Alfonsas Dodė – pietų Prancūzijos Čarlzas Dikensas

2020 m. gegužės 12 d.
Alfonsas Dodė, apie 1860 m.
Alfonsas Dodė, apie 1860 m.
1840 metais gegužės 13 dieną Nime, pietų Prancūzijos mieste, gimė prancūzų rašytojas Alfonsas Dodė (Alphonse Daudet). Mirė 1897 gruodžio 16 d. Paryžiuje.

Alfonsas Dodė buvo įvairialypis, gabus ir produktyvus autorius. Nuo pat pradžios jo karjerą lydėjo sėkmė ir pripažinimas. Pirmoji išleista knyga – eilėraščių rinkinys, skirtas Marie Rieu, jo mylimajai. „Laiškai iš mano malūno“ (Lettres de Mon Moulin, 1866) laikomas vienu žymiausių prancūzų literatūros kūrinių. Jį sudaro žavingi, Provanso aplinkos įkvėpti apsakymai.

Vyturys, 1998
Vyturys, 1998

Rašytojo palikimas milžiniškas, tačiau šiame tekste paminėsiu tik lietuviškai išleistas jo knygas. Be minėtojo pirmojo kūriniai, tai būtų trilogija apie Taraskono Tartarėną (Tartarin de Tarascon, 1872) ir vaikų ir paauglių lektūroje įsitvirtinęs romanas „Mažylis“ (Le Petit Chose, 1868). Būtent pastaroji knyga mums ir bus svarbiausia. Ji kviečia apsvarstyti, kokią vietą ji ir jos autorius užima pasauliniame suaugusiųjų ir vaikų literatūros kontekste.

Pradėkime nuo to, kad kai kurie literatūros tyrinėtojai pastebi, jog šiais laikais Alfonsas Dodė yra nepelnytai užmirštas. Romanistas, dramaturgas, žurnalistas – jis visuomet buvo vertinamas už savo aiškų stilių ir saulėtą humoro jausmą. Būdamas gyvas jis buvo ne tik ypač sėkmingas rašytojas (o ir labai turtingas), bet netgi (ir tiesiogine prasme) sėdėjo prie vieno stalo su didžiausiais savo laikmečio rašytojais. Henris Džeimsas titulavo autorių „garsiausiu romanistu“, Čarlis Dikensas vadino jį „mano mažasis brolis prancūzas“ (ne veltui Dodė dažnai kritikų buvo gretinamas su Čarlzu Dikensu), o Edmondas Gonkūras – „mano mažuoju Dodė“ (pranc. mon petit Daudet). Iš pastarosios frazės galima suprasti, kad autorius buvo gana mažo ūgio.

A. Dodė buvo malonus, dosnus, bendraujantis, aistringas stebėtojas ir nesustabdomas pasakotojas. Jis buvo Pietų Prancūzijos gyventojas iki pat kaulų smegenų, derino aistrą, jos supratimą su požiūriu į pasaulį, kuris buvo tarsi nutviekstas Viduržemio saulės. Visos šios ypatybės atsispindi ir jo kūryboje. Henris Džeimsas dažnai jį apibūdindavo jį kaip laimingiausią tų laikų prozininką, be jokių išlygų žaviausią pasakotoją, kuris gal ir nebuvo pačių giliausių dalykų tyrinėtojas, bet jo stilius buvo ekspresyvus, išraiškingas, emocionalus, tarsi kaitrus Provanso spindulys XIX a. prancūzų literatūroje. A. Dodė leido sau nevaržomus vaizduotės skrydžius, niekada pernelyg nesutelkdamas dėmesio į žmogaus elgesio detales. Visą gyvenimą jis užsirašinėjo savo pastebėjimus apie kitų žmonių gyvenimus mažose užrašų knygelėse, kurias naudojo kaip įkvėpimo šaltinį.

Vis dėlto autorius buvo laisvas nuo išankstinių nuostatų: skirtingai nei jo kolegos natūralistai, jis tikėjo, kad įvairove pasižymintis pasaulis romanistų, dažnai susitelkiančių tik į bjauriausius jo aspektus, reprezentuojamas netinkamai. Taip pat prancūzo kūrybai būdinga užuojauta mažam žmogui, pagarba daiktų ir asmenų paslaptims, lyriškumas, humoras, ironija. Be to, A. Dodė labai daug ir sunkiai dirbo – tai jam ir pelnė populiarumą ir šlovę. Bohemiškas, aistringas, siautulingas, dažnai palaidas ir neramus gyvenimas autorių ne tik įkvėpė kurti naujus siužetus kūriniams, bet ir susargdino sunkia „meilės liga“, tapusia jo mirties priežastimi.

Kaip jis vis dėlto atrodo to metų vaikų (ar į vaikų lektūrą perėjusių) kūrinių kontekste? Verta prisiminti, kad XIX a. II-joje pus. vaikų literatūroje atsirado socialinė-buitinė proza – viena literatūros rūšių, perėjusių ir į vaikų lektūrą. Kūriniuose imti vaizduoti vaikų likimai. Tai susiję su XIX a. socialinėmis problemomis, rašytojai vis dažniau bandė perteikti vaiko situaciją, pavyzdžiui, tai matyti Edmundo de Amičio knygoje „Širdis“ (it. Cuore). Niekam turbūt nereikia pristatinėti ir Marko Tveno Tomo Sojerio ir Hekelberio Fino nuotykių. Dažnas augo su Čarlzo Dikenso romanais, Hektoro Malo kūriniais „Romenas Kalbri“ (pranc. Romain Kalbris), „Be šeimos“ (pranc. Sans Famille), Žorž Sand romanu „Mažoji Fadetė“ (pranc. La Petite Fadette) ir kt.

A. Dodė „Mažylis“ – labai svarbi šios mozaikos, vaizduojančios XIX a. vaiko pasaulį, dalis. Kūrinys nebuvo rašomas specialiai vaikams ar paaugliams. Tai pusiau autobiografinis romanas, skrupulingai atpasakojantis mokyklos laikus, kartais lyginamas su Čarlzo Dikenso „Deividu Koperfildu“ (angl. David Copperfield). Tai antroji autoriaus knyga iš viso gausaus jo kūrybos sąrašo ir pirmasis didelės apimties tekstas. Kai kurie šaltiniai teigia, kad iš tiesų tai buvo jo pirmoji parašyta knyga, tik išleista kaip antra. Tuo metu šis kūrinys jam neatnešė didelės sėkmės ar populiarumo, nebuvo sensacija, jo kūrybos viršūnė, etalonas ar tai, ką taip kritikai šlovina jo vėlesnėje kūryboje. Visų A. Dodė kūrybos tyrinėtojų ji pirmiausiai pristatoma kaip autobiografinė. Ir iš tiesų – skaitant kyla noras sekti pagrindinio romano veikėjo, jaunuolio Danielio Eiseto, istorijos paraleles su paties rašytojo gyvenimu. Taigi kokie gyvenimo faktai A. Dodė įkvėpė parašyti šį kūrinį?

Grįžkime į Nimą, kur autorius praleido pirmuosius savo aštuonerius metus. Mažylis, arba le petit Chose, buvo autoriaus pravardė vaikystėje. Ir A. Dodė, ir Danielis Eisetas buvo nedidelio, smulkaus sudėjimo. Jo vaikystė buvo temdoma liguistai dirglaus tėvo, šilko gamintojo, charakterio. Lygiai taip pat pradedamas ir autoriaus romanas:

Mano gimimas neatnešė laimės Eisetų namams <…>. Tėvas, tada buvęs kelionėje, tuo pat metu gavo žinią, kad aš atėjau į šį pasaulį ir kad dingo vienas klientas iš Marselio, kuris išsivežė daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių frankų; taigi, ponas Eisetas, sykiu ir laimingas, ir nusiminęs, nežinojo, ar verkti dėl kliento iš Marselio dingimo, ar juoktis dėl mažojo Danielio gimimo… (p. 10)

Galima įtarti, kad skrupulingai aprašomi vaiko jausmai netekus įprastos ir mylėtos aplinkos, tėvo įsiūčio priepuoliai, slogi nuotaika šeimoje, mirtys, santykių, ryšių sutrūkinėjimas yra lyg ir tiesioginės citatos iš paties A. Dodė gyvenimo. Kaip ir, pavyzdžiui, visos šeimos persikraustymas į Lioną – visą gyvenimą rašytojas tiesiog nekentė šio miesto ir jame praleisto laiko. Mokyklą jis lankė tik retkarčiais, kaip ir jo personažas Danielis: „Motina tik išmokė skaityti ir rašyti, keletą ispaniškų žodžių ir dvi ar tris gitaros arijas, kurios šeimoje man pelnė vunderkindo reputaciją. Dėl tokios auklėjimo sistemos niekada nepajudėjau iš gimtojo lizdo ir mačiau visas Eisetų namų agonijos smulkmenas“ (p. 11).

Alfonsas Dodė
Alfonsas Dodė

Autorius seka pagrindinio veikėjo augimą, brandą, gyvenimo kelionę nuo gimimo iki Paryžiaus laikų: pirmieji savarankiško gyvenimo sunkumai dėstytojaujant koledže, santykiai su broliu, meilės paieškos, kančios ir klystkeliai, artimų žmonių mirtys, vaikystė, paauglystė, savęs paieškos, nuopuoliai. Išsigelbėjimas. Savęs įprasminimas naujoje šeimoje, aplinkoje. Ir pagaliau – susitaikymas. Tiesą pasakius, neįtikėtinai daug išbandymų, skirtų vienam veikėjui per kelerius metus. Atrodo, paprasta brandos, augimo istorija – tik vienas žingsnis banalumo ar sentimentalumo link. Tačiau nuo to pavojingo posūkio ir sulaiko autoriaus ranka, įterpdama ironiją, juoką, kartais lengvai pašiepdama save ar kitus. Visa tai tikriausiai būtų galima pavadinti pozityviu autoriaus požiūriu, mokėjimu žaisti. Ir ne tik metaforomis, palyginimais, bet ir emocijomis, nuotaikomis. Stiliumi.

Būtent kalbant apie rašymo stilių, galima pastebėti, kad linijinis romano pasakojimas praturtintas labai keistu, pradžioje gal kiek erzinančiu, bet išskirtinumo suteikiančiu elementu. Tai – savitas žvilgsnis į istoriją. Jį tikriausiai būtų galima palyginti su kinematografijoje naudojamu būdu parodyti tą patį vaizdą iš skirtingų perspektyvų, skirtingų filmavimo pozicijų. Autorius visą romaną pasakoja pirmuoju asmeniu, tačiau kartais tarsi staigiai atsitraukia, pasižiūri į veikėją iš šalies ir pradeda rašyti trečiu asmeniu: „Dabar, skaitytojau, turiu tau kai ką prisipažinti. Kai mažylis vienas tame šaltame kambaryje, jo širdis neišlaikė ir didysis filosofas pravirko, kaip vaikas.“ (p. 54) Dar įdomiau tampa, kai jis pats į save patosiškai ima kreiptis antru asmeniu…

Perskaičius romaną kyla klausimas – kas yra laimė, tikroji asmenybės realizacija: bohemiškas sudėtingas pasaulis, dažniausiai neišsipildančios literatūrinės pretenzijos ar paprastas, bet ištikimos meilės šviesa nuspalvintas buržua gyvenimas?

Mažylis“ iš tiesų įdomus kūrinys. Čia pirmiausia sutelkiamas dėmesys į vaiko pasaulį. Kaip vaikas elgiasi, reaguoja, kai jo pasaulis griūva, kaip jaučiasi, kai yra priverstas su juo atsisveikinti, kaip tai paveikia jo svajones (Danielis ir jo brolis Žakas trokšta atkurti šeimos žindinį ir į vieną vietą surinkti negandų išblaškytą šeimą)? Tačiau kuriamas ir keistas prarastos šeimos modelis, įsigalintis dviejų jau beveik suaugusių jaunuolių gyvenime: rūpestingas vyresnis Žakas tampa „mama Žaku“ jaunesniam ir psichologiškai gležnesniam savo broliui Danieliui. Ir tai dar vienas įdomus vaikystės aspektas. Autorius tarsi iškelia mintį, kad nebūtinai veikėjas turi pereiti tradicinį kūdikis-subrendęs vyras-šeimos galva kelią. Gal jis niekada nesubręs? Gal jame visuomet liks ryškus vaikiškumo pradas, lemiantis jo tolesnį gyvenimą ir sprendimus? „Neprašau tavęs stengtis tapti tikru vyru, nes, kaip ir Abatas Žermanas, manau, kad visą gyvenimą liksi vaikas. Bet maldauju, būk geras vaikas, doras <…>“ (p. 295) – taip tarsi testamentas nuskamba paskutiniai brolio Žako, mirštančio nuo džiovos, žodžiai Danieliui…

Galima turbūt drąsiai teigti, kad tai nepelnytai primirštas XIX a. rašytojas, nors keli jo kūriniai Lietuvoje ir buvo išleisti ne po kartą. Turbūt reikėtų atsargiai pasvarstyti apie kai kurių knygų perleidimą arba jau išleistų kūrinių aktualizavimą, naują perskaitymą ir atradimą.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Mažylis: vaiko istorija: romanas / iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė. – Vilnius: Vyturys, 1998. – 315 p.

 Rekomenduojame paskaityti

Parengė Asta Plechavičiūtė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Kitos naujienos

Mūsų partneriai ir rėmėjai