Knygygne

 

R. Kišūnaitės nuotr.
R. Kišūnaitės nuotr.

Kol dirbau knygyne, patyriau daug tyros laimės akimirkų, mat pas mus užsukdavo vaikų. Kai kurie iš jų labai norėjo skaityti. Knygos juos masino ir traukė.

Dažniausiai žmonės ateidavo pirkti vaikams knygų, kai jų reikėdavo. Į darželį, į mokyklą, svarbiomis ir įsimintinomis progomis. Arba jautė savotišką pareigą nusiųsti jų šeimos narių emigrantų vaikams, kurie nekalba lietuviškai, – kad pradėtų mokytis skaityti.

Kiti prašydavo knygų, kurias patys skaitė tarybinėje vaikystėje: Vainilaičio Mano volungėlės ir Ežio namo, Mieželaičio Zuikio Puikio, Petkevičiaus Kodėlčiaus, Misevičiaus Danuko Dunduliuko nuotykių, Žilinskaitės apysakų, Skučaitės, Palčinskaitės, Matučio, Kubilinsko eilėraščių… Vis klausdavo, kada šias knygas perleis, o radę pakartotą senosios knygos leidimą, džiūgaudavo lyg maži vaikai. Matyt, tos knygos keldavo sentimentus, ir jie dosniai pirkdavo jas savo vaikams.

Kartais žmonės išsirinkdavo visiškas nesąmones. Turiu galvoje tas neskoningas kičines popieriaus malkas, kurių liežuvis neapsiverstų pavadinti knygomis. Mes jas tarpusavyje vadinome „kapininėmis“, nes jos iš tikrųjų buvo panašios į ryškiaspalves dirbtines kapų gėles. Buvo ir įnoringesnių pirkėjų, kurie ieškojo tikros (ne „teletabiams“ adaptuotos) Alisos Stebuklų šalyje, Pūkuotuko pasaulio, Astridos Lindgren knygų, gražiai iliustruotų Anderseno ir gerai išverstų Haufo pasakų.

Dažnai užsukdavo daugmaž statistinė mama su turbūt irgi statistiniu penktoku ir sakydavo: „Jis visiškai neskaito. Padėkite išsirinkti knygą, kurią jis skaitytų.“ Traukdavome iš lentynos Preusslerio knygas, neva berniukiškus „siaubiakus“, netgi komiksus – kad tik kuo nors sudomintume. Vaikas perversdavo knygas su visiška apatija veide ir visas atmesdavo. Gal juoksitės, bet mums skaudėdavo širdį.

Kalėdų, gimtadienio ar pirmosios Komunijos proga tėvai pirkdavo savo vaikams enciklopedijas ir žinynus. Mat jiems atrodė, kad tai geriausia investicija į vaiko intelektą ir žinių visuomenės pažangą. Mums atrodė kitaip, nes mes matėme, kaip tos vaikiškos enciklopedijos dulka giminaičių ir pažįstamų sekcijose, atverčiamos tik „prireikus“. Bet čia jau mūsų balsas mažai ką lėmė.

Moksleivės neretai ateidavo su mamomis, kurios vis gėdydavo savo dukteris prieš mus, pardavėjas: „Nori Viliaus Karaliaus santraukos. Viso romano, sakė, neskaitys, nes matė filmą.“ Paauglės jų dukros teisindavosi, kad dėl didelio krūvio mokykloje neturi laiko tokiam nepragmatiškam užsiėmimui – skaityti tiek daug puslapių. Juk per egzaminą nepatikrins, kas skaityta – knyga ar konspektas. O mokytis jos norinčios gerai, egzaminus išlaikyti aukščiausiais balais. Visą romaną gal skaitys dar kada gyvenime. Kai turės laiko.

Retsykiais pasirodydavo tokia keista grupė vaikų iš globos namų, be jokių auklėtojų. Tokie beveik laukiniai, iš akivaizdžiai asocialios aplinkos. Žinoma, labiausiai jie domėdavosi spalvotomis poroloninėmis raidėmis ir žaisdavo, bet pavartydavo ir knygas. Na, mes su jais visaip pasikalbėdavome. Darbdaviai, jei būtų matę, būtų liepę išvis neįleisti tokių į knygyną, bet mes save laikėme tikromis, dvasingomis knygininkėmis. Leisdavome jiems vartyti knygas nešvariomis rankomis, nes tai teikė daug džiaugsmo, suprantamo tik mums ir jiems. Vaikystėje mus, tiesa, graudeno, kad knygelės (tarsi kokia duona!) verkia vartomos rašaluotais ar taukuotais pirštais, plėšomos, mėtomos ir nevertinamos. Užaugusi supratau, kad ne tai svarbiausia. Ne viskas, kas parašyta knygose, tikra; rašo jas ne kokie burtininkai, o paprasčiausi rašytojai; ir dar – kad knygos neverkia. Net jeigu jų neskaito. Jos pernelyg išdidžios, kad verktų. Verkia žmonės, skaitydami tas knygas. Arba matydami, kaip kažkas perka vaikams knygos vardo nevertą šlamštą.

Giedrė Kazlauskaitė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)

 

Straipsniai

VISUOTINĖS DEPRESIJOS EPOCHOS HUMORAS (Apie naująją rusų vaikų literatūrą)

A. Pogorelskio 220-osioms gimimo metinėms

A. POGORELSKIO „JUODOJI VIŠTA, ARBA POŽEMIO GYVENTOJAI“ – ROMANTIZMO KLASIKA VAIKAMS
KAIP SU KETVIRTOKAIS SKAITĖME „JUODĄJĄ VIŠTĄ, ARBA POŽEMIO GYVENTOJUS“

Mano vaikystės skaitymai

PAKELIUI

Diskusija

KNYGOS IR PAAUGLIAI

Atidžiu žvilgsniu

Su keptuve prieš pasakų pasaulio blogį
Paprastas nepaprastumas
Apie drąsą ir baimę keistai atrodyti
„Vidurnakčio“ teksto struktūros paslaptys

Bibliografija

2008 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai