TURTINGI MONOPOLIJŲ METAI (2007 m.  vyrų proza vaikams)

 

„Rubinaičio“ skaitytojai veikiausiai stebisi išvydę šiųmetę prozos apžvalgą: dvi dalys, dvi autorės, o svarbiausia – knygos padalytos pagal rašytojų lytį! Gausėjant leidinių, reikia daugiau akių jiems aprėpti, tačiau skirtį padiktavo ne noras paeksperimentuoti su feministine kritika, o netikėtas pernykščių kūrinių vienodumas, nepasiūlęs jokio tvirto pagrindo jiems grupuoti. 2007 m. pradžioje žurnalo redaktorius sumanė skirstyti pagal adresatą, bet ilgainiui aiškėjo, jog paauglių prozos apžvalgininkei darbo nebus. Tuomet Kęstutis Urba pasiūlė literatūrinį kriterijų – pasakos ir realistinė proza. Tačiau metų pabaigoje suskaičiuota, kad nepasakų tėra vos keletas iš keliasdešimties.

Dalybų istorija iškalbingai nusako naujosios literatūros ypatybes: 2007 m. vyravo tam tikrų adresatų, žanrų ir stilistikos vienvaldystė. Daugiausia kreiptasi į mažuosius ir sektos pasakos apie sužmogintus gyvūnus. Kita vertus, monopolijos paprastai būna turtingos – išleista palyginti daug kūrybiškų knygų. Istorijose – mįslingi įvykiai Vilniuje ir neįvardytose giriose; šiuolaikiniai vaikai ir fantastinės būtybės; nuotykiai ir meilė, intriguojantys detektyvai, didaktiškos alegorijos ir lyriškos impresijos, net sveikos mitybos receptai.

Girios, pievos, jūros, upės…

Viršelio dail. L. Dūdaitė
Viršelio dail. L. Dūdaitė

2007 m. gamta buvo populiariausia pasakų erdvė: girių gūdumos ir pamiškių miglos, idiliškos pievos ir baugios laukymės, jūros, upės, tvenkiniai. Gražiausia pernykštė giria – Gintaro Beresnevičiaus knygoje Kaukučiai ir Varinis Šernas. Mažomis kojelėmis neišmatuojamame miške knibžda lietuviui savos „giminės“: kaukai, aitvarai, alyvomis kvepiantys bezdukai, kaimyninėse dykrose įsikūrę markapoliai, šnekantys sava tarme („Kur bliarbliuojame blaskūnai nepazįstamonys?“). Kaukutis ir Kaukutė pagal tipišką pasakos struktūrą išeina lietingą rytą pasižvalgyti įdomybių, susipažįsta su kitais girios gyventojais, susiremia su Variniu Šernu ir laimingai grįžta namo. Senųjų mitų klodas ir įtikinamas pagrindinių veikėjų vaikiškumas yra bene vertingiausia knygoje. Kaukučio logika: „Ar galima šiandien man nesiprausti, juk lyja. Išeisiu į lauką, užversiu galvą aukštyn ir pastovėsiu minutėlę kitą.“ Knyga patraukia pasakojimo ir kalbos kokybe (neskubrūs sakiniai, taiklus žodynas), kurią subrandino tekstą spaudai rengusi Giedrė Kmitienė.

Šimtamečiai medžiai ošia ir Laimono Inio literatūrinių sakmių ir padavimų apie Kauną rinkinyje Milžinai ir nykštukėlis. Čia taip pat naudojamasi archajiniu paveldu ir Lietuvos istorija. Ypač kauniškiams turėtų patikti „etimologinės“ sakmės apie Aleksotą ar Petrašiūnus, suromantintos istorijos apie garsius žmones (Vištelį, Albertą Kojalavičių). Autorius gerai įvaldęs tautosakos stilizavimo techniką, nesibodi gludinti sakinio ritmą, paieškoti retesnio žodžio ar sinonimų. Savaime veiksmažodžių įvairovė neatsiranda: „Karkuodamas atlėkė Petras Mažasis į mūsų kraštą ir sumanė sudūmojo, ko dar niekas niekada nebuvo sumojęs.“ Legendose pateisinamas pakilus tonas, tačiau perdėta patetika skaitytoją gali atbaidyti.

Kur kas autentiškiau atrodo intymesnis žvilgsnis į savo kraštą ir žmones. Sigitas Kruopis Miglų mergaitėje toliau seka pasakas apie Krinčino apylinkes, žmones, kipšus, paukščius ir debesis. Pusė jų skaitytos ankstesniame rinkinyje (dabar tinkamai paredaguotos), kai kurios naujosios išradingesnės ir standžiau struktūruotos, pasakotojas ne toks egocentriškas. Susipina poetiški stebuklai, dokumentiškumas, nostalgiški prisiminimai, kritiška publicistika ir pamokomi moralai („Rask drąsos gyventi ne taip, kaip nori kiti, o kaip nori pats. Ir pasijusi Rojuje“).

Nesukdamas galvos dėl originalumo ir tradicijos atnaujinimo, produktyvusis Vytautas V. Landsbergis parašė tvarkingą (nuotaikingo siužeto, žaismingo stiliaus) pasaką Kiškis Pranciškus. Jos kodą skaitytojai lengvai atpažins: „Tankioje, neįžengiamoje girioje, vidury gėlėtos laukymės…“ Vaikiškai įnoringa kiškių šeimynos atžala viena namie nuobodžiauja, o iškepurnėjęs iš olos įkrinta į upelį. Nonsenso virtuozu vadinamas Landsbergis akivaizdžiai pasuko prie daugelio išbandyto tradicinio pasakiškumo, kuris skamba sklandžiai, tačiau tildo individualų rašytojo balsą. Tą pavojų signalizuoja Landsbergio pasaka Skruzdėlytė Birutė – banali istorija apie miško darbštuoles, kurios susigundo nešulį parsiplukdyti upeliu. Nuotykiai, laikinos kliūtys, pagalbininkai ir laiminga pabaiga. Žinoma, talentingas ir patyręs rašytojas tekstą surašė profesionaliai, tačiau tokių istorijų kurpimas panašesnis į lengvabūdišką amatininkystę nei į tikrąją kūrybą. Savitumas čia neką ryškesnis nei, tarkim, „taisyklingai“ parašytoje, ir neįsimenančioje Inio pasakoje Čiulbantis medis: nykštuko išaugintame ąžuole įsitaiso strazdas giesmininkas, volungė, meleta ir kt. Jos vertė – tik paukščių vardų ir garsažodžių pažinimas. Šiltoje Česlovo Navakausko pasakoje Kada prasideda vasara šį klausimą uždavinėja katinas Kailinė Pirštinė (mat mėgo knygas apie indėnus). Tokie tekstai, skaitomi pavieniui, gali atrodyti neblogai, tačiau žvelgiant iš literatūros istorijos perspektyvos, proporcijos kinta. Einant pramintais takais gresia įklimpti patižusiose klišėse arba atmušti padus į per kietai suplūktą paprastumą. Taip nutinka pasakojant šimtus kartų girdėtas istorijas iš vištų kiemo: Jeronimas Laucius darsyk pasišaipo iš pagyrūno gaidžio (sprangus knygos pavadinimas – Žvaigždėgaidis), Leopoldas Mykolaitis rinktinę Du tuzinai pasakų pradeda gaidžiu Giedoriumi. Paplitusią situaciją kartoja Lauciaus pasaka Prie tvenkinio: sraigė visų teiraujasi, ar nesutiktų tapti jos bičiuliais.

Mūsų dienų miškai irgi pilni paslapčių. Algimantas Zurba pasakoje Raganaitė Džilda šurmulingo nūdienos Vilniaus pakrašty augančiame eglyne įkurdino raganas. Penkiamečio Tituko pažintis su mergaite raganaite Džilda įsuka ir nuotykių ratą, ir gamtosaugos temą: miško vagys, teršiantys girtuokliai, savavališkos statybos. Neginčijamai malonu pasiduoti autoriaus siūlymui fantazuoti apie pažįstamas daugiabučių Fabijoniškes, tačiau tradicinės stilistikos pasakos įtaigai trukdo scenų ištęstumas ir detalių perteklius. Sykiu knyga primena apie ekologinės problematikos lietuvių vaikų literatūroje stygių – ji galėtų būti įdomių ir aktualių kūrinių ašis.

Naujausioje literatūroje net sliekai moka daugybos lentelę (nesvarbu, kad iš vieneto) – tai komiškas Rimanto Černiausko veikėjo pasiekimas Slieko pasakoje. Jos šerdis – nonsensiškas sukeistinimas: „Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnūs, o mokytojai neklaužados ir tinginiai.“ Pravardėm apdalyti pedagogai (matematikė Kobra, katekizmo mokytoja Boružėlė, mokyklos direktorius Pašiotas) griebiasi įvairių triukų: vengdami pareigų slepiasi, sugaudo vaikus į duobę, stato kilpas, bando užkrėsti gripu, patys apsimeta sergą. Apie tas šėliones sudėta per trisdešimt glaustų istorijų. Originalumo ieškančiam autoriui koją pakišo knygos redaktoriai – jiems praverstų pasimokyti pas lituanistę Priesagą.

Skaitytojai pamėgo pievą, kurioje gyvena Landsbergio arklys Dominykas ir jo svajonių rugiagėlė, todėl apsidžiaugė sulaukę tęsinio Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes. Jis stebina padidėjusiu formatu ir kitokios stilistikos iliustracijomis. Pievoje dar neišblėso romantika: mylimieji kuria „ditirambus“, arklys tebėra rūpestingas, rugiagėlė truputį aikštinga, o pasakotojas šmaikštus, nors nevengiantis pamoralizuoti („Grožį lemia ne žmogaus išorė, o vidus“). Rūpestis tas pats – kaip apsaugoti gėlę nuo šalnų. Dominykas kone egziuperiškai apkeliauja Saulės sistemos planetas, kad iš tolimiausios pargabentų brangakmenį ir pakastų jį po mylimosios šaknimis. Prie šios linijos šliejasi šviečiamieji užmojai (žinios apie planetų sandarą, dydį, apie Saulės ir Mėnulio laikrodžius), antikos mitų perpasakojimai (planetose šeimininkauja joms vardus davę graikų ir romėnų dievai Merkurijus, Venera, Marsas ir t. t.) bei klausimas apie „dieviškąją meilę“. Kūrinys baigiasi ištrauka iš „Himno meilei“, t. y. Šv. Rašto Pauliaus laiško korintiečiams.

Religijos interpretacija Landsbergio knygose dažnai kelia prieštaringą įspūdį. Iš pernykščių sunkiausia sutikti su tvano ir Nojaus arkos istorijos perrašymu pasakoje Briedis Eugenijus. Šiame tekste girdėti Landsbergio nonsensiška bravūra, juoku pridengta išmintis, suaugusiajam smagus humoras. Bet ima kartotis kituose kūriniuose varijuojami motyvai (meilės samprata, santykių daugiakampiai, pavydas ir kerštas), slystama temos ir veikėjų paviršiumi.

Viršelio dail. V. Liorančienė
Viršelio dail. V. Liorančienė

Gamtiškosios metų prozos visumoje išsiskiria išmoningesnės Sigito Poškaus istorijos iš jūros ir pajūrio. Neramios dienos prasideda stilizuota metraštininko Sturio prakalba į „didžios ir aukštos giminės paneles ir ponaičius“. Kunigaikščio Divyčio pilyje jūros dugne sparčiai rutuliojasi detektyvas: dingsta Gintaro Lęšis, dengiantis gyvojo vandens šaltinį; įterpiami pasakojimai apie vandens reikšmę ir gintarą. Perfrazuodamas autorius atidžiai paiso jūrinės logikos: „Istorija tikra – iš peleko laužta“, „Jau seniai Šiaurės jūros gyventojai mėgina užimti Baltijos jūrą, tik va, druskos tam vis pritrūkdavę.“

Paantraštę „Istorijos iš pajūrio“ turi ir Poškaus knyga Su varna Barbora. Jos tikslai keleriopi: sekant trumputes pasakas, padėti mokytis skaičiuoti, supažindinti su rankos pirštų, savaitės dienų, spalvų pavadinimais. Sumanymą atliepia vizualūs sprendimai: rinkinys išleistas kaip mokyklinis sąsiuvinis, o viršeliai išsiskleidžia į stalo žaidimą, kuriame nupieštas Lietuvos pajūrio žemėlapis. Šviesių istorijų herojai – sužmoginti gyvūnai ir daiktai: varna Barbora, kurmis, automobilis, laiveliai. Mokoma lyg nejučiomis, bet tekstų dirbtinumas vis dėlto justi.

Gyvūnų diduomenė ir miestelėnai

Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos savitumas vertas atskiros studijos, šiuokart norisi pabrėžti tik vieną ypatybę – jo knygos subtiliai įtvirtina naujus gyvūnijos „visuomenės sluoksnius“. Greta „valstietiškų“ girinių kiškučių ir skruzdėlių darbininkių ryškėja rafinuota, išsilavinusi, kartais snobiška diduomenė ir kultūringa, ilgametę istoriją menanti miestietija. Tarp geriausių 2007 m. kūrinių – Kasparavičiaus pasaka Dingęs paveikslas. Pagrindinė intriga – per pobūvį dingsta paveikslas; pasakinė intriga – surastame dailės kūrinyje trūksta svarbiausio veikėjo! Paveikslas – Pauluso Potterio 1650 m. nutapytas „Kiemšunis“ – įgyja veikėjo statusą: pasakotojas iš arti įsižiūri, pristato turinį ir istoriją. Pasakos veikėjai – šaržuotai portretuojama spalvinga „elito“ draugija: kilmingas šuo Profesorius Adelbertas, kiaulė Grafienė Šarlotė, katinas Konsulas Mauricijus, Humanitarinių Mokslų Daktaras ožys Deziderijus, pseudomoksliškai postringaujantis apie „tai, kaip lenktos šuns formos transformuoja kampuotąjį būdos turinį“.

Kasparavičiaus pasaka Sodininkas Florencijus įsibėgėja vangokai. Literatūros kritikai gurmaniškai mėgaujasi raiškiomis detalėmis, tačiau jaunajam adresatui gali pritrūkti kantrybės skaityti keliolikos puslapių aprašymus. Sodininkų dinastijos atstovas Florencijus malonią kasdienybės darną pats sujaukia išsprūdusiu melu: savimeilės apakintas, karalienei sako galįs išauginti juodą rožę. Šiam „labai piktam ir kenksmingam augalui“ išauginti reikia skausmo, pykčio, liūdesio ašarų. Įmantriosios rožės tiesiogine prasme apjuodina gyvenimą. Suvokęs savo paikumą ir klaidą, Florencijus išrauna jas su šaknim. Rami pasaka reflektuoja garbės pagundas ir moralės stiprumą, gebėjimą atsakyti už savo veiksmus.

Nuo retrodidaktikos iki anachronizmo

Bene sklandžiausias pernykštis Landsbergio kūrinys – pasaka Gediminas ir keturi seneliai, kurioje tarsi retrostiliumi personifikuotos žmogaus ydos. Klasikinis didaktikos principas, veikiausiai patrauklus patiems mažiausiesiems: ydos iškeliamos į išorę ir vaizduojamos kaip savarankiškos būtybės, prikimbančios nepaisant asmens valios ar kaltės. Šešerių vilniškis Gediminas, „puikus, darbštus vaikis“, staiga pasikeičia. Priežastis – iš geros širdies priglausti keturi žavūs nykštukai seneliukai: Tingelis, Žioplelis, Poilsėlis, Lepūnėlis. Tik kaimynystėje apsigyvenusi mergaitė sugeba nustatyti ligą – tinginystės virusą.

Ne retrointarpu metų prozoje, o nepaskaitomu anachronizmu laikytina Virginijaus Bielskio „penkių dalių nuotykių drama-pasaka-apysaka iš ciklo „Gėrio ir Blogio susitikimai“ Ypatingas berniukas Joris. Kuklus literatūros mėgėjų leidinys pertekęs schemų, netikslių epitetų ir skyrybos klaidų. Antai iškalbingi (deja, autoriaus ir kūrinio nenaudai) veikėjų berniukų apibūdinimai: „gražus, rudaplaukis, kilnus“, „gražus geltonplaukis“, „gražus, šviesiaplaukis“; pretenzingai įmantrūs vardai: Milnoras, Argūnas, Liūtaurija. Teigiami veikėjai, kurie čia nesupainiojamai atskirti nuo blogųjų, yra gražūs, žavūs ir kilnūs. Visiškai nenatūrali veikėjų kalba. 139 metų turtinga senolė vaiko klausia: „Ar nereikia mano finansinės paramos“? O gaudamas pinigų vienuolikmetis sako pasiliksiąs „tik tiek, kiek reikia realizuoti savo idėjom šiame materialiniame pasaulyje“.

Magiškojo realizmo kerai

Viršelio dail. L. Žutautė
Viršelio dail. L. Žutautė

Tarp pasakos ir tikrovės yra įstabi magiškojo realizmo zona. Įprastoje kasdienybėje švysteli nepaaiškinami dalykai ir palieka pasaulio paslaptingumo pojūtį. Reto pagavumo tokių epizodų sukūrė Gendrutis Morkūnas apysakoje Grįžimo istorija. Mįslės ir įtampos tvyro didžiąją kūrinio dalį: vos gimusi mergaitė nejaučia šilumos ir dingsta dvylikai metų; parsiradusi baugina kaimo vaikus; suaugusiuosius stebuklingai priverčia prisiminti pakantumą, supratimą, atjautą ir meilę. Apleistoje kaimo troboje atsiveria tolimos praeities scenos.

Tikrovės sukeistinimas, magiškasis realizmas nėra savitikslis, jis pajungtas didžiajai apysakos temai ir problemai: fiziškai grįžti namo dar nereiškia tapti savai. Vilijai tenka daug išgyventi, kad taptų saviške šeimoje ir mokykloje. Pasakotojas dažnai leidžiasi į svarstymus „apie gyvenimą“, žmogaus vertės matą, pagarbą kitokiam, vaikų ir suaugusiųjų santykius. Apmąstymuose esama humoro, tačiau apskritai mintys dėstomos rimtai ir suaugėliškai – rašytojas pasitiki vaiku kaip lygiaverčiu pašnekovu ir suvokėju.

Suprantama, kad kelias į bendruomenę ir savęs suvokimą ilgas ir sunkus. Vis dėlto puslapiai apie patyčių laviną, kurią pažadina pati kerštaujanti Vilija, atrodo dirbtinai išplėtoti, nemotyvuoti ir atitrūkę nuo pagrindinio pasakojimo. Gilios ir sudėtingos problematikos kūrinys baigiamas Kalėdomis ir ramybės viltimi. Tai išmintinga knyga vaikams, nenutylinti gyvenimo sudėtingumo, tvirtai dėstanti esmines vertybes.

Smulkusis realizmo „ūkis“

Greta monopolininkės pasakos realistinės istorijos yra lyg smulkusis ūkis. Ištikimiausiai jame dirba Vytautas Račickas, 2007 m. išleidęs tris naujas ar atnaujintas knygas. Mieliausia skaityti apie pažįstamą trečioką Jokūbėlį, augantį gražioje šeimoje su seneliais ir tėvais (Berniukai šoka breiką). Dinamiškoje pradinukų kasdienybėje pakanka konfliktų, tačiau pagrindinis veikėjas turi ar išsiugdo tikrųjų vertybių pojūtį.

Sunku įsivaizduoti, kaip tas pats autorius galėjo parašyti rinkinį Gyveno kartą Lukošiukas, trikdantį tiek etikos, tiek estetikos grubumu. Jau pirmieji sakiniai verčia suklusti – tėvas apie sūnų sako: „Galva kaip kopūstas, nosis kaip slyva, burna kaip šulinys.“ Knyga atrodo kaip juodojo humoro anekdotai (vaikams?!). Štai vienas namie likęs keturmetis Lukošiukas sukelia gaisrą, kaimynai užgesina, tėvai trumpam grįžta ir vėl ketina eiti į pobūvį.

„– Jūs kur? – klausia kaimynai.

– Toliau gimtadienio švęsti.

– O Lukošiukas?

– Koks Lukošiukas?

– Taigi vaikas jūsų!

– O ką? Argi jis nesudegė?“

Ar tai turėtų juokinti?

Pernai pasirodė nauja apysaka apie Nippę (Nippė namie). Vėl bandoma įskelti detektyvinę intrigą: Į Nippės namus įsibrovęs vagis ištuština šaldytuvą, nugvelbia fleitą, be to, žiniasklaida praneša apie dingusią devynmetę. Esama ankstesniojo Račicko meistrystės ženklų (greita siužeto slinktis, komizmas), tačiau juos užgožia aplaidumas ir atsainumas. Pasakotojas pameta detektyvinę giją, bemaž pagal tą patį scenarijų naudoja ankstesnių tomų veikėjus (vaikų grobikė Melanija, policijos inspektorius ir kt.). Kurpiant staigius ir neįtikinamus siužeto vingius, įterpiamos banaliausios popsinės klišės (mamos mylimasis Oskaras su draugu „draugiškai“ pasikeičia žmonomis). Autorius nesusilaiko nuo ironiškų paburbėjimų apie politiką ir visuomenę, nemotyvuotų vulgarybių (mokytojos dialogas su ketvirtoku apie „papukus“ ir „pimpaliuką“), menkinamosios leksikos (bobulencijos, tetulytės bezdalytės).

Serialų pagundos

Monopolija netrunka virsti monotonija. Tekstus rašant urmu, kiekybei aukojama kokybė. Autorių vyrų knygos prognozuoja literatūrinių serialų cunamį. Keliolika leidinių skelbia apie būsimus tęsinius, pavyzdžiui, Landsbergis žada naujas pasakas apie kiškį Pranciškų ir skruzdėlytę Birutę, Račickas ant visų viršelių įspaudžia ženklą „Zuika padūkėlis“. Stipriam daugiatomiui reikia gerai apmąstytos idėjos ir tvirtai nukaltos struktūros, o paviršutiniškų tekstų dauginimas greit virsta tuščia muilo opera. Antai 2007 m. išleisti Henriko Vaigausko ir Iljos Bereznicko komiksai. Šis žanras neprivalo būti giliamintis, bet įdomesnis įvykis pageidautinas. Vaigausko Barsuko Beno nuotykiuose apsukrus barsukas primityviai vilioja kaimo naivuolį į realybės šou: „Padarysiu tave žvaigžde“, „Per TV rodys, išgarsėsi, barsukės iš paskos lakstys…“ Skambėtų kaip parodija, jei pasakotojas duotų bent menką kritikos ženklą. Bet jis tyli net tada, kai vadybininkas liepia konkurentus išstumdyti alkūnėmis ir sutrypti kojomis. Vaigausko komiksas Savaitgalis prie ežero – irgi prėska istorija apie trijų peliukų žvejybą.

Antroji Bereznicko knyga apie drambliuką Albertas eina į gimtadienį, arba Kaip aš išmokau sveikai maitintis yra šiek tiek gyvybingesnis margas kratinys. Gimtadienio dovanos paieškos, žvejojimo instrukcijos ir dar sveikos mitybos piramidė. Paskutinis sakinys „Iki pasimatymo kitoje knygoje“ ima dvelkti skaitytojo persekiojimu ir išnaudojimu.

P. S. Vyrų rašytojų tekstuose stebėtinai gyvybingi lyčių vaidmenų ir apibūdinimų stereotipai, kartais išsakomi rimtai, retkartėmis šaržuotai: tėvelis prie mašinų, mamytė prie puodų (Mykolaitis), „ministras atrodė sveikas ir dailus, tarsi kokia panelė“ (Landsbergis), „tokia jau mūsų, vyrų, dalia, kad vieną gražią dieną tave nuveda prie altoriaus“ (Račickas).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 1 (45)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS – TARSI AKYS, IŠMANYMAS – PALAIMA

Apžvalgos

ŽAIDŽIAME ŠVIESŲ PASAULĮ (2007 m. moterų proza vaikams)
VAIKŲ POEZIJOS PUSVAIZDIS

Mano vaikystės skaitymai

VIENO VIENINTELIO GYVENIMO DALYS

Sukaktys

IŠ ESMĖS NAUJAS ŠARLIS PERO (Charles’io Perrault 380-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

2007 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai