Apdovanota kūrėja Julija Račiūnaitė: iliustracija galėtų rasti daugiau vietos literatūroje, skirtoje suaugusiesiems

Iliustratorė Julija Račiūnaitė pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus geriausių 2021 m. knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimą – Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą – už Aido Jurašiaus knygos „Žąsino Gagio kelionės“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) iliustracijas. Premija skirta už nestandartinį požiūrį į vaikų literatūros iliustravimą ir pašėlusiai nuotykingą kelionių poetinę vizualiką.

Su kūrėja apie debiutą, iliustracijų svarbą ir teksto prisijaukinimą kalbėjosi Ilona Ežerinytė.

Pirmiausia, žinoma, sveikinu Jus, gavusią Aldonos Liobytės, arba Metų debiuto, premiją už iliustracijas Aido Jurašiaus knygai „Žąsino Gagio kelionės“ ir taip tvirtai įžengusią į vaikų literatūros pasaulį. Kada Jus ėmė dominti iliustracijos kaip meno kūriniai? Kokia buvo ta pirmoji knyga, kurią perskaičius norėjosi dar ir dar kartą atsiversti – dėl paveikslėlių?

Iliustracija, tarp kitų įdomių dalykų, mane domino visada, kiek save atsimenu. Tiesa, norą piešti dažniau pakurstydavo geras tekstas, o ne paveikslėliai. Pirmosios padariusios didelį įspūdį knygos buvo, kaip ir daug kam, Astridos Lindgren kūriniai.

Iliustracija yra juk kiek daugiau, nei knygos žodžių pavertimais vaizdais. Kas Jums yra gera iliustracija? Ko pati pirmiausia ieškote knygos vaikams puslapiuose?

Manau, kad gera iliustracija turi ne tik atspindėti tekstą, bet ir jį papildyti, pratęsti istoriją vaizdais. Knygose visad ieškau originalios istorijos ir humoro. Pavyzdžiui, viena mėgiamiausių knygų vaikams man yra Piret Raud knyga „The Ear“ (išleido “Thames & Hudson”), labai žaismingai pasakojanti apie nupjautos Van Gogh’o ausies nuotykius.

Knyga parašyta, ir kas gi toliau – autorius ieško dailininko ar dailininkas ieško teksto? Kaip buvo Jūsų atveju? Gagis atrado Jus ar Jūs – Gagį su visu jo autoriumi Aidu Jurašiumi?

Manau, kad kiekvienu atveju teksto autoriaus ir dailininko susidūrimas įvyksta nenuspėjamai ir skirtingai. Šiuo atveju Gagis surado mane, fondui „Švieskime vaikus“ pasiūlius iliustruoti šią knygą, tai buvo netikėtas ir labai malonus atradimas.

„Žąsino Gagio kelionės“ ne šiaip sau knyga – reikia turėti neblogą humoro jausmą, kad sugaudytum visus pokštus. Jūsų, kaip dailininkės, darbai neretai irgi ironiški. Su Gagiu esate artimos sielos?

Iliustuojant tekstą, Gagį buvo išties nesunku prisijaukinti dėl jam būdingos nuotykių dvasios bei subtiliaus humoro. Malonumas skaityti labai greitai tapo malonumu piešti.

Iliustracijų personažai turbūt irgi turi protopitus? Kieno ranka tapo žąsino Gagio galva piešiniuose?

Pirmąją Gagio ranką man atsiuntė pats autorius Aidas Jurašius. Būtent dėl to Gagio galvą puošia ta pati tatuiruotė su gyvatėle, kaip ir autoriaus ranką. Vėliau, siekiant šį smagų paukštį pavaizduoti skirtingais rakursais, teko padirbėti fotografuojant savo rankas ir bandant žmogaus rankos anatomiją suderinti su žąsino kūnu. To pareikalavo gan realistiškas pagrindinio herojaus vaizdavimo stilius.

Kiek įtakos tam, kurie knygos momentai atsidurs iliustracijose, turėjo teksto autorius? Ar lengva įgyvendinti kito žmogaus vizijas?

Smagu, kad, užbaigus diskusiją apie pagrindinio herojaus Gagio vaizdavimą, likusiose iliustracijose man buvo duota visiška kūrybinė laisvė. Esu labai dėkinga autoriui ir leidyklai už tokį pasitikėjimą, kuris davė progą nevaržomai eksperimentuoti ir jaustis laisvai ieškant stiliaus, spalvinės gamos, siužeto.

Ant vieno dailininko stalo guli spalvoti pieštukai, ant kito –  popierius ir žirklės, dar kitas iliustracijas nutapo ir fotografuoja, dažnas neišsiverčia be kompiuterio ar grafinės planšetės. Kaip kuriate Jūs? 

Kiekvienas projektas reikalauja individualių meninės raiškos priemonių – šiuo konkrečiu atveju kompozicijas pirmiausia susidėliojau piešdama paprastu pieštuku ant popieriaus lapo, lygindama jų tarpusavio dinamiką, tam tikrą pasakojimo „kvėpavimą“. Vėliau dirbau su grafine planšete, kuri yra puikus įrankis eksperimentuoti, surasti ir nugludinti pasirinktą iliustravimo stilių.

Dažnai pagalvoju, kad knygos suaugusiesiems irgi galėtų būti iliustruotos. Kodėl iliustracijos laikomos vaikų literatūros reikalu?

Yra puikių iliustruotų knygų suaugusiesiems, pavyzdžiui garsioji Art Spiegelman grafinė novelė (komiksas) „Maus“, pasakojanti apie holokaustą. Lietuvoje taip pat yra puikių grafinių novelių,  kurtų Miglės Anušauskaitės, Gerdos Jord, kurių tikslinė auditorija tikrai nėra vien vaikai ar jaunimas. Vis dėlto pritarčiau, kad iliustracija galėtų rasti daug daugiau vietos literatūroje, skirtoje suaugusiesiems.

„Žąsino Gagio kelionės“ – pirma, bet juk ne paskutinė Jūsų iliustruota knyga. Ar ant Jūsų stalo jau guli eskizai kokiai naujai knygai?

Kol kas dar kiek anksti kalbėti, bet jau pradėjau kelionę su dar dviem knygomis vaikams, labai nekantrauju, kol jos įgaus formą ir galėsiu papasakoti daugiau.

Iš iliustruotojų esu girdėjusi, kad labai sunku prisijaukinti svetimą tekstą, tad ne vienas dailininkas imasi kurti istoriją pats. O Jūs?

Kadangi ir pati esu rašantis žmogus, tiek svetimo, tiek savo teksto perkėlimas į vizualiką man yra itin malonus užsiėmimas. Tai veikiau teksto kokybės ar artumo mano pasaulėžiūrai klausimas. Kol kas tekstai, su kuriais teko dirbti, buvo labai malonus iššūkis.

Ačiū už pokalbį!