IŠ ESMĖS NAUJAS ŠARLIS PERO (Charles’io Perrault 380-osioms gimimo metinėms)

Charles’io Perrault (Šarlio Pero) pasakos Lietuvoje žinomos jau seniai, verstos gausiai. Ištisos kartos augo skaitydamos „Pelenę“, „Mėlynbarzdį“, „Raudonkepuraitę“, „Batuotą katiną“. Nors ir galima teigti, kad Ch. Perrault pasakų motyvai – žodinė liaudies kūryba¹, kai kurios pasakos anksčiau buvo užrašytos kitų tautų kūrėjų, pavyzdžiui, italų autorių Giovanni’o Francesco Straparolos (Džovanio Frančesko Straparolos), Giambattistos Basile’s (Džambatistos Bazilės) „pasakų knygose (…) aptinkami daugiau kaip pusės Pero pasakų siužetai“². Net eiliuotos pasakos „Grizelda“ siužetas nėra originalus. Kai kurias pasakas vėliau užrašė broliai Grimmai. Kad ir kaip ten būtų, mums rūpi ne bendraautorystės teorijos ar Ch. Perrault pasakų šaltiniai. Pirmą kartą Lietuvoje 2006 m. leidykla „Nieko rimto“ išleido žymios poetės Ramutės Skučaitės iš prancūzų kalbos išverstas ir eiliuotas, ir neeiliuotas šio vieno žymiausių pasakininkų Motulės Žąsies pasakas. Eiliuotai išversti ir proza užrašytų pasakojimų moralai. Tad iš tiesų įdomu būtų paanalizuoti, kokie gi yra šių pasakų vertimai. Ypač domina eiliuotų, iki tol dar neverstų Ch. Perrault pasakų vertimų analizė.

Visų pirma dera glaustai aptarti Ch. Perrault stilių. „Klasicizmo amžiaus pabaigą išgarsino grupės menininkų maištas prieš antikos imitavimą. Šis maištas vadinamas Senųjų ir Naujųjų ginču. Naujieji, tarp jų ir Š. Pero, teikė pirmenybę savo laiko literatūrai, siekė atnaujinti literatūrines formas ir temas, nemažai dėmesio skyrė folklorui ir, juo remdamiesi, kūrė originalias pasakas, įtraukdami peizažą, portretą, psichologizmą ir t. t. Siužetai tapo sudėtingesni, tobulesni“, – rašo „Rubinaityje“ spausdinamame straipsnyje „Literatūrinės pasakos pradininkas“ Lina Satkutė³. Autorė teigia, jog Ch. Perrault pasakose gausu epitetų, palyginimų, hiperbolių. Pasakų kalba labai vaizdinga, be to, gausu rašytojo gyvenamajam metui įprasto pompastiškumo ir rafinuotumo. Ch. Perrault stengiasi tikroviškai vaizduoti aplinką: aprašomi lauko darbai („Batuotas katinas“), puota karalių rūmuose („Pelenė“), karalių gyvenimo detalės, jų pramogos, vedybos („Grizelda“, „Asilo oda“). Pasakojimas, pasak L. Satkutės, „pagyvinamas monologais ir dialogais“⁴. Eiliuotus proza sukurtų pasakų moralus, skirtus ir pamokyti, ir palinksminti, galima palyginti su antikinėmis epigramomis. Nors, kaip minėjome, pasakose gausu pompastiškumo ir rafinuotumo, rašytojo stilius vis dėlto yra lakoniškas, paprastas, „naivokas“, kalba tokia, kokia reikėjo kurti pagal Naujųjų kalbos sampratą, atsikratant Senųjų akademizmo, pedantiškumo⁵.

Analizę norėtųsi pradėti nuo eiliuotų Ch. Perrault pasakų vertimų, nes, kaip jau sakėme, R. Skučaitės vertimai yra vieninteliai. Niekas nei prieš ją, nei po jos nemėgino versti pasakų eilėmis. R. Skučaitė išvertė tris eiliuotas Ch. Perrault pasakas: „Grizeldą“ (La patience de Griselidis), „Asilo odą“ (Peau d’Ane) ir „Juokingus troškimus“ (Les souhaits ridicules). Versti poeziją – darbas sunkus ir nedėkingas, nes ginčai dėl poezijos vertimo netyla iki mūsų dienų. Itin mėgstama tvirtinti, jog poezijos išversti apskritai neįmanoma, bet jei ne vertimai, ar galėtume džiaugtis daugybės žymių pasaulio poetų kūryba? Keliamas klausimas, kas turėtų versti poeziją – poetas ar ne poetas. Vieni mano, kad tik poetai gali versti poeziją, kiti – kad svarbiausia mokėti kalbą, iš kurios verčiama, išmanyti verčiamo teksto sritį. Ir vieni, ir kiti savotiškai teisūs, nes vertimo istorijoje galima aptikti pavyzdžių ir vienų, ir kitų naudai. Poetai dažnai verčia nemokėdami originalo teksto kalbos ir remdamiesi pažodiniais vertėjų jiems atliktais vertimais (rusų kalboje net yra specifinis tokiai vertimo rūšiai įvardyti skirtas žodis – podstročnik). Vertėjai taip pat verčia poeziją. Ir poetams, ir vertėjams šis darbas gali pavykti arba nepavykti. „Kelti klausimą, kas yra vertimas – menas ar mokslas, yra senas žmonių žaidimas“, – teigia prancūzų mokslininkas Henri Meschonnicas⁶. Puikų pavyzdį – „Gilgamešo epo“ vertimo į rusų kalbą istoriją – pateikia rusų mokslininkas Jefimas Etkindas veikale Poezija i perevod. Iš pradžių epą išvertė vienas žymiausių rusų poetų N. Gumiliovas, vėliau – asirologas, daugybės studijų apie Senovės Rytų istoriją ir meną autorius I. Djakonovas. Pasak J. Etkindo⁷, žilos senovės atmosferą ir itin savitą grubaus senovinio epo ritmiką galima pajausti skaitant būtent I. Djakonovo – ne poeto, net ne kalbininko – vertimą, o N. Gumiliovo vertimas pagražintas, juntama paties poeto plunksna. Skaitant į lietuvių kalbą išverstas Ch. Perrault pasakas pirmiausia kyla mintis – kaip smagu, kad jas vertė poetė. Profesionaliai sueiliuotos pasakos prabyla visu savo grožiu, o R. Skučaitės vertimai eilinį kartą paneigia bet kokius „pasvarstymus“, kad poezijos versti neįmanoma ar kad verčiant poeziją perteikiama tik menka originalo dalis.

Verčiant poeziją susiduriama su opia formos ir turinio problema, nes jokiame kitame tekste forma nevaidina tokio svarbaus, kartais net lemiamo vaidmens. „Vienintelis poezijos vienetas yra tekstas (…). Poetikai blogas vertimas yra tas, kuris pakeičia [teksto] poetiką poetikos nebuvimu. Geras vertimas yra tas, kuris, neatitrūkdamas nuo teksto poetikos, sukuria savąją“, – teigia H. Meschonnicas⁸. Poetiniame tekste garsinė žodžio raiška turi prasmę, egzistuoja du poetinės struktūros lygmenys: foninis, arba versifikacija (forma), ir semantinis (turinys)⁹. Abu šie lygmenys – prasmės komponentai. Vertėjui dažnai tenka rinktis, kuris iš jų svarbesnis. Grosso modo arba forma aukojama turiniui, arba turinys aukojamas formai, jei tai būtina. Svarbiausias yra rezultatas – vientisas, ištobulintas kūrinys. Poetė R. Skučaitė šią problemą išsprendė labai profesionaliai.

Pasakos „Grizelda“ pabaigoje kantrioji Grizelda sužino, kad jos duktė gyva, kad vyras ją vis dėlto myli. Jos gyvenimas iš kančios virsta džiaugsmu, tačiau narsiai ištvėrusi kančias, apimta džiaugsmo ji gali tik verkti:

Son cœur, qui, tant de fois en proie

Aux plus cuisants traits du malheur,

Supporta si bien la douleur,

Succombe au doux poids de la joie.

A peine de ses bras pouvait-elle serrer

L’aimable enfant que le ciel lui renvoie;

Elle ne pouvait que pleurer.¹⁰

Šioje ištraukoje gausu epitetų: les plus cuisants traits du malheur (didžiausią skausmą keliančios nelaimės), doux poids de la joie (švelnus džiaugsmo sunkumas), aimable enfant que le ciel lui renvoie (dangaus siunčiamas mielas vaikas). Štai R. Skučaitės vertimas:

Tiek kartų smigo skausmo kalavijas,

Širdis tiek sykių buvo sužeista!..

Todėl jai šiandien per sunki našta,

Todėl net tikro džiaugsmo, vargšė, bijo.

Priglaudus dukrą prie širdies,

Ji karštą ašarą nurijo Po šitiek metų nevilties.¹¹

Epitetus keičia metaforos: skausmo kalavijas, sužeista širdis. O originalo mintis, jog ji gali iš džiaugsmo tik verkti, atsispindi pasakyme todėl jai šiandien per sunki našta. Poetė keičia vietomis eilutes, keičia stiliaus figūras, bet pati kūrinio prasmė išlieka tikrai nepakitusi, skaitome gražias pagrindinės kūrinio herojės emocijas išreiškiančias eilutes.

Pasakoje „Asilo oda“ tėvas karalius nori vesti savo dukterį. Šioji prašo pagalbos fėjos ir fėja duoda jai patarimą:

Dites-lui qu’il faut qu’il vous donne,

Pour rendre vos désirs contents,

Avant qu’à son amour votre cœur s’abandonne,

Une robe qui soit de la couleur du temps.

Malgré tout son pouvoir et toute sa richesse,

Quoique le ciel en tout favorise ses vœux,

Il ne pourra jamais accomplir sa promesse.¹²

Jeigu verstume žodis į žodį, mintis būtų maždaug tokia: pasakykit jam, kad jis turi, jei nori patenkinti jūsų troškimus prieš jūsų širdžiai atsiduodant jo meilei, jums duoti oro spalvos suknelę; nors jis labai galingas ir turtingas, net jei dangus laimina jo norus, jis niekuomet negalės išpildyti savo pažado. Štai ką sako poetė R. Skučaitė:

Prašykit suknelės – lengvutės kaip oras.

Tegul ją rytoj jums prie kojų paties!

Žinokit, tai sunkiai įvykdomas noras,

Ir jam nepavyks gauti jūsų širdies.

Nors turtais didžiausiais švaistytis galėtų,

Nors kristų aukštybių pagalba dosni,

Jam šios užduoties nieks įveikt nepadėtų!¹³

Lietuviškame tekste, atrodytų, atsiranda papildomos informacijos: suknelės princesė prašo rytojui, noras – ne neįmanomas, bet sunkiai įvykdomas, karalius gali švaistytis (tokios konotacijos originale nėra) didžiausiais turtais, jis gali tikėtis dosnios aukštybių pagalbos. Tačiau ši papildoma informacija visiškai netrukdo perteikti prasmės: suknelę pasakoje princesei iš tikrųjų atneša rytojaus dieną, ar suknelė oro spalvos, ar lengva kaip oras, – koks gi skirtumas? Vertime tarsi dingsta galybė, tačiau ar jos nekompensuoja turtais didžiausiais švaistytis galėtų, aukštybių pagalba dosni? Iš esmės leksiniai skirtumai netrukdo perteikti prasmės, priešingai, puikiai sueiliuotas tekstas skamba gražiai kaip ir originalas, o to nebūtų verčiant proza.

Panašiai būtų galima analizuoti visus eiliuotų pasakų tekstus – rezultatas būtų tas pats: gražios lietuviškos eilės kompensuoja originalo ir vertimo turinio skirtumus, vertimas yra vientisas, užbaigtas ir poetiškas tekstas.

Taip pat išversti ir pasakų proza moralai. Jau minėjome, jog Ch. Perrault eiliuoti moralai panašūs į antikines epigramas, t. y. į, pasak lietuvių literatūrologo V. Kubiliaus, dvinarės struktūros poetinį tekstą, kurio pirmose eilutėse apibrėžiami objekto (įvykio, asmenybės, literatūros kūrinio) kontūrai, o paskutinės eilutės baigiasi aštriu sąmoju¹⁴. Pažvelkime, kaip išverstas pirmasis „Batuoto katino“ moralas:

Quelque grand que soit l’avantage

De jouir d’un riche héritage

Venant à nous de père en fils,

Aux jeunes gens, pour l’ordinaire,

L’industrie et le savoir-faire

Valent mieux que des biens acquis.¹⁵

Taigi kad ir kaip gerai būtų gauti didžiulį mums iš tėvo sūnui perduodamą palikimą, paprastai jauniems žmonėms gebėjimas ir mokėjimas ką nors daryti vertingesni nei įgyti turtai. R. Skučaitės tekstas:

Iš tėvo gautas palikimas –

Tai dar ne tavo pasiekimas.

Tik palikimas – ir gana.

O štai paveldėtas drąsumas,

Mokėjimas ir apsukrumas –

Kur kas didesnė dovana.¹⁶

Palyginkime: kad ir kaip gerai gauti mums yra didžiulį palikimą – tai dar ne tavo pasiekimas, originale nėra paveldėto drąsumo, vertingesni – kur kas didesnė dovana. Poetės R. Skučaitės vartojama leksika vaizdinga. Drąsa tarsi ir būtų papildoma informacija, bet moralo struktūros vientisumui tai tikrai nekenkia. Juolab kad žodis industrie reiškia habileté à exécuter qqch, art, t. y. gebėjimą ką nors atlikti, meną ką nors daryti¹⁷. Drąsa juk gali būti tam tikra prasme sudedamoji gebėjimo ką nors daryti dalis. Originale iš pradžių kalbama apie palikimą, kuris nėra iš esmės blogas dalykas, bet pabaigoje Ch. Perrault aiškiai išdėsto savo požiūrį, kas gi yra vertingiau už turtus: moralo ritmas ir rimas veda mus prie svarbiausių dviejų paskutinių eilučių. Taip, kaip ir lietuviškame tekste. Belieka tik žavėtis poetės R. Skučaitės išmone ir talentu.

O štai „Rikės Kuoduotojo“ moralo vertimas yra geras pavyzdys, kaip galima poetinį tekstą išversti iš esmės neaukojant nieko, nei turinio, nei formos:

Ce que l’on voit dans cet écrit

Est moins un conte en l’air que la vérité même.

Tout est beau dans ce que l’on aime;

Tout ce qu’on aime a de l’esprit.¹⁸

Pažodžiui: matome, kad tai, kas užrašyta, yra veikiau ne išgalvota pasaka, o tikra tiesa: viskas gražu tuose, kuriuos mylime, viskas, ką mylime, protinga:

Iš pasakos šios pamažu

Iškils vienui vienas primatas:

Tik tai, ką pamilstame patys,

Protinga yra ir gražu.¹⁹

Ne pasaka, o tikra tiesa – iš pasakos iškils vienui vienas primatas, protinga ir gražu tik tai, ką mylime. Kokie gi dar galėtų būti komentarai: tiesiog puikus vertimas.

Na, o kaipgi mums prabyla Ch. Perrault pasakos proza? Jei kalbėtume apie originalo tekstus, reikia pasakyti, kad jie kurti XVII a., ir pasakų autoriaus kalba nėra šių dienų prancūzų kalba. Vertėjui darbą tai gali tik apsunkinti. Be to, skiriasi laikmečių ir šalių literatūrinės tradicijos. Šias problemas schema susiejo čekų mokslininkas A. Popovičius. Tą schemą veikale Teorija perevoda pateikia A. D. Šveiceris, teigiantis, kad vertėjui atsiveria „naujas komunikacijos tikslas, nes jis galvoja apie galimus vertimo skaitytojus. Komunikaciniai tikslai susieja dviejų gavėjų komunikacines situacijas. Vertimo proceso metu sąveikauja du tekstai, dvi literatūrinės tradicijos, du teksto kūrėjai ir du gavėjai“:

Pirmoji komunikacinė situacija

A₁ – originalo autorius

T₁ – originalo tekstas

G₁ – originalo gavėjas (vertėjas)

Lt₁ – literatūros tradicija

R₁ – realybė

Antroji komunikacinė situacija

A₂ – vertimo autorius

T₂ – vertimo tekstas

G₂ – vertimo gavėjas

Lt₂ – literatūros tradicija

R₂ – realybė²⁰

Ch. Perrault kūrė pasakas savo amžininkams ir buvo labai populiarus. Jo populiarumas gyvas ir šiandien. Ir ne tik Prancūzijoje. Gal todėl, jog jis, pasak kritikų, „kitus pralenkė savo talentu“²¹. Gal todėl, jog „jis puikus stilistas, jis gebėjo kurti spalvingus literatūrinius vaizdus, jo pasakos palyginti lakoniškos, nedaugiasakės, jis moka šmaikštauti, netgi moralizuodamas dažniausiai šypsosi“²². O gal todėl, kad pasakos byloja apie esmines žmogaus vertybes, tad jos nesensta ir nepaiso valstybių sienų? Kad ir kaip ten būtų, veikiausiai galima teigti, jog karalius Mėlynbarzdis, Pelenė, Batuotas Katinas, Raudonkepuraitė, Miegančio miško gražuolė yra ir mūsų literatūrinės tradicijos dalis. Smagu, kad šie veikėjai poetės R. Skučaitės įvardyti paisant mūsų tradicijos: buvę mėginimų Raudonkepuraitę paversti Raudonkepure, Batuotą Katiną – Katinu Gudragalviu, Miegančio miško gražuolę – Miegančia karalaite. Tuo atveju ne tik neperteikiama vardų reikšmė, susijusi ir su pasakų turiniu, bet ir griaunama jau įsigalėjusi tradicija. Tiesa, R. Skučaitės Miegančio miško gražuolę buvome įpratę vadinti Miegančiąja Gražuole, bet poetė pasakos pavadinimą išvertė tiksliau. Be to, jame yra ir miego, ir gražuolės reikšmės. Tiksliai ir aiškiai skaitytojui skamba ir pasakos „Rikė Kuoduotasis“ pavadinimas. Tai ne neaiškus Rikė Kuodys ar netikslus Kuprelis.

Poetė kūrybingai, gyva kalba verčia epitetų, palyginimų kupinus literatūrinius vaizdus. Geras pavyzdys būtų „Miegančio miško gražuolės“ scena, kai princesė įsiduria pirštą ir užmiega: „Alors le roi (…) fit mettre la princesse dans le plus bel appartement du palais, sur un lite n broderie d’or et d’argent. On eût dit un ange, tant elle était belle; car son évanousissement n’avait point ôté les couleurs vives de son teint: ses joues étaient incarnates, et ses lèvres comme du corail; elle avait seulement les yeux fermés, mais on l’entendait respirer doucement: ce qui faisait voir qu’elle n’était pas morte.“²³ Gražiausioje rūmų menėje princesė guldoma į puošnų auksu ir sidabru siuvinėtą guolį, jos veidelis nepraradęs skaistumo, lūpos išlaikiusios koralų spalvą, alsavimas švelnutėlis²⁴. Galima pacituoti ir vieną pasakos „Nykštukas“ epizodą: „Ces petites ogresses avaient toutes le teint fort beau (…); mais elles avaient de petits yeux gris et tout ronds, le nez crochu, et une fort grande bouche, avec de longues dents fort aiguës et fort éloignées l’une de l’autre.“²⁵ „Lietuviškosios“ žmogėdrėlės skaistaveidės, jų akys pilkos, apvalios ir labai mažytės, nosys kumpos, burnos didžiulės, labai ilgi reti dantys²⁶. Gyvas, vaizdingas aprašymas, tinkamai parinkta mažybinė forma žmogėdrėlės. Vaikams – ir originalo, ir vertimo tekstų skaitytojams – toks epizodas iš tiesų turėtų kelti baimę. Veikiausiai to juk ir siekė pasakos autorius.

Prancūziškų Ch. Perrault pasakų lakoniškumas, paprastumas vertimuose perteiktas puikiai. Štai kaip greitai ir paprastai klostosi įvykiai pasakoje „Batuotas katinas“ (pavadinimą R. Skučaitė taip pat verčia tiksliai pagal originalą: „Ponas Katinas, arba Batuotas Katinas“): „Le roi, charmé de bonnes qualités de monsieur le marquis de Carabas, de même que sa fille, qui en était folle, et voyant les grands biens qu’il possédait, lui dit, après avoir bu cinq ou six coups: «Il ne tiendra qu’à vous, monsieur le marquis, que vous ne soyez mon gendre.» Le marquis, faisant de grandes révérences, accepta l’honneur que lui faisait le roi, et, dès le même jour, il épousa la princesse. Le Chat devint grand seigneur, et ne courut plus après les souris que pour se divertir ²⁷ “. Lietuviškas tekstas taip pat glaustas, vertimo autorė puikiai pritaiko jį prie lietuviškų realijų, lietuviui skaitytojui (ir vaikui, ir suaugusiam žmogui): grandes révérences verčiama giliai nusilenkė, grand seigneur – tikras didikas, o visa ištrauka skamba taip:

„Karalius, sužavėtas maloniu markizo de Karabà būdu, dėl kurio jo duktė jau buvo netekusi galvos, matydamas didžiulius turtus, o dar išgėręs penketą šešetą taurių vyno, tarė jam:

– Nuo jūsų, pone markize, tepriklauso, ar tapsite mano žentu.

Markizas giliai nusilenkė, dėkodamas karaliui už suteiktą jam garbę; princesę jis vedė tą pačią dieną. Katinas tapo tikru didiku ir jei kada pagaudavo kokią pelę, tai tik savo malonumui.“²⁸

Paprasta, aišku ir sklandu.

Kad ir kokį vertimo aspektą analizuotume, rezultatas tikrai būtų toks pat: poetė R. Skučaitė prabyla lietuvių skaitytojams aiškia, sklandžia, vaizdinga ir nepaprastai poetiška kalba, tokia kalba, kokia mums kalbėjo ir žymusis pasakininkas Ch. Perrault. Belieka tik džiaugtis, kad poetė ėmėsi šio darbo ir šiandien siūlo mums iš esmės naują ir veikiausiai patį tikrąjį Ch. Perrault.

_________________________________

¹ http://www.prieuredebray.org/peau%20d’ane/perrault.htm

² K. Urba, „Šarlis Pero iš pasakų salono“, Motulės Žąsies pasakos, Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 7.

³ L. Satkutė, „Literatūrinės pasakos pradininkas“, Rubinaitis, 1997, Nr. 2 (7).

⁴ Ibid.

⁵ http://www.prieuredebray.org/peau%20d’ane/perrault.htm

⁶ H. Meschonnic, Poétique du traduire, Paris: Lagrasse, 1999, p. 18.

⁷ J. Etkind, Poezija i perevod, Moskva–Leningrad: Sovetskij pisatel, 1963, s. 182.

⁸ H. Meschonnic, op. cit., 1999, p. 76, 81.

⁹ J. Cohen, Structure du langage poétique, Paris: Flammarion, 1966.

¹⁰ Ch. Perrault, Les contes de Perrault, Paris: Marabout, 1986, p. 62–63.

¹¹ Ch. Perrault, Motulės Žąsies pasakos, Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 52–53.

¹² Ch. Perrault, Les contes de Perrault, p. 77.

¹³ Ch. Perrault, Motulės Žąsies pasakos, p. 62.

¹⁴ http://www.lle.lt

¹⁵ Ch. Perrault, Les contes de Perrault, p. 163.

¹⁶ Ch. Perrault, Motulės Žąsies pasakos, p. 139.

¹⁷ Le Petit Robert, Paris: Dictionnaires Le Robert, 1993, p. 1305.

¹⁸ Ch. Perrault, Les contes de Perrault, p. 202.

¹⁹ Ch. Perrault, Motulės Žąsies pasakos, p. 171.

²⁰ A. D. Šveicer, Teorija perevoda: status, problemy, aspekty, Moskva: Progres, 1987, s. 54.

²¹ K. Urba, op. cit.

²² K. Urba, ibid., p. 8.

²³ Ch. Perrault, Les contes de Perrault, p. 114.

²⁴ Ch. Perrault, Motulės Žąsies pasakos, p. 99.

²⁵ Ch. Perrault, Les contes de Perrault, p. 219.

²⁶ Ch. Perrault, Motulės Žąsies pasakos, p. 182.

²⁷ Ch. Perrault, Les contes de Perrault, p. 164.

²⁸ Ch. Perrault, Motulės Žąsies pasakos, p. 138.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 1 (45)