Aldonai Liobytei – 105

„Kovoje dėl vaiko sielos visų pirma prabyla literatūra, nes žodžio menas įtaigiausiai veikia vaiko vaizduotę. Vaikų literatūra yra vienas iš svarbiausių veiksnių, apsprendžiančių ateinančios kartos meilę knygai, jos literatūrinį skonį, jos santykį su savo gyvenamu metu“, – taip 1962 metais straipsnyje „Vaikų meilė ir literatūra“ rašė aktorė, mokytoja, redaktorė, leidėja, vertėja, rašytoja Aldona Liobytė. Kaip, kokiu keliu jos ateita iki tokio suvokimo ir tikėjimo?

Aldona Liobytė gimė 1915 m. vasario 24 d. Vilniuje Antano Liobės ir Marijos Matelionytės-Liobienės šeimoje (mirė 1985 m. rugsėjo 1 d.) Iš Utenos krašto į Vilnių atvykęs tėvas tapo vyriausiuoju miesto gėlininku. Būsimoji rašytoja augo darnioje, lietuvybę saugančioje keturių vaikų šeimoje, mokėsi lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurioje pademonstravo ir aktorės gebėjimus. Vaidino ji ir tapusi Vilniaus universiteto studente, 1932–1935 m. studijuodama lenkų kalbą ir literatūrą, netgi buvo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos teatro sekcijos valdybos sekretore. Paskui, už lietuvišką veiklą išguita iš Stepono Batoro universiteto, persikėlė į Kauną, Vytauto Didžiojo universitete 1935–1939 m. studijavo lituanistiką. Grįžusi į Vilnių kurį laiką mokytojavo vienoje lenkų mokykloje, o tokias mokyklas uždarius nuo 1941-ųjų vaidino „Vaidilos“ teatre, vėliau   – Vilniaus valstybiniame dramos teatre, tapusiame LTSR valstybiniu akademiniu dramos teatru. Teatro aistra neapleido Liobytės visą gyvenimą, ji buvo aktyvi žiūrovė, domėjosi naujovėmis, nuolat lankydavosi įvairiuose festivaliuose ir šiaip teatruose Lenkijoje, rašė recenzijas ir informacinius straipsnius, sukūrė keletą inscenizacijų. Pagaliau teatro mūzą ji atsivedė į kitą lemtingą jos gyvenime sritį – vaikų literatūrą.

Išėjusi iš teatro, 1949 m. kovo 10 d. Aldona Liobytė pradėjo dirbti Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, netrukus, rugsėjo 21 d., pradėjo vadovauti Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai, tas pareigas ėjo iki 1961 m. kovo 11-osios. Pirmosios šioje leidykloje pasirodžiusios jos pačios knygos buvo skirtos vaikų teatrui – „Kupriukas muzikantas“ (1955) ir „Meškos trobelė“ (1956). Taip Liobytė pradėjo rašyti unikalų savo kūrybinio palikimo puslapį – jos draminės pasakos, arba pjesės-pasakos, sudaro savitą ir ryškų etapą lietuvių vaikų dramaturgijos istorijoje. Tuo pačiu jos atskleidžia ir kai kuriuos vaikų literatūros kaitos tarpsnius. Kitaip sakant, šeši šio žanro kūriniai nevienalyčiai, nors, be abejo, svarbiausias juos vienijantis veiksnys yra rėmimasis liaudies kūryba, taip pat moteriškoji tematika. Pirmosiose dviejose ką tik paminėtose pjesėse justi begalinis autorės džiaugsmas dėl galimybės perkelti į sceną liaudies žodinę kūrybą ir etnografiją. Pasirinkusi vieną populiarų liaudies pasakos siužetą, remdamasi keliais jo variantais ne tik tą pasaką inscenizuoja, bet jungia ją su piršlybų, vestuvių papročiais, liaudies dainomis, žaidimais. Kai kurie pjesių veiksmai primena etnografinį vaidinimą. O štai „Trys negražios karalaitės“ (1967) ir „Kuršiukas“ (1971) atspindi septintojo dešimtmečio viduryje išryškėjusį literatūrinės pasakos modernėjimo, savito originalumo, tai yra tolsmo nuo tautosakos, tendencijas. Daugeliu atveju su folkloru dabar jau žaidžiama, kuriamos aktualios potekstės ir užuominos. Pati dramaturgė yra užsiminusi apie grotesko stilistiką. Kita vertus, tos dvi pasakos irgi nevienodos, „Kuršiuke“, itin brandžioje pjesėje, be linksmos parodijos ir bufonados, atskleista sudėtinga mergelės meilės ir ištikimybės drama. Dar dvi pjesės – „Devyniabrolė“ (1973) ir „Aukso obuolys“ (1978) – komizmo požiūriu nuosaikesnės, nors ir jose, ypač antrojoje, parodijuojami, šaržuojami  valdantieji, karaliai ir karalienės. Kaip ir beveik visos Liobytės pjesės grindžiamos kuria nors viena liaudies pasaka, pastarosios dvi artimos išplėtotoms inscenizacijoms.

Nesunku suprasti, kad rašydama teatrui Liobytė jau buvo pasinėrusi į liaudies pasakų pasaulį. Folkloriškosios (tai yra liaudies kūryba grindžiamos) literatūrinės pasakos yra tiek Liobytės kaip kūrėjos, tiek vaikų literatūros procesų organizatorės skiriamasis bruožas. („Rašiau vaikams pasakas, norėdama parodyti jiems mūsų tautosakos grožį“, – autobiografijoje teigė rašytoja). Yra žinoma, kad ji paskatino į vaikų literatūrą ateiti Kazį Borutą, išleido jo stilizuotų pasakų rinkinį „Dangus griūva“ (1955) ir, reikia manyti, paskatino rašyti pirmąją ir bemaž vienintelę folkloriškojo tipo apysaką-pasaką „Jurgio Paketurio klajonės“, kuri išėjo 1963 m., Liobytei jau nebedirbant leidykloje. Taip pat žinoma, kad ji palaikė, skatino liaudies pasakas eiliuoti Kostą Kubilinską, išleido jo knygas „Stovi pasakų namelis“ (1957), „Buvo buvo kaip nebuvo“ (1958) ir kitas, galbūt paskatino jį ateiti ir į dramaturgiją. Pastebėtina, kad Liobytės vadovavimo laikais pasirodė ir liaudiškos kilmės Mykolo Sluckio apysaka-pasaka „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ (1958).

Pati Liobytė ėmė intensyviai rengti teminius liaudies pasakų rinkinius – knygą apie zuikius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), rinkinį apie velnią „Nė velnio nebijau“ (1964), kuriam parašė įžangą cituodama Leniną… Privalu atsiminti, kad pirmąjį pokario dešimtmetį, klestint socialistinio realizmo dogmai, į liaudies pasakas (ir apskritai pasakas) žiūrėta nepalankiai, šį žanrą teko ginti, ieškoti jam ideologinių saugiklių. Liobytės parengta knyga „Gulbė karaliaus pati“ (1963) pristatė tris pagrindinius liaudies pasakų tipus ir ilgus metus naudota kaip autentiškos liaudies kūrybos šaltinis, netgi turėjo paantraštę „Lietuvių liaudies pasakos“. Šių knygų autorystė viršelyje nebuvo nurodoma, tik priešlapyje įrašyta „parengė“, „sudarė“. Žinoma, tekstai buvo palytėti Liobytės rankos, tuos rinkinius šiandien turėtume laikyti liaudies pasakų stilizacijomis, kurios tipologiškai artimos Brolių Grimmų pasakų rinkiniams. Naujausi literatūrologų tyrinėjimai rodo, kad Liobytė liaudies kūrybą ne tik atsinešė vaikystės atmintyje, bet ir studijavo tarpukario metais perleistus Jono Basanavičiaus pasakų rinkinius.

Lietuvių vaikų literatūros klasika tapusi Liobytės knyga „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970, iliustravo Birutė Žilytė, pakartotinai išleista 1985 ir 2007) atskleidžia individualaus prado stiprėjimą jos kūryboje. Liaudies pasakų siužetai, nepažeidžiant jų prigimties, šiame rinkinyje laisviau kontaminuojami, aktualizuojami, dar ryškiau stilizuojami.  Liobytė tekstus prisodrino vaizdingais veiksmažodžiais, liaudiškais frazeologizmais, patarlėmis, palyginimais, ištiktukais. Tai jos pasakų kalbą padarė itin ekspresyvią – ekspresyvesnę nei liaudies, pasižyminčią, anot prof. Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, „pertekliniu liaudiškumu“. Liobytės tekstų kalbos turtai jau ne visada lengvai įveikiami šiuolaikinių skaitytojų vaikų.

Į daugelį kalbų išverstoje knygoje „Saulės vaduotojas“ (1959), taip pat „Ežerinis“ (1962) matyti, kad Aldona Liobytė linko stilizuoti pasakas į stambesnes žanrines formas. Šios autorės kūrybinio palikimo mįslė tebelieka apysaka-pasaka „Kiškelis Baltkakliukas“, kurios rankraštis surastas tik XXI amžiaus pradžioje ir su Mikalojaus Vilučio iliustracijomis išleistas 2005 m., rašytojos 90-mečio jubiliejui. Nežinia, kada tekstas buvo rašytas, kodėl neišleistas, nors rankraštyje matyti redakciniai taisymai. Greičiausiai, šis gyvuline pasaka pagrįstas siužetas buvo politiškai „pavojingas“, nes jame kalbama apie laisvės troškimą, apie kiškių pasipriešinimą lapei Ruduodegei.

Tačiau ne vien pasakos sudaro Aldonos Liobytės originaliosios kūrybos palikimą. Jau išėjusi iš Vaikų literatūros redakcijos („Dabar jau treji metai, kai aš nebedirbu leidykloje, tačiau vaikų literatūra vis dar man teberūpi“, – 1964 m. rašė ji draugei Onai Šimaitei), Liobytė parašė apie penkiolika smulkiųjų žanrų kūrinių, kurie nebuvo grindžiami tautosaka. Kai kurios knygelės visiškai edukacinės („Šuniukų abėcėlė“, „Kačiukų abėcėlė“), kai kurios pažintinės, tik ornamentuotos tautosaka – „13 žaliųjų draugų“ (1962, kartu su Ramunėle Jankevičiene), „Mėnuo saulužę vedė“ (1963), „Pabėgusi dainelė“ (1966). O svarbiausias netautosakinės prozos rinkinys – „Tėveli, būk mažas“ (1973, 1983). Iš visų apsakymų jame išsiskiria „Lėlė Aili“ ir „Sunki mama“, kuriuose iškeltos aktualios socialinės ir moralinės problemos. Pavaizdavusi socialiai apleistą, vienišą vaiką, o antrajame apsakyme – išsiskyrusią šeimą, Liobytė klojo kelią vėlėliau lietuvių vaikų ir paauglių literatūron plūstelėjusią problemų prozos bangą.

Didelė ir svarbi Aldonos Liobytės dovana vaikų kultūrai – vertimai. Ji gerai mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas, daugiausia vertė iš lenkų arba per lenkų kalbą. Visapusiško Liobytės kaip vertėjos portreto dar neturime, tačiau labiau įsiminusios jos verstos knygos – Hannos Ožogowskos „Berniukas atžagariukas“ (1962), Ludwiko Jerzy’o Kerno „Ferdinandas nuostabusis“ (1973) ir „Dramblys Dominykas“ (1976), Annos Kamieńskos „Neparyžiuje ir kitur“ (1979). Turbūt matydama populiarių knygų stygių paaugliams su Antanu Paraščiaku išvertė Januszo Przymanowskio „Keturi tankistai ir šuo“ (1969, 1971). Liobytė turėjo puikiai suprasti vertimų iš originalo kalbos svarbą, bet, matyt, nepasikentusi, kad vertėjų iš tam tikrų kalbų Lietuvoje nėra, vertė iš tarpinės lenkų kalbos. Taip lietuvių skaitytojus vaikus pasiekė italų klasiko Carlo Collodi’o „Pinokis: Medinuko nuotykiai“ (1965), švedės Astridos Lindgren „Nykštukas Nilsas“ (1969). Iš tarpinės rusų kalbos ji išvertė, deja, adaptuotą, sovietmečio skaitytojui pritaikytą prancūzo Hectoro Malot romaną „Be šeimos“ (1956).

Aldonos Liobytės nuopelnai vaikų literatūrai neapsiriboja tik jos parašytomis ar išverstomis knygomis, nepaprastai svarbi ir jos organizacinė, vadybinė veikla. Nėra abejonių, kad sekdama lenkų kultūrinį gyvenimą ir leidybą Liobytė atrado ir į Lietuvą atvedė tokius klasikos kūrinius kaip Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“ (1957) E. T. A. Hoffmanno „Spragtukas ir pelių karalius“ (1958), Alano Alexanderio Milne’o „Mikė Pūkuotukas“ (1958) ir „Mikės Pūkuotuko trobelė“ (1962), Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ (1959), Oscaro Wilde’o „Laimingasis princas“ (1960), pirmąsias Astridos Lindgren knygas. Taip pat žinoma, kad ji įkalbėjo savo bičiulį Antaną Paraščiaką versti garsųjį Januszo Korczako romaną „Karalius Motiejukas Pirmasis“ (1963) ir kt. (Beje, vos Liobytei atėjus į leidyklą, 1950 metais, pasirodė ir pakartotinis Anderseno „Pasakų“ rinkinys.) Šiandien galime tik stebėtis, kad stipriai tebedvelkiant socrealizmo tvaikui, mūsų vaikus pasiekė tokios modernios, klasikinės knygos.

Ir… modernios šiuolaikinės iliustracijos. Aldonos Liobytės pėdsakas knygų iliustravimo istorijoje irgi svarbus, vis dėmesingiau tyrinėjamas. Įdomu pastebėti, kaip pirmosiose jos leistose knygose susipina dėmesys tautosakai ir moderniam piešiniui. Mano kartos atmintyje išlikusios tokios lietuvių liaudies dainomis grįstos knygos kaip Vaclovo Kosciuškos  „Katinėlis ir gaidelis“ (1955), „Šalia kelio vieškelėlio“ (1956), „Du gaideliai“ (1959) arba Birutės Demkutės „Išėjo tėvelis į mišką“ (1959), Marijos Ladigaitės „Juodoji tetulė“ (Petro Cvirkos tekstas, 1961). Juk tai pirmosios mūsų paveikslėlių knygos, klasika!

Liobytė mokėjo atpažinti talentus, į vaikų knygos pasaulį ji atvedė daug jaunų dailininkų, rašytojų, vertėjų. Visa turtinga, įvairiapusė jos kaip kūrėjos ir leidėjos veikla padėjo pagrindus tolesnei lietuvių vaikų literatūros raidai, labai ryškiam jos suklestėjimui 7-ojo dešimtmečio viduryje.

Bibliografija

Knygos vaikams

• Lėlė Aili: apysaka / iliustravo Elena Launikonytė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015. – 37 p. (Vaikų bibliotekėlė)
• Kiškelis Baltkakliukas: pasaka / dailininkas Mikalojus Vilutis. – Vilnius: Žara, 2005. – 79 p.
• Kupriukas muzikantas: pjesės vaikams / iliustravo Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. – Vilnius: Vaga, 1984. – 309 p.
• Devyniabrolė: 3 veiksmų scenos pasaka vaikams. – Vilnius: Vaga, 1973. – 54 p.
• Tėveli, būk mažas / iliustravo Kastytis Juodikaitis. – Vilnius: Vaga, 1973. – 77 p.
• Kačiukų abėcėlė. – Vilnius: Vaga, 1972. – 27 p.
• Kuršiukas: penkių dalių pasaka apie meilę / viršelis K. Juodikaičio; nuotraukos S. Paulausko. – Vilnius: Vaga, 1971. – 84 p.
• Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį / iliustravo Birutė Žilytė. – Vilnius: Vaga, 1970. – 102 p.
• ABC: šuniukų abėcėlė. – Vilnius: Vaga, 1969. – 27 p.
• Trys pasakos. – Vilnius: Vaga, 1967. – 165 p.
• Pabėgusi dainelė / iliustravo Birutė Žilytė. – Vilnius: Vaga, 1966. – 30 p.
• Mėnuo saulužę vedė: pasaka / piešiniai A. Surgailienės. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 32 p.
• Meškos trobelė: keturių veiksmų pjesė-pasaka. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 119 p.
• Kupriukas muzikantas: 5 veiksmų pjesė-pasaka / Lietuvos TSR kultūros ministerija, Respublikiniai liaudies kūrybos namai. – Vilnius: 1955. – 95 lap. (Pjesės meno saviveiklai)

Vaikų literatūros vertimai

•  Lakštingala devynbalsė: uzbekų pasakos / iš rusų kalbos vertė Aldona Liobytė, Giedrė Juodvalkytė. – Vilnius: Vaga, 1983. – 320 p. – (Pasaulio pasakos)
• Neparyžiuje ir kitur / Ana Kamenska; iš lenkų kalbos vertė Aldona Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1979. – 253 p.
• Dramblys Dominykas: pasaka / Liudvikas Ježis Kernas; iš lenkų kalbos vertė Aldona Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1976. – 126 p.
• Tomekas, Eva ir kiti / Stanislava Pliatuvna; iš lenkų kalbos vertė Aldona Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1975. – 169 p.
• Ferdinandas nuostabusis / Liudvikas Ježis Kernas; iš lenkų kalbos vertė Aldona Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1973. – 103 p.
• Trys Stasiai: pasaka / Vera Fera-Mikura; vertė Aldona Liobytė;. – Vilnius: Vaga., 1970 – 49 p. – Vert. iš: Stanisław, Stach i Staszek.
• Nykštukas Nilsas: pasakos / Astrida Lindgren; vertė Aldona Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1969. – 77 p. – Versta iš: Nils Paluszek. Warszawa: Nasza Księgarnia, 1966.
• Pinokis: medinuko nuotykiai / K. Kolodis; iš lenkų kalbos vertė A. Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1965. – 179 p.
• Mandagumo mokykla / M. Koreisas, D. Folas; vertė A. Liobytė. – Vilnius: Vaga, 1964. – 48 p.
• Berniukas atžagariukas: apysaka / H. Ožogovska; iš lenkų kalbos vertė A. Liobytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 141 p.
• Be šeimos: romanas / Hector Malo; iš rusų kalbos vertė A. Liobytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 387 p.
• Uzbekų liaudies pasakos / vertė A. Liobytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. – 120 p. ­­­– Versta iš: Узбекские народные сказки. Москва : Детгиз, 1952.
• Kolios Sinicyno dienoraštis / N. Nosovas; iš rusų kalbos vertė A. Liobytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953. – 87 p.
• Stepių saulė: apysaka / P. Pavlenko; iš rusų kalbos vertė A. Liobytė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. – 83 p.

 Rekomenduojame paskaityti

•  Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai / sudarė Rūta Zita Saukienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 325 p.
• Aldona Liobytė (1915–1985): Korespondencijos fragmentai / sudarytojos Giedrė Jankevičiūtė ir Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 464 p.
• Devyniadarbė literatė Aldona Liobytė / sudarė Solveiga Daugirdaitė ir Kęstutis Urba. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 394 p.

Parengė Kęstutis Urba