KNYGOS IR PAAUGLIAI

Tai skaito ar neskaito? Su tokiu klausimu kreipiamės į mokytojus, bandydami sukelti diskusiją. Teiraujamės jų nuomonės dėl kelių neretai girdimų teiginių:

– Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko.

– Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis kitoks. Pagaliau bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikėtų leisti mokiniams skaityti tai, ką jie nori.

– Literatūros vadovėliai, juose spausdinamos ištraukos mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovėlių autorių iliuzija, kad perskaitę kūrinio ištrauką mokiniai eis į biblioteką ieškoti knygos, ir telieka iliuzija.

– Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Tačiau kiek Lietuvoje yra skaitančių šeimų – šeimų, kuriose knygos yra vertinamos?..

– Universalių būdų, skatinančių mokinius skaityti, nėra. Mokytojas nedaug ką gali. Padėtis kone beviltiška…

Išsakydami savo nuomonę, mokytojai šių tikinimų gali ir nepaisyti.

KNYGOS IR PAAUGLIAI

Aldona Kruševičiūtė

(Kretingos Marijono Daujoto vidurinė mokykla)

Dar tarpukario Lietuvoje Vaižgantas liūdnai palingavo savo žilą galvą: „Knygų spinta – retas baldas inteligento namuose.“ Sovietmečiu, tarsi tęsdamas Vaižganto pradėtą temą, poetas J. Nekrošius ironizavo: „Ir stebies, kiek sutalpinta krištolo į knygų spintą.“ Abi citatos atspindi skirtingų epochų santykį su knyga ir abi teigia, kad lietuviai neskaito. Tad tokiame kontekste padejavimas, kad vaikai nebeskaito, nėra nei naujas, nei netikėtas. Gal tik kiek keistas, nes implikuoja mintį, kad buvo kažkoks aukso amžius, kada vaikai skaitė. Kada buvo toks amžius? Nebuvo nei tyrimų, nei, suprantama, jų apibendrinimų. Tai tik mūsų, skaitančių ir skaitančiais vaikais besidominčių, apriorinės išvados, paremtos subjektyviais stebėjimais. Tik begalinis skeptikas gali tvirtinti, kad vaikai nebeskaito, tik naivus optimistas gali teigti, kad vaikai skaito. Iš tos patirties visi žinome, kad neskaitančiųjų visais laikais buvo daugiau negu skaitančiųjų. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau mušami pavojaus varpai, kad vaikai neskaito. Atrodo, aliarmas keliamas be reikalo, nes juk yra ir skaitančių – juk paaugliams skirtos knygos dingsta iš knygynų lentynų, juk, laukdamas pageidaujamos knygos, skaitytojas bibliotekoje užsirašo į eilę. Tik tuos skaitančiuosius vertiname kaip savaime suprantamą dalyką ir tarsi nepastebime, o neskaitantieji – amžinoji mūsų širdperša.

Kodėl dabar neskaitymas kelia didesnį nei kada nors nerimą? Nelengva rasti atsakymą į šį klausimą. Pirmiausia todėl, kad nėra atlikta jokių tyrimų. Vėl tenka remtis subjektyviomis prielaidomis, kad tai lemia socialiniai visuomenės pokyčiai. Matome akivaizdžiai agresyvėjančius paauglius, žiaurėja jų nusikaltimai, nors statistika, regis, skelbia, kad nusikaltimų nėra padaroma daugiau. Seniau neskaitantis vaikas greta mokyklos siūlomų užklasinės veiklos būrelių turėjo bendraminčių peršamą kiemo „laisvę“ ir nykias televizijos programas. Sudominti gera knyga tada išties buvo paprasčiau. Dabar knygos pakaitalų pasiūla gerokai išsiplėtė (internetas, mobilusis telefonas su galimybe filmuoti ir fotografuoti ir t. t.). Pagundų kur kas daugiau ir jos tikrai traukia paauglius savęsp. Į virtualybės sūkurį patekęs vaikas nelabai susivokia, kad knyga – ir inkaras, ir gelbėjimosi ratas nuo menkaverčių geros literatūros pakaitalų. Tad visiems, kuriems rūpi knyga, o vaikas, laikantis rankose knygą, – bene mieliausias širdžiai vaizdas, tenka ieškoti būdų, kad toks reginys taptų įprastinis, o ne išimtinis, kaip dažnokai pasitaiko dabar. Klasika virtęs klausimas „Ką daryti?“ šiuo atveju neturi likti retorinis, nes nei literatūros vadovėliai, nei skaitytinų knygų sąrašai vaiko prie knygos neprilenkia. Nors ir labai liūdna, bet reikia pripažinti, kad retoje šeimoje knyga – vertybė, o ne vienam skaitančiam tėvui didžiausia mįslė yra tai, kad jo atžalai knyga kelia jei ne alergiją, tai žiovulį.

Kas turi įvykti, kad vaikas patirtų lemtingą susitikimą su knyga? Norisi, kad knygą jis gautų iš tėvų rankų. Taip ir yra, kol vaikas mažas. Kai jis tampa paaugliu, padėtis iš esmės keičiasi. Štai po Kalėdų atostogų penkių klasių, kuriose dėstau, mokiniai, kalbėdami apie dovanas, vardijo įvairiausius daiktus, bet nė vienam iš jų nebuvo padovanota knygos. Kodėl? Juk per tėvų susirinkimus tikrai apie knygos svarbą kalbama, diskutuojama ir tarsi prieinama prie bendros išvados – knyga reikalinga. Tėvai teisinasi tuo, kad knygos brangios, kad tam yra bibliotekos, galų gale – tuo, kad vaikas vis tiek neskaitys. Visi žinome, kad bibliotekos toli gražu nėra aprūpinamos knygomis taip, kaip norėtųsi. O tėvai (žinoma, ne visi) savo pasyvia pozicija tik nustumia problemą nuo savęs ir dar didesnę atsakomybę užkrauna ant ir taip apkrautų mokytojo pečių.

Regis, tik mokytojui rūpi išugdyti skaitytoją. Tai sudėtinga misija, tad ir veikla įvairi. Šiuolaikiniams vaikams greit viskas nusibosta, niekas jų nebestebina, tad, norint sudominti knyga, reikia kurti nuolatinę intrigą. Tai įmanoma tik pačiam visąlaik sekant naujausią literatūrą, skirtą paaugliams. Ji tikrai įvairi, juk ne viena leidykla leidžia knygas mokiniams. Tad ir prasideda didysis žaidimas, „kaip pagauti skaitytoją“. Leidyklos nelabai tesirūpina knygų reklama – vienas kitas plakatas, ir, regis, viskas. Televizija taip pat stokoja laidų paaugliams, kuriose būtų rengiamos įdomios diskusijos apie knygas, susitikimai su lietuvių autoriais, rašančiais paaugliams. Bibliotekų darbuotojų renginiai sulaukia tik tų lankytojų, kurie ir šiaip skaito. O ką daryti su paaugliu, kuris nenori knygos imti į rankas? Belieka mokytojui užsiimti saviveikla. Populiariausias būdas – paskaityti įdomią ištrauką ir šitaip sudominti. Taip visi skaitėme Lois Lowry (Louesos Lauri) Siuntėją, kurio ištrauka „užkabino“. Tačiau įdomios ištraukos pateikimo būdas ne visada paveikus.

Praeityje tie laikai, kai gausybė naujų leidyklų rūpinosi tik pelnu, o ne knygos kokybe ir kai mokytojui pirmiausia, prieš paduodant knygą vaikams, reikėdavo ištaisyti įvairiausias klaidas. Dabar klaidų sumažėjo, bet neretai pasigendama vertimo ar redagavimo kokybės. Vadovaujantis principu „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, visos klaidos gali būti naudingos. Rečiau pasitaikančios korektūros klaidos praverčia didžiajame žaidime – tiesiog jas reikia susižymėti ir pasiūlyti pirmam skaitytojui surankioti (žinoma, už sutartinį „atlygį“). Kai užkimba koks dešimtukų medžiotojas, kalbos apie knygą ir jos įdomumą sparčiai pasklinda, tad prie knygos bibliotekoje greit susidaro skaitytojų eilutė.

Kai kurie stengiasi aplenkti mokytoją ir, pirmi pasičiupę naują knygą, ateina su savo klaidų sąrašiuku. Smagumėlis pulti skaityti knygą, patvirtinti, papildyti ar paneigti klaidelių sąrašą ir būtinai padiskutuoti apie knygą, jos veikėjus, vertybes. Kita vertus, pamažu užduotys sunkinamos. Prašau kokį nelabai vykusiai išverstą knygos gabaliuką paredaguoti ir už tokias pastangas taip pat skatinu. (Lanksti vertinimo sistema taip leidžia susikaupti pažymį.) Norinčiųjų nedaug, bet visada atsiranda. Štai neseniai „Alma littera“ išleido įdomią Martino Murray knygą Beveik neįtikėtina Kedrės B. Hartli istorija (tos, kuri planavo nepaprastą gyvenimą). Tikrai rekomenduosiu ją savo mokinėms. Tačiau su užduotimis. Yra palikta ne viena korektūros klaida (tegul skaitytojai ugdosi pastabumą). Redaguotinos kai kurios vietos. Tikrai būsiu laiminga, jei mano mokiniai pasiūlys pataisyti kad ir šį gabaliuką: „Burkavimo kalbos vertimas į žmonių kalbą nėra toks kvailas dalykas, kaip jums galėtų pasirodyti, nes esu girdėjusi, kad Italijoje vienuolis vardu Frensis galėjo susišnekėti su gyvūnais ir paukščiais“ (p. 37). Jei ne tik suredaguos, bet ir sutvarkys sakinio skyrybą, tai bus puiku.

Ne visi pastabūs, ne visiems skyrybos taisyklės ar raiškesnė kalba rūpi skaitant knygą. Jiems – kitokios užduotys: išrašyti labiausiai patikusias vietas, epizodus, kurie buvo netikėti, gražūs, privertė susimąstyti, galų gale užrašyti įdomesnį, retesnį žodį. Jei knygą skaito tik vienas kitas, leidžiu palyginti su savo išrašais. O jei skaitytojų daugiau, tai aptariame knygelę, negailėdami laiko po pamokų. Gal ir nustebs mano jaunieji skaitytojai, kad iš minėtosios knygos, be kitų ištraukėlių, ras tokią: „Jaučiu, kaip laikas krinta ant manęs, o aš po truputį, po truputį senstu ir darausi vis ramesnė. Kartais toks laiko lėkimas verčia mane nuliūsti, nes niekur, kur tau paprasčiausiai patinka tiesiog pabūti, negalima užtrukti ilgėliau“ (p. 94). Tačiau manau, kad tai bus diskusijos apie laiko tėkmę pradžia. Berniukams būtinai rekomenduosiu Louiso Sacharo Maži žingsneliai („Alma littera“). Vienas vasaros pradžioje pasiskolino tą knygą ir grąžindamas parodė, kad pirmasis jo išrašas: „Grįžęs į Ostiną jis nusistatė penkis tikslus. Penkis nedidelius žingsnius. 1. Baigti vidurinę. 2. Susirasti darbą. 3. Susitaupyti pinigų. 4. Vengti smurtinių situacijų. 5. Atsikratyti Žasto pravardės“ (p. 9). Šyptelėjau – tikrai bus apie ką padiskutuoti su nenuoramomis. Vaikai, kaip ir visi skaitytojai, knygose ieško savęs. Tai tik mokytojai nori vienu šūviu kelis zuikius nušauti. Tokie išrašai praverčia ne tik aptariant knygas. Kartais juos panaudoju kokiai kūrybinei užduočiai kurti, kartais iš jų galima sudurstyti skyrybos ar rašybos pratimą. O jei nepavyksta daugiau kokių ištraukėlių ar įdomesnių žodžių mūsų „Kalbos medžiui“ išrinkti, ne vienas padaro išvadą, kad knygelę nelabai verta skaityti. Taip bandoma kurti motyvuotą ryšį su knyga. Džiugu, kai koks nelabai linkęs mokytis vaikas ateina perskaitęs susirastą knygą ir sako: „Čia įdomi, siūlau paskaityti.“ Imuosi, o paskui, kai jau perskaitau, abu drauge aptariame. Po pamokų. Regis, vaikams labiausiai ir trūksta to neįpareigojančio pakalbėjimo apie knygos sukeltas mintis. Tad jau ne pirmi metai su vaikais (ir tais, kurie neskaito) rengiame projektą „Skaitykime kartu“. Įvairių renginių jau vyko. Ne vienas „neskaitantis“ ėmė ir susigundė kokia knyga. Mokiniams patinka reguliariai rengiami skaitymai, kai kiekvienas atsinešame savo tuo metu skaitomą knygą ir turime ją įdomiai pristatyti kitiems. Labiausiai visiems patikusio pristatymo autorius gali savo skaitomos knygos ištrauką paskaityti visiems, o jo knyga reklamuojama kabinete įrengtoje „skaitykloje“. Iki kitų skaitytinos knygos „rinkimų“. Norisi, kad vaikas motyvuotai vertintų knygą, kad nepasiduotų madai. Jei kuris tuose sambūriuose reklamuota knyga nusivylė, būtinai gaus žodį per kitą susibūrimą, nes skepticizmas niekam nepakenkė. Gal kaip tik todėl ir Haris Poteris iš pradžių buvo sutiktas su ovacijomis, o paskui lengvai pasišaipoma iš autorės noro padaryti knygą storesnę, iš akivaizdžių prieštaravimų, kuriuos surinko „knygų sekliai“.

Jaunieji skaitytojai nori ir geba knygas vertinti, jiems reikia tokių knygų, kurios su jais kalbėtųsi jiems svarbiomis temomis. Deja, tokių nėra daug. Kažkaip atrodo, kad knygų autoriai nelabai nori matyti vaikų problemų. Žinome, kiek daug vaikų su tėvais emigruoja, tačiau neturime knygos, kuri pasakotų apie emigracijoje nepritampančio vaiko padėtį ir t. t., ir pan. Nuo vaiko problemų nereikėtų nusigręžti. Lietuviuko padėtis Airijoje ar Amerikoje kitokia, nei Faïza Guène pavaizdavo Dorijos gyvenimą romane Rytoj pats tas.

F. Kafka tvirtino: „Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo.“ Nelengva atšildyti sužvarbusias šiuolaikinių paauglių sielas. Bet bandyti verta. Tik norėtųsi, kad mokytojas nebūtų vienintelis, donkichotiškai tirpdantis tą įšalą. Neseniai „Lietuvos rytas“ leido pigių gerų knygų seriją. Tai kodėl nepabandžius leisti tokios serijos paaugliams? Nesvarbu, kad šis dienraštis skirtas ne jiems. Laikraštis turi interneto puslapį, galėtų skelbti pageidaujamų knygų sąrašo kūrimą, būtinai motyvuojant pasirinkimą kokia trumpa recenzija, rašinėliu ir t. t. Patys skaitytojai išsirinktų knygas. Tai būtų laikraščio investicija į ateities skaitytojus. O ir leidykloms reikėtų sukrusti, labiau įsiklausyti į savo skaitytojus ir jų poreikius. Paprasčiausias būdas – kiekvienai paaugliams išleidžiamai knygai parengti skirtuką su klausimais. Nebūtina, kad jis būtų spalvingas ar šiaip kuo labai patrauklus. Reikia, kad jis vaikui parodytų, kaip rimtai leidėjai (ir autoriai) su juo tariasi, kokia svarbi jo nuomonė. Norėtųsi, kad tame skirtuke būtų palikta vietos pastebėtoms klaidoms nurodyti, nuomonei išsakyti ir pan. Vaikus skirtukas pratintų tvarkingai elgtis su knygomis (beje, vienoje jo pusėje tos elementarios elgesio su knyga taisyklės ir galėtų būti kaip nors šmaikščiai nurodytos), ugdytų sąmoningą skaitytoją. Perskaitę knygą ir atsakę į skirtuko klausimus, vaikai galėtų juos nunešti į artimiausią knygyną. Atveždami naujas knygas, tiekėjai parsivežtų tikrą vaikų nuomonę apie knygą. Manau, kad ji būtų įdomi ne tik redaktoriams, autoriams, leidybos verslo planuotojams. Augdamas su knyga ir galvodamas apie knygą, jausdamas, kad jo nuomonė svarbi, jaunasis skaitytojas ir formuosis kaip asmenybė.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 3 (43)