„Vidurnakčio“ teksto struktūros paslaptys

Anglų rašytojos Jacqueline’os Wilson Vidurnaktis^* – ne pirmoji šios autorės knyga, išversta į lietuvių kalbą (apie jos kūrybinę biografiją galima paskaityti L. Žvironaitės recenzijoje „Ar būti savimi – tai būti dviese?“, „Rubinaitis“, 2004, Nr. 3). Praėjus keleriems metams po Vidurnakčio pasirodymo lyg ir vėloka rašyti recenziją, bet dažnai girdėdama pažįstamų vaikų susižavėjimo šūksnius nutariau vis dėlto atsigręžti atgal ir atidžiau panagrinėti, kuo patraukli ši apysaka skaitytojams vaikams, o skaitydama suradau dar vieną klodą, slypintį už gana aiškaus pirmojo skaitymo lygmens: išryškėjo gal tik suaugusiajam pastebima galimybė interpretuoti, ne ką mažiau intriguojanti nei siužeto linija ar psichologinė veikėjų charakterių analizė.

Iš pirmo žvilgsnio Vidurnaktį galėtume priskirti prie populiariosios pramoginės literatūros. Šio žanro reikalavimus atitinka net lietuviškojo vertimo apipavidalinimas: viršelyje pavaizduota fėjų apsupta mergaitė yra lyg nukopijuota iš animacinio filmuko ir tarsi kreipia pasakinio istorijos skaitymo kodo link – sužadinami stebuklo lūkesčiai, paslapties nuojauta. Tačiau pasakinis matmuo – tik regimybė. Apysakos dėmesio centre – trylikametės Violetos išgyvenimai. Pasakojama pirmuoju asmeniu, taigi kuriamas ypač įtaigus ryšys su tuo, kas vyksta mergaitės gyvenime. Violetos akimis rodoma sudėtinga psichologinė šeimos padėtis paaiškėjus ilgai slėptam dalykui: jos vyresnysis brolis Vilas – įvaikintas. Tai paveikia visus šeimos narius: apie įvaikinimą prasitaria senelė, taigi tėvai nebuvo tam pasiruošę ir pasikeitus aplinkybėms nemoka elgtis su įsūniu, Vilas, sužinojęs, kad yra svetimas, tampa atžarus, atsiribojęs, užsisklendęs savyje, o Violeta tarsi gyvena tarp aiškios praeities ir suskilusios dabarties. Ar jie vis dar brolis ir sesuo? Kaip bendrauti žinant tiesą? Tai klausimai, nuolat iškylantys skaitant apysaką. Violetos ir Vilo ryšys nuo pat pradžių buvo labai stiprus („Jis – mano brolis. Ir ne vien brolis. Jis visada būdavo ir mano geriausias draugas, ir pikčiausias priešas“, p. 10). Tarpusavio priklausomybę rodo net formalus autorės sprendimas – panašiai skambantys Vilo ir Violetos vardai. Violeta mielai rengiasi išaugtais brolio drabužiais, su Vilu susiję pirmieji mergaitės prisiminimai: kai ji dar sėdėjo vežimėlyje, šis pirmasis sužadino Violetos vaizduotę rengdamas jai prieš akis lėlių spektaklius („Stačiai neįtikėtina – Vilas buvo burtininkas. Jis mokėdavo pasitelkti ir juodąją, ir baltąją magiją dar tada, kai buvome visai maži“, p. 11). Pilnas Vilo vardas – Viljamas, ir tai neabejotina nuoroda į Williamą Shakespeare’ą, be kurio pjesių neįsivaizduojama teatro istorija. Kitoje vietoje užsimenama, kad Violetai patinka Shakespeare’as, nuėjusi į svečius pas draugę Jazminą ji klausosi pasakojimo apie tai, kaip buvo vaidinamas „Vasarvidžio nakties sapnas“. Šios detalės reikšmingos, nes sukuria intertekstinius santykius, pagal kuriuos galima aiškinti ir meninį Vidurnakčio sprendimą. Kaip ir „Vasarvidžio nakties sapne“, Violetos pasaulį sudaro dvi plotmės: realioji ir pasakinė, jos pačios išgalvota. Kitaip nei tradicinėje vaikų literatūroje, kurioje pasakinė plotmė į realųjį personažo gyvenimą paprastai įterpiama pasitelkus tam tikras (pavyzdžiui, sapno) motyvacijas, čia ji lieka sąlyginėje erdvėje ir ją realizuoja tik kūrybiniai paties personažo bandymai. Spektaklis, drama dabar vyksta jų šeimoje, todėl pati Violeta vis labiau linksta keisti realybę savo pačios kuriamu fėjų pasauliu. Tos fėjos – tai pagal dailininko ir rašytojo Kasparo Drimo knygas mergaitės siuvamos lėlės. Tai ypač svarbus apysakos akcentas: jos yra kitokios nei tos, kurias pradėta gaminti masiškai, kai Kasparas Drimas sulaukė šlovės ir populiarumo. Violeta į kiekvieną fėją įdeda širdį tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – į krūtinę būtinai įsiuva širdutę ir kurdama su meile suteikia savo dirbiniui šilumos ir gyvybės. Simboliška, kad susipykusi su broliu ji sudrasko visas fėjas, o šis kaip susitaikymo ženklą jas vėl susiuva ir sukabina ant medžio. „Žibintuvėliu Vilas man apšvietė visas fėjas. Auksinėje šviesoje virš jo galvos praskrido šikšnosparnis, paskui antras ir trečias, tarsi skrajojančios dvasios. Tolumoje varpai mušė vidurnaktį. Aš pažvelgiau į naktį ir sugalvojau norą“ (p. 204) – tokiu apibendrinamu poetiniu vaizdu baigiama apysaka.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į J. Wilson Vidurnakčio struktūrą: ją sudaro trys nuosekliai vienas kitą keičiantys teksto tipai – Violetos laiškai Kasparui Drimui, kurios nors Kasparo Drimo pasakų knygos piešinys su jį aiškinančiu prierašu (pavadinimu ir ištrauka iš tos knygos) ir Violetos pasakojimas skaitytojui, kas vyksta jos pačios gyvenime. Kasparo Drimo piešinių negalima laikyti paprastomis Vidurnakčio iliustracijomis: jie lygiaverčiai pasakojimo struktūros elementai ir iš tiesų yra tarsi realiojo Violetos pasaulio atspindys pasakinėje plotmėje. Nuosekliai skaitant akivaizdu, kad iliustracijos pavadinimas („Sukeistas vaikas“, „Fėja Žibuoklė“, „Kerėtoja“, „Fėja burtininkė“ ir kt.) galėtų eiti ir kaip tolesnio skyriaus pavadinimas, o prierašai – kaip trumputės pasakinės realių Violetos gyvenimo įvykių, apie kuriuos ji pasakos toliau, anotacijos. Pavyzdžiui, fėja Žibuoklė – tai pati Violeta, kuri gyvenime jaučiasi taip pat („Mažutė drovi rausvai violetinės spalvos fėja, kuri gali būti nepastebėta ir sumindžiota“, p. 24), „sukeistas vaikas“ – jos brolis Vilas, kuris, kaip paaiškėja, į šeimą buvo priimtas tarsi tikintis pakeisti mirusį tikrąjį sūnų.

Apysakoje yra dvylika skyrių – tiek, kiek knygų sukūrė ir Kasparas Drimas, – tai tarsi struktūrinė vidurnakčio metafora. Paskutiniame skyriuje pasaką ir realybę sujungia ypatingas vidurnakčio laikas, kai gali išsipildyti svajonės: „Reikia sugalvoti norą…“ Šiame skyriuje Violeta sutinka rašytoją Kasparą Drimą, taigi gali realiai susipažinti su savo mėgstamų knygų autoriumi. Galbūt jis nevisiškai toks, kaip galėtume įsivaizduoti (tikriausiai fėjas piešia pasakų princai, o čia – „nutukęs ir dramblotas, karikatūriško kūno sudėjimo“), bet Violetai vis tiek patinka, nes tarsi apibendrina jos ankstesnę patirtį: visus dalykus galima matyti tarsi dvejopai, ir ragana iš piešinio galbūt yra sena liūdna moteris, iš kurios tyčiojasi vaikai, o gražioji nimfa, glaudžianti prie širdies triušiuką, – plėšri būtybė, ketinanti jį nugalabyti. Taigi gėrį ir blogį gali būti sunku skirti vieną nuo kito, nors tai – visiškai priešingi dalykai. Lygiai tas pat pasakytina apie vaizduotės ir realybės priešpriešą: tai, kas pateikiama kaip pasaka, iš tiesų gali būti visiškai realu. Akivaizdu, kad Vidurnaktyje šias dvi plotmes – vaizduotę ir realybę – sujungia ir kartu jų skirtį sušvelnina trečioji, meno, plotmė. Vidurnaktis – ne vien J. Wilson apysakos pavadinimas ir kulminacinis laiko taškas, žymintis susitaikymą su esama realybe. Tai ir vienos iš Kasparo Drimo knygų, labiausiai patinkančių Violetai, pavadinimas. Mergaitė atkreipia dėmesį į tą jos iliustraciją, kurioje princesė žiūri pro savo pilies langą („Na, aš manau, kad tai pilies langas, nors galėtų būti ir kalėjimo, sunku mėnulio šviesoje įžiūrėti“, p. 191). Tai pačios Violetos gyvenimo metafora. Ji kaip ta princesė uždaryta savyje ir laukia stebuklo. Apysaka teigia mintį, kad pats didžiausias ir turbūt paslaptingiausias realybės dalykas yra bendravimo stebuklas: artimas ryšys su netikru broliu Vilu, draugystė su naujoke Jazmina, kuri taip pat susijusi su Violeta neįprastu sutapimu – abi jos pavadintos gėlių vardais („Violeta“ išvertus reiškia „žibuoklė“), netikėtas susitikimas su rašytoju Kasparu Drimu. Bendraujant stiprėja pačios Violetos pasitikėjimas savimi, ji suvokia esanti ypatinga ir mokosi tai priimti.

Žinoma, gal ir neverta tikėtis, kad vaikas sąmoningai atkreips dėmesį į tai, kaip iliustracijos ir jų prierašai dera su pagrindiniu tekstu, gilinsis į apysakos sąsajas su W. Shakespeare’o kūryba ar mąstys apie tai, kokiu būdu menas čia sujungia vaizduotę ir realybę. Tai jau literatūros teoretikų duona ir žaidimai. Tačiau žinoti, jog tokie ėjimai įmanomi, verta dėl to, kad jie ypač gerai parodo, jog vaikų literatūra neiškrinta iš bendro literatūros tyrimų lauko ir gali būti analizuojama įvairiais aspektais. Apysakoje gvildenamos ir sudėtingos psichologinės temos – trylikametės lūpomis atskleidžiama šeimos drama, kintantys jos narių tarpusavio santykiai, pačios mergaitės kaip originalios asmenybės brendimas, tačiau J. Wilson apie tai rašo lengvu stiliumi, ją paprasta skaityti, o patrauklus, dinamiškas siužetas prikausto skaitytojo vaiko dėmesį nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Visi minėtieji aspektai ir suformuoja J. Wilson Vidurnakčio meninę visumą – savitą, intriguojantį literatūros kūrinio pasaulį, įdomų tiek suaugusiajam, tiek vaikui.

————————————————-

^* WILSON, Jacqueline. Vidurnaktis / iš anglų k. vertė Violeta Palčinskaitė. Vilnius: Alma littera, 2005. 208 p.: iliustr. ISBN 9955-08-977-6.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)