juk radosi ji labai geroje širdyje.“³ Ši apysaka skirta skaitytojui, kuriam svajoti, fantazuoti – tas pat kaip kvėpuoti.

Kiekvieną penktadienį mokiniams organizuoju užklasinio skaitymo pamokas, kurių metu dalijamės mintimis, įspūdžiais, nuomonėmis apie knygas, reklamuojame perskaitytas knygas, skaitome ištraukas. Kartą atsinešiau jau minėtą knygą. Mokiniams perskaičiau ištrauką apie tai, kaip višta Juodukė dešimtmečiui Aliošai padovanojo kanapės grūdelį ir jis nesimokęs išmoko pamokas. Dar parodžiau iliustraciją, kur Alioša vaizduojamas su peruku (knygos pabaigoje). Išgirdau klausimą: „Kodėl jis toks keistas?“ Į kausimą neatsakiau. Pasiūliau mokiniams patiems perskaityti, kad visa klasė aptartume, diskutuotumėme apie šią knygą, atliktume kūrybinę užduotį grupėmis. Ir vėl pasipylė klausimai: kokia užduotis, kaip susiskirstysime grupėmis? Klasėje 25 mokiniai, iš jų 15 nusipirko šią knygą. Vieni kitiems skolino, aišku, ir mano knyga ėjo iš rankų į rankas, ir per sutartą laiką visi mokiniai ją perskaitė. Manau, ši knyga tapo dovana vaiko sielai. Juk tokios įspūdingos, savitos, istorinės iliustracijos, kurios ne tik padeda geriau suprasti tekstą, bet ir pateikia vaizdinę jo interpretaciją, tarsi išsiskleidžia vaiko vaizduotėje. O piešė jas Gennadijus Spirinas, populiarus visame pasaulyje. Jo vaikiškų knygų iliustracijos yra laimėjusios daugybę prestižinių apdovanojimų.

Kūrinio suvokimo klausimai ir atsakymai

Aptardami šią knygą dirbome grupėmis. Mokiniams buvo pateikti klausimai, kurie buvo išspausdinti lape ir palikta vietos įrašyti atsakymams. Grupėmis mokiniai tarėsi, ginčijosi, rašė lape atsakymus. Apžvelgsiu, kaip jaunieji skaitytojai suprato šį kūrinį. Buvo pateikta 15 klausimų.

1. Pirmasis įspūdis apie knygą. – „Knygos pradžia sukelia susidomėjimą, iliustracijos atveria senojo Peterburgo panoramą“, „įdomūs veikėjai“, „gražios iliustracijos“, „įspūdingas Rusijos miestas“.

2. Kokį laikotarpį vaizduoja rašytojas? – Mokiniai bandė spėti, nusakyti vaizduojamąjį laikotarpį, bet jiems sunkiau sekėsi ši užduotis.

3. Kur vyksta veiksmas? – „Sankt Peterburge“, „vaikų pensione“, „uždarame vaikų pensione“.

4. Kada vyksta veiksmas? Įrodykite. – „1829 metų žiemą“, „Prieš keturiasdešimt metų Sankt Peterburge Vasilijaus saloje, Pirmojoje linijoje, vienas savininkas laikė berniukų pensioną, – tikriausiai daugelis iki šiol jį gerai prisimena, nors namas, kuriame buvo įsikūręs pensionas, jau seniai užleido vietą kitam, nė nepanašiam į ankstesnį“, „Ilgais žiemos vakarais, sekmadieniais ir per šventes labiausiai jis mėgo mintimis nukeliauti į seniai prabėgusius, neatmenamus laikus…“, „Kartą (tai buvo per žiemos vakacijas – gražią ir neįprastai šiltą dieną, ne daugiau kaip trys keturi laipsniai šalčio) Aliošai buvo leista pažaisti kieme“.

5. Išvardykite veikėjus. – Alioša, Juodoji višta, pensiono savininkas mokytojas, mokytojienė, dvi senutės olandės, katė, papūga, virėja, požemio gyventojai ir kt.

6. Kuris veikėjas svarbiausias? – Alioša.

7. Kaip apibūdintumėte Aliošą? Kodėl taip manote? – „Vienišas, nes susidraugavo ne su vaikais, o su višta“, „gailestingas, nes neleido papjauti vištos“, „draugiškas, nes su niekuo nesipyko“, „mielas, nes nuoširdžiai bendravo su aplinkiniais žmonėmis“, „protingas, sugebėjo atsikratyti ydų“.

8. Koks tai kūrinys? – Stebuklų pasaka.

9. Suraskite ištraukas, kur rašoma apie stebuklus. – „Jis mostelėjo ranka ir pažas atnešė jam dubenį. Jame tebuvo vienintelis kanapės grūdelis“, „Ji sukudakavo keistu balsu, ir staiga iš kažkur atsirado daugybė mažyčių žvakučių su sidabro žvakidėmis, ne didesnių už Aliošos mažąjį pirštelį. Žvakidės stovėjo ant grindų, ant kėdžių, ant palangių, net ant prausyklės, ir kambaryje buvo taip šviesu tarsi dieną. Juodukė vėl sukudakavo, ir visos žvakutės dingo“, „Tačiau vištelė jam nieko neatsakė: tik suplasnojo, ir durys atsivėrė pačios“, „Juodukė pašiaušė kuodą, išskėtė sparnus… staiga pasidarė didžiulė didžiulė, praaugo net riterius, ir kad ims su jais grumtis!“

10. Kokiu patyrimu rašytojas Antonijus Pogorelskis nori pasidalyti su skaitytoju? – „Nebūk išdidus ir neišduok paslapčių. Džiaukis gyvenimu tokiu, koks jis yra“, „pasaulyje dažnai nutinka stebuklų“, „jeigu būsi išpuikęs, niekas tavęs nemėgs“, „kad nereikia per daug puikuotis“, „kad pačiam reikia mokytis, neieškoti magijos ir neišduoti draugų“, „kad nereikia būti išdidžiam“.

11. Kokiomis gyvenimo situacijomis praverstų tai, ką sužinojai iš šios apysakos-pasakos? – „Knygoje nutinka įvairiausių stebuklų, o tikrame gyvenime jų nėra“, „jeigu būsi geras ir kantrus, mokykloje išmoksi daug dalykų, kurie bus būtini tau gyvenime“, „jeigu tavo mylimas gyvūnėlis pakliūtų į bėdą, atiduok brangiausius daiktus kaip Alioša ir gelbėk jį“, „nesigirk prieš draugus, neišduok paslapčių“, „nebūk plepys, nes per ilgą liežuvį ir įvyko nelaimė požemio karalystėje“, „reikia patikėti stebuklais, nors Alioša visa tai susapnavo, nes susapnuoji keistų dalykų, pabudęs apmąstai, įsivaizduoji, tai ir gyventi pasidaro įdomiau“.

12. Kokių pamokų gavai iš šios apysakos-pasakos? – „Nesipuikuoti savimi“, „mokytis, nelaukti stebuklų“, „mokytis, ateityje mokslai pravers“, „neišduoti paslapties“, „gyvenime nereikia būti pasipūtusiam“, „galiu pasimokyti iš Aliošos klaidų ir galiu gyvenime jų nedaryti“, „nereikia meluoti, nes anksčiau ar vėliau viskas išryškėja“, „nebūti lengvabūdiškam“, „nereikia imti kanapės grūdelio, nes priprasi tingėti“, „vaikas, patyręs vienatvę, netapo piktas, žiaurus, nieko nemušė“.

13. Įdomiausia vieta kūrinyje. – „Aliošos susipažinimas su Juoduke“, „Juodukės kova su riteriais“, „Juodukės pamokymai, kaip atsikratyti ydų“, „be klaidų išpyškino pamoką“, „Juodukės gelbėjimas nuo virėjos“, „susitikimas su Požemio karalystės gyventojais“.

14. Vaizdingi žodžiai, palyginimai. – „Širdis daužyte daužėsi“, „saugojo kaip savo akies vyzdį“, „Juodukės akys tamsoje šviečia tarsi žvaigždutės“, „su didžiulėmis plunksnomis ant šalmų, su ietimis ir skydais geležinėse rankose“, „o tvora jomis buvo sėte nusėta“, „Visą rytą ji sekiojo iš paskos po kiemą lyg šunelis“, „gulėjo lovose tarsi vaškinės“, „vos vilko kojas lyg rudens musės“.

15. Kuri iliustracija labiausiai patiko? Kodėl? – „Juodosios vištos kova su riteriais, nes ji didesnė net už juos“, „Alioša mokosi mokykloje, nes gyvybingos akys“, „višta kovoja su riteriais, nes tik sapne gali vykti tokia kova“, „Alioša stumia virėją, nes tikroviškai nupiešta“, „Alioša pamokoje, nes linksmas veidas“, „juodosios vištos kova su riteriais, nes joje įdomiai pavaizduota kova“.

Manau, kad mokiniai suprato, apie ką ši apysakapasaka, nes teisingai nusakė veiksmo vietą ir laiką, išskyrė pagrindinį veikėją, tekste rado vaizdingų žodžių, palyginimų. Išrašydami vaizdingus žodžius, palyginimus, pasisėmė kalbinės patirties. Suprato, kad stebuklingasis Aliošos pasaulis kuriamas iš jo mokytojo bibliotekoje perskaitytų knygų. Lygindami save su Alioša, suprato, kas gerai, o kas blogai vaiko elgesyje. Blogai tinginiauti, puikuotis prieš draugus, būti lengvabūdiškam ir plepiam. Vaikui visai nesunku pasikeisti, iš svajonių pasaulio pereiti į realųjį pasaulį, būti atsakingam už savo poelgius, būti savarankiškam, pasitikėti savimi, mokėti prisitaikyti prie supančios aplinkos, žmonių.

Pogorelskio kūrinyje slypi moralinis pamokymas – kad reikia būti stropiam, bet ne pasipūtusiam. Svarbiausia šioje apysakoje-pasakoje – susitikimas su Požemio karalystės gyventojais. Labai gerai, kad pasakoje neišryškėja, ar šie fantastiniai įvykiai atsitinka iš tikrųjų, ar tik sapnuose. Rašytojas vaizduoja Aliošos pasikeitimą: jis tampa savimi pasitikinčiu, mokančiu gyventi jaunuoliu⁴.

Kaip kūrėme animacinį filmą

Aptarę apysaką-pasaką, kūrėme animacinį filmą pagal šią knygą. Dar kartą aptarėme įspūdingas, savitas, istorines iliustracijas. Mokiniams buvo pateiktas klausimas – kodėl knygoms reikalingos iliustracijos? Jie mano, kad iliustracijos papildo tekstą, skaitydamas gali įsivaizduoti, kaip viskas klostėsi tikrovėje, gali suvokti, kaip žmonės gyveno prieš du šimtus metų, gali palyginti, kokiais daiktais naudojosi, kokiais drabužiais rengėsi. Filmą kūrėme taip pat grupėmis (dešimt grupių po du–tris mokinius). Prisiminėme pasakos siužetą, sutarėme, kad piešiniai bus kuriami pagal jį. Pirma grupė pieš pensioną Sankt Peterburge, antra – Aliošos susitikimą su višta Juoduke, trečia – vaikas paliečia katę ir t. t. Kiekviena grupė tarėsi, ką turėtų nupiešti, nes žinojo, kad tą pasakos dalį, kurią pieš, reikės papasakoti. Grupės susirado tinkamą vietą klasėje: vieni piešė prie stalų, kiti sugulę ant grindų. Piešinių šonuose nupiešėme kadrus. Piešinius suklijavome pagal pagrindinius pasakos įvykius. Klasėje yra iš kartono dėžės padarytas televizorius – išpjautas ekranas. Jį dažnai naudojame užklasinio skaitymo pamokose, nes tuomet mokiniai drąsiau kalba, laisviau improvizuoja. Šį kartą šonuose padarėme po įpjovą ir pro jas traukdami kadrus – piešinius – rodėme filmą, atpasakojome kūrinio siužetą. Pirmą kartą filmas buvo parodytas klasėje, antrą kartą – būsimiems pirmokams, trečią – tėveliams. Rodydami sukurtąjį filmą žiūrovams, vaikai įgijo naujos socialinio bendravimo patirties, pajautė skaitymo teikiamą malonumą, nes tapo animacinio filmo kūrėjais.

Manau, kad knygos aptarimas, filmo kūrimas padėjo geriau suprasti kūrinio meniškumą ir įdomumą. Kiekvieno kūrinio aptarimas grąžina mus į tikrovę. O kaip iš tikrųjų buvo prieš du šimtus metų! Labai daug kalbėjomės, diskutavome apie pagrindinį apysakos veikėją Aliošą, gyvenantį pensione, kurį supa tikroviška to meto buitis. Gyvena jis fantazijų pasaulyje, bendrauja su Juoduke, požemio gyventojais. Vaikai manęs klausė, ar iš tikrųjų taip buvo. Kodėl Aliošos nemylėjo tėvai, net dvejus metus nematė savo vaiko? Kadangi buvau skaičiusi Sergejaus Boiko knygą Didieji pasaulio pasakininkai ir žinojau knygos atsiradimo istoriją, nuvykau į M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros centrą, pasiėmiau minėtąją knygą, paprašiau labai gerai raiškiai skaitančio mokinio perskaityti apie A. Pogorelskį. Perskaičius ištrauką, vaikai susimąstė apie Aliošos ankstyvoje vaikystėje patirtą neteisybę, žiaurumą, vienatvę, nes buvo nesantuokinis grafo sūnus. O grafas savame krašte buvo visateisis šeimininkas, nesivaldantis, žiaurus, ūmus. Šeimos legenda byloja, esą ištiktas vieno iš savo baisių pykčio priepuolių jis įsakęs berniuką pašalinti jam iš akių, ir šis buvęs išsiųstas į uždarą pensioną.

Manau, mano mokiniai pamilo šią knygą, nes jos veiksmas vyksta mokykloje, galėjo palyginti praeitį ir dabartį, perskaitę ją, galėjo išsakyti savo įspūdžius, dalytis mintimis, nuomonėmis, aptarti iliustracijas, dirbdami grupėmis mokėsi bendrauti ir bendradarbiauti. Keletas mokinių knygą perskaitė savo jaunesnėms sesutėms, broliukams.

Knyga patraukli skaitytojui. Tą patrauklumą didina iliustracijos, kurios vaikams yra svarbios. Pažiūrėjus į jų bendraamžį Aliošą, nupieštą su peruku, kyla klausimų, kyla noras susipažinti su knygos tekstu. Tikiu, kad būsimus jaunuosius šios knygos skaitytojus paveiks nuoširdūs veikėjų santykiai, herojų paslaugumas, rūpinimasis aplinkiniais žmonėmis, gražus ir nuoširdus bendravimas su kitais: žmonėmis, daiktais, gyvūnais. Kaip tik tokio bendravimo šiandien taip pasigendame, jis taip reikalingas mūsų gyvenime. Džiaugiuosi, kad verčiamos ir leidžiamos tokios knygos, kuriose svarbios dorinės vertybės: atsakomybė, žodžio laikymasis, draugystė, kuklumas, darbštumas ir t. t. Vaikams yra apie ką pamąstyti, jie skatinami suprasti save. Kuo daugiau vaikai skaito knygų, tuo turtingesnis jų žodynas, tuo daugiau turi žinių apie pasaulį…

Kaip ir kiekviena ugdymo veikla, knygų skaitymas turi būti tikslingas, nuoseklus, gerai apgalvotas, turi būti integruotas į įvairią veiklą – tik tada galima tikėtis puikių rezultatų. Aptariant šią knygą buvo aprėptos įvairios veiklos sritys: skaitymas, kalbėjimas, rašymas, klausymas, piešimas, atpasakojimas. Stengiuosi, kad mano ugdytiniai patirtų kuo daugiau skaitymo džiaugsmo, atrastų save, tikėtų, kad gyvenimas kartais sunkus kaip Aliošai, bet gražus ir viltingas.

—————————————

¹ Bendrosios programos ir Išsilavinimo standartai. Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius, 2003, p. 113.

² Ten pat, p. 114.

³ BOIKO, Sergejus. Didieji pasaulio pasakininkai. Kaunas, 2005, p. 105–109.

⁴ Pogorelskij, Antonij // Kümmerling-Meibauer, Bettina. Klassiker der Kinder- und Jugendliteratur. B. 2: L–Z. Stuttgart, Weimar: Verlag J. B. Metzler, 1999, p. 859–860.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)