Dailininkė Ieva Babilaitė: stereotipas, kad visos mergaitės svajoja tapti princesėmis, kiek erzina

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Domicėlės Tarabildienės premiją už gražiausią metų knygą skyrė Ievai Babilaitei už Linos Mickutės knygos vaikams „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ (leidykla „700 eilučių“) iliustracijas. Premija buvo įteikta už meninę įtaką atskleidžiant istorijos daugiasluoksniškumą.

Su dailininke apie grožį, princus, princeses bei vaizduotę pasikalbėjo Vaiva Rutkauskaitė.

Kas Jums yra grožis, kas yra gražu?

Grožis sietinas su geru jausmu, savaip sėkme. Geros valios, gera linkintis žmogaus – tikras grožis. Sutikęs tokį ne tik matai, bet ir išgyveni, tai ramina. Tokį žmogų sutikus ir atpažinus įsivyrauja taika tarp to, ką įsivaizduoji, matai ir patiri.

Mano mama graži, ji visada buvo ir yra pati gražiausia. Popieriaus atplaišos, daug atplaišų, ritmingai sudėlioti pieštukai, tvarkingos lentynos – visa tai gražu. Kordunis (mano šeimos šuo Kordis), besišildantis saulėje, kaip koks inteligentas sukryžiavęs priekines kojas, sėdintis fotelyje ir spoksantis į tolį – gražu.

Ar mėgote / mėgstate pasakas apie princus ir princeses? Gal turite mėgstamiausią?

Mėgstu tikras istorijas, kurios būna panašios į pasakas.

Stereotipas, kad visos mergaitės svajoja tapti princesėmis, ištekėti už princo, ilgai ir laimingai gyventi, kiek erzina. Taip, ir aš save taip pozicionavimau ir tikėjau, kad princesės gyvenimas ypatingesnis, tarsi vertesnis. Bet jei ilgainiui troškimas virsti princese užsitęsia, na, gali taip ir nenugyventi savo gyvenimo.

Jums buvo skirta Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą vaikams „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ iliustracijas“ – už meninę įtaką atskleidžiant istorijos daugiasluoksniškumą. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Visada malonu gauti premijas. Premijos yra knygas palydintis tam tikras ženklas. Smagu, kad sumanymą meniniais sprendimais perteikti istorijos daugiasluoksniškumą išskaitė ir įvertino komisija.

Pasakokite, kaip sekėsi kurti knygą „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“? Kas buvo sunku, kas lengva?

Gauni tekstą, fiksuoji pirmuosius vaizdus, kilusius galvoje, tuomet diskutuoji ir deriesi su savimi,  kuria linkme sukti.  Pavargęs nuo galimybių gausos, pasirenki „lengviausią“ kelią, bent iš pradžių taip atrodo. Bet kai pasineri į darbus ir geriausio vaizdelio paieškas, supranti, kad (taip nutinka su kiekviena knyga) kelias daug sudėtingesnis. Ir dėl įvairių sprendimų gausos, reikalaujančių didelių pastangų, ir dėl ištvermės įveikti kiekvieną knygos puslapį, neprarasti visumos, surežisuoti taip, kad pagrindiniai sumanymai išryškėtų ne tik tau pačiai, bet ir teksto autorei, artimiesiems, tuomet draugų ratui, o jau po to – plačiam skaitytojų būriui.

Pagrindinė šių iliustracijų darbo priemonė buvo Popierius. Popierius mano piešinių sufleris, kuris padeda išgryninti formą.

Lietuvoje jau nebebus princų ir princesių?

Bent jau tų, kurie tapatinasi su princais ir princesėmis, visada bus.

Esate sukūrusį ir bežodę knygą. Ar vaizduotė turi ribas?

Čia ir slypi pavojus, kad vaizduotė beribė. Dažnai ji nuskuba šviesmiečiais į priekį taip laikydama mūsų žvilgsnį, kad nematytumėme to, kas vyksta čia ir dabar. Bet jei pavyksta vaizduotę suvaldyti, ji gali puikiai praturtinti mūsų kasdienybę.

O bežodės knygos „(Ne) Vienas“ skaitytojai-žiūrėtojai savo interpretacijų įvairove tikrai nustebino. Tuomet supranti, kokia svarbi bežodė knyga yra pakeliui į pilnas žodžių knygas.

Kaip galvojate, ko dabar labiausiai trūksta pasaulyje?

Nuolankumo, paprastumo.

Artėja vasara – daugeliui atostogų metas. O kokios būna Jūsų vasaros?

Vasara yra labai darbingas metas. Esu apsirūpinusi įvairia technika, kad darbas su iliustruojama knyga nenutrūktų keliaujant. Taip pat esu išmokusi tam tikras pamokas, kuomet negebėjimas ilsėtis kenkia kūrybai ir, žinoma, sveikatai. Gamta, jūra, miškas, ilgi pasivaikščiojimai, žiūrėjimas į ką nors, knygos – svarbi atostogų dalis.

Ačiū už pokalbį!