PAKELIUI

 

A. Darangausko nuotr.
A. Darangausko nuotr.

– Žmogaus asmenybės pagrindai dedami vaikystėje. Gal ir pradėsim nuo tos tolimos vaikystės žemės: kur iš tikro Tu gimei – Švėkšnos apylinkėse, Plungės rajone ar dar kur? Paatvirauk. Jau esi subrendęs.

– Žmogus yra asmeninės patirties evoliucijos (sudėties ir analizės) produktas, todėl viskas prasideda nuo gemalo ir pildosi iki mūsų šios dienos esaties – savivokoje, pojūčiuose, poelgiuose, bendravime, knygose, istorijoje, kultūroje. Savo pradžios neprarandame, ji visąlaik mumyse, tik nuo jos toldami ją vis gražiau matome. Beje, manau, kad vaikystėje asmenybės pamatus dėti per vėlu, juos reikia atsinešti gimstant.

Gimiau „dar kur“, bet irgi sovietinės Lietuvos Žemaitijoje. Ir beveik vienu metu išmokau kalbėti, rūkyti, gerti, dainuoti ir pas merginas…

Ne, Rimai, aš nesu subrendęs ir nesiruošiu. O pirma laiko jaunas žūti, paatvirauti, gyventi, pasenti, numirti patale ar kur nors kitur – taip, galiu. Mane apibūdinti tinka daug žodžių – gražių ir negražių, teisingų ir neteisingų, bet žodis „subrendimas“ – ne. Man mano, kaip skambiai pasakei, asmenybės pagrindai neleidžia subręsti, nuo paauglystės žinant tikrąjį to žodžio turinį: parazituok, žaisk socialinius žaidimus, lipk artimui ant galvos.

– Papasakok apie tėvus, brolius, seserį. Kokie santykiai buvo su jais vaikystėje? O dabar? Tavo šeima labai įdomi ir kūrybinga. Ar jauti mamos, brolio konkurenciją?

– Tėvai buvo mokytojai, tad bent jau Tau, Rimai, irgi mokytojų vaikui, turėtų būti aišku, koks vaikų gyvenimas su mokytojais. O broliai ir sesė – kabinomės vienas kito kaip mokėjom. Ir dabar taip pat.

Niekada su niekuo ir niekaip nekonkuravau, tik su pačiu savimi, nes šiandieninis mano tekstas man pačiam turi būti geresnis už vakarykštį. Mano konkurencija – kasdienis maksimalus žergimasis žinant, kad tiek, kiek norėčiau, galiu ir neįstengti – kelnės suplyš. Bet kartais pasiseka išvengti materialinių nuostolių. Dėl tų pasisekusių atvejų ir verta rašyti, apskritai kurti.

Sigitas su mama
Sigitas su mama

Apie mamos ir brolio konkurenciją Tu tikriausiai juokauji, todėl atsakysiu cituodamas brolį: aš su grafomanais nekonkuruoju. Apie kitokią konkurenciją galiu jaučio odą prirašyti, ir su pavyzdžiais bei pavardėm…

Tavo klausimo požiūriu, brolau, konkuruojama tik sociume – ir dažniausiai ne dirbant, o rėkalojant, dusinant kūrybingas artimo iniciatyvas, žaidžiant savo didybę, sureikšminant savo tuštybę ir sielos skurdumą artimo sąskaita. Konkuruojančiųjų su kitais aš negerbiu, tokia konkurencija – profesionalus užsiėmimas tik parazitams.

Neseniai vienas senas bičiulis paprašė, kad nebūčiau arogantiškas. Gal toks ir nesu, bet, matyt, atrodau, nes niekados neslepiu, ką apie ką galvoju, – nei gero, nei blogo. Man visada svarbiau žmogaus darbai, o ne jo nosies forma, pareigos, didesnis kumštis ar jo garbintojų skaičius.

– Pirmoji perskaityta knyga, jos įspūdis, įtaka Tavo pasaulėjautai? Ką manai apie skaitymą? Kodėl mažėja (o gal priešingai?) skaitytojų?

– Labai nenorėjau eiti į mokyklą, į pirmąją klasę, bet mamaitė išvarė. Beje, išvarė metais anksčiau negu priklausė, nes norėjo nors pusdienį jaustis ramiai. Tad mano pirma ir vienintelė pirmoje klasėje perskaityta knyga buvo Saulutė – elementorius – Šventasis Raštas! (Beje, jeigu kas nors iš šio teksto skaitytojų turi savo palėpėje užsimetusią ir patiems nereikalingą 1963 m. leistą Saulutę, būčiau labai dėkingas, jei pasiųstų ją adresu: Taikos pr. 97–31, Klaipėda, man.)

Ir dabar manau, kad viską reikia pradėti nuo abėcėlės. Anot Vytauto Petkevičiaus knygos Audra stiklinėje, kapitonas, jeigu atskiria laivo priekį nuo pasturgalio, savo geldą nuplukdys bet kur. Esu daręs gyvenime daug visokių dalykų, kurie ir man pačiam dabar atrodo keisti: grojau bosinėmis kanklėmis, dirbau žurnalistu, režisavau profesionaliame teatre, administravau kontorą, mokiau vaikus piešimo ir chemijos… Dabar daugmaž žinau, ko nereikėtų daryti. Bet savęs juk nepakeisi – tegu ir toliau bus kaip bus, jeigu bus.

Sigitas su broliais Linu, Giedriumi ir seserimi Aušra 1969 m.
Sigitas su broliais Linu, Giedriumi ir seserimi Aušra 1969 m.

Skaitymas. Skaitymas jau seniai pasidarė toks kaip kvėpavimas, valgymas ir visi kiti natūralūs dalykai. Deja, nebemoku skaityti neanalizuodamas. O toks skaitymas – tiesus kelias į rezignaciją, nes gerų tekstų su žiburiu reikia ieškoti. Net ne tekstų, o skanių trupinių juose. Kalba, kaip ir žmogus, yra gyvas padaras ir ją reikia pagarbiai, taupiai vartoti, su atjauta į ją įsiklausyti ir prisidėti ją kuriant. Šito pasigendu.

Nežinau, ar skaitytojų mažėja. Gal mažėja knygų, kurias būtų verta skaityti? Retas rašantysis yra rašytojas, o ir žemaičiai sako, kad ne kožnam pabažnam Dievo šūdą uostyti.

– Esi kaimo ar miesto vaikas? Gamtos ar kultūros vaikas? O gal neverta šių dalykų priešinti?

– Tu, broleli, klausdamas apsimeti, kad priešini kairę su dešine, – tas Tavo ir mano amžiuje pernelyg pompastiška, kaip mūsų vaikystės metais deklamavimas per pamokas eilėraščio „su parodymais“… Galėčiau atsakyti vienu žodžiu – „gal“, bet šįkart Tavęs, pradedančiojo žurnalisto, pasigailėsiu. Interviu – toks žanras… Čia Tau, Rimai, ne romanus rašyti, čia galvoti reikia. Ir žinoti daugiau negu atrodai.

O rimtai atsakyti galiu nauju savo eilėraščiu – PO SPARNU:

 

Rytas už vakarą

protingesnis,

žemė už dangų

gilesnė,

miegas,

visų saldžiausias,

sapne

riešutus gliaudo.

 

Pasaulis lyg laukas

suartas,

ąžuolas debesį

ardo,

po ąžuolu

tupi varnas,

ištiestas

varno sparnas.

 

Po sparnu –

mano gyvenimas,

ir tas

tikrasis, ir menamas,

ir tavo

žingsnis kiekvienas,

ir keturios

kambario sienos.

 

Žiūri pro langą

laikas –

čia senas žmogus,

čia vaikas –

viskas

ritas į pradžią:

sustoji, nusilenki,

ačiū.

 

Arba senu – GRĮŽIMAS:

Tik šunys, kvailiai ir poetai žiūri į pilnatį – pririša žvilgsnius geltonus. Blaškosi po to sunkiame snauduly, grandinėmis žvangina, neišgalėjimą būti čia ir dabar išrėkti mėgina.

Grimzta į pačią giliausią gilybę – save ir amą praranda, išvydę baimingai drebantį, inkščiantį, – negi čia aš?

Ne tu. Gilėjimo tikslas. Dabar jau žinai, kad ėjai atsigręžti.

Tavo apsiaustas – vėjas, tavo sparnai – tuštuma, tavo mylimoji – vienatvė.

Geltonų žvilgsnių gijos įsitverk ir laikykis, sukis atsargiai. Žiūrėk tik šalia druskos stulpo.

Šunys teisingai tylės, poetai kalbės, kvailiai rodys kelią.

– Štai visa kariauna, – sakys didžiausias kvailys su nimbu, – ją patikiu tau.

Gali atsisakyti. Ir sutikti gali.

Tai nieko per pilnatį nekeičia.

Sigitas (pirmoje eilėje antras iš kairės) Paukštakių aštuonmetėje mokykloje. Centre – klasės auklėtojas ir tėvelis Stanislovas Poškus
Sigitas (pirmoje eilėje antras iš kairės) Paukštakių aštuonmetėje mokykloje. Centre – klasės auklėtojas ir tėvelis Stanislovas Poškus

– Esi iš tų, kurie žino, kaip nereikia rašyti. Gal todėl Tavo kūryba, kalbama, labai eksperimentinė, tarsi sugalvota, pasiskolinta iš knygų, istorijos, kultūros faktų? Ar iš tiesų taip?

– Taip, žinau, kaip nereikia rašyti. Ir to neslepiu. Niekad nenorėjau būti rašinėtoju, bet penkiolikos metų kai buvau, man didžiai įdomu patapo sužinoti, kaip eilėraštis padaromas. Ne sukuriamas, o padaromas – tekstas kaip estetinis konstruktas, priimtinas konkrečiai kultūrai. Iki šiol tebesiaiškinu, dabar tik priešokiais, nes gero eilėraščio ar prozos recepto paslapties taip ir nesužinojau. Tikras tekstas arba yra, arba jo nėra. Vidurio nebūna. O kas yra tekstinis niekalas, akies krašteliu pamatęs išmokau atskirti.

Savo kūriniuose jokių eksperimentų ir pan. nematau. Aš iki ausų sėdžiu tradicijoje. Ir manau, jog vienas kitas geresnis mano tekstas tik prisideda prie šimtamečių tradicijų adaptavimo šios dienos vaikui, žmogui. Viskas, ką geresnio esu parašęs, galima sakyti, yra tikrų dabarties nutikimų, nutinkančių šimtus metų, pritaikymas šiandienos suvokėjui. Literatūroje nėra eksperimentų, tik naujai pamatytos senienos, nes žmogiški literatūros suvokimo principai ir juslės tūkstančius metų nekinta. Ir apskritai literatūra – tik blankus su mumis eksperimentuojančio mūsų gyvenimo aprašymas, kuriame kartais netyčia, kaip inkliuzų, pasitaiko ateities įžvalgų.

Tėvai – Rožė ir Stanislovas Poškai
Tėvai – Rožė ir Stanislovas Poškai

Be to, Rimai, jeigu koks nors literatūrologu apsimetantis avigalvis sako „eksperimentas“, galbūt tas reiškia tik tai, kad jis mažai ką žino ir išmano arba patogiai kartoja kitų neišmanėlių žodžius. Pameni, sovietmečiu literatūros vadovėliai mokė: „Ir tada (beveik valandos tikslumu nusakoma, kada) įvyko esminis rašytojo (-os) kūrybos lūžis (manyk – sovietinės ideologijos kryptimi)“… Daugelis tų, kurie tada augo, taip ir išmoko klišes visam gyvenimui, nes su jomis patogiau.

O kokie apskritai gali būti patogumai, jeigu tris keturis kartus per šimtmetį keletą amžių kaip nacija patiriame esmines permainas?

Post scriptum. Tu neuždavei vieno man labai svarbaus klausimo, todėl užsiduosiu jį pats:

– Koks skirtumas tarp geros vaikų literatūros ir geros suaugusiųjų literatūros?

– Atsakysiu šiek tiek utriruodamas: jokio. Tik kūrinių suaugusiems rašytojas dažniausiai susirūpinęs pačiu savimi, savo sielos patamsiais ir mėgina tuos patamsius primesti kitiems, gal niekuo dėtiems žmonėms. Jam nesvarbu, kokį – galbūt griaunamąjį – poveikį jo kūrinys padarys skaitytojui. Kūrinių vaikams rašytojas jaučiasi atsakingas už savo skaitytojus, ir geriausi kūriniai vaikams palaiko bei skatina svarbiausius dalykus, padedančius vaikui išgyventi ir suaugti, – gyvenimo džiaugsmą, optimizmą, bendravimo, žaidimo malonumą, įsiklausymą į save ir kitus.

Šį kartą tiek. Dėkui Tau, Rimai, už užduotus ir neužduotus klausimus, o man – už atsakymus.

Sigitas (antras iš dešinės) nenuilstantis vaikų literatūros seminarų Klaipėdoje organizatorius ir dalyvis
Sigitas (antras iš dešinės) nenuilstantis vaikų literatūros seminarų Klaipėdoje organizatorius ir dalyvis

„Rubinaitis“ dėkoja už atsakymus, o IBBY Lietuvos skyriaus kolektyvas sveikina kolegą Sigitą, gimusį 13 dieną, gražaus jubiliejaus proga!

Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriaus.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)

 

 

Įžanginis

Knygygne

Straipsniai

VISUOTINĖS DEPRESIJOS EPOCHOS HUMORAS (Apie naująją rusų vaikų literatūrą)

A. Pogorelskio 220-osioms gimimo metinėms

A. POGORELSKIO „JUODOJI VIŠTA, ARBA POŽEMIO GYVENTOJAI“ – ROMANTIZMO KLASIKA VAIKAMS
KAIP SU KETVIRTOKAIS SKAITĖME „JUODĄJĄ VIŠTĄ, ARBA POŽEMIO GYVENTOJUS“

Diskusija

KNYGOS IR PAAUGLIAI

Atidžiu žvilgsniu

Su keptuve prieš pasakų pasaulio blogį
Paprastas nepaprastumas
Apie drąsą ir baimę keistai atrodyti
„Vidurnakčio“ teksto struktūros paslaptys

Bibliografija

2008 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai