1927 sausio 12 d. gimė grafikas, iliustruotojas, nemažai dirbęs ir su vaikų knygomis Algirdas Eugenijus Steponavičius
Kūrėjas, gimęs leidėjo šeimoje Kaune, pasirinko dailininko kelią – 1950 m. baigė tuometinį Vilniaus valstybinį dailės institutą. Po studijų pradėjo iliustruoti vaikų žurnalą „Genys“, o netrukus ėmėsi ir vaikų knygų.
A. Steponavičius (1927 m. sausio 12 d.–1996 m. spalio 21 d.) sukūrė iliustracijas žymiausių to meto vaikų rašytojų knygoms: Kazio Borutos „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963), Kosto Kubilinsko „Varlė karalienė“ (1967), Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ (1988) ir kt. Už iliustracijas jis sulaukė ne vieno tarptautinio apdovanojimo Bratislavoje, Leipcige, Maskvoje, o 1990 m. įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
A. Steponavičiaus žmona Birutė Janina Žilytė ėjo panašiu keliu: dirbo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, iliustravo vaikų literatūrą. 2015 m. ji taip pat buvo apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Kartu su žmona bei dailininku Laimučiu Ločeriu A. Steponavičius dekoravo Vilniuje veikusios legendinės vaikų kavinės „Nykštukas“ sienas.
Anot menotyrininkės Zitos Žemaitytės, A. Steponavičius vaikus lengvai geba sudominti, įtraukti į bendrą žaidimą, prabilti į mažųjų širdis. Jo piešiniuose susipina kūrybingai interpretuota liaudies meno tradicija, išmonės ir fantazijos nušviestas individualus kūrėjo braižas.
„A. Steponavičiaus iliustracijų įtikinamumas pagrįstas vaizduotės jėga, todėl logiškai pateisintos čia sukeistos spalvos ir dydžiai, personifikuota gamta. Dailininkas žaidžia skambių, grynų, kontrastingų spalvų deriniais, dinamišku piešiniu, slepiančiu savyje geraširdišką šypseną („Varlė karalienė“)“, – rašė Z. Žemaitytė kūrėjo 50-mečiui skirtoje apžvalgoje „Brandos metas“ (Pergalė, 1977).
A. Steponavičiaus iliustruotos knygos vaikams
A. Steponavičiaus iliustruotos knygos vaikams
Michalkovas Sergejus. Svarbi diena: eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. – 26 p.
Mįslės / sudarė Stasys Tijūnaitis. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 106 p.
Lapienis Ignas. Senelės laivas: pasakojimai, pavadavimai, legendos. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – 102 p.
Kubilinskas Kostas. Varlė karalienė: eiliuotos pasakos – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 135 p.
Boruta Kazys. Jurgio Paketurio klajonės: pasaka-apysaka. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla,1963. – 279 p.
Sluckis Mykolas. Nedėkingas ančiukas / iliustravo kartu su B. Žilyte. – Vilnius: Vaga, 1964. – 28 p.
Tomarienė Sonė. Užburtos birbynės: pasakos / iliustravo kartu su B. Žilyte. – Vilnius: Vaga, 1964. – 94 p.
Šepetys repetys: dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės / sudarė Leonardas Sauka. –Vilnius: Vaga, 1965. – 77 p.
Cvirka Petras. Nemuno šalies pasakos. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 372 p.
Nuotr. šaltinis: http://vilniausgalerija.lt
Parengė Eglė Baliutavičiūtė
2017-01-10
1948 m. sausio 12 d. gimė britų rašytojas Williamas Nicholsonas
Williamas Nicholsonas – garsus Didžiosios Britanijos suaugusiųjų ir vaikų rašytojas, taip pat kuriantis pjeses ir kino scenarijus („Gladiatorius“, 2000; „Vargdieniai“, 2012), už scenarijus du kartus buvo nominuotas „Oskarui“.
W. Nicholsonas yra parašęs 10 knygų suaugusiesiems. Paaugliams parašė dvi fantastines trilogijas – „Liepsnojantis vėjas“ (angl. „Wind on Fire“) ir „Kilnieji kariai“ (angl. „Noble Warriors“), bei realistinį romaną „Turtingi ir pasiutę“ (angl. „Rich and Mad“). Lietuvių kalba turime tik dvi jo knygas – pirmąją „Liepsnojančio vėjo“ dalį „Skambantis bokštas“ (leidykla „Garnelis“, 2006) ir romaną suaugusiesiems „Gimtinė“ (leidykla „Tyto alba“, 2015).
„Septyniadešimt yra paskutinės gyvenimo fazės pradžia. Šis žinojimas mane stipriai veikia, savotiškai netgi jaudina: jaučiu, kad laikas artėja į pabaigą ir aš privalau jį išnaudoti kuo geriau“, – savo asmeniniame tinklaraštyje rašo autorius1.
W. Nicholsonas užaugo Didžiojoje Britanijoje, religingoje katalikų šeimoje. Baigęs mokyklą, studijavo anglų kalbą Kembridžo universitete ir įsidarbino BBC televizijoje. Tačiau tai pernelyg nedžiugino, tikroji jo aistra buvo rašymas – apie tai svajojo nuo vaikystės. Dar 15-os metų parašė savo pirmąjį romaną, tiesa, neoriginalų, įkvėptą populiarių Iano Flemingo knygų apie Džeimsą Bondą. Rašyti niekada taip ir nenustojo, savo tinklaraštyje pasakoja, kad keldavosi dviem valandomis anksčiau ir rašydavo, o tuomet jau vykdavo į darbą. Pradžia nebuvo sėkminga – rašymui atiduodavo daug jėgų ir laiko, tačiau beveik viskas buvo atmesta leidėjų. Kai pagaliau pavyko išleisti pirmąjį romaną, jis liko nepastebėtas, tačiau vienas iš jo viršininkų perskaitė ir paragino pamėginti rašyti scenarijus, nes esą kuria stiprius dialogus.
„Niekada nelaikiau televizijos tinkama vieta savo rašymams. Net nemanau, kad apskritai laikiau scenarijų kūrimą tikru rašymu. Turbūt būtent dėl to rašiau greitai ir lengvai. Neįtikėtina, bet pagal mano pirmąjį scenarijų buvo pastatytas filmas su Jonathanu Pryce‘u pagrindiniame vaidmenyje. Antrasis scenarijus „Šešėlių šalis“ (angl. „Shadowlands“, 1985) pelnė visus apdovanojimus tais metais. Staiga aš tapau tikru rašytoju“, – prisimena rašytojas.
Netrukus „Šešėlių šalį“, biografinę dramą apie vaikų rašytoją, mokslininką ir teologą C. S. Lewį, pastatė ir Holivude. Nicholsonas išpopuliarėjo, ėmė daug bendradarbiauti su Holivudo kino studijomis, ten mokėsi suprasti, kaip geriau papasakoti istorijas, kokios jo didžiausios daromos klaidos. Tačiau pjesių kūrimas turėjo ir neigiamą pusę – autorius neturėjo absoliučios savo kūrinių kontrolės. Galiausiai nutarė grįžti prie knygų, o turėdamas omenyje savo silpnybę rašyti pernelyg sudėtingus, intelektualius tekstus, nusprendė išbandyti vaikų rašytojo plunksną. Taip 2000 m. gimė „Skambantis bokštas“, kuris sulaukė gerų įvertinimų ir daugybės vertimų. Didžiojoje Britanijoje knyga pelnė „Smarties Prize Gold Award“ ir „Blue Peter Book of the Year Award“ apdovanojimus. Pamečiui pasirodė ir likusios dvi trilogijos dalys. Sėkmė paskatino Nicholsoną grįžti ir prie romanų suaugusiesiems. „Visus savo darbus matau kaip vieną neišardomą mėginimą suprasti šį keblų gyvenimą“, – teigia W. Nicholsonas.
Garnelis, 2006.
„Skambantis bokštas“ – pirmoji jaunesniesiems paaugliams skirta maginės fantastikos trilogijos „Liepsnojantis vėjas“ dalis, lietuvių kalba išleista 2006 m. leidyklos „Garnelis“. Deja, knyga Lietuvoje nebuvo pakankamai populiari – daugiau šios serijos vertimų nesulaukėme. Tačiau „Skambantį bokštą“ galima skaityti ir kaip atskirą knygą, nors, tenka pripažinti, visų atsakymų nesužinosime. Tuomet ar iš viso verta skaityti? Ką joje rasime? Ar ji įdomi?
„Skambantis bokštas“, kaip ir dauguma maginės fantastikos kūrinių, yra nuotykinė literatūra, kurios veiksmas vyksta antriniame, pasakiniame pasaulyje. Kartu šioje knygoje šmėsteli ir distopinės literatūros ir satyros atšvaitų, ne viename epizode galime atpažinti taiklią šių dienų Vakarų visuomenių kritiką ir kt. Pats autorius paklaustas, kas inspiravo jį sukurti „Skambantį bokštą“, atsakė, kad viskas prasidėjo nuo pykčio dėl daugybės įvairiausių testų, kuriuos teko laikyti jo mokyklinio amžiaus vaikams. Ir iš tiesų – egzaminams šioje knygoje kritikos strėlių atseikėta su kaupu.
Dvyniai Kastrelė ir Baumanas Hatai su mažute sesyte ir tėvais gyvena Aramante – aukštomis sienomis apjuostame mieste-valstybėje. Visas viešas gyvenimas ir institucijų veikla pagrįsta itin griežta, bet kvaila meritokratija, apipinta skambiais lozungais: „Uoliau stengiamės, aukščiau siekiame ir visaip kovojame dėl šviesesnio nei šiandiena rytojaus“ (p. 25). Tačiau čia gyventojai vertinami ne už tai, ką sugeba geriausiai, bet visi nuolatos laiko vienodus egzaminus su gausybe beprasmiškų klausimų iš skirtingų sričių. Tokia sistema veda į panieką silpnesniam, mažiau gabiam įsiminti šiaip jau niekam nereikalingą informaciją, ne tokiam apsukriam: „Aramanto gyventojams nebuvo didesnio malonumo už viešą kitų žmonių žeminimą“ (p. 204). Tad blogiausiai išlaikantieji egzaminus, nepaisant jų profesinių, meninių gebėjimų, individualumo ir kitų ypatybių, gyvena skurdžiausiai ir blogiausiai.
Tačiau ne visi Aramanto gyventojai tokie. Hatai šioje visuomenėje, stokojančioje gerumo, atjautos ir individualumo, atrodo it atvykę iš kitos planetos. Jie pasitiki vienas kitu, nepaisant nieko stipriai vienas kitą myli ir to nevengia pasakyti garsiai. (O dvynių Baumano ir Kastrelės ryšys dar ypatingesnis – jie sugeba susišnekėti mintimis.) Hatų šeima sistemos pažeminta, tačiau nei pagarbos vienas kitam, nei žmogiškumo nepraraus. O tokie tvirti žmonės patys pavojingiausi bet kokiam totalitariniam režimui. Tad nieko keisto, kad maištauti prieš sistemą pradeda būtent jie, o pirmiausia energingoji Kastrelė.
Romano cente, kaip ir Aramanto miesto centre, stovi skambantis bokštas. Kai jis skamba, žmones aplanko laimė. Tik jis visai neskamba. Jo balsas pavogtas, o jį turi baisioji Mora. Bet ar tai sena miesto legenda, mitas, o gal tikrovė? Neturėdama kito pasirinkimo, Kastrelė su dvyniu ir keistu apsileidusiu bendraklasiu pasprunka iš uždaro miesto, kad surastų bokšto balsą, o jų tėvai lieka savaip kovoti mieste.
Trilogija „Liepsnojantis vėjas“ (ang. „Wind of Fire“)
„Skambantis bokštas“ – daugialypė ir įdomi knyga, galinti pasiūlyti ne tik nuotykių, bet ir idėjų pasvarstymams apie visuomenę, tvarką, egzaminus, karą, gerų šeimos santykių svarbą, draugystę ir kt., tačiau tai nėra aukščiausio lygio vaikų literatūra. Vietomis knyga atrodo pernelyg nesubrandinta, neišnešiota, kartais veiksmas pernelyg skuba į priekį, tad nelieka laiko fantastinio pasaulio kūrimui. Bet skaityti smagu, įdomu ir neprailgsta. Knygos kalba itin vaizdinga, sodri netrūksta joje retesnių, išraiškingesnių žodžiu, – nieko keisto, juk ją vertė ne bet kas, o Danguolė Žalytė, savo talentą įrodžiusi ne vienu kalbiniu požiūriu puikiu sudėtingos vaikų literatūros vertimu. Nuoširdžiai gaila, kad likusios dvi serijos knygos neišverstos į lietuvių kalbą.
„Aš nerašau vaikams. Neriboju nei savo žodyno, nei konstrukcijų. Rašau sau. Jei vaikams jos patinka, tai pats svarbiausias dalykas, bet šioms knygoms atiduodu viską, ką turiu, atiduodu visą save, todėl mane labai džiugina, jei suaugusieji irgi jose randa ką nors sau“, – teigia autorius, viename interviu kalbėdamas apie „Liepsnojančio vėjo“ trilogiją2.
Vaikų knygų bibliografija lietuvių kalba
Skambantis bokštas: romanas / iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Garnelis, 2006. – 309 p.
Nuotraukos šaltinis http://www.williamnicholson.com/
Parengė Eglė Baliutavičiūtė
2018-03-28
Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
1628 m. sausio 12 d. gimė prancūzų rašytojas Charles Perrault
Charles Perrault (Šarlis Pero, 1628 m. sausio 12 d.–1703 m. gegužės 16 d.) gimė garsioje ir turtingoje prancūzų didikų šeimoje. Tėvas buvo teisininkas ir parlamento narys, tad ir sūnų nuo vaikystės rengė teisininko karjerai.
Koledže jam sekėsi sunkiai, bet ne todėl, kad buvo negabus, o dėl to, kad buvo ūmaus būdo, kol galiausiai susiginčijo su direktoriumi ir nuo penkiolikos metų mokėsi savarankiškai, išlaikė teisininko egzaminus, keletą metų padirbėjo advokatu ir įsidarbino mokesčius rinkusio brolio kontoroje. Tuo metu pradėjo kurti eilėraščius, 1959-aisiais paskelbė keletą poemų, paskui ‒ dar kelias, Liudviko XIV-ojo garbei, ir sulaukė visuotinio pripažinimo. 1671-aisiais buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu (tuo metu Prancūzų akademija rūpinosi literatūrinės kalbos norminimu, leido gramatikas, žodynus). Buvo aktyvus literatūrinių salonų lankytojas. Šias biografijos detales žinoti svarbu, nes jos padeda geriau suprasti ir įvertinti Ch. Perrault pasakas, kurias dabar veikiausiai yra girdėjęs kiekvienas vaikas. Žinoma, atkeliavusios iki mūsų dienų jos gerokai pakito: buvo perpasakojamos, adaptuojamos, kai kada netgi gerokai pakeičiamos manant, kad mažamečiams kai kurie epizodai bus per sudėtingi ar netgi per baisūs. Juk netgi pati paprasčiausia Ch. Perrault pasaka „Raudonkepuraitė“ ‒ be laimingos pabaigos. Beje, ji laikytina originaliausia Ch. Perrault pasaka, visų kitų siužetai kilę iš tautosakos ar mitologijos, tik autoriaus išplėtoti, pritaikyti to meto rafinuotų literatūrinių salonų lankytojams.
„Senų laikų istorijos ir pasakos su pamokymais“ arba „Motulės Žąsies pasakos“ pasirodė 1697-ųjų sausį, taigi šiemet joms jau 320 metų. Knygoje Ch. Perrault pavardės nebuvo, tik dedikacija septyniolikmečiui sūnui Pierre᾽ui Perrault Darmoncour᾽ui, todėl kai kurie tyrėjai netgi kelia klausimą dėl autorystės. Šiaip ar taip, dauguma sutaria, kad sūnus pasakų sukurti negalėjęs. Be to, tai nebuvo pirmoji Ch. Perrault pasakų publikacija: anksčiau išleistos eiliuotios pasakos „Grizelda“ (1961), „Juokingi troškimai“ (1693), „Asilo oda“ (1964). Reikia paminėti ir tai, kad Lietuvoje pilnas originalių, nepakeistų Ch. Perrault pasakų (tiek eiliuotų, tiek proza) leidimas atsirado tik 2006-aisiais, kai jas talentingai išvertė poetė Ramutė Skučaitė. Šiuos vertimus analizavusi Liucija Černiuvienė teigia: „Poetiniame tekste garsinė žodžio raiška turi prasmę, egzistuoja du poetinės struktūros lygmenys: foninis, arba versifkacija (forma), ir semantinis (turinys). Abu šie lygmenys – prasmės komponentai. Vertėjui dažnai tenka rinktis, kuris iš jų svarbesnis. Grosso modo arba forma aukojama turiniui, arba turinys aukojamas formai, jei tai būtina. Svarbiausias yra rezultatas ‒ vientisas, ištobulintas kūrinys. Poetė R. Skučaitė šią problemą išsprendė labai profesionaliai. (…) rezultatas būtų tas pats: gražios lietuviškos eilės kompensuoja originalo ir vertimo turinio skirtumus, vertimas yra vientisas, užbaigtas ir poetiškas tekstas. Taip pat išversti ir pasakų proza moralai.“ (Rubinaitis, 2008 Nr. 1 (45), p. 23).
Nieko rimto, 2006
Skaitant 2006-ųjų „Motulės Žąsies pasakų“ vertimus, abejonių nekyla ‒ šias pasakas vertėtų atrasti paauglystėje, kartu su originaliosios pasakos kūrėjų, beveik šimtmečiu vėliau gyvenusių romantikų E. T. A. Hoffmano ir V. Haufo kūryba. Kodėl? Ch. Perrault, nors ir nebuvo originalių siužetų autorius, tačiau savo folkloriškąją literatūrinę pasaką papuošė dailiomis kalbos vingrybėmis, rafinuotais epitetais ir metaforomis ‒ juk rašė to meto Paryžiaus literatūrinių salonų lankytojams palinksminti ar prablaškyti. Šiose pasakose, ypač eiliuotose, randame nemažai nuorodų į antikinę tradiciją, minimi mitų personažai, dievai (Paris, Jupiteris, Amūras, Himenėjas…):
„O kai pagaliau malonus Himenėjas
Jų santuokos vaisiaus atėjo paduot,
Kažin ar pasauly kas būtų galėjęs
Gražesnį vaikelį net įsivaizduot
Ir, gimus tokiam, dar kitų panorėjęs.“1
Lina Satkutė, straipsnyje „Literatūrinės pasakos pradininkas“ išsamiai išanalizavusi Ch. Perault kūrybą, apie tai teigia: „Reikia pažymėti, kad mitologiniai motyvai atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Prozinėse pasakose jie išnyksta. Tačiau čia esama nemažai įvairiausių metamorfozių (jos, beje, žinomos ne tik iš antikos klasiko Ovidijaus, bet ir iš liaudies pasakų): moliūgas „Pelenėje“ virsta karieta, žmogėdra „Batuotam katine“ turi galią pasiversti įvairiais gyvūnais. Tam tikra psichologine metamorfoze galima laikyti vilko virtimą senele „Raudonkepuraitėje“ ar bjauriojo Rikės Kuodžio („Rikė Kuodys“) ‒ gražiausiu pasaulio vyru.“2 Anot jos, „Š. Pero, gerai susipažinęs su antikos literatūra, priešpriešina jai savo pasakas. Jo supratimu, antikos autoriai, ne taip kaip jis pats, nepaisė gerų papročių, jų pasakos esą stokojusios pamokomo moralo, kuris išryškintų naudą būti garbingam, kantriam, darbščiam, atsargiam ir blogį, ištinkantį nedoruosius.“3
Proza užrašytos pasakos baigiasi eiliuotu moralu (arba nert keliais), kuris vėlgi skirtas suaugusiam klausytojui ‒ pavyzdžiui, „Mėlynbarzdžio“:
„Jei šiandien vyras pavydus,
Jo kerštas žmonai ‒ tik saldus.
Barzdos spalva ir ilgis ‒ nereikšminga,
Kai aišku viena: vyriškumas pinga.“4
Galima būtų pacituoti labiau suaugusiesiems skirtą „Miegančio miško gražuolės“ fragmentą: „Jis priėjo didžiulį kiemą, kur viskas kėlė stingdantį siaubą: čia karaliavo mirtina tyla, buvo daugybė žmonių ir gyvulių kūnų, ir visi jie atrodė negyvi. Tačiau įsižiūrėjęs į dvariškių spuoguotas nosis ir įraudusius veidus, princas suprato, kad jie ne mirę, o miega; o sprendžiant iš taurių, kurios išlaikė po lašą kitą vyno, nesunku buvo suvokti, ką veikė šie žmonės prieš užmigdami“; arba: „Tuoj po vakarienės kunigas sutuokė juos rūmų koplyčioje, o tada rūmų dama užtraukė lovos užuolaidas; miegojo juodu mažai: princesė miego nebenorėjo, o princas anksti kėlėsi, nes jam reikėjo grįžti į miestą.“5 Įdomi šios pasakos (ar gal veikiau ‒ jos modelio) interpretacija, kurią pateikia amerikiečių vaikų psichologas ir psichiatras Bruno Bettelheimas ‒ anot jo, prieš pat lytinę brandą paaugliai patiria savotišką, kelis mėnesius trunkantį, neveiklumo laikotarpį, atrodo pasyvūs ir mieguisti: „Tos pasakos, kurių, kaip „Miegančiosios gražuolės“, svarbiausia tema yra pasyvumo laikotarpis, leidžia neseniai sulaukusiam paauglystės vaikui neveikliu laikotarpiu nesijaudinti: jis sužino, kad gyvenimas nestovi vietoje. Laiminga pabaiga patikina vaiką, kad jis neliks visam laikui įstrigęs išorinio neveiklumo būsenoje, net jei kartais ir atrodo, kad šis ramybės laikotarpis truks šimtmetį.“6 B. Bettelheimas pastebi, kad pasakoje svarbu išlaukti, kol mergina pasieks brandą ‒ „nežadinti“ jos per anksti. Įdomu ir tai, kad ši Ch. Perrault pasaka princesės pabudimu nesibaigia (ją iki šios vietos sutrumpino atpasakodami Broliai Grimmai): antrojoje dalyje plėtojama pavydžios ir žiaurios princo motinos-žmogėdros linija. Princas vedybas su princese nuo tėvų slepia daugiau kaip porą metų, meluodamas, kad joja į medžioklę ‒ per tą laiką jam gimsta du vaikai (pirmagimė duktė Aušra ir jaunesnis sūnus Rytas). Tik po tėvo mirties, tapęs valdovu, princas parsiveža savo šeimą į rūmus, kur jaunosios karalienės vaikai ir ji pati vos netampa princo motinos-žmogėdros aukomis. Tiesa, liaudies tradicijoje pasakų, kuriose esama neapykantos sūnaus šeimai motyvų, esama nemažai. O ar norisi Ch. Perrault analizuoti ir per psichoanalitinio matymo prizmę ‒ rinktis kiekvienam.
Taigi, nepaisant to, kad Ch. Perrault pasakos mums atrodo gerai žinomos, verta jas perskaityti iš naujo. Kai kurios netgi užmins mįslių. Tokia man, pavyzdžiui, buvo pasaka „Rikė Kuoduotasis“ ‒ iš pirmo žvilgsnio paprasta, su aiškiai išreikšta didaktine mintimi, kad grožis be proto nėra nieko vertas, o meilė sugeba net ir negražiausią žmogų paversti gražuoliu: tokia yra Rikės Kuoduotojo ir gražios, bet kvailos princesės istorija. Tačiau šioje pasakoje yra ir protingoji princesės dvynė sesuo, kurios likimas lieka neaiškus ‒ vos Rikė apdovanoja protu kvailąją princesę, jos sesuo paminima paskutinį kartą: „Net įsivaizduoti sunku, kaip džiaugėsi visas dvaras, išskyrus, žinoma, jaunesniąją seserį, kuri, nebegalėdama pasirodyti protingesnė už vyresniąją, šalia jos dabar atrodė kaip atgrasi beždžionė.“7 Po šio paminėjimo apie šią seserį pasakoje jau visiškai nebekalbama. Galbūt galima daryti prielaidą, kad jos linija nutrūko natūraliai, kaip kartais būna liaudies pasakojamojoje tradicijoje iškritus kokiam epizodui. Arba gal Ch. Perrault buvo svarbu pabrėžti salonų damoms, kad moteriai svarbiausia vis dėlto būti apdovanotai prigimtiniu grožiu, o protas gali būti įgyjamas (kad ir stebuklingu būdu), o štai, jei esi tiesiog protinga (ir ne vyras), tai taip ir liksi kažkur (pasakos) nuošalėje?.. Tačiau nepamirškim ‒ Ch. Perrault gyveno ir kūrė XVII amžiuje, taigi jo pasakos yra ir tos epochos atspindys.
Rekomenduojame paskaityti
Kęstutis Urba, „Šarlis Pero iš pasakų salono“, Charles Perrault Motulės Žąsies pasakos, Vilnius:Nieko rimto, 2006, p. 3–9.
