VIENO VIENINTELIO GYVENIMO DALYS

– 2005 m. Vilniaus knygų mugėje teko pristatyti Jūsų „Kvailas istorijas“. Jūs tada dar atkakliai nėjote į viešumą, nedalyvavote pristatyme, aš ir pats nebuvau matęs Jūsų „gyvo“. Po pristatymo priėjo mergina, kuri norėjo sužinoti daugiau, ir paklausė, kas tas Kasparavičius, kiek jam metų ir t. t. Jau tada supratau, kad būtina Jus pristatyti „Rubinaičio“ skaitytojams. Tad pradėsiu nuo paprasčiausių klausimų: iš kur esate kilęs? kokioje šeimoje augęs? ką ypač dažnai prisimenate iš vaikystės aplinkos, patirties? Ar Jums tie prisiminimai svarbūs?

– Gimiau 1954 m. kaime labai gražiu „lietuvišku“ pavadinimu Vladislava, Trakų rajone, netoli Aukštadvario miestelio, mokytojų šeimoje. Tiksliau, tai buvo senas dvaras ant Sienio ežero kranto. Aplink dvaro pastatą kiek atokiau išsimėčiusios kelios sodybos. Štai ir visas kaimas. Užėjus sovietams dvaras buvo nusavintas, o jo savininkai spėjo pasitraukti į Lenkiją. Tame dvare buvo įsteigta Vladislavos pradinė mokykla, kur mano tada dar jauni tėveliai atsikraustė dirbti.

Viename namo gale buvo mokykla, kitame gyveno mūsų šeima. Ten ir prabėgo mano vaikystė, kurią su džiugiu virpuliu širdyje prisimenu labai aiškiai ir šiandien. Raudonų plytų dvaro pastatas stovėjo ant kalvelės, o apačioje pusiasalyje, apsuptas Sienio ežero vandenų, glaudėsi įspūdingas, nors ir šiek tiek apleistas, parkas. Ten ir leisdavau savo mielas dienas kartu su broliais Vydu ir Ramūnu.

Gaila, bet to dvaro jau nebėra. Jis sudegė gal kokiais 1975 m., kai mes ten jau nebegyvenome. Mat mūsų šeima persikėlė į tėčio ir senelio pastatytą naują namą Aukštadvaryje.

– Koks Jūsų ryšys su mokykla, ypač pirmąja? Kur Jūs mokėtės?

– Ryšys labai glaudus. Juk aš gyvenau mokykloje tiesiogine to žodžio prasme. Toje mokykloje buvo dvi klasės, per vidurį perskirtos erdvaus kambario, lyg ir prieškambario.

Vienoje klasėje mokytoju dirbo tėtis, ten tilpo pirmokai ir trečiokai, o kitoje mama darbavosi su antrokais ir ketvirtokais. Tai mes su broliais taip ir vaikščiojom iš klasės į klasę, tai pas mamą, tai pas tėtį.

Kai dabar pagalvoju, tai kažkaip labai keista turėjo būti mano tėveliams per pamokas vienu metu mokyti dvi skirtingas klases. Bet tada tai atrodė visai natūralu, kitaip lyg ir negalėjo būti.

– Ar skaityti išmokote mokykloje? Ar ten susidūrėte su pirmąja knyga? Kokios Jūsų pirmosios įsiminusios knygos? Kaip vertinate tas knygas dabar?

– Skaityti išmokau dar prieš pirmą klasę, bet tai įvyko mokykloje. Juk mūsų – trijų brolių – visas laikas ir prabėgdavo ten kartu su mokiniais, vaikais iš aplinkinių kaimų. Mes su jais žaisdavom ir dūkdavom dar ir prieš eidami į mokyklą. Tiesą sakant, ir eiti niekur nereikėjo.

O knygų aš, kaip ir abu mano broliai, skaičiau daug, nes jų tiek buvo tėvelių mokyklos knygų spintoje. Turbūt visas ten esančias ir perskaičiau. Ypač daug skaitėme vasarą, net ir vėliau, kai pradėjau mokytis Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir namo parvažiuodavau tik vasaros atostogų. Skaitėme ir lauke, pavėsyje prigulę ant žolytės, ir įsilipę į kokį medį, ir hamake, ištemptame tarp dviejų storų klevų mokyklos kieme, ir net tamsokoje dvaro pastato palėpėje, į kurią patekti reikėdavo nemažai drąsos, nes turėdavai užkopti aukštomis, atremtomis į sieną ir drebančiomis nuo menkiausio krustelėjimo kopėčiomis. Bet ko nepadarysi dėl malonumo skaityti jaukioje prietemoje, netoli mažo palėpės langelio, ypač pliaupiant lietui ir barbenant į šiferio stogą lašams.

– Kas labiausiai gyvenime lenkė (ir lenkia) prie knygos? Ar buvote – tradiciškai – nusigręžęs nuo jos paauglystėje? Ar skaitote dabar? Jeigu taip, kokią literatūrą mėgstate?

– Kaip jau sakiau, labai mėgau skaityti ir net nežinau kodėl. Tiesiog tai buvo savaime suprantama. Daug skaičiau tiek per atostogas grįžęs namo pas tėvelius, tiek meno mokykloje, kurios bibliotekoje buvo begalė labai įdomių knygų. Žinoma, paauglystėje skaičiau kiek mažiau, ypač Vilniuje, nes labai rūpėjo pažaisti su draugais futbolą, krepšinį. Ir šiaip visokie nuotykiai, būdingi tokiam amžiui, užėmė nemažai laiko. O juk reikėjo dar ilgai ir nuobodžiai vakarais groti fortepijonu, be to, ir pamokos mūsų mokykloje užtrukdavo daug ilgiau nei įprastinėse mokyklose.

Dabar skaitau ne tiek ir daug. Bent jau tikrai mažiau negu vaikystėje. Gal kas ir nustebs, bet labiausiai mėgstu vaikiškas knygas. Ir žinau, kad toks esu ne aš vienas.

– M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėtės muzikos, tačiau pasukote ne muziko keliu. Kodėl? Ką Jums dabar reiškia muzika? Ar ji veikia Jūsų kūrybą?

– Iš tikrųjų M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi muzikos, o tiksliau – choro dirigavimo. Paskutinėse klasėse suvokiau, kad tuo keliu nenorėčiau eiti. Jaučiau, kad trūksta gabumų, nors mokiausi gana gerais pažymiais, o kai kuriuos muzikinius dalykus, labiau susijusius su muzikos teorija ir matematiniu mąstymu, – netgi labai gerais. Bet mačiau, kad kitiems mano bendraklasiams viskas kur kas labiau sekasi nei man, o vidutinioku būti tikrai nenorėjau. Tada gal aš tik intuityviai jaučiau, o dabar, labiau save pažinęs, ir sklandžiau galėčiau paaiškinti tą nenorą būti dirigentu. Esu individualistas ir mėgstu dirbti vienas pats. Komandinis, kolektyvinis darbas man tikrai ne prie širdies. Be to, šiek tiek privengiu didelės auditorijos, scenos, šurmulio, didelių susibūrimų ir panašių dalykų. O koks gi būtų dirigentas, kuris bijo savo paties diriguojamo choro ir žiūrovų, kuriems ir skirta muzika.

Daug įtakos mano apsisprendimui nebesimokyti toliau muzikos ir stoti į Vilniaus dailės institutą turėjo mano brolis Vydas, tuo metu jau mokęsis antrame šio instituto kurse. Jis labai man padėjo pasiruošti stojamiesiems egzaminams ir morališkai palaikė, kai aš, nustebindamas savo muzikos mokytojus, padaviau dokumentus stoti ne kaip visi klasiokai į tuometinę konservatoriją, o į Dailės institutą.

Tačiau tai nereiškia, kad pradėjau nemėgti muzikos. Kas mane žino, visi pasakys, koks pašėlęs melomanas esu, be to, sergu pačia sunkiausia šios „ligos“ forma. Muzika lydi mane nuolatos. Kiaurą dieną ji skamba man dirbant, o dažnai ir užmiegu su ausinėmis.

Labiausiai mėgstu baroko muziką, ypač senąsias operas, pradedant C. Monteverdi ir baigiant Ch. W. Glucku. Turiu surinkęs didžiąją dalį iš keturiasdešimties G. F. Händelio operų įrašų. Tai turbūt pats mėgstamiausias mano kompozitorius, nors pastaruoju metu labai pamėgau tuos, kaip pats vadinu, mažesniuosius kompozitorius, kurie, kad ir stovi didžiųjų šešėlyje, nuo to netampa nė kiek prastesni. Tai ir S. L. Weissas, ir A. Scarlatti, ir P. F. Cavalli, ir J. J. Fuxas, ir daug kitų, kurių muzika džiugina mane ir vienaip ar kitaip veikia mano kūrybą, rašymą ir piešimą. Kai vartau savo senas iliustracijas, dažnai negaliu pasakyti, kada jos sukurtos, bet kažkodėl puikiai prisimenu, kokią muziką klausiau jas piešdamas. Štai ta gimė skambant Ch. W. Glucko „Ifigenijai Tauridėje“, o štai ši – G. F. Händelio „Julijui Cezariui“. Ir man atrodo, kad mano iliustracijos muzikalios.

– Kaip iliustruotojas debiutavote Lietuvoje, tiesa? Paskui emigravote į užsienį ir iliustravote daugybę užsienio leidyklų knygų, ar taip? Kaip užsienis Jus atrado?

– 1983–1988 m. iliustravau kokias aštuonias „Šviesos“, „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklų knygas. Maždaug tuo pat metu pradėjau aktyviai siuntinėti savo darbus į pagrindines vaikiškų knygų iliustracijų parodas – BIB (Bratislavos iliustracijų bienalę) ir „Bologna Children’s Book Fair“ (Bolonijos vaikų knygų mugę). Į pastarąją pakliūti ypač sunku, nes tenka įveikti labai didelę atranką. Štai šiemet vėl po kokių penkerių metų pertraukos mano iliustracijos pateko į šią prestižinę iliustracijų parodą. Manau, kad man tiesiog labai pasisekė, nes norinčiųjų dalyvauti – apie 5 tūkstančiai, o iliustracijų pateikta per 250 tūkstančių. Žiuri atrinko tik šimtą iliustruotojų. Iki šiol aštuonis kartus esu dalyvavęs BIB ir vienuolika kartų – Bolonijos parodose.

Užsienio leidyklos mane ir atrado paminėtose parodose, ir ypač iš puikiai išleistų spalvotų katalogų, kurie visada pateikiami parodų lankytojams, o vėliau išsiuntinėjami po visą pasaulį pačioms įvairiausioms leidykloms.

Ta proga norėčiau paraginti mūsų nuostabius jaunuosius iliustruotojus kuo aktyviau dalyvauti šiose parodose. Jei nepavyksta pirmą kartą, nereikia nusiminti – pavyks antrą. O jeigu ne, tai jau trečią – neabejotinai. Mes tikrai turime ką parodyti.

– Su kokiomis užsienio leidyklomis bendradarbiavote? Kurios padarė ypatingą įspūdį? Ar leidėjai keitė, formavo Jūsų stilių? Kaip?

– Pirmoji mane „atrado“ vokiečių leidykla „Esslinger“ iš nedidelio Eslingeno miestuko netoli Štutgarto. Tos leidyklos išties įspūdinga istorija – įsteigta 1831 m. ir neseniai paminėjusi savo 175-ąjį gimtadienį. Su „Esslinger“ bendradarbiavau daugiau kaip dešimt metų, beveik iki 2000ųjų, ir nupiešiau dešimt knygų. Kai kurioms iš jų pats parašydavau nesudėtingus tekstus, kitoms iš pradžių sugalvodavau siužetus, nupiešdavau eskizus, o vėliau koks nors vokiečių autorius parašydavo tekstus. Taip bendrai darbuodamiesi su žymiu vokiečių vaikų knygų autoriumi Pauliu Maaru sukūrėme tris knygas. Man labai patiko bendrauti su „Esslinger“ leidėju Mathiasu Bergu. Jis tikrąja to žodžio prasme suformavo mano stilių iki maždaug tokio, koks yra šiandien. Pirmiausia dar 1989 m. jis gana įsakmiai paprašė manęs atsisakyti iliustracijų štrichavimo juodu tušu ir piešti vien akvarele. Tuo metu jau buvau, kaip man tada atrodė, smagiai įsisavinęs meistrišką štrichavimo techniką, kiek panašią į senųjų graverių, o ypač į man tuo metu labai didelę įtaką dariusio vokiečių iliustruotojo Klauso Ensikato stilių. Aš kvailai tuo savo įvaldytu amatu didžiavausi ir iš pradžių net įsižeidžiau, kad štai kažkas drįsta mane mokyti. Bet kadangi šis leidėjo prašymas buvo paremtas labai aiškiai suformuluotais ir neatremiamais argumentais, tai, šiek tiek paniurzgėjęs, palengva pradėjau keisti savo iliustravimo techniką ir stilių. Ir dabar esu be galo dėkingas M. Bergui už tai. Kažin kaip būtų susiklostęs mano kūrybos kelias, jeigu ne jo griežta kritika ir reiklumas. Iki šiol žaviuosi jo profesionalumu ir labai gaila, kad vėliau jis pasitraukė iš „Esslinger“. Jam išėjus, pasikeitė ir pati leidykla, pradėjo leisti vien komerciškai paklausias knygas, visokius daugiaserijinius vaikiškus bestselerius, neliko originalių, netradicinių knygelių, kokiomis anksčiau garsėjo „Esslinger“. Beje, ši bėda būdinga ir daugeliui kitų pastarojo meto vokiečių leidyklų. O gaila, bet tai turbūt natūrali šiandienos tendencija.

– Kuriuos savo iliustruotus kūrinius – turiu galvoje literatūros tekstą – vertinate labiausiai? Kuo jie Jums patiko?

– Deja, ne viskas pavyksta taip, kaip nori. Ir nieko jau čia nepadarysi. Štai kelios mano iliustruotos knygos, kurios, kaip dabar atrodo, yra labiausiai nusisekusios (bet gal po kelerių metų atrodys kitaip – kas ten žino): E. Lear Duck and Kangaroo (Antis ir kengūra), Esslinger: Esslingen, 1993; C. Collodi Pinocchio (Pinokis), Münster: Coppenrath Verlag, 1993; F. Dostoevsky The Honest Thief (Sąžiningas vagis), Taipei: Grimm Press, 1994; P. Maar Lisas Journey (Lizos kelionė), Esslinger: Esslingen, 1996; A. Tompert The Pied Piper of Peru (Brolis Martynas iš Peru), Honesdale: Boyds Mills Press, 2001; K. Kasparavičius Kvailos istorijos, Taipei: Grimm Press, 2003; K. Kasparavičius Dingęs paveikslas, Vilnius: Nieko rimto, 2007; K. Kasparavičius Sodininkas Florencijus, Vilnius: Nieko rimto, 2007.

– Kokie pasaulio ir Lietuvos iliustruotojai Jums yra autoritetas? Kuo žavitės? Kaip nusakytumėte, apibūdintumėte tikrai menišką vaikų knygą?

– Jau minėjau, kad kūrybinės karjeros pradžioje man didžiulę įtaką darė vokiečių iliustruotojas K. Ensikatas. Dabar turbūt nėra tokio dailininko, kuris darytų kūrybai ryškesnį poveikį. Tiesiog man patinka labai įvairūs dailininkai. Labiausiai mėgstu anglų iliustruotojus, tiek šiuolaikinius, tiek senuosius (Beatrix Potter, Shepardas, Dulacas). Žaviuosi švedų iliustruotojais klasikais Carlu Larssonu ir Johnu Baueriu. Nežinau kodėl, bet jie man labai artimi. Labai patinka italas Roberto Innocenti, rusas Genadijus Spirinas, čekės Maja Dusikova, Kveta Pacovska, argentinietis Carlosas Nine, anglai Allanas Marxas, Anthony Brownas, mūsų Stasys Eidrigevičius ir daug daug kitų, kurie labai skirtingi, bet kartu labai žavūs.

Kokia ta tikrai meniška vaikų knyga turėtų būti, negalėčiau pasakyti, nes tokios geros knygos dažnai labai nepanašios viena į kitą. Svarbiausia gal būtų knygos dailininkui nesistengti būtinai pabrėžti ir sureikšminti savo dalyvavimo kuriant knygą. Manau, pirmiausia reikia labai pagarbiai žiūrėti į teksto autorių ir į pačius vaikus, kuriems knyga ir skirta.

– O gal pamėgintumėte atsakyti į dar bendresnį klausimą: kas yra gera vaikų knyga? O paauglių?

– Jeigu žinočiau atsakymą į šį klausimą, tai tuojau pat sėsčiau ir nedelsdamas nė minutės tokią knygą, o gal net kokias tris parašyčiau. Deja, tik galiu pasakyti, kokios vaikų knygos neturėtų būti. Neįdomios. Tokios, kurias vos atsivertus pradeda imti žiovulys ir norisi mesti kuo greičiau į kampą ir daugiau neatsiversti. Kitų receptų nežinau.

Manau, kad gera vaikų knyga turi būti kartu ir gera suaugusiųjų knyga. Kad, perskaitęs ją vaikystėje, po kiek metų prisimintum ir vėl norėtum perskaityti, dar po kiek metų – ir vėl. Ir kaskart joje rastum ką nors nauja.

Pamenu, vaikystėje, būdamas gal aštuonerių ar devynerių metų, perskaičiau Alano Alexanderio Milne’o Mikę Pūkuotuką. Man patiko, tik tiek. Vėliau, kai jau buvau studentas, vėl perskaičiau. Ir tada ta knygelė patiko kur kas labiau. Aptikau joje daug visokių įdomių, juokingų ir net labai protingų dalykų, kurių būdamas vaikas tiesiog nepastebėjau. Dabar Mikė Pūkuotukas vis dar yra viena mėgstamiausių mano knygų, aš ją vis paskaitau, nežinia kelintą kartą. Ir kaskart randu ką nors nauja. Labai mėgstu skaityti ir žiūrinėti vaikiškas knygas. Man jos kur kas įdomesnės ir protingesnės už didžiąją dalį suaugusiųjų literatūros.

Gal čia ir yra geros vaikų knygos paslaptis. Juk vaikystė – ne kieno kito, o tavo paties gyvenimo dalis. Į viską žvelgiant iš vienos akimirkos pozicijos, gali atrodyti, kad vaikai ir suaugusieji yra labai skirtingos, dažnai viena kitos nesuprantančios būtybės. Tačiau tiek vaikystė, tiek vadinamasis suaugusiojo amžius, tiek senatvė – tai to paties žmogaus vieno vienintelio gyvenimo dalys.

– Kai galų gale priimate sprendimą iliustruoti vieną ar kitą kūrinį, kas vyksta toliau? Ar būtinas parengiamasis darbas? Kelis kartus skaitote tekstą prieš imdamasis pieštuko?

– Viskas vyksta maždaug taip. Iš pradžių kokius tris kartus perskaitau tekstą. Tada pasižymiu vietas, pagal kurias labiausiai norėčiau piešti iliustracijas. Tada vėl skaitau, skaičiuoju, bandau išdėstyti iliustracijas, kad tolygiai pasiskirstytų. Kai kurių atsisakau, kai kurias pridedu. Vėl skaitau. Tada einu į bibliotekas vartyti knygų, albumų, naršau internete, kol prirenku užtektinai medžiagos kiekvienai iliustracijai.

Dirbdamas prie kokios nors knygos, tampu beveik to laikmečio ir aplinkos, kurioje vyksta knygos veiksmas, ekspertu. Ir sėdu piešti eskizų. Mano eskizai paprastai būna kruopštūs ir tikslūs, todėl šis darbas iš tiesų trunka ilgai ir gerokai mane išvargina. Bet užtat vėliau, kai pradedu piešti iliustracijų originalus, būna daug lengviau. Ir tai jau yra tikras malonumas ir atgaiva tiek rankoms, tiek sielai.

– „Paprasti žmonės“ apie Jus sako: Kasparavičius iliustruoja taip, kad jo pieštus daiktus ar gyvius, ačiū Dievui, gali atpažinti. Kritikai irgi bemaž pritaria, kad Jūs nedeformuojate tikroviško vaizdo, bet sujaukiate daiktų tvarką ir taip sukuriate nonsenso įspūdį. Kaip piešiate: iš natūros, žiūrėdamas į daiktą (daiktai jūsų kūryboje neabejotinai svarbūs), ar iš galvos? Ką maloniausia piešti, iliustruoti, o ką sunkiausia?

– Labai džiugu, kad mano pieštus daiktus ar gyvius, ačiū Dievui, „paprasti žmonės“ gali atpažinti. Piešdamas tiek daiktus, tiek žmones, tiek įvairiausius gyvius, visada remiuosi natūra, o iš galvos jau vėliau šį tą prikuriu. Mano namai pilni keisčiausių ir pačių neįtikinamiausių daiktų, drabužių ir, žinoma, yra begalė knygų. Visa tai labai praverčia dirbant. Prireikus papozuoti, prašau vaikų, žmonos ar draugų. Kai nerandu, kas man padėtų, pozuoju pats sau pasistatęs veidrodį. Gal kai kam bus sunku patikėti, bet tuos sužmogintus gyvūnus, kuriuos pastaruoju metu ypač mėgstu piešti, irgi pozuoju pats. Štai piešdamas meškiną, užsikišu purią pagalvę už diržo, apsirengiu kokį laisvesnį drabužį ir tampu meškinu. Juk šiaip esu ganėtinai liesas ir nelabai panašus į lokį. Todėl turi imtis visokiausių gudrybių, kad taptum antinu, katinu ar net kiaule. Mano garderobe galima rasti ir vienuolio dominikono abitą, ir padėvėtą fraką, ir įvairiausių skrybėlių, apsiaustų, ir net iš medžio išdrožtų kardų, šautuvų.

– „Kvailos istorijos“, „Trumpos istorijos“, „Braškių diena“, „Dingęs paveikslas“, „Sodininkas Florencijus“ – Jūsų paties ir parašytos, ir nupieštos knygos. Kaip, kodėl kilo noras rašyti pačiam?

– Rašyti pradėjau visai atsitiktinai. Ir tokiomis keistomis aplinkybėmis, kokios gali atsitikti turbūt tik man. Mano labai mylimas knygų leidėjas Hao Kuang Tsai iš Taipėjaus leidyklos „Grimm Press“ kartą sumanė išleisti tokią gausiai iliustruotą knygą, skirtą paremti nuo pražūtingo žemės drebėjimo, nusiaubusio Taivano salą, nukentėjusiems vaikams. Toje knygoje dailininkai iš viso pasaulio, bendradarbiaujantys su šia leidykla, turėjo nupiešti po vieną iliustraciją ir šalia pridėti kokį savo mėgstamą tekstuką arba tiesiog patys ką nors trumpa parašyti. Taip gimė mano pirmoji istorija apie čiulbantį žmogų „Giesmininkas“.

Tas trumputis tekstukas ir iliustracija leidėjui taip patiko, kad jis paklausė manęs, ar neturiu daugiau tokių istorijų. Ir aš gerokai lengvabūdiškai atsakiau, kad turiu stalčiuje vieną kitą pasidėjęs. Na, jis tuojau pat pasiūlė išleisti nedidelę tokių istorijų knygutę. Manydamas, kad leidėjas galvoja apie visai nedidukę 24 ar 32 puslapių knygelę, sutikau. Tik vėliau sužinojau, kad jis turi galvoje 80 puslapių knygutę, kuriai reikia 36 istorijų. Parašęs, kad reikia šiek tiek laiko istorijoms išversti į anglų kalbą, karštligiškai puoliau kurti. Tiesiog nebuvo kur dingti. Per kokį pusantro mėnesio istorijos buvo ne tik parašytos, bet ir išverstos į anglų kalbą. Reikia pripažinti, kad šioje keblioje situacijoje man labai pagelbėjo šeimos nariai. Tik jų fantazijos ir užsidegimo dėka istorijos buvo sukurtos laiku. Taip atsirado pirmoji mano knyga Kvailos istorijos, kuri pirmiausia buvo išleista kinų kalba. O tik gerokai vėliau – lietuvių, ispanų, katalonų ir korėjiečių kalbomis.

– Ar didelis skirtumas tarp „tik“ iliustruoti ir kurti visą knygą pačiam? Koks? Ar jau neiliustruosite svetimų tekstų?

– Skirtumas labai didelis. Antrasis būdas žavus tuo, kad esi visiškai laisvas ir gali elgtis su tekstu kaip nori. Gali bet kada nepatikusią jo dalį pakeisti ar net išmesti, o tokių pagundų iliustruojant kyla gana dažnai. Ir man taip patiko pačiam kurti ir iliustruoti savo tekstus, kad dabar visai nėra jokio noro imtis svetimų. Bent jau šiuo metu. Gal vėliau, kai tos istorijos mano galvoje baigsis, vėl grįšiu prie senųjų įpročių. Kas ten žino.

– Kaip atsitiko, kad pastaruoju metu bendradarbiaujate vien su „Nieko rimto“ leidykla? Ar esate patenkintas jos išleistomis knygomis?

– 2004 m. mane pasirinko (ne aš pasirinkau) leidykla „Nieko rimto“, dėl ko esu labai laimingas. Tiek mano, tiek greičiausiai ir „Nieko rimto“ leidėjų galvose nerimtų minčių ir idėjų kur kas daugiau negu rimtų. Ten dirba nuostabūs jauni žmonės, su kuriais ir lengva, ir malonu. Matyt, mūsų požiūriai į esminius ir tariamai nereikšmingus dalykus kažkaip stebėtinai sutampa.

– Ar yra autorių, kūrinių, kuriuos norėtumėte iliustruoti? (Suprantama, kreipiu link tradicinio pabaigos klausimo apie kūrybinius planus.)

– Apie savo kūrybinius planus tegalėčiau tik tiek pasakyti, kad planuoju nusipirkti naują oblių, be to, kiek pataisyti savo seną tvorą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 1 (45)