VAIKŲ POEZIJOS PUSVAIZDIS

Jokia naujiena, kad galybė vaikų knygų nepasiekia miestų ir rajonų bibliotekų. Neįmanoma visų per metus išėjusių leidinių susirankioti ir knygynuose. Tad rašyti išsamią apžvalgą ir pateikti visą metinės knygų produkcijos vaizdą pajėgūs tik vilniečiai, reikalingas knygas randantys Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Šios apžvalgos autorė ne vilnietė, todėl apžvalga – tik pusvaizdis. Guostis galima nebent viltimi, kad apžvalgoje aptariamos vaikų poezijos knygos atspindi esmines 2007 m. vaikų poezijos tendencijas.

Bene ryškiausia – poezijos knygos gimsta iš tėvų ar senelių meilės savo vaikams ir vaikaičiams. Daugiau ar mažiau šios knygos yra autentiškų santykių, realios aplinkos, iš tiesų išgyventų jausmų ar tikrų nutikimų atspindžiai.

Patvirtindamas, kad knygos Gandras neša Dionizą eilėraščiai turi gyvenimišką pagrindą, jos autorius Petras Panavas ketvirtajame knygos viršelyje įdeda nuotrauką, kurioje jis drauge su vaikaičiu Dionizu. Žavesio šiai knygai teikia komiškos ir greičiausiai autentiškos situacijos. Štai kas nutinka, kai tradicinė diržo pedagogika susikerta su šiuolaikine, apsieinančia be diržo bausmių: „Net senelis jau įširdo, / Nusijuosęs rodo diržą. // Dionizas nesupranta, / Kam tą diržą laiko rankoj. / Bet, atrodo, greit supras, / Jei mama neatsiras. // Bet mama duris jau veria. / Dionizą glėbin stveria. / Ačiū Dievui, Dionizai, / Kad mamytė laiku grįžo. / Tai laiku – – -“ („Dionizas ožiuojas“). Vienuose eilėraščiuose apie Dionizo kasdienybę kalbama iš senelio, kituose – iš paties Dionizo pozicijų, ir reikia pažymėti, kad pastarieji patrauklesni, mat juose daugiau natūralaus vaikiškumo, žaismės („Tetos“, „Tarp Kalėdų ir Velykų“). Prie įdomesnių norisi priskirti eilėraštį „Kairė koja“, kuriame du žiūros taškai. Apie vieną Dionizo dieną pasakojama pirmuoju asmeniu, vietomis imituojant betarpišką naivią vaiko kalbėseną, o drauge jaučiama švelni atlaidžiai besišypsančio suaugusio žmogaus ironija: „Kaire koja atsikėliau – / Visą dieną vėją kėliau. // Visą dieną viskas bloga. / Baigiant dieną – gavau slogą. // Virė pieno ir medaus, / Liepė viską išragaut. // Išragavęs pažvalėjau – / Dar didesnį vėją kėliau… // Kolei lovą pasiklojau – / Man kairė išniro koja. // Būsiu geras lig Velykų, / Nes tik dešinė beliko. // Kaip pričiumpa tokios ligos – / Tampi doras. Lyg iš knygos – – -“. Nemaža eilėraščių, kurių kalbėtojas neiškyla kaip personažas, bet nesunku pastebėti, kad į vaiko pasaulį jis žvelgia suaugusiojo akimis, – deja, šie eilėraščiai blankesni.

Knygoje apie Dionizo vaikystę randam patriotinių eilėraščių ciklą „Mes – Lietuvos kareivėliai“. Tokios tematikos eilėraščiai nūdien retenybė, tačiau, be jokios abejonės, jie reikalingi. Vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose, reikia manyti, jie netrukus bus įtraukti į šventinių deklamacijų repertuarą.

Išskyrus šį ciklą, knygos Gandras neša Dionizą eilėraščiuose vyrauja realistinis santykis su tikrove. Toks pat – ir Jadvygos Černiauskienės knygoje Miglės vasara. Gal net perdėm realistinis. Knyga – kaimo buities kopija, stebinanti tuo, kaip autorė sugeba išvengti perkeltinės reikšmės vaizdų. Eiliuoja, t. y. kuria rimuotą ir ritmingą tekstą, J. Černiauskienė gana lengvai, jos kalba laisva, sklandi, tik trikdo tiesiog išgryninta tiesioginė minties raiška ir rimtas, dalykiškas pasakojimo pobūdis: „Netoli – tik už namų – / tvenkinys krantu žemu. // Čia per dieną negiliai / plaukia antys, gaigalai. // Ir ančiukai, / tie mažyliai, / paneria į patį gylį. // Saugoja juos senos antys, / kai nutolsta nuo pakrantės“ („Antelės“). Skaitytojui skirtos informacijos apie knygos autorės santykius su vaizduojamąja tikrove nepateikta, bet nepalieka įspūdis, kad garbaus močiutės amžiaus sulaukusi J. Černiauskienė pasakoja apie savo vaikaičių atostogas pas ją kaime. Buitinis realizmas būdingas ne tik aplinkos piešiniams, bet ir žmonių veiklos paveikslams. Vėlgi niekur – net eilėraščiuose apie vaikų žaidimus – nė lašo meninės išmonės. Tačiau keista – itin realistiškoje aplinkoje itin realistiška veikla užsiimantys žmonės atrodo nerealistiški. Perfrazuojant ką tik cituotus Dionizo žodžius, jie tokie geri – kaip iš knygos. J. Černiauskienės piešiami darnūs, net idiliški senelių ir vaikaičių bei vaikų tarpusavio santykiai rodo didaktines autorės užmačias – gražiais pavyzdžiais ji siekia auklėti skaitytoją. Dar daugiau didaktikos, ir net prikišamos, yra antrojoje knygos pusėje, kurioje pateikiamos močiutės pasakos – savaip sueiliuoti žinomų liaudies pasakų ar dainų apie gamtą variantai.

Rambyno kalno akmuo – dar viena 2007 m. išleista J. Černiauskienės knyga. Miglės vasaroje buvo prisiminti pokario metais žuvę partizanai. Eiliuotų padavimų knygoje Rambyno kalno akmuo keliamasi į tolimesnę istorinę praeitį. Nemažoje dalyje kūrinių J. Černiauskienė seka padavimus apie Lietuvos laisvės kovas kryžiuočių laikais – jais pagerbiami kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Vaidotas, Vytautas, kunigaikštienė Ona Vytautienė ir kt. Reikia pripažinti, kad folklorinių padavimų žanro specifika J. Černiauskienės kūriniuose neblogai išsaugota, bet kaip literatūros kūriniai jie stokoja dramatizmo, o eiliavimo kultūra primena XX a. ketvirtojo dešimtmečio vaikų literatūrą. Tad vertinant šią knygą į pirmąją vietą tenka iškelti ne estetinę, o informacinę ir didaktinę, dar tiksliau – patriotinę, funkcijas ir knygą priskirti taikomajai vaikų literatūrai.

O štai skaitydamas Violetos Palčinskaitės poetinę abėcėlę Karalius pamiršo raidyną, užmiršti, kad tokių knygų paskirtis taikomoji. Daugelis eilėraščių tiktų grynosios, ne pragmatinės, lyrikos rinkiniui. Pavyzdžiui, „Ilgesys“. Pasikartojantis žodis ilgies ne tik atkreipia skaitytojo dėmesį į raidę (garsą) i, jis kuria poetinę nuotaiką. Vardijant, ko vaikas gali ilgėtis, pradedama nuo pačių artimiausių jam dalykų (mamos, namų, žaisliuko, šuniuko), o baigiama paprastu, bet ne vien vaiko patirtį, o visą žmogaus gyvenimą aprėpiančiu apibendrinimu – taip eilėraštis įgyja filosofinį atspalvį:

Ilgies mamos,

Ilgies namų,

Kai vakarėjant neramu.

Ilgiesi prarasto žaisliuko,

Ilgies paklydusio šuniuko.

Ilgies kaitros,

Ilgiesi sniego,

Galbūt ilgies mažučio nieko,

Apie kurį tik tu žinai…

Kažko ilgiesi

Amžinai.

Išryškinti pristatomas raides (garsus) poetei padeda anaforos, kai strofa ar tiesiog kelios eilutės pradedamos tuo pačiu žodžiu, – tai matome ir cituojamame eilėraštyje. Kai kur gražiai sužaidžiama tikslingai parinktais žodžiais, prasidedančiais ta pačia raide („Nieko“, „Žmogus ir žodis“). Galima pasidžiaugti, kad, supažindinant su raidynu, ieškota kitokių, nei įprasta lietuvių poetinėse abėcėlėse, atraminių žodžių ir temų. Bet ne viskas pavyko. Antai eilėraštis „Herbariumas“ kažkoks sausas, dirbtinai sulipdytas, tarsi rašytas ne poetės V. Palčinskaitės, o kito žmogaus, galgi net vaiko, atliekančio namų darbo užduotį – parašyti eilėraštį.

Tokių eilėraščių, primenančių pradinukų sukurtus eiliavimus, yra ir Tautvydos Marcinkevičiūtės knygoje Kur skrajoja sapnai. Vienas būdingesnių – „Mamos draugė“: „Vilniuje gyvena draugė, / Mes ją mylime labai, / Aš dar augu, tu neaugi, / Stiebtis skatina darbai. // Džiulija – amerikietė, / Kalba angliškai tiktai. / Kas galėjo patikėti, / Kad patiks ji mums už tai. // Buvom mes visuos muziejuos, / Lankėmės restorane. / Mus jau tris draugystė sieja – / Draugę, mamą ir mane“. Teko girdėti, kad T. Marcinkevičiūtė knygą rašė bendraudama su dukra, atsiklausdama jos nuomonės. Tad visai galimas daiktas, kad dalis šios knygos eilėraščių – dukros eiliavimai, minimaliai mamos pataisyti. Jei taip būta iš tiesų, reikėjo nurodyti skaitytojui – juk vertinant vaiko kūrybą taikytini kiek kitokie kriterijai nei vertinant profesionalaus rašytojo darbą. Aprėpiant knygos visumą, atrodo, kad daug kas joje paremta autentiškais įspūdžiais – minimas poetės gyvenamasis miestas Kaunas ir jam būdingos realijos (Nemunas, Ąžuolynas, Zoologijos sodas), pasakojama apie mažametės mergaitės žaidimus namuose, iškylas, vėliau – apie pirmokės džiaugsmus. Individualumo knygai teikia išryškintas mamos ir dukros ryšys. Rašoma tik apie tai, ką dukros gyvenime mato mama ar jai papasakoja dukra. Pirmuoju asmeniu daug kur prabyla pati mergaitė, ir poetiškesni yra tie eilėraščiai, kurie grįsti ne realistiniu patirtų įspūdžių nupasakojimu, o fantazija, savitais pamąstymais: mergaitė norėtų pakliūti į dangų, į rojų, ten tikriausiai daug žaisliukų, o įdomiausia – kai prasiveria rojaus liukas, iš jo „Krinta kūdikiai kaip obuoliai“ („Lietinga diena“). Nekyla abejonių, kad knygoje vaizduojama mergaitė yra mylimas ir laimingas vaikas, bet pati knyga – nuobodoka. Ir mamos, ir dukros paveikslai stokoja gyvybės. Poetinės ekspresijos labiausiai trūksta eilėraščių kalbai.

Išėjo 2007 m. ir tėčio knyga vaikams – Vlado Braziūno Uosio kuosos. Kas tokie esą Saulutė ir Dariukas, apie kuriuos kalbama ne viename eilėraštyje, nurodo dedikacija – poeto dukrytė ir sūnelis. Iš kitų praeitų metų vaikų poezijos knygų šią išskiria ypatingas švytėjimas, kurį lemia ne buitiška, o poetiška gyvenimo patirtis. Čia regimas pasaulis susiliečia su realiuoju, bet yra kitoks. Jame švyti nustebusiomis akimis išvysto gyvenimo grožio akimirkos:

…gražu, kai praėjus lietui

lieka ant drėgno kelio

didelėj šunio pėdoj

vaiko maža pėdelė,

o driežo gležna odelė

šviečia iš po čiobrelio,

glunda prie akmenėlio –

mėlyno, rudo, žalio –

ir nejuda.

(„O paskiau“)

Lygiai taip pat kaip šiame eilėraštyje tėtis, kasdienį pasaulį į poetinį V. Braziūno knygoje perkeičia ir vaikai: „Prie Gulbino upelio / Dariukas matė lapę: / ji perbėgo takelį / raudona it liepsna, // jos uodega pleveno, / visa raudona degė – / ji bėgo atsigerti, / kad nepadegtų lapų, / kai šitokia sausra“. Pasaulis knygoje kuriamas iš įkvėpimo akimirką susirikiuojančių svaigiausių žodžių – kaip netikėtai jie pavadinti eilėraštyje „Miesto kambarys“. Apskritai žodžio motyvas vienas reikšmingesnių šiame rinkinyje. Žodžiai garbaniukas, mamiukas, kuriais šaukiama mama, yra jaukaus intymumo, meilių santykių šeimoje atspindys („Garbaniukas“). Tarmiški žodžiai, kuriuos kviečia išsaugoti poetas, rodo žmogaus kilmę („Kalbėkim tarmiškai!“). Kaip mums žinomais žodžiais susikalbėti su latviukais, mokoma žaismingame eilėraštyje „Su latviukais – latvių žodžiais“. Žodžių galia gali būti ir maginė – prie upės sėdintis žalialūpis senis ąžuolas prašo: „Priminki, vaike, tu man žodžius: / be žodžių šakos senam nudžius“ („Ąžuolas“). Rinkinio eilėraščiams nepakanka įprastų dabarties žodžių; žodžiai prisišaukiami iš archajinės senovės – lietuvių ir latvių mitologijos, liaudies dainų („Ryto ratai ritas“, „Kūryba“, „Piemenėlio maldelė“). Atrodo, kad žodžius poetas renkasi intuityviai juos įvertindamas – ar pakankamai jie švarūs, ar nušvies džiaugsmingą šios knygos poetinį pasaulį.

Visai kitoks – šaltas, papilkėjęs ir liūdnas – yra poetinis pasaulis Valdemaro Kukulo knygoje Kaminas ir katinas. Šios knygos subjektas vaikas – vienišas, ir vienatvė jį žeidžia. Per apšerkšnijusio lango skylutę jis žvelgia į lauką: „O kol kas – aš vienas, vienas, / Ties pratrinta akimi. / Vidur lango mėnesienos, / Nuo kurios raudot imi“ („Vienatvė“), laukia nesulaukia tėvo: „Jis vis eina ir eina per miestą / Ir neranda namų. O namuos tuos / Laukiu aš, nepaliaudamas kviesti / Iškilmingu suaugusio mostu“ („Laukimas“), net ir su mama, mezgančia vaikui pirštinę, nėra emocinio ryšio („Purpurinė pirštinė“). Ne veltui vaiko piešiny tvora, užrakinti varteliai, šuo, ant medžio pūvantys obuoliai, o namų – nėra, nes namų kaip dvasinės realybės V. Kukulo rinkinio vaikas neturi („Vaiko piešinys“).

Suaugusiojo balsu prabilęs lyrinis subjektas taip pat jaučiasi atskirtas nuo kitų. Ryšiui užmegzti jis trokšta tarpininko – nuosavo velniūkščio, „Kad padėtų / Žaisti su vaikais. // Jis šypsniu paverstų / Miną rūgščią, / O keiksmažodžius – / Smagiais juokais“, ir ūmai žybteli mintis, ar tik neturįs jo savy: „Tačiau kas toks juodas / Man vis sako, / Kad velniūkštis / Tūno manyje“ („Nuosavas velniūkštis“). Bet velniūkščiai yra velniūkščiai – jie elgiasi savaip. Ir galbūt būtent tas, tūnantis viduje, neleidžia pasaulio matyti kitokio – tik juodą. Juodos nevilties V. Kukulo knygoje gal net per daug. Egzistencinę tuštumą, patiriamą mirties akivaizdoje, perteikia eilėraštis „Laidotuvės“, su mirtimi asocijuojasi net kadagys – tradicinis Velykų laukimo, pavasarinio prisikėlimo simbolis: „Egle, ėgli, / Kadagy, / Venk Velykų – / Mirsi. // <…> // Venk Velykų, / Netikėk, / Kai gyvybė / Belsis. // Tu ne upė, / Ne žolė, / Tu / Neprisikelsi“ („Kadagys“). Nuo gildančios vienatvės eilėraščių subjektą, tiek vaiką, tiek suaugusįjį, gelbsti gyvūnai – šilti prisiminimai apie juos, kažkada laikytus, bei svajonės apie trokštamus turėti („Baltoji mano žiurkė“, „Katinas“, „Žirgas“, „Dramblys“), gelbsti pavasarinis gamtos atgimimas („Pavasaris“, „Bitynas“).

Gedimino Griškevičiaus Laivas į Šventąją, kaip ir P. Panavo Gandras neša Dionizą, – senelio knyga. Nors knygos gale nurodyta, kad ji skirta vidurinio ir vyresniojo mokyklinio amžiaus skaitytojams, iš tiesų didesnė pusė eilėraščių orientuoti į suaugusiuosius. Šioje knygoje vėlgi daug kas autentiška, mat ji – savotiškas pajūry gyvenančio autoriaus dienoraštis, tik jis fiksuoja ne tiek dienos įvykius, kiek ryškesnius įspūdžius, pamąstymus. Mąstoma, suprantama, apie tai, kas jaudina suaugusį žmogų, bet natūralu, kad žvilgsnis krypsta ir į vaikus – tiek į savus vaikaičius, tiek į pajūryje regimus svetimus. Ir kiek netikėta, kad labiausiai vykę eilėraščiai apie svetimuosius, pavyzdžiui, „Linksmas birželis“: „Du berniukai broliukai iš Kelmės / Nuliūdusią, debesuotą dieną / Juokingai lengvai / Straksi per kopas, / Smėlynus, prieš vėjus, / Nuo Gelbėjimo stoties, / Link Žvejų gatvės, / Link Palangos, – / Straksi žiogeliais, / Jiems lengvas jų kelias, / Broliai anksčiausiai kelias – / Linksma. / Birželis. / Joninės. / Toli dar žiema. / Drąsu prie jūros. / Visur. / Su mama“. Konkretu, daiktiška, tikroviška ir – tikra. Gaila, kad tokių kinematografiškų, mažakalbių, bet su talpia poetine potekste eilėraščių rinkinyje nedaug. Kur kas dažniau kalbama abstraktybėmis, didžiosiomis raidėmis išskiriant dvasinei sričiai priskiriamus žodžius: Siela, Laikas, Amžinumas, Gyvenimas, Viltis, Dievas. Matomos pastangos kurti savitą poetinę kalbą susilipdant naujadarų: dangaveidis mėlis, žaliaaistris Kraujas, šviesavedys Protas. Ryškios filosofavimo ir dvasinio auklėjimo pretenzijos. Tik viso to rezultatas – pompastika ir tuščiažodžiavimas. O poezija pasirodo ten, kur nieko pabrėžtinai reikšmingo nesiekta pasakyti: „Šviesėja / Šviesėja / Šviesėja / Dangus / Ir žmogus / Ir žuvis / Ir vėjas / Atėjęs / Prie rytmečio / Durų / „Labanakt, / Naktie!“ / Pasakys…“ („Kovo miniatiūra“).

Kitas pajūrio poetas – Sigitas Poškus – pernai išleido eilėraščių rinkinį Amalgama. S. Poškus jau seniai yra pelnęs eksperimentuojančio vaikų rašytojo vardą. Amalgamoje, kaip ir ankstesnėse knygose, eksperimentuojama žaidžiant, o pagrindinės eksperimentų vietos – dvi poetinių žaidimų aikštelės: tautosakos ir lingvistikos. Patys eksperimentai atliekami laikantis apibrėžtų taisyklių. Rinkinio pavadinimu tapęs žodis amalgama paaiškina esminį eksperimentavimo principą – maišyti tarpusavyje įvairiausius dalykus. Tačiau maišymas eina drauge su tikslinga atranka. Vienas eilėraščių-amalgamų gaminimo būdas – sulieti įvairiarūšių medžiagų elementus. Pavyzdžiui, tautosakinių šmaikštavimų ir erzinimų frazes: „Kartą senis be dantų / ieškojo kaltų, / ieškojo ant ko supykti, / piktai kramtė nykštį. // Pamatė žąsytį – / ėmė tąsyti, / pamatė mešką – / ir tai nugara braška! // <…> // Ieško pačios / apibart, apsižodžiuot: / – Duok nors plutų kietų / į pieną merktų!“ („Baisus nutikimas“). Kiti, ir tokių dauguma, eilėraščiai-amalgamos atsiranda sumaišant vienos rūšies medžiagos elementus. Štai du tokio vienarūšės tautosakinės medžiagos sumaišymo pavyzdžiai. Eilėraštis „O mes?“ suvertas iš lyrinių liaudies dainų formulių, bet ne šiaip kokių, o specialiai atrinktų pačių gražiausių poetizmų: „Retai pasėjom – / tankiai sudygo, / žaliai pumpuravo, / viršūnė lapojo. // Mūsų gėlė – / sidabro kotas, / vario lapeliai ir / aukso žiedas. // <…> // toliam kiemely / didelė šventė – / aušra patekėjo, / kaip rožė pražydo“; eilėraštis „Ko tik nebūna“ sudėliotas iš liaudies mįslių metaforinių vaizdų: „Išeinu iš trobelės į kiemą, žiūriu – / didelė dideliausia pieva, pilna avelių, / piemuo raguotas jas gano: / ei, avelės jūs mano! // Antai – ateina keliu pana, / mėlynų mėlyniausia suknia, / per juosmenį aukso juosta, deimantų karolius tik žarsto“. Tos pačios taisyklės – operuoti vienos rūšies objektais – laikomasi nemažoje dalyje lingvistinių žaidimų. Antai eilėraštyje „Pasijodinėjimas“ S. Poškus parodo, kad dinamiškas pasakojimas gali būti sukurtas kalbant vien tik daiktavardžiais, o eilėraštyje „Slepias neranda“ – priešingai – vartojami vien tik veiksmažodžiai, bet, pasirodo, jų pakanka atpažinti neįvardytiems eilėraščio personažams. Randame rinkinyje ir tokių eilėraščių, kuriuose daug kartų pasikartojantis vienas lingvistinis objektas yra pirmasis žodžio garsas – ryškus tokio žaidimo h garsu pavyzdys „Hrr hercogystė“: „Hrr hercogystė – halė sulig didele daržine. / Halėje hamakas, / hamake hercogas su hercogiene / miega, knarkia net pasisriūbaudami, / tss, nepažadinkim. // <…> // Ir įžengia halėn herojus, / prisistato: jis – Henrikas Nojus, / nugalėjo hieną ir hidrą (parodo jų galvas), / ištroško labai, nori sidro“. Gali būti žaidžiama ir kokio nors vieno žodžio, žodžių junginio, frazės, sintaksinės konstrukcijos, poetinės priemonės pakartojimais. Žaidžiama imituojant kokio nors žanro, pavyzdžiui, eiliuoto mitologinio epo, ar atskirų lietuvių vaikų poetų stilių. Eilėraščiusamalgamas mėgstama pagražinti žvilgsnį patraukiančiomis metaforomis: „Krenta rasa gilioji gailioji / į vakarą naktį svirpliais“ („Vasaros garsai“), „Vyniojo sekundė minutę / į valandų kamuolėlį – / gaudėme vijomės jį / ligi vakaro, / kolei įriedėjo į upę…“ („Gražumai“). Galybė eilėraščių paženklinta kokiu nors naujadaru – tarsi amalgamų meistro inicialu (stoviu ant vėjo, / vėjuoju, vėluoju; speigas tvorom arfuoja; laputė laputaitė lapoja).

S. Poškaus poetiniai eksperimentai rodo, kiek daug galimybių atsinaujinti turi lietuvių vaikų poezija. Būtina pasakyti, kad S. Poškaus eksperimentai nėra tik formalus žongliravimas tautosakiniais ar lingvistiniais elementais. Viena vertus, grakštus improvizacinis poetinis žaidimas teikia skaitytojui estetinį malonumą. Kita vertus, ir žaisdamas poetas geba kalbėti apie lyrikai svarbius dalykus – kad ir apie laiką.

Suaugęs ir vaikas gyvena tuo pačiu laiku, bet patiria jį skirtingai. Vaikas visas dabartyje, kiekviena nauja minutė jam – nauja dabartis. Eilėraštyje „Štai koks!“ tai įtaigiai perteikiama į sakinio pradžią iškelto žodžio dabar pakartojimais ir paskutiniu akcentu – iš šio žodžio išvestu naujadaru: „Dabar – susivėlęs / lekiu lyg pašėlęs. // Dabar – sustoju, / susišukuoju. // Dabar – ant kojos / vienos šokuoju. // Dabar – indėnas, / plunksną radau varnėno. // Dabar – visada / dabartėnas!“ Eilėraštyje „Sena pasaka“, pasinaudojant pasakų motyvais, papasakotas žmogaus gyvenimas: gyveno kartą vaikas, užaugo, užkopė į stiklo kalną, kur vėjų bokšte jo laukė mergaitė, suglaudę galvas vieną dieną jie pamatė, kaip stiklinio kalno siena pas juos lipa mažas vaikelis. Pasakai artėjant prie galo – nutylėjimas: „Toliau tyliu… Svarbiausia – / jie kartą susitiko“. Po daugtaškiu paslėptas neišsakytas graudulys dėl besibaigiančio žmogui skirto gyvenimo laiko.

Taigi 2007 metai buvo vaikams eilėraščius rašančių mamų, močiučių, tėčių ir senelių metai. Į realų savo paties ir savo artimųjų gyvenimą ne vienas autorius žvelgė kaip į pagrindinį poezijos šaltinį. Vis dėlto didesnė sėkmė lydėjo poetus, jaučiančius, kad gyvenimo autentika yra daugiasluoksnė, ir gebančius atverti skaitytojui poetiškąją tos autentikos pusę. O didžiausios vaikų poezijos atsinaujinimo galimybės, kaip liudija S. Poškaus knyga, pasirodė glūdinčios ne gyvenimo autentikoje, bet kalboje.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 1 (45)