ŽAIDŽIAME ŠVIESŲ PASAULĮ (2007 m. moterų proza vaikams)

 

Skaitydama knygas apžvalgai, mąsčiau apie šią skirtį: rašyta moterų. Klausiau savęs, ar turėdama tik patį kūrinį, be autoriaus pavardės, nurodyčiau jį kaip sukurtą moters? Pagal ką? Pagal temą? Rašymo stilių? Adresatą?.. Regėjosi, kai kurias moterų rašytas knygas atpažinčiau. Pirmiausia tas, kurios teigia tradicines vertybes, kurios tvirtina, kad svarbiausia vaikui – namai, į kuriuos visada galima grįžti. Vieta, kurioje jaukiai jautiesi. Pasaka.

Apie knygas, kurių galėtų nebūti…

Daivos Skuolytės Vilkiūkščio instinktas (leidykla nenurodyta) pakvipo senomis indų melodramomis, pasakojančiomis apie išsiskyrusias šeimas, prarają tarp turtingųjų ir vargšų, apie beužsimezgančią dviejų atsitiktinumo suvestų vaikų draugystę. Tik lietuviškoje aplinkoje, su lietuviškomis aktualijomis. Denis gyvena su seneliu ir vagiliauja, Izabelė, turtingų, bet išsiskyrusių tėvų dukra, – su tėčiu advokatu, kuris visiškai atsitiktinai pavėžina automobilius stabdantį Denį. Sekti siužeto peripetijas būtų įdomu, patrauklūs fantazuotojo Denio ir jam padėti pasiryžusios gerosios Izabelės charakteriai, bet pasakojimo stilius toks nykus, kad kyla klausimas, ar tik ne iš pigių meilės romanų autorė yra gavusi pirmąsias rašymo pamokas?.. Nevengiama ir tiesmukos didaktikos. Vieną iš pagraudenimų norėčiau pacituoti kaip savotišką visų, kurie mano, kad rašyti lygu rašyti apie visuomenės negeroves, o talentas – buvęs nebuvęs, manifestą.

„Galbūt bastūnai, valkatėlės, – nuolat alkani, prašantys išmaldos ar tykantys ką nors nugvelbti supermarketuose, – vieniši, bejėgiai, kitų nuvertinti padarai? Ar jaučiasi jie kalti, savotiškai nubausti už savo gimdytojų klaidas? O gal tai tie – kitokie, ypatingi, viskuo aprūpinti tėvelių, prisivėrę blizgučių į nosis ar antakius, kvailomis šukuosenomis, vaidinantys „kietuolius“. Vertinantys tik tai, kas lengvai pasiekiama, ką bruka reklamos, žiūrintys netinkamus jų amžiui filmus, telešou realybes… ir panašius vaizdus, kuriuose dingęs nuoširdumas.

Ir vieni, ir kiti yra mūsų vaikai.

Apie jų gyvenimą, apie tai, kad šiandien ne tik suaugusieji, bet ir vaikai gyvena pasmerkti didžiuliam stresui, ir rašau šioje knygoje“, – byloja D. Skuolytė iš knygos viršelio. Geriau nerašytų.

Geriau nerašytų ir apie Saulę, Vėją, Debesis, Rūką ar ryto Žarą kitoje knygelėje – Kamilė. Ant šiosios viršelio puikuojasi autorės ir jos vaikaitės Kamilės nuotrauka. Turbūt šiai mielai mergytei pasakos ir buvo sekamos prieš tapdamos knyga. Nepamąsčius, kad panašių pasakų rašoma daug. Kad kiekviena senelė tokias vaikaičiams seka. Išleido panašių ir Malvyra Ryliškienė (Kurmis ieško saulės), Lina MarmaitėSnitkienė (Gamtos pasakaitės), Jerutė Vaičekauskienė (Požemių karalaitė. Vilkolakių raistas. Laivas vaiduoklis) bandė savąsias sekti „liaudies pasakų motyvais“. Vanda Kinderytė-Budrienė septintojoje (!) savo knygoje Samis vaiduoklių šalyje fantazuoja apie berniuką, kurį, netikėtai patekusį į požemių šalį, imasi auklėti vaiduokliai. Fantazuoju skaitydama ir aš: kad taip visoms šioms geros širdies moteriškėms meninio rašymo kursus surengus, gal išmoktų savo idėjas ir fantazijas paskaitomu tekstu paversti?.. Netgi moksleivei Teklei Kavtaradzei, išleidusiai jau antrą knygą paaugliams Basomis po naktinį miestą („Tyto alba“), kalba labiau paklūsta. Tik romano (!) veiksmas nuobodokas ir personažų charakteriai itin vienpusiai: jaunuolius draugus vieną nuo kito galima atskirti tik iš pomėgio: Kajus piešia, Tomas fotografuoja, Karolis slapčia kuria meninius tekstus, Aleksas žavisi žurnalistika, Jonas svajoja apie muzikos studijas. Iš pradžių neįsidėmėjus vardų, jie ima painiotis. Galų gale neprisimeni, kuris turi trynukus brolius, kurio tėvai išsiskyrę, kuris gyvena tik su tėvu, nes mama uždarbiauja užsienyje. Laikas pavasario link slenka taip lėtai, kad skaitytojui lieka tik užmigti. Kuris paauglys turės kantrybės pasiekti pabaigą?.. O paskutinių skyrių kitaip nei mergaitiška svajų mitologija nepavadinsi: pirmoji meilė, pirmasis bučinys… Tyros karščiuojančios sielos, basomis sugeriančios pasaulį. Ir – be ironijos!..

O dabar – apie tikras rašymo burtininkes…

Viršelio dail. A. Puikienė
Viršelio dail. A. Puikienė

Burtininkės jos jau vien dėl to, kad tikrai talentingų realistinės prozos kūrinių moterys pernai beveik nesukūrė. Išskyrus Emiliją Liegutę, parašiusią apysaką mažiausiesiems Tėtis sugrįžo. Irgi beveik pasaka – apie mažą mergaitę Simoną, netikėtai sulaukiančią seniai dingusio tėčio. Pasaką primena todėl, kad šviesi ir gera. Neanalizuojama, nesigilinama, kodėl tėtis ir mama buvo išsiskyrę. Įvykis parodomas pačios Simonos akimis. Ji daug kalba ir pati padeda tėčiui nesijausti kaltam. „Kokia gali būti priežastis, jei tėtis paliko dukrelę ir išėjo iš namų?“ − klausia tėtis, o Simona atsako: „Galima pasakyti paprastai: ‘Tvoskė galvon! Šitaip mama sako, kai aš nesiklausus išbėgu į kiemą’.“ Mažamečio vaiko logika čia grįstas ne tik kiekvienas dialogas, bet ir pasakotojo tekstas. Bendrauti su grįžusiu tėčiu labai padeda žaidimai: mergaitė turi lakią vaizduotę, ir tėtis leidžiasi vedamas į pasakišką dukros pasaulį. Kartais, tiesa, truputį pavargdamas nuo nesibaigiančių klausimų, truputį pabardamas, todėl tekstas išvengė saldumo, sentimentalumo. Nuveikiama ir rimtų dalykų: mažąjį skaitytoją neabejotinai papirks istorija, kai Simona išgelbsti karuselėje įkinkytą ponį. Prie teksto dera ir išraiškingos, dinamiškos Astos Puikienės iliustracijos, todėl šią knygelę tikrai miela imti į rankas ir skaityti.

O dabar eikime prie tikrųjų literatūrinių pasakų: šiemet sukurta ir trumpų pasakaičių, ir pasakų-apysakų. Apie antropomorfizuotus gyvūnus, apie plėšikus ar apie originalias būtybes, gyvenančias paslaptingų krakatukų krūmų supamoje pievelėje.

Pirmiausia – apie trumpąsias.

Viršelio dail. S. Ach
Viršelio dail. S. Ach

Įdomus jaunos autorės debiutas – Urtės Uliūnės Miegančios boružės („Nieko rimto“). Nedidelio formato knygele leisti trumpas pasakaites apie mažuosius pievų ir laukų gyventojus vabalėlius – labai protingas leidėjų sprendimas. Jaukioje Paparčių giraitėje gyvena vos ne anderseniški personažai, kiekvienas su sava istorija: romantiškasis laumžirgis Cikorijus, atsiskyrėlis karkvabalis Šimpis, puošeiva kamanė Dilgė, smuikų meistras rupūžius Žvikė, susidraugavęs su kūrybinguoju atklydėliu Žaku Luisu Žiusjė, ir kiti. Personažų istorijas iš pradžių skaitai kaip pabiras, pavienes, bet paaiškėja, kad visos jos turi loginę jungtį – paskutinę pasaką apie šimtakojuką Ambrozijų, kuris ir užrašė visus girdėtus pasakojimus, nes nenorėjo būti pamirštas. Knygelė pavadinta kaip ir viena iš pasakų – „Miegančios boružės“ – todėl, kad šimtakojukui ji pasirodė gražiausia. O man, vertintojai, ji meniškiausia – priartinanti vaiką prie miego ar galbūt mirties paslapties.

Žinoma, savičiausiu balsu trumpąsias pasakas seka Gintarė Adomaitytė – profesionali plunksnos meistrė. Jos Karuselėje („Gimtasis žodis“) sukasi dvylika pasakų, anot pačios autorės, tiek, kiek metuose mėnesių. Kai kurios pasakos nenaujos, skaitytos rinkinyje Debesėlis ieško vardo („Gilių kava“, „Skėčiai“, „Anapus anapus“ – šią aptikusi perleistą labai apsidžiaugiau: keista, labirintinė, tarsi įkvėpta J. L. Borgeso fantazijos). Yra ir paremtų vaiko svajone – „Krištolo šalyje“. Tiesa, negaliu susilaikyti nepacitavusi vieno „Krištolo šalyje“ sakinio: „Vienaragis stryksi ant dviejų kojų. Į priekines letenas pačiumpa Gabiją“ (p. 39) − buvau šventai įsitikinusi, kad net ir pasakose kanopiniai gyvūnai letenų neturi, hm… Iki šiol suku galvą: autorė parašė, redaktorė nepastebėjo?.. O gal autorė redaktorei kaip nors paaiškino, kad letenos čia ir turi būti?.. Bet kodėl tik jai?.. Ir aš noriu žinoti!.. Tačiau nesileiskime į smulkmenas. Gražiausios pasakos – tos skaidrios ir kupinos ilgesio, kuriose puikiai valdoma kalbos magija: nutylant taip, kad pasijustų gyvenimo, ir ypač meilės, ištikimybės paslaptis („Ežerinis ir Upinė“, „Ožio ragas“). Tarp meniškiausių, be abejonės, būtų „Paskutinė taurė“. Žavi G. Adomaitytės gebėjimas apie pasaulį mažajam (?) skaitytojui pasakoti pasitelkiant kalbos galimybes – visas žodžių reikšmes supinant į vieną istoriją: Taurė (jau išnykęs senovės Lietuvos miškų gyvūnas) išgeria paskutinę taurę (miršta), o danguje lieka Tauro žvaigždynas. Ir viena širdis – į Žvėrinę užsižiūrėjusio žvėries, paukščio ar žmogaus. Numanoma pasaulio ašis – vertikalė – paskutiniame sakinyje nuleidžiama į ežerą, mirusiųjų valdas: „O ežere – neapsemta, nesužvejota, nepaskandinta – kibirkštimi spurda paskutiniosios Taurės laimės žvaigždė“ (p. 17). Kodai, atpažįstami tik suaugusiojo, bet neabejotinai sujaudinantys ir vaiką.

O dabar eikime prie stambesniojo žanro kūrinių.

Nežinojau, kur apžvalgoje dėti Birutės Jonuškaitės Ūsuotą Levuko istoriją („Homo liber“), todėl nuo jos ir pradėsiu. O nežinojau todėl, kad mielai būčiau apžvelgusi ją literatūros, kurios neskaitę nieko neprarastume, skyrelyje. Istorija, tiesa, neįprasta: apie sergančio berniuko ir… tarakono (feeee…) draugystę. Tarakonas, ar veikiau tarakoniukas, ją pasakoja pats, taigi autorė iš to feeee… bando sukurti patrauklų personažą. Ir jai tai puikiai pavyksta. Sveikintina būtų idėja apie neįgaliojo ir bjauriojo draugystę, mokanti priimti ir mylėti kitokį (nors pabaiga – svajonės išsipildymas – čia ne itin įtikina net ir turint omenyje pasakų laimingos pabaigos kanoną), smagus ir pasakojimo stilius – gyvas, vaizdingas, su daugybe dialogų, kuriuos taip mėgsta skaitytojai vaikai. Tačiau niekaip negali atsikratyti pertekliaus, nesuvaldytos kalbos įspūdžio. Gal Levukas pagal sumanymą ir turėjo būti plepus, bet… daugiažodžiauja pati autorė.

Netikėtai nustebino naujas vardas – Sigitos Gedziūnaitės apysaka-pasaka apie tris plėšikus Vienadančio, Kukulio ir Spuogo nuotykiai (UAB „Epika“). Gaila tik, kad ir tekstas sugrūstas, ir maketas šleivokas, ir atidžios kalbos redaktoriaus akies pritrūko. Tačiau atleidę trūkumus, žvelkime į patį tekstą. Žinoma, didžių dalykų autorė neišrado. Komiški personažų charakteriai kuriami pagal pravardes. Vyriausias ir labiausiai patyręs plėšikas, kilęs iš garsios dun-Dukų giminės, pramintas Vienadančiu, nes turi vienintelį dantį, ir tą patį kreivą. Kitas, Kukulis, – iš kitos garsios dun-Bukų giminės – taip vadinamas dėl to, kad valgo daug ir viską. Spuogas – jauniausias, į jį draugai žiūri „atlaidžiai, su tėvišku švelnumu“. Ši plėšikėlių trijulė primena K. Sajos peldus iš Ei, slėpkitės! ar estų vaikų rašytojo E. Raudo Pabaldukus – Movą, Puskurpį ir Samaninę Barzdą. Tiesa, S. Gedziūnaitės kūrinyje nei ryškaus psichologinio klodo, nei filosofinių idėjų, nei ekologinės tematikos nerasi. Gal esama šiek tiek Mikės Pūkuotuko stilistikos ir jo gyvenimiškos išminties. Tačiau irgi – tik vos vos. Plėšikai čia tiesiog nuotykiauja. Gal ir gerai: nepatyrusiam rašytojui suvaldyti tekstą, kuriame natūraliai derėtų psichologinis, filosofinis ir žaidimo sluoksniai, gal ir nėra paprasta. Skaitytojams reikia ir meniškai sukurtų pramoginių kūrinių. Pramoginį pobūdį rodo ir knygelės pabaigoje įklijuotas žaidimas su taisyklėmis: paskaitys vaikas ir gal panorės šią istoriją sužaisti. O pasakos siužeto struktūra beveik be priekaištų. Tik viena vieta buvo nelabai aiški – kur dingo paršelis?.. Dar porą kartų atidžiai perskaičiusi tą teksto dalį ir gerai pasukusi galvą, atrodo, numanau, bet gal kiti ne tokie priekabūs ir jokios spragos nepastebės…

Viršelio dail. K. Kasparavičius
Viršelio dail. K. Kasparavičius

Kitos debiutuojančios autorės Loretos Kavolės Žiogą ir Skaičiuotoją („Nieko rimto“) priskirčiau prie tos pačios nuotykinės literatūros paradigmos. Tik fantazijos čia kur kas daugiau. Apysakos-pasakos siužetas, tiesa, grįstas kelionės principu, kuris vaikų literatūroje gana dažnas, ir kiek primena Janošo Panama labai graži. Nes keliauja du draugai. Nes – kažkur į Afriką. Nes ta jų kelionė daro labai šviesų įspūdį. Nes jie iš naujo atranda… namus. L. Kavolės sukurtas miestelis su įvairiausiais personifikuotais personažais (antimi Balbina, visiems mezgančia vilnones kojines ir kepančia burnoj tirpstančius sausainiukus, taurėmis grojančiais arkliu Silverijumi ir karve Žiede, šunimi Telesforu, pasiryžusiu visus gelbėti nuo įsivaizduojamo potvynio…) nors ir nonsensiškas, iš tiesų labai jaukus. Per nuotykį ir žaidimą žadindama vaiko vaizduotę, L. Kavolė perteikia ir tikrąsias gyvenimo vertybes: kalba apie labai skirtingų veikėjų – Žiogo ir keistuolio Skaičiuotojo – draugystę, apie šiltą kaimynų bendravimą ir jausmą, kad visada yra namai, į kuriuos gera grįžti. L. Kavolės tekstas puikiai dera su pripažinto dailininko Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijomis. Gal todėl, kad jos ir atsirado pirmiau…

Panašų išėjimo iš namų ir grįžimo į juos siužetą rutulioja ir Ona Jautakė apysakoje-pasakoje Avinėlis Jakobas („Nieko rimto“). Tik jos veikėjai neturi tokių keistų, nonsensiškų savybių kaip L. Kavolės. Paprasčiausias avinėlis, debesėlis, žiogas, šuo, paprasta kamanė. Tik vardai parinkti žmogiški: Jakobas, Grigas, Motiejus, Darata… – tai parankus būdas personifikuoti, pedomorfizuoti. Veikėjų elgesys atitinka tą skaitytojų amžiaus grupę, kuriai apysaka skirta: ikimokyklinukas avinėlyje tikrai atpažins save – nuklydusį nuo namų ir pasiklydusį. Galiausiai surandantį namus. Be jokių komplikacijų.

O štai Renatos Šerelytės apysakos-pasakos Krakatukų pievelė („Alma littera“) pasakojimas klampus. Visko čia daug – keistų personažų, kurie nors ir labai saviti, bet kažkodėl sunkiai įsidėmimi, sodria kalba supintų dialogų, kurie kartais, atrodo, kuriami tik tam, kad linksmintų skaitytoją, humoristinių situacijų, pabirusių ir taip painiame siužete: į palyginti ramią Krakatukų pievelę atklysta nerami didžiaausė senė ir sujaukia viską, ką tik galima. Susidaro įspūdis, kad į apysaką be jokio loginio ryšio su pirminiu šaltiniu prasprūdo autorės skaitytų ir pamėgtų pasakų ar girdėtų istorijų nuotrupos. Pirmiausia – vaikystėje matyto animacinio filmo veikėja „didžiaausė senė“, kuri pasakas, pavogusi iš vaikų, sukimšo į didžiulį maišą, nupėdino į nuošalią vietą, iškratė ir pasiruošė jų klausytis, bet pasakos buvo beviltiškai susipainiojusios. Kas priklausė vienai – atsidūrė kitoje… Tik „didžiaausės senės“ funkcijas taip ir knieti priskirti ne personažei, o pačiai Krakatukų pievelės autorei: net žodis „krakatukai“ nėra savas – jį sugalvojo ne R. Šerelytė, o E. T. A. Hoffmannas. Jo pasakoje Spragtukas ir pelių karalius yra įterptinė istorija apie princesę Pirlipatę, kuriai veido grožį galėjo grąžinti tik stebuklingas riešutas Krakatukas. R. Šerelytės apysakoje šiuo žodžiu vadinama visai kas kita – krakatukai, anot jos, tai stebuklingas uogas nokinantys krūmai. Jei žodis – susitarimo dalykas, tiesiogiai nesusijęs su objektu, kurį žymi, vadinasi, patikusį vardą lengva sąžine galima „pasiskolinti“ ne mažiau stebuklingiems krūmams pavadinti?.. Nežinau. Pati Krakatukų pievelė – akivaizdus T. Jansson Mumių slėnio klonas. Siužetas konstruojamas tokiu pat principu: kaip kiekvienoje T. Jansson knygoje ramų muminukų slėnio gyvenimą supurto katastrofa, taip ir R. Šerelytės veikėjų pasaulį aukštyn kojomis apverčia į pievelę atklydusi didžiaausė senė. Galima paieškoti ir veikėjų charakterių atitikmenų: R. Šerelytės tešlius turi nemažai panašumo su T. Jansson Muminuku, Buntė Esmeralda – su kaprizingąja Miumla, o taurusis Birbindonas primena Muminuko Mamą. O kur dar visi šalutiniai veikėjai, kurių pilna tiek T. Jansson, tiek R. Šerelytės pasauliuose… Netgi be Moros neapsieita. Tačiau T. Jansson Mora taip ir liko didžioji bauginanti paslaptis, o Krakatukų pievelės veikėja – tai didžiaausės senės senelė, ieškanti jos, kad išmokytų gerų manierų. Tiktai vardas, kaip ir žodis „krakatukai“, skolintas… Kurti patrauklius veikėjų paveikslus autorei puikiai sekasi, bet kol imsis rutuliotis nuotykis, teks ilgokai palaukti: didžiaausė senė į pievelę atklysta tik trečiajame skyriuje, o visos bėdos prasideda devintajame. Buntė Esmeralda pažadina maumą, ir pievelės veikėjų realybė ima pintis su maumo sapno fantazijomis ar didžiaausės pasakojamomis piratų istorijomis, atgyja išgalvotos būtybės, ir viskas tampa vienodai tikra. Nustebina pabaiga: Krakatukų pievelei ramybė, tiesa, grąžinama, bet fantazijos kaina. Išgėrusi „teisybės eliksyro“, didžiaausė tampa tik „vargana sene“. Ir tai turbūt skaudžiausia apysakos-pasakos vieta: „Anava kas liko iš didžiaausės – vargana senė, pasikinkiusi į vežėčias su rykais ir skudurais!.. Kur toji padūkusi junga, visa gerkle rėkusi apie šimtą vyrų ant numirėlio skrynios, johoho, ir butelį romo?..“ (p. 194). Taigi R. Šerelytės kūrinyje iš tiesų keliami opūs klausimai: kuo skiriasi melas ir fantazija, ką gyvenimui duoda išmonė? Įveikęs visus siužeto vingius, imi suprasti, kad didžiausias skaitytojo laukęs išbandymas buvo išbandymas fantazija. Tuomet ir visas vaizdingas teksto komplikacijas lieka tik pateisinti.

Nijolė Kepenienė vaiko fantazija tiki. Jos Pupytė ir jūra, ir sriuba („Libra Memelensis“) – pasakėliųnovelių apysaka patiems mažiausiesiems. Pupytės charakteris – V. Petkevičiaus Kodėlčiaus (Kodėlčius) ir E. Mieželaičio Dainos (Dainos dienoraštis) mišinys. Mergaitė ir žaidžia, ir klausinėja, ir filosofuoti bando. Kartu su močiute. Tačiau Pupytė kartu ir labai savita: ji yra labiau pasakoje nei realybėje. Kaip Raudonkepuraitė, vilką sutinka. Arba jūrų katulį namo parsineša – šis grindis iššluosto, ir jos ima atspindėti ne lubas, o žvaigždynus… Nėra abejonių, N. Kepenienė meistriškai kuria trumpas, fantazijos logika paremtas istorijas ikimokyklinio amžiaus skaitytojui. Gerai, kad prie pasakų grįžo, nes jos realistinės apysakos paaugliams (Išgelbėk mane, Išgelbėk mane II) buvo nykokos…

Po Pupytės ir jūros, ir sriubos perskaitytas Vaidos Juozapaitytės Kipras Pipras jau ne taip žavėjo… Dar labiau Kodėlčių primena. Arba seną gerą žurnalų skyrelį „Kalba vaikai…“ Nors vaiko išminties, užrašytos profesionaliu literatūriniu stiliumi, gal niekada ne per daug.

Laimos Vincės apysaka-pasaka Vaiduoklė svetainėje („Gimtasis žodis“) unikali tuo, kad galbūt galėtų būti pavyzdys, ką kuria svetimoje kultūrinėje terpėje išaugę lietuvių išeivių palikuonys. Kaip turėtume vertinti, prie ko priskirti šį angliškai parašytą ir V. Bėkštienės į lietuvių kalbą išverstą kūrinį: originaliajai lietuvių ar vis dėlto verstinei užsienio vaikų literatūrai? O gal būkime kosmopolitai ir tvirtinkime, kad gera literatūra – visų? Nemanau, kad Laimos Vincės apysaka originaliai atrodo toje terpėje, kurioje buvo išleista angliškai. Veikiausiai – viena iš. Siužetas gana tradicinis: devynmetė Hana, gavusi užduotį parašyti rašinį apie savo namą, ima domėtis jo istorija ir vieną naktį svetainėje išvysta vaiduoklę, kuri sakosi esanti operos solistė. Apysaka galėtų būti apie tai, kokia trapi realybės ir istorijos skirtis ir kaip lengvai šį tarpą užpildo laki vaiko vaizduotė: operos solistai ir netgi visas orkestras įkurdinami senų tapetų rožėse. Poetiška. Bet perėjimas iš realybės į fantazijos plotmę – anaiptol ne trapus. Paslapties autorė skaitytojui aiškiai pagailėjo. Kažin ar iš viso šių dviejų plotmių kūrinyje esama? Kartais iš sienų girdėti sklindant švelnus dainavimas, kurį lengva palaikyti vėju, ir realybė akimirką grįžta, bet šiaip skaitydamas net nesuabejoji, kad Hana su vaiduokle Hilda bendrauja iš tikrųjų. Įrodyti tai reikia tik kitiems apysakos personažams – mokytojai, bendraklasiams. Skaityti apie tai linksma. Autorė lengva ranka nuplėšia baugumo šydą nuo tradiciškai paslaptingais laikomų dvasių iškvietimo seansų, tai – ne daugiau nei žaidimas. Galima sakyti, kad ir vaiduoklės pasirodymas – tik stimulas pradėti žaisti ir kartu sutvirtinti seną ar užmegzti naują draugystę. Netgi su berniukais. Pagaliau – tikras feministinis kūrinys?.. Apysakos pradžioje akivaizdi mergaičių ir berniukų priešpriešos, konflikto tema. Hana ir Sara yra pasižadėjusios su berniukais nebendrauti ir rengia „Tik mergaičių klubo“ susirinkimus. Vyrai ir moterys čia taip pat vaizduojami gyvenantys atskiruose padalytuose pasauliuose: Hana auga tipiškoje šiuolaikinėje nepilnoje šeimoje – jos tėtis gyvena anapus gatvės, apie jį beveik nieko nesužinome, bet užtat mamos paveikslas – ryškus pavyzdys moters, tradiciniu supratimu turinčios vyrišką profesiją: ji dirba krovike kelto krovinių tarnyboje. Hanos močiutės (ji vadinama „mamute“) charakteris kuriamas kaip mamos priešingybė: ji, autorės akimis, būtų toji tradicinė vyriškosios kultūros (ir skurdo) suluošinta moteris, nuo vaikystės padėdavusi namie motinai, taigi neturėjusi galimybės įgyti išsilavinimą, kuris, anot jos, padeda tapti „laisva moterimi“. „Tada mergaitės, kurios norėjo mokytis, galėjo rinktis dvi specialybes – slaugės arba mokytojos. Kaip viskas pasikeitė! Tik pagalvok, kokia esi laiminga“, – kalba Hanai mamutė. Ištekėjusi ji puoselėjo tradicinės šeimos vertybes ir susilaukė šešių vaikų, iš kurių Hanos mama – vienintelė mergaitė, beje, protingiausia. Nors išsilavinimo ji irgi neįgijo, nes pritrūko pinigų, bet vyriškame pasaulyje, regis, puikiai prisitaikė. Jei apysakos idėja būtų tik pavaizduoti moterų emancipaciją šiandienos pasaulyje, tokie schemiški charakteriai vestų į neviltį. Laimei, gelbsti šmaikštus autorės stilius, humoristinės situacijos, į kurias patenka pagrindinė veikėja, spręsdama, ką daryti su vaiduokle, pati intriga ir… turbūt tik moteriai galėjusi į galvą ateiti mintis prieš šimtmetį gyvavusios operos solistus apgyvendinti tokioje romantiškoje vietoje – tapetų rožėse.

Taigi apžvelgusi pernykštę moterų prozą, supratau, kad linkstama į pasaką, džiaugiamasi vaiko fantazija ir vis dar tikima geraisiais jo sielos pradais. Mažiausiesiems primenama, kad didžiausia vertybė yra namai ir šeima. Vyrėlesniesiems akcentuojama draugystė, bendraamžių tarpusavio santykiai. Visur daug žaidžiama. Nebuvo parašyta nė vieno drastiško, sukrečiančio kūrinio – bent jau tokio meniškai stipraus kaip užpernai V. Žilinskaitės Kintas. Nebūtinai ir reikia. Džiugina ir tai, kas yra.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 1 (45)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS – TARSI AKYS, IŠMANYMAS – PALAIMA

Apžvalgos

TURTINGI MONOPOLIJŲ METAI (2007 m.  vyrų proza vaikams)
VAIKŲ POEZIJOS PUSVAIZDIS

Mano vaikystės skaitymai

VIENO VIENINTELIO GYVENIMO DALYS

Sukaktys

IŠ ESMĖS NAUJAS ŠARLIS PERO (Charles’io Perrault 380-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

2007 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai